Realybė. Indas

Įsivaizduoju, kad man paprašius Dievo tam tikro kūno, gaunu jį tokį, kokį turiu dabar.

Kokie jausmai ir mintys mane apima žvelgiant į šį kūną?

Girdime apie šventuosius, kurie nekentė arba buvo neutralūs savo kūno atžvilgiu.

Kokia yra mano nuostata? Iš kur ją atsinešu?

Kaip šis kūnas padeda arba kliudo įgyvendinti tolimesnius mano gyvenimo planus?

Jei jis galėtų prabilti, ką apie juos man pasakytų?

Požiūris į savąjį kūną stipriai veikia mano gyvenimo kryptį blogio ar gėrio link.

Subtiliausias būdas išgydyti ar pagilinti santykį su savo kūnu yra dialogas.

Čia, kūnas mano atžvilgiu visiškai atvirai išreiškia savo nepasitenkinimą ir baimes.

Lygiai taip pat ir aš privalau būti nuoširdus.

Mes kalbamės, kol susitaikome ir pradedame labiau suprasti bei mylėti vienas kitą.

Tada labai aiškiai turime įvardinti, ko vienas iš kito tikimės.

Užbaigiant dialogą su savo savo kūnu, laukiu išgirsti iš jo išminties žodį.

Šv. Raštas apreiškia mano kūno dvasingumą, sakydamas, jog kūnas – tai Dievo šventovė, mano dvasios gyvenamoji vieta. Ką tai reiškia?

Taip pat, Biblija liudija, jog mūsų kūnai priklauso ne mums, bet Kristui taip, kad Jis ir apie mane gali ištarti: „Tai – mano kūnas“.

Vėl, stebiuosi, ką reiškia šie žodžiai?

Regiu save įsitraukusį į kasdienę veiklą – valgant, prausiantis, žaidžiant, miegant,... – suvokdamas, jog mano kūnas yra dieviškumo namai.

Rūpinuosi juo kaip mylimo žmogaus kūnu.

Pabaigoje, kalbuosi su Dievu apie savo kūną ir klausau, ką Jis apie jį man sako.