Realybė. Atėjimas

Mano atėjimui į šį pasaulį

istorijos įvykiai buvo kreipiami

ne ką mažiau,

negu kad Išganytojo.

Man gimstant,

laikas buvo pribrendęs,

tinkama vieta – parengta,

aplinkybės – paruoštos.

Dievas parinko gimdytojus savo Sūnui ir apdovanojo juos

reikalingomis savybėmis

tokio užgimsiančio vaikelio gerovei.

Kalbuosi su Dievu apie vyrą ir moterį,

kuriuos Jis paskyrė būti mano tėvais.

Stengiuosi įžvelgti,

jog jie turėjo būti tokie, kokie buvo,

kad aš galėčiau tapti tokiu,

kokio Dievas manęs nori.

Vaikelis Kristus,

kaip ir bet kuris kitas kūdikis,

ateina į šį pasaulį,

kad perduotų jam žinią.

Kokią žinią atnešiau aš? –

Prašau Viešpaties vedimo,

kad Jis padėtų man tai išreikšti

kokiu nors žodžiu ar įvaizdžiu.

Kristus ateina į šį pasaulį,

kad nueitų tam tikrą kelią,

kad atliktų tam tikrą darbą.

Jis sąmoningai įvykdo tai,

kas buvo apie jį parašyta.

Kai žvelgiu atgal, į savo gyvenimą,

su nuostaba matau, jog tai,

kas buvo skirta man –

viskas išpildyta;

už kiekvieną, kad ir mažiausią

savo lemties dalyką sakau „Ačiū“,

kad pašventinčiau jį savo dėkingumu.

Žvelgiu į ateitį su viltimi ir

priimu visa tai,

kas dar turi įvykti,

kartu su Kristumi sakydamas:

„Taip, teesie!“

Pabaigoje, prisimenu, Kristui gimus, angelų giedotą giesmę.

Jie giedojo

apie ramybę ir džiaugsmą,

teikiančius Dievui garbę.

Ar kada nors girdėjau

angelų giedotą giesmę man užgimus?

Su džiaugsmu žvelgiu į tai,

kas per mane buvo atlikta

padaryti šį pasaulį geresne vieta, ir

prisijungiu prie angelų giesmės,

kuria jie šventė mano gimimą.