Eucharistija
"Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20).
II a. pradžioje Eucharistijos šventimas įgyja savo pagrindines formas. Apie tai liudija filosofas Justinas – pasaulietis, miręs kankinio mirtimi Romoje apie 165 m. Atsakydamas į pagonių šmeižtą, Justinas savo raštuose pateikia daug eucharistijos šventimo elementų:
„Dieną, kuri vadinama saulės diena, visi, ar jie gyventų mieste, ar kaime, susirenka vienoje vietoje. Ten skaitoma Apaštalų atsiminimai ir pranašų raštai tiek, kiek leidžia laikas. Pabaigus skaitovui skaitymą, vadovaujantysis pasako kalbą, kad mus pamokytų ir paragintų praktiškai įgyvendinti šiuos gražius mokymus. Po to mes visi pakylame ir meldžiamės. Pasimeldę palinkime vieni kitiems ramybės. Vėliau.. atnešama duonos su vynu ir vandens. Vadovaujantysis jas paima, šlovina Visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, po to, kiek gali kelia maldas ir dėkojimus į Viešpatį, o tauta atsako „Amen“. Po to, kiekvienam išdalinamos dovanos, už kurias buvo dėkojama; šios dovanos diakonų yra išnešamos ir nesantiems“ (I Apol. 67).
Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“.
Eucharistija rodo, kas esame, ir atskliedžia, kur link einame.
Graikiškas eucharistein reiškia "dėkojimą". Esame Dievo tauta, reiškianti dėkingumą.
Eucharistinė komunija (bendrysė su Kristumi) yra galutinio visos visatos susivienijimo su Dievu pažadas.
SKAITYKITE DAUGIAU
Michael Himes "Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę", sk. Eucharistija