Realybė Rizikingas sumanymas

Įsivaizduoju, kad esu kartu,

kai Jėzus pirmiausia sutikęs Petrą

pavadina jį uola (Jn 1, 40-42).

Esu prie ežero kranto, kai Jis

įkvepia Petrą, Andriejų,

Jokūbą ir Joną

tapti žmonių žvejais (Mt 1, 18-22).

Praeinu pro muitinę, kad išgirsčiau, kaip Jis pakviečia Matą ir

regiu šio kvietimo pasekmes (Mt 9, 9).

Esu šalia,

kai angelas apreiškia Marijai

jos paskirtį (Lk 1, 26-38).

Matau prisikėlusį Viešpatį,

kuris siunčia Mariją Magdalietę misijai (Jn 20, 11-28).

Po to, kai Balsas prabyla Pauliui jam keliaujant į Damaską,

aš esu kartu su juo tolimesnėje jo kelionėje (Apd 9, 22-26). –

Regiu šias scenas vykstančias ne praeityje,

bet dabartyje;

ne vien tik stebiu,

bet įsitraukiu į jas ir jose dalyvauju.

Tada rašau savo pašaukimo istoriją nuosavam Biblijos rankraščiui.

Kaip ir bet kurioje

šv. Rašto ištraukoje,

kiekvienas žodis ir frazė čia yra nepaprastai reikšmingi.

Aplankau Petrą kalėjimo vienutėje

jo kankinystės išvakarėse.

Jis žvelgia atgal į dieną,

kai Jėzus jį pašaukė,

žvelgia į dalykus, kuriuos per šį laiką patyrė, suprato, išmoko,

mato tą veiklą ir gyvenimo būdą,

į kuriuos būtų įsitraukęs,

jei Jėzus nebūtų jo sutikęs,

regi kontrastą tarp

šiandienos realybės ir

praeities iliuzijų.

Taip pat ir aš, kaip ir Petras,

žvelgiu atgal į dieną,

kai Jėzus mane pašaukė.

Tada Petras dalinasi su manimi

savo jausmais apie tai,

kad ryt turės mirti.

Kvietimas visada yra gyvas.

Kasdien jis veda mane ten,

kur sužinau tik po to,

kai kas nors įvyksta.

Kam buvau kviečiamas vakar?

Balsas, kuris kalbėjo Petrui

prie ežero kranto ir

Marijai Magdalietei

prie tuščio kapo –

girdžiu jį dabar prabylantį ir man:

„Ateik... Aš tave siunčiu“.

Atrodo, jog vis girdžiu šiuos žodžius

skambančius mano širdyje.

Nežinau, kam mane jie kviečia,

tačiau atpažįstu Balsą ir jam atsiliepiu.