Sutaikinimas

Kodėl nuodėmes turime išpažinti kunigui? Kodėl negalime melstis visada mylinčiam ir gailestingam Tėvui, pripažinti savo nuodėmingumo, prašyti atleidimo ir tvirtai tikėti, kad atleidimą gausime?

Kodėl reikalingas kunigas, kuris mums laiduotų Dievo atleidimą? Šie dažnai užduodami klausimai apie sutaikinimą remiasi prielaida, kad nuodėmė atskiria mus nuo Dievo, todėl tik šį santykį su Dievu

ir reikia tvarkyti. Jei taip būtų, iš tikrųjų mums nereikėtų kito asmens dalyvavimo sutaikinant. Galėtume nuodėmes išpažinti Dievui tiesiogiai ir būti užtikrinti dėl atleidimo. Tačiau nuodėmė atskiria mus ne tik nuo Dievo. Nuodėmė atskiria mus vienus nuo kitų. Nuodėmė yra didelė skriauda, kurią darau kitam žmogui, taip pat kliūtis santykiuose su Dievu.

Vieno asmens nuodėmingumas žeidžia kitus žmones. Todėl reikia susitaikyti vieniems su kitais. Priimdami Sutaikinimo sakramentą, esame sutaikomi ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia, visa bendruomene. Štai kodėl kunigas turi dalyvauti Sutaikinimo sakramento apeigose – pirmiausia ne kaip Dievo, bet kaip bendruomenės atstovas. Susitaikydamas (-a) su Bažnyčios nariais per bendruomenės atstovą, atkuriu visišką vienybę su bendruomenės vadovu – Kristumi. Susitaikę vieni su kitais, grįžtame į visišką vienybę ir su Dievu. Nesuvokdami socialinių mūsų nuodėmės padarinių, neįsisavinsime ir susitaikinimo vieni su kitais socialinio lygmens.

Kaip atlikti išpažintį

Jei turime 10 minučių pasiruošti išpažinčiai, 7 iš jų geriau praleisti maldoje, žvelgiant į Jėzų. Paskui, jo meilės šviesoje, prisiminkime savo nuodėmes, visus blogus įpročius ir dėl jų nuoširdžiai gailėkimės. Išpažinčiai pasiruošti labai naudingos ir maldaknygės.

Prieš išpažintį, kunigui laiminant, persižegnojame. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname žodžiais: Garbė Jėzui Kristui.

Tuomet nuoširdžiai išsakome visas nuodėmes. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus ir sunkiąsias nuodėmes. Neužtenka bendrai išvardinti tik polinkius. Išsakome visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Kunigas besąlygiškai saugo išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai klausome kunigo.

Kai kunigas teikia atleidimą, atsiprašome Dievą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės(io)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančio ir suteikia atleidimą tardamas: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir priskėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš nuodėmių vardą Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, iš Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas atsisveikina panašiais žodžiais: Viešpats atleido tau tavo nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkojame Dievui.

Užmiršus kokią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį.

Išpažinties pabaigoje kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga. Atgaila – tai būdas iš naujo parodyti meilę Dievui ir kitam žmogui.

Iš meilės Dievui pasiryžkime vengti nuodėmių ir stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti suklupti. Suklupus turėkime drąsos ir vėl priimti Sutaikinimo sakramentą. Nuodėmių atleidimui yra būtinas skriaudos atlyginimas.

Išpažinčių klausoma prieš kiekvienas šv. Mišias arba asmeniškai susitarus su kunigu.

Skaitykite daugiau: Katalikų Bažnyčios katekizmas: Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas.

Michael Himes "Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę", ypač skyrių apie Sutaikinimą.