Visapusė sąjunga
Sherif Girgis, Ryan T. Anderson, Robert P. George, “Kas yra santuoka?”
VISAPUSĖ SĄJUNGA
Kas yra santuoka? Kaip skelbia pavadinimas, knygoje pateikiame savo atsakymą. Galima atsakyti vienu sakiniu: santuoka yra visapusė asmenų sąjunga. Leiskite paaiškinti.
Neįmanoma, kad du žmonės visais atžvilgiais taptų vieniu arba susivienytų taip, kad nustotų buvę atskiri individai. Tokios rūšies vienybė netgi nepageidautina. Ta prasme santuoka nebūtų visapusė. Geriems sutuoktiniams nereikia dirbti to paties darbo arba groti tais pačiais muzikos instrumentais. Tačiau kiekviena bendruomenė kuriama duodant sutikimą siekti tam tikro gėrio ir per tam tikrą veiklą, vadovaujantis tą veiklą ir gėrį atitinkančiu įsipareigojimu. Santuoka yra visapusė trimis pagrindiniais kiekvienam ryšiui būdingais aspektais – vienijančia veikla, vienijančiu gėriu ir vienijančiu įsipareigojimu.
Pirma, santuoka du žmones suvienija pamatiniais aspektais – dvasia ir kūnu; antra, ji suvienija per naują sukuriamą gyvybę, šeimyninį gyvenimą ir dalijimąsi buitimi; trečia, ji suvienija visam gyvenimui ir išskirtinai vieną su kitu.
VISAPUSIAI VIENIJANTYS VEIKSMAI: DVASIA IR KŪNAS
Skirtingai nuo paprastos draugystės, santuoka suvienija žmones visais pamatiniais aspektais. Ji apima proto ir valios vienybę, kuri išsiskleidžia dalijantis bendru gyvenimu ir ištekliais. Tačiau santuoka apima ir kūninę sąjungą. Taip yra todėl, kad kūnas yra neatsiejama mūsų dalis, o ne „tikrojo“ aš proto valdoma priemonė ir ne kostiumas, kurį užsivelkame. Jei kas nors sudaužo jūsų mašiną, sugadina jūsų nuosavybę, bet jei nupjauna koją, sužaloja jus. Turto sunaikinimas ir kūno suluošinimas yra visiškai skirtingi dalykai.
Ši mintis yra plačiai išplėtota.1 Tačiau verta ją atgaivinti, aptariant kai kurias moralines jos reikšmes: kuo pasireiškia kankinimo ydingumas? Tuo, kad vieni asmens aspektai (kūnas ir jausmai) yra panaudojami prieš kitus asmens aspektus (norą, pasirinkimą ir įsipareigojimą). Kodėl išžaginimas yra didžiulis blogis, net jeigu auka būtų komos būsenoje ir todėl niekada nesužinotų apie smurtą ir nepatirtų ilgalaikės žalos? Todėl, kad jis susijęs su neleistinu asmens panaudojimu, piktnaudžiavimu juo, o ne to asmens nuosavybės panaudojimu ir sugrąžinimu. Pasitelkiant pozityvesnius pavyzdžius, sutuoktiniams gražu ir unikalu yra tai, kad jų vaikai yra jų kūnų mišinys. Savo nevaisingumą poros išgyvena kaip tragišką apribojimą netgi tada, kai yra galimybė įsivaikinti. Laimingiems jauniems tėvams ne vis vien, kuris kūdikis bus paduotas gimdymo namuose. Aplink mus gausu įvairių mūsų įkūnijimo ir jo vertės įrodymų.
Kadangi esame iš kūno ir kraujo, tam, kad bet kuri dviejų žmonių sąjunga būtų visapusė, ji privalo apimti kūninį susivienijimą. Kitaip ji atmestų pamatinę kiekvieno asmens būties dalį.
Įsivaizduokime, kad vyras ir moteris užmezga išskirtinį santykį, paremtą nuoširdžiu pokalbiu. Jiedu prisiekia dalytis slapčiausiais skausmais ir džiaugsmais vienas su kitu ir tik vienas su kitu, kol mirtis juos išskirs. Ar jie laikomi susituokusiais? Aišku, kad ne. Jei nuoširdų pokalbį pakeistume kokiais nors kitais, bet ne lytiniais veiksmais, tie du žmonės vis tiek nebūtų laikomi susituokusiais. Santuoka reikalauja uždaro dviejų žmonių įsipareigojimo lytinio akto atžvilgiu, kūninės sąjungos. Tačiau kuo lytinė sueitis ypatinga? Mūsų kūnai gali liestis ir sąveikauti įvairiais būdais, tad kodėl būtent lytinė sąjunga du žmones padaro vienu kūnu („viena mėsa“, kaip byloja senoviniai žydų raštai, sąvoka, būdinga daugeliui teisinių ir filosofinių tradicijų apie santuoką)?
Paimkime suprantamesnį pavyzdį. Kažkas jūsų organus – širdį, skrandį, plaučius – sujungia į vieną kūną, vieną organišką substanciją. Kas? Bendra erdvė? Ne: akmenys krūvoje nesudaro vienos mineralinės substancijos. To nepadaro ir bendras genetinis kodas: identiški dvyniai turi (daugmaž) vieną kodą, bet ne vieną kūną; persodinta širdis tampa kito kūno dalimi, bet turi kitokį kodą.
Ne, vienybę sukuria veikimas išvien: veikla, kuria siekiama bendrų tikslų. Du daiktai yra didesnės visumos dalys – yra vienis, jeigu jie veikia kaip vienas; ir jie veikia kaip vienas, jeigu yra nukreipti į vieną juos jungiantį tikslą. Karbiuratorius Detroito gamykloje ir greičio dėžė Hailand Parke yra du atskiri daiktai, juos sujungus ir nukreipus į vieną tikslą (tinkamą judėjimą), jie virsta viena mašina, tarkim T modeliu.
Organiška vienybė yra panaši, tik dar tvirtesnė: pagal Henry Fordo dizainą – žmogaus pasirinkimą – buvo sukurta T modelio atskirų dalių vienybė. Kūno dalys iš prigimties yra vieningos. Atskirai paėmus, jos yra natūraliai nepakankamos, kartu paėmus – natūraliai pranašenės už jų visų sumą.
Trumpai tariant, jūsų organai yra vienas kūnas, nes yra nukreipti į vieną biologinį visumos, kurią jie sudaro, tikslą: palaikyti gyvybę. Lygiai taip pat, kai du žmonės organiškai susijungia, jų kūnai turi būti nukreipti į bendrą biologinį visumos, kurią jie sudaro, tikslą. Jie ne tik liečiasi ar susijungia. Kūnų sąjunga ne tik jaučiama ir ne vien graži metafora (žr. Priedą). Nors ir labiau apribota, ji yra tokia pat tikra kaip ir atskirų kūno dalių sąjunga.
Neįmanoma sukurti tokios dviejų žmonių sąjungos per kitas funkcijas, pavyzdžiui, maisto virškinimą; šiai funkcijai atlikti visiškai pakanka vieno žmogaus. Lytinė reprodukcija yra ta reikšminga funkcija, per kurią pasiekiama kūniška dviejų individų sąjunga ir per kurią sutuoktinis iš tiesų mus išpildo. Per lytinę sueitį ir tik per ją vyro ir moters kūnai dalyvauja bendroje veikloje, kurios biologinis tikslas yra reprodukcija – funkcija, kurios neįmanoma atlikti vienam. Bendra jų veikla biologiškai yra pirmasis reprodukcinio proceso žingsnis (elgsenos dalis). Dalyvaudami joje jie susijungia ir ne tik liečiasi, jie yra suvienyti panašiai kaip žmogaus širdis, plaučiai ir kiti organai: jie išvien siekia biologinio visumos, kurią jie kartu sudaro, gėrio. Šiuo atveju visuma yra pora, o vienintelis biologinis gėris – jų reprodukcija.*
Tačiau poroje kūnų sąjunga per lytinę sueitį įvyksta netgi tada, kai nėra pastojama. Sąjungą sukuria bendra veikla dėl bendro tikslo; tikslo pasiekimas sustiprina sąjungą, bet nėra jai būtinas.
Tai reiškia, kad veiksmas (lytinė sueitis), kuris lemia pastojimą, yra ypatingas. Reikšminga, kad mūsų teisinės ir filosofinės tradicijos ilgą laiką šį veiksmą vadino generatyviniu veiksmu. Tada (ir tik tada), kai lytinė sueitis yra sutuoktinių įsipareigojimo laisvės ir meilės išraiška, ji yra santuokinis veiksmas. Kitaip tariant, santuokinis veiksmas apima išskirtinai santuokinę elgseną (kūninę sąjungą per lytinę sueitį), pasirinktą dėl išskirtinai santuokinių priežasčių: sutuoktinių meilę padaryti apčiuopiamą, susivienyti, kaip susivienija sutuoktiniai, širdžių ir protų vienybę perkelti į kūninę plotmę.**
Kiekviena pavykusi asmenų sąjunga vertinga savaime, o ne kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl vienas kitą mylinčių vyro ir žmonos kūninė sąjunga per lytinę sueitį ir ypatingas santykis, kurį ji įtvirtina, yra vertingi netgi tada, kai nei norima pastoti, nei pastojama. Du vyrai, dvi moterys ir didesnės grupės organiškos kūninės sąjungos pasiekti negali: nėra to gėrio arba tos funkcijos, kurios jų kūnai galėtų išvien siekti.
Konkrečiai kalbant, malonumas, kaip priemonė didesniam prieraišumui pasiekti, šio vaidmens atlikti negali dėl kelių priežasčių. Gėris iš tiesų turi būti bendras ir jį patirti turi pora, kaip visuma, o protinė būsena yra asmeniška ir partnerius patenkina (jeigu patenkina) individualiai. Gėris turi būti kūninis, o malonumai yra potyrio dalykas. Gėris turi būti savaime vertingas, o malonumai yra geri tik tuomet, kai priklauso kitam, atskiram gėriui. Taigi, nors pasitenkinimas ir malonumas sustiprina ir praturtina santuokinę sąjungą, jie negali būti tos sąjungos pagrindas. Jų vienų nepakanka.
Vadinasi, tik bendra kūninė, į reprodukciją nukreipta veikla sukuria organišką kūninę sąjungą. Kiti veiksmai gali būti geri, blogi arba neutralūs, tačiau tikros kūninės sąjungos nesukuria. Tad ir santykiai, kuriuos jie skatina, geri ar blogi, negali būti santuokiniai: santuokiniai reiškia visapusiai, o visapusiai santykiai apima ir kūninius santykius.
VISAPUSIAI VIENIJANTIS GĖRIS: GYVYBĖS PRADĖJIMAS IR ŠEIMYNINIS GYVENIMAS
Santuoka suvienija sutuoktinius ne tik esminiu atžvilgiu (kūnu ir dvasia), bet ir siekiant visų pagrindinių gėrių. Santuoka kviečia bendradarbiauti ir dalytis visais šeimyninio gyvenimo aspektais, nes unikali jos paskirtis yra susilaukti vaikų ir juos užauginti*: visapusis šeimos gyvenimo gėris praturtina santuoką, o vaikų neturėjimas yra santuokos trūkumas (to paties negalime pasakyti apie geriausių draugų santykius). Dauguma žmonių pripažįsta šį su santuoka susijusį faktą. Geriausiai jį paaiškina tradicinis požiūris į santuoką.
„Bendrą šeimyninį gyvenimą“ mes suprantame kaip šį tą daugiau nei mandagų nesikišimą, kurio pasiekia viename kambaryje gyvenantys du vienas kito neatitinkantys pirmakursiai iki žiemos atostogų. Sutuoktiniai atiduoda vienas kitam visą save (protą ir kūną), o santuokos reikalavimus formuoja tėvystės reikalavimai. Taigi santuoka reikalauja viso sutuoktinių gyvenimo suderinimo (atitikimo) ir pozityvaus bendradarbiavimo pagrindiniuose žmogaus arba vaiko vystymosi aspektuose: fiziniame, protiniame, socialiniame, moraliniame, estetiniame ir taip toliau. Dar kartą pabrėžiame, kad visuose šiuose dalykuose gėris, kurio siekia santuoka, yra visapusis.
Visa tai apibrėžę, galime matyti, kad bendras šeimyninis gyvenimas ne šeimyniniams santykiams geriausiu atveju būtų pasirenkamas priedas, blogiausiu – gniuždanti kliūtis. Kas išskiria santuoką šiuo aspektu?
Vien sprendimo auginti vaiką nepakanka, kad būtumėte susituokę: trys vienuoliai, įsipareigoję rūpintis našlaičiu, netampa susituokusiais. Be to, vaiko auginimas nereikalauja būti sutuoktiniais.
Ne veltui ištisus šimtmečius mūsų įstatymai lytinę sueitį, o ne įvaikinimą, gimdymą ar pastojimą laikė santuoką panaudojančiu įvykiu ir pripažino nevaisingų porų santuoką. Tai neturi mūsų stebinti. Mintis, kurią siekiame paaiškinti, nėra tai, kad santuokos santykis ir visapusis vaikų auginimo gėris visada seka vienas kitą. Jie veikiau atitinka vienas kitą, panašiai kaip golfo kamuoliukas ir duobelė: šeimos gyvenimas ypatingu būdu praturtina santuoką, o santuoka yra ypač tinkama šeimos gyvenimui, kuris formuoja jos normas.
Paprastesnis būdas ryšiui tarp santuokos ir šeimos gyvenimo paaiškinti – pažvelgti, kaip kiti santykiai per tam tikrą veiklą yra susieti su atitinkamu gėriu.
Pavyzdžiui, paprasta draugystė yra proto ir valios sąjunga, per kurią kiekvienas draugas pažįsta ir siekia kito draugo gėrio. Draugai akivaizdžiai ir nuoširdžiai palaiko draugystę – per pokalbius ir bendrus siekius. Mokslininkų santykiai labiausiai įkūnijami per bendrus tyrimus, atradimus ir leidinius; teatro trupės – per repeticijas ir pasirodymus. Kitaip tariant, esama paralelės tarp bendrojo gėrio, į kurį nukreiptas bet kuris ryšys, ir veiklos, kuri labiausiai jį įkūnija.
Kad būtų aiškiau, tam tikra veikla ne vien simbolizuoja vienokį ar kitokį santykį. Iš dalies ji tą santykį sukuria. Beisbolo komanda per treniruotes ir rungtynes ne vien parodo pasauliui, kokia ji yra, veikiau rungtyniaudami komandos draugai labiau įtvirtina tai, dėl ko jie įsipareigojo būti kartu.
Taigi, jeigu tarp visapusio reprodukcijos gėrio (vadinasi, ir šeimos gyvenimo) ir santuokinio santykio yra pamatinis ryšys, paralelinio ryšio galime tikėtis tarp reprodukcijos ir veiklos, kuri įtvirtina, atnaujina arba įkūnija santuoką. Šis ryšys yra akivaizdus, jeigu tradicinis požiūris teisingas: reprodukcija yra gėris, kuris įgyvendina ir pratęsia santuoką, nes ji išpildo ir pratęsia veiksmą, kuris įkūnija, arba panaudoja, santuokos įsipareigojimą: lytinę sueitį, generatyvinį veiksmą. Atvirkščiai, jeigu vyras ir moteris įsipareigoja sukurti sąjungą, kurią įgyvendina šeimos gyvenimo gėris, tuomet lytinė sueitis – veikla, kurią išpildo pastojimas, – unikaliu būdu įkūnija arba atnaujina jų įsipareigojimą. Žvelgiant iš kūniško lygmens, ji atspindi tą ryšį, kurį sutuoktiniai įtvirtino duodami sutikimą.
Trumpai tariant, santuoka yra nukreipta į šeimos gyvenimą, nes veiksmas, per kurį sutuoktiniai perduoda meilę vienas kitam, taip pat perduoda naują gyvybę; vienas ir tas pats veiksmas įtvirtina santuoką ir dovanoja vaikus. Štai kodėl tik santuoka yra dvasios ir kūno meilės sąjunga, kurią įgyvendina pradedama gyvybė ir vaikų auginimas.
Dviejų vyrų, dviejų moterų ar daugiau nei dviejų žmonių santykiai, neatsižvelgiant į jų moralinį statusą, negali būti santuoka, nes jie stokoja prigimtinio ryšio su reprodukcija. Kad ir kokie būtų jų lytiniai veiksmai, jie nesukuria organiškos kūninės sąjungos, jie niekada nebus nukreipti į gyvybės pradėjimą, niekada neįkūnys įsipareigojimo, nukreipto į šeimos gyvenimą, – santuokinio įsipareigojimo. Todėl nenuostabu, kad bendrosios teisės tradicijoje tik lytinė sueitis (ne abipusis sužadinimas kitais būdais, netgi tarp teisėtai susituokusių vyro ir moters) yra pripažinta santuoką panaudojančiu veiksniu.
Tai nereiškia, kad nevaisingos poros negali tuoktis. Dar kartą pažvelkime į sporto analogiją: didysis bendradarbiavimo, kuris atskirą žmonių grupę paverčia beisbolo komanda, tikslas yra laimėti rungtynes. Komandos draugai tobulina atletinius savo sugebėjimus taip, kad galėtų skinti garbingas pergales, pavyzdžiui, atkakliai treniruojasi ir laikosi tinkamo sportinio elgesio. Tačiau visa tai komandos draugams yra įmanoma ir vertinga netgi tada, kai rungtynės nėra laimimos.
Lygiai taip pat santuokinis bendradarbiavimas lytiniame ir šeimyniniame gyvenime yra nukreiptas į gyvybės pradėjimą ir vaikų auginimą. Sutuoktiniai atiduoda visą save tokiu būdu, kuris labiausiai tinkamas garbingai tėvystei, pavyzdžiui, dalydamiesi visais šeimyniniais rūpesčiais ir įsipareigodami vienam asmeniui visam gyvenimui. Tačiau toks savęs atidavimas, įskaitant kūninę generatyvinio veiksmo sąjungą, sutuoktiniams yra įmanomas ir vertingas netgi tada, kai jie nepastoja (žr. 5 skyrių apie nevaisingumo prieštaravimą).
Profesorius Kenji Yoshino prieštarauja sakydamas, kad beisbolo analogija reiškia, jog nevaisingos poros vienaip ar kitaip yra „pralaimėtojos“. Nieko panašaus: nevaisingumas neatspindi sutuoktinių pastangų ar charakterio. Tačiau negalima paneigti to, su kuo visų pirma sutiktų daugybė nevaisingų porų: nevaisingumas yra pralaimėjimas, apgailėtinas trūkumas. Jis neleidžia – kone tiesiogine žodžio prasme – naujai įkūnyti poros sąjungą, nors ji ir yra santuokinė.
Kita vertus, reprodukcija neturi būti (netgi tada, kai gali) svarbiausias santuokos aspektas ar vienintelis pagrindas. Visapusė sąjunga savaime vertinga, akivaizdžiai vertinga, ir būtina į ją taip žiūrėti. Jei į ją žiūrime tik kaip į priemonę, sumenkiname sutuoktinių meilę. Šioje vietoje analogija galioja: pergalė neturi tapti vieninteliu komandos tikslu. Susitelkimas vien į pergalę gali sugriauti komandos draugų patirtį, sumenkinti bičiulystę ir meilę žaidimui.
Vis dėlto (laikantis analogijos iki galo) beisbole, kaip ir santuokoje, pabaiga vaidina lemiamą vaidmenį, net jeigu yra nepasiekiama: jei devyni žmonės neįsipareigoja įsijungti į komandą ir bendradarbiauti siekiant pergalės (tarkim, tik ratais bėgioja po aikštelę), jie neįgyvendina žaidimo su kamuoliu gėrio. Jie nėra tikra komanda. Ir jeigu du ar daugiau žmonių neįsipareigoja įsijungti į bendradarbiavimą, netgi nukreiptą į gyvybės pradėjimą (lytinė sueitis), jie neįgyvendina konkretaus santuokos gėrio. Kad ir koks būtų nėštumas, pageidaujamas ar ne, pasiekiamas ar ne, jis suformuoja tam tikrais veiksmais pagrįstą praktiką, įgyjančią išskirtinę vertę.
Dabar galime paminėti kitą unikalų santuokos bruožą, apie kurį iki šiol tik trumpai užsiminėme. Dalijimasis gyvenimu, kurio reikalauja dauguma bendruomenės formų, yra apribotas, nes ribotos jį apibrėžiančios bendros vertybės. (Boulingo lyga, apibrėžiama kaip sportinio meistriškumo siekis, gali reikalauti reguliariai kas savaitę ar mėnesį dalyvauti rungtynėse, bet nereikalauja gyventi su boulingo partneriu. Paprastai dalytis šeimyniniu gyvenimu su nesutuoktiniu nėra reikalaujama net tada, kai tai įmanoma.) Tačiau santuoka sutuoktinius sujungia dvasia ir kūnu ir jos tikslas yra ne sukurti žmogišką vertybę, o visiškai naujus asmenis, naujus vertybių centrus. Todėl ji reikalauja dalytis gyvenimu, kurio prireiks padedant naujoms žmogiškoms būtybėms plėtoti gebėjimą siekti visų pamatinių vertybių. Kitaip tariant, sutuoktiniai praturtėja kaip sutuoktiniai kad ir iš paties mažiausio intelektualinio bendradarbiavimo, kartu praleidžiamo laisvalaikio ir panašiai.
Kas yra santuoka, kokia turėtų būti santuokos politika – tai klausimai apie pamatines vertybes, apie tai, ką mes, kaip visuomenė, privalome daryti. Į juos neįmanoma atsakyti, pasitelkus vien socialinį mokslą, panašiai kaip ir moralinio sveikatos apsaugos įstatymų statuso neįmanoma nustatyti, pasitelkus farmakologinius priežasties ir poveikio aprašymus. Abejojame, ar nors vienas mąstantis žmogus iš tikrųjų tai neigtų: jeigu keturių žmonių tėvystė pasiektų tokių pačių rezultatų kaip ir dviejų asmenų tėvystė, nei mes, nei revizionistai nebūtų priversti teigti, kad santuoka reikalauja monogamijos.
Be to, jeigu tėvystė (motinos ir tėvo bendradarbiavimas) išties unikaliu būdu įgyvendina santuoką, natūralu tikėtis, kad santuoka yra tinkama tėvystei. Iš kitų dviejų skyrių matysime, kad, remiantis sociologiniais duomenimis, geriausių rodiklių vaikai pasiekia, kai juos augina susituokę biologiniai tėvai. Taigi ne tik vaikų auginimas sustiprina ir pratęsia santuoką, vaikai taip pat patiria naudos iš santuokos.
VISAPUSIS ĮSIPAREIGOJIMAS: RACIONALUS ĮSIPAREIGOJIMO VISAM GYVENIMUI IR VIENAM ASMENIUI NORMOS PAGRINDAS
Apibendrinkime: santuoka apima veiksmus, kurie visapusiai suvienija sutuoktinius ir suvienija juos tam, kad šie siektų visapusio gėrio. Taigi trečias ir paskutinis dalykas, kurį norime pabrėžti, vadovaudamiesi šiais dviem teiginiais, yra tas, kad tik santuoka reikalauja visapusio įsipareigojimo, neatsižvelgiant į sutuoktinių pageidavimus.
Norėdami tapti kieno nors draugu, turite įsipareigoti jos arba jo labui ir draugystei. Tačiau šis įsipareigojimas neturi būti formalus ar visapusis. Su aiškiai neįvardytais ir laikinais įsipareigojimais mes sutinkame, o įsipareigojimai vienam asmeniui geriausiu atveju mums yra neįprasti. Išties juos sunku įsivaizduoti. Jeigu draugystė yra širdžių ir protų vienybė, jeigu jos mastas viršija plataus spektro pokalbių ir įprastinių siekių ribas, ar įmanomas koks nors realiai suvokiamas būdas būti tik vieno asmens draugu?
Santuoka, kaip sutuoktinių dvasios ir kūno sąjunga, skirta susilaukti vaikų ir juos auginti dalijantis bendru gyvenimu, pagrindžia įsipareigojimą visam gyvenimui ir vienam asmeniui ir reikalauja sėkmingai jo laikytis. Tai, ką norime pasakyti, yra subtilu ir kartais klaidingai suprantama: nors kitą ryšį užmezgę žmonės gali norėti, žadėti ir netgi gyventi lytiškai įsipareigoję vienam asmeniui, tokio įsipareigojimo objektyviai reikalauja tik santuoka tam, kad ji iki galo būtų įgyvendinta. Santuoka yra principinis šių normų pagrindas, kuris nepriklauso nuo sutuoktinių pageidavimo.
Santuoka galima tik tarp dviejų žmonių, nes joks veiksmas negali organiškai sujungti trijų ir daugiau žmonių arba įtvirtinti visapusę trijų ar daugiau gyvenimų sąjungą. Jeigu kūninė sąjunga yra neatsiejama nuo santuokos, nesunku suprasti, kodėl santuoka, kaip organų sujungimas į vieną sveiką visumą, turi būti visapusė ir tęstis iki gyvenimo galo („kol mirtis mus išskirs“). Organiškai sujungti – kaip „vienas kūnas“ – sutuoktiniai įsipareigoja visą gyvenimą gyventi sujungti vienas su kitu, kaip atskiros sveiko kūno dalys yra iš prigimties sujungtos vienos su kitomis.
Be to, sutuoktinių dvasios ir kūno sąjunga yra nukreipta į visapusį gėrį auginti naujus žmonijos narius – savo vaikus. Tai neterminuota užduotis, reikalaujanti gyvenimus nukreipti viena linkme, o tai savo ruožtu reikalauja nepadalyto įsipareigojimo. Todėl santuokos, kuri yra šeimos gyvenimo praturtinta sąjunga, normos sukuria stabilumą ir harmoniją, kurios reikia auginant vaikus. Sociologija ir sveika nuovoka patvirtina, kad skyrybos griauna stabilumą, atima iš vaikų sveiką biologinę šeimą, kaip ir neištikimybė, kuri padalija dėmesį sutuoktiniui ir savo vaikams su dėmesiu kitam asmeniui ir – neretai – vaikams iš kitos poros. Todėl vidinis ryšys tarp santuokos ir vaikų patvirtina priežastis, kodėl sutuoktiniai turi likti kartu ir būti ištikimi visą gyvenimą.
Trumpai tariant, dėl tos pačios priežasties visapusės sąjungos – dvasios ir kūno sąjungos, nukreiptos į naujos gyvybės pradėjimą ir šeimos gyvenimą – ir įsipareigojimas turi būti visapusis: nuolat (priesaika visam gyvenimui) ir kiekvieną akimirką (priesaika vienam asmeniui). Pagal revizionistų santuokos apibrėžimą organiška kūninė sąjunga, orientacija į šeimos gyvenimą ir dalijimasis visais šeimyninio gyvenimo rūpesčiais geriausiu atveju yra pasirenkamas, vadinasi, pasirenkamas ir įsipareigojimas vienam asmeniui visam gyvenimui.
Galų gale tradicinis vedybinis požiūris geriau paaiškina, kodėl sutuoktiniai apskritai turi prisiekti lytinę ištikimybę vienam asmeniui. Jeigu santuoka, kaip mano revizionistai, iš esmės yra emocinė sąjunga, šią normą sunku paaiškinti. Šiaip ar taip, lytiniai santykiai tik vienas iš malonių pažeidžiamumą ir švelnumą skatinančių užsiėmimų, ir kai kurie partneriai galėtų patirti stipresnę ir ilgiau trunkančią emocinę sąjungą vienas su kitu, jei jų santykiai būtų lytiškai atviri kitiems. Tradicinis požiūris santuoką mato kaip bendradarbiavimą, kurį apibrėžia bendri tikslai: kūninė sąjunga ir natūralus jos įgyvendinimas per vaikus ir šeimos gyvenimą. Todėl visai neatsitiktinai lytinė veikla išskiriama kaip pagrindinis akstinas laikytis ištikimybės vienam asmeniui priesaikos.
Nesantuokiniuose santykiuose sunku įžvelgti, kodėl toks įsipareigojimas, jei jį apskritai galima įvardyti, turi būti ne tik kiekvienam pageidaujamas, bet ir privalomas.Tokios įžvalgos kyla iš racionalių svarstymų, pačių revizionistų argumentų, pažangių politinių pasiūlymų ir preliminaraus socialinio mokslo (žr. 1 ir 4 skyrius).
...
Šiame skyriuje jau minėjome, kad tradicinis požiūris yra teisingas požiūris į santuoką, kuri suprantama kaip pamatinis žmogiškasis gėris, išskirtinis asmenybės išsiskleidimo būdas. Belieka pagrįsti, kodėl šį požiūrį būtina įtvirtinti įstatymais, ir atremti visus prieštaravimus. Kadangi visi argumentai priklauso nuo vieno čia pristatyto argumento, skyrių užbaigsime apibendrindami pagrindinius jo principus.
Kiekvienas savanoriškas ryšys prasideda nuo žmonių sutikimo bendradarbiauti – įsijungti į veiklą, kuria siekiama kokio nors bendro gėrio. Tai veikla, kuri labiausiai įkūnija arba įtvirtina konkrečią santykio formą ir patį santykį. Santykį valdo įsipareigojimas (normų, kurių laikytis privalu prisiekti, rinkinys), kuris tarnauja santykio kuriamam gėriui ir veiklai ir kurį, savo ruožtu, tas gėris ir ta veikla nustato.
Pavyzdžiui, mokslininkų bendruomenė susikuria tada, kai žmonių grupė sutinka bendradarbiauti veikloje, kuri nukreipta į pažinimo (tyrimai, leidiniai ir t. t.) gėrį. Taigi šių žmonių ryšys tampa konkretus ir yra įtvirtinamas (tampa apčiuopiamas ir tikras), kai jie įsijungia į minėtą veiklą. Akademinio tęstinumo normas, kurių jie laikosi dėl savo įsipareigojimo, pavyzdžiui, atskleisti visus svarbius atradimus net tada, kai tai nėra patogu, savo ruožtu nustato pažinimo ir tyrimo tikslo reikalavimai.
Kiekvienam žinoma, kad santuoka yra tam tikros rūšies santykis. Iš santuokos apibrėžimo turi būti aišku, kuo santuokinis santykis išsiskiria iš kitų. Mūsų supratimu, sąjunga, sukurta davus sutikimą tuoktis, yra visapusė tuo, kaip ji sujungia asmenis, kokiu tikslu juos sujungia ir kokio įsipareigojimo reikalauja.
Pirma, santuoka sujungia asmenis ir kūnu, ir dvasia. Kūninė dviejų žmonių sąjunga yra labai panaši į kūninę žmogaus organų sąjungą. Kaip žmogaus organai susijungia veikdami išvien dėl biologinio viso kūno gėrio (žmogaus gyvybės), vyro ir žmonos kūnai susijungia veikdami išvien (lytinė sueitis) dėl biologinio (reprodukcijos) jų sąjungos gėrio. Sutuoktinių kūnų susijungimo būdas turi generatyvinę reikšmę ir nėra tik vienas kito lietimas ar apsikabinimas. Šis generatyvinis veiksmas fiziškai įkūnija santuokinį įsipareigojimą.
Be to, sutuoktiniai kūniškai susijungia tik per lytinę sueitį, kuri nukreipta į gėrį nešti naują gyvybę į pasaulį. Viena vertus, nauja gyvybė yra vienas iš žmogiškųjų gėrių, kita vertus, ji pranoksta ir apima kitus žmogiškuosius gėrius. Sutuoktiniai, davę sutikimą dalytis generatyviniais veiksmais, bendradarbiauja ir kitose gyvenimo srityse (intelektualinėje, rekreacinėje ir t.t.), dalydamiesi šeimos gyvenimo rūpesčiais, kurie reikalingi naujo žmogaus vystymuisi palaikyti. Žinoma, sulaukę vaikų, jie taip pat bendradarbiauja atlikdami tėvystės pareigas. Įprastinė draugystė – širdies ir proto sąjunga, įkūnijama per pokalbius ir bendrus siekius, – yra kur kas labiau apribota.
Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad visais minėtais aspektais santuoka yra visapusė, ji reikalauja ir visapusio įsipareigojimo: visam gyvenimui ir vienam asmeniui. Panašiai kaip organizmo visuma, santuoka yra nedaloma ir tęsiasi visą gyvenimą. (Visapusę sąjungą gali sudaryti tik du žmonės, nes nėra veiksmo, kuris organiškai sujungtų trijų ar daugiau žmonių kūnus.) Santuoka yra unikali aplinka vaikams susilaukti ir auginti. Tai neterminuotas uždavinys, reikalaujantis besąlygiško įsipareigojimo. Draugystė nereikalauja pasižadėjimo visam gyvenimui ir atvirumas kitiems asmenims ją stiprina, o ne išduoda.
Apibendrinsime: santuoka apima kūninę ir protinę sutuoktinių sąjungą, išskirtinį ryšį su vaikais ir šeimyniniu gyvenimu, taip pat įsipareigojimą vienam asmeniui visam gyvenimui. Šie trys elementai (juos pripažįsta dauguma žmonių) sudaro tradicinį vedybinį požiūrį.