Jėzuitai ir švietimas

John O’ Malley SJ

John W. O’Malley yra Georgetown universiteto teologijos departamento profesorius, tyrinėjantis religinę ankstyvosios moderniosios Europos kultūrą.

O’Malley atkreipė dėmesį, kad per paskutinį dešimtmetį Jėzaus Draugijos istorijos tyrinėjimas tapo „išties karšta, netgi viena karščiausių temų“. Kodėl kyla toks susidomėjimas? Anot autoriaus, priežastis tiksliai nusakyti nelengva. Neabejotina, kad viena jų – stiprėjantis įsitikinimas, kad „jėzuitai savo įvairiopa veikla skatino Vakarų santykius su likusiu pasauliu“.


Seniai žinoma, kad jėzuitai buvo populiarūs mokytojai, gerbiami teologai, dvasinio gyvenimo vadovai, nenuilstantys misionieriai ir, žinoma, katalikų tikėjimo gynėjai.

1548 m., maždaug prieš 450 metų, dešimt neseniai įkurtos Jėzaus Draugijos narių įsteigė pirmąją jėzuitų mokyklą Mesinoje, Sicilijoje. Šis įvykis labai paveikė pačią Draugiją, nes paskatino ją užmegzti naują ir ypatingą santykį su kultūra. Tai buvo labai svarbus įvykis visai Katalikų Bažnyčiai bei Vakarų kultūrai. Per kelerius metus jėzuitai įsteigė dar trisdešimt pradinių ir vidurinių mokyklų ir Romos kolegiją, greitai virtusią universitetu. 1585 m. įsteigė mokyklą Makau mieste, Pietų Azijoje, kuri taip pat greitai tapo universitetu; maždaug tuo pat metu Japonijoje įkūrė žymią menų mokyklą ir dirbtuvę, kurioje japonų dailininkai buvo supažindinami su Vakarų meno technika. Romoje jie samdė žymų kompozitorių Palestriną, kad mokytų jų studentus ir vadovautų koplyčios chorui. Vėliau Paryžiuje samdė kompozitorių Šarpentjė (Charpentier). Jie buvo Dekarto, Moljero ir, beje, Voltero mokytojai. Britų kolonijose Lotynų Amerikoje jie pirmieji iš akmenų ir plytų surentė didingas mokyklas, išsiskiriančias didelėmis ir turtingomis bibliotekomis.

1773 m., kai Jėzaus Draugija popiežiaus bule buvo panaikinta, jai priklausė apie 800 švietimo įstaigų visame pasaulyje. Visa sistema buvo tiesiog nušluota vienu brūkštelėjimu, bet devynioliktojo amžiaus pradžioje Draugijai atsikūrus jėzuitai gana sėkmingai, ypač Šiaurės Amerikoje, vėl pradėjo diegti savo tradicijas.

Įdomu ne tik tai, ką jėzuitai nuveikė švietimui, bet ir tai, kad jų ordinas buvo pirmasis švietėjiška veikla užsiimantis ordinas Katalikų Bažnyčioje, įkvėpęs kitas vienuolijas imtis tokios pačios veiklos. Tokių fundacijų protrūkis ypač pasireiškė septynioliktame ir devynioliktame amžiuje. Nuostabą kelia tai, kad jėzuitų vienuolija septynioliktojo amžiaus Prancūzijoje tapo pavyzdžiu moterų vienuolijoms. Tarp tokių institucijų geriausiai žinomos uršulietės, kurios darė stiprų poveikį katalikiškai visuomenei ir moters vaidmeniui joje – poveikį, apie kurį anksčiau nežinojome ir kurį atskleidė gausi feministinio požiūrio įkvėpta literatūra. Turiu omenyje Elizabeth Rapley knygą šia tema.

Ką naujo sužinome tyrinėdami jėzuitų istoriją šiandien? Jėzuitų santykio su mokslais, ypač matematika, tyrinėjimai šiuo metu plėtojami itin sklandžiai. Be to, pasirodo vis naujų įdomių straipsnių ir knygų apie jėzuitus ir teatrą, jėzuitus ir šokį, apie jėzuitų poetus, jėzuitus – Rubenso ir Berninio globėjus, jėzuitus, kaip visuomeninių švenčių impresarijus, jėzuitus, kaip didelių žemės sklypų tvarkytojus...

Norėčiau plačiau paaiškinti, ką turėjau galvoje sakydamas, jog jėzuitai buvo „pirmasis švietėjiška veikla užsiimantis ordinas Katalikų Bažnyčioje“. Ar benediktinų vienuolijos, domininkonai ir pranciškonai nebuvo puikūs mokytojai viduramžių universitetuose? Jėzuitai skyrėsi nuo jų ir kitų panašių institucijų trimis reikšmingais bruožais:

  • jie formaliai ir aiškiai mokyklos tvarkymą ir personalo ugdymą apibūdino kaip svarbiausią ordino tarnystę; kitos vienuolijos nėra suteikusios tokio prioriteto šiai sričiai;
  • jie kūrė švietėjiškas institucijas ir prisiėmė atsakomybę už jų tęstinumą;
  • minėtos institucijos buvo skirtos ne dvasininkams, bet berniukams ir jauniems vyrams, kurie siekė pasaulio karjeros, ugdyti. Jokia kita institucija Bažnyčioje ar to meto visuomenėje neprisiėmė iniciatyvos tokiu mastu, apimančiu šiuos tris veiksnius.

Apie 1560 m. laiškas iš jėzuitų centro Romoje pripažino, kad mokyklos tapo svarbiausiu Jėzaus Draugijos apaštalavimo būdu, kuriuo remiasi daugelis kitų tarnysčių. Ordinas iš naujo save apibūdino. Keliaujančių pamokslininių ir misionierių bendrija, neatsisakydama ir šio idealo, įsipareigojo nuolatiniam darbui švietimo institucijose.

Ko jėzuitai norėjo pasiekti steigdami mokyklas? Kodėl jie steigė švietimo įstaigas? Dažnai kartojama, kad tai suteikė galimybę Jėzaus Draugijai kovoti su protestantizmu ir reformuoti Katalikų Bažnyčią. Iš tiesų, kai kuriose Europos vietose pastangos apginti katalikus nuo protestantų vaidino svarbų vaidmenį jėzuitiškam identitetui ir misijai suvokti, ypač šešioliktame ir septynioliktame amžiuje. Tačiau šios priežastys nebuvo pagrindinės, ypač teritorijose, kuriose į protestantizmą nebuvo žiūrima kaip į grėsmę. Būtent šiose teritorijose gyveno ir dirbo dauguma jėzuitų.

Pedro Ribadeneira, viena pirmųjų svarbių asmenybių Jėzaus Draugijoje, laiške Ispanijos karaliui Pilypui II jėzuitų mokyklų steigimo tikslą apibūdino taip: institutio puerorum, reformatio mundi. Šiuo posakiu jis išreiškė mintį, kad „geras jaunimo ugdymas – tai viso pasaulio tobulinimas“.

Pirma, jėzuitai buvo įsitikinę, kad formalus išsimokslinimas tarnavo visai visuomenei; steigdami mokyklas, jie siekė prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Antra, jie tikėjo, kad moralinis ir religinis ugdymas neturi apsiriboti tik bažnyčių sakyklomis, nes tai daug platesnė veikla. Trečia, jie nebuvo fundamentalistai, į švietimą ir kultūrą žvelgė ne kaip į tikėjimo priešus, bet kaip į draugus. Pastarąjį įsitikinimą formavo tomistinė scholasticizmo sistema ir humanistų požiūris į gerą literatūrą. Jėzuitams įtaką darė ir ordino įkūrėjas Ignacas, po kelerių atsivertimo metų nusprendęs, jog jam reikalingas universitetinis išsilavinimas, kad galėtų „geriau padėti sieloms“.


Iš John W. O’Malley SJ straipsnio How the First Jesuits Became Involved in Education. Spausdinta The Jesuit Ratio Studiorum: 400th Anniversary Perspectives. Red. Vincent J. Duminuco, S.J. (New York: Fordham University Press, 2000, p. 56–74)

Atgal į Jėzuitai