Pastarųjų dienų įvykiai, kuriais gyvenama pasaulyje ir Lietuvoje, suteikia gerą progą garsiai prisiminti mirtį ir paraginti imtis protingos, asmens likimui naudingos veiklos.
Panašu, kad mums nepavyks išvengti Korona epidemijos plitimo. O tai reiškia, kad yra reali tikimybė susirgti ir ... mirti! (Pala, pala... Kas gali susirgti? Tu! Aš! Kas gali užtikrinti, kad nemirsi? Niekas! Viltis, tiesa, gyva, bet užtikrintumo - jokio...)
Ar esi pasiruošęs mirti?
Kaip pasiruošti mirčiai?
Yra žmonių, įsitikinusių, jog jų gyvybė ir gyvenimas prilygsta žolės ar gėlės gyvenimui: žolė nuvysta, supūva, ir jos nė pėdsako nelieka. Taip ir su žmogum: išdygo kaip žolė iš žemės, pasiblaškė, patriukšmavo ir išeina į niekur. Tokiems galima būtų pasakyti du dalykus.
Pirmas: ramiai, be nevilties, kartėlio, pagiežos, pykčio, prakeiksmų pasitikit savo galą. Būtų gražu, - žiūrint iš šono - jei būtų spėta padaryti kažkas gero, nesavanaudiško. Būtų padėkota artimiausiems, išsakyti gražūs žodžiai bent jau mylimiausiems, sutvarkyti svarbiausi reikalai labui pasiliekančiųjų, atsisveikinta... Ir reiktų šito imtis ilgai neatidėliojant - nežinia, kada galas prasidės. Iš kitos pusės, kodėl žmogus turėtų „užbaigt gražiai“?
Antras pasakytinas dalykas: mirtis nėra visko pabaiga. Yra kiti pasauliai, būtis kitokioje kokybėje. Tik aklas, kurčias ir bejausmis nepastebi apraiškų pasaulio, gyvuojančio už žmogiškųjų juslių ribų. Tad būtų protinga susirūpinti ir per likusį laiką gerais, nesavanaudiškais poelgiais, darbais, žodžiais pagerinti savo anapusinį likimą. Ir rimtai apgalvoti idėją „Dievas yra“. O ką, jei Jis yra?
Yra žmonių, kurie sutinka: „taip, Dievas yra“, bet iki šiol taip ir neskyrė bent dalelės savo laiko, proto ir širdies tuo giliau pasidomėti. Tokiems: Dievas iš tiesų yra. Mirtis - slenkstis, perėjimas į Jo, į dvasinį pasaulį. Skirkite laiko Jam ir savęs paruošimui su Juo susitikti. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų nurodo kiekvieną septintą dieną pašvęsti Dievui ir savo paties sielai. Tai kodėl taip ir nepasielgus? Jei tik nuspręsite šito imtis, - skirti laiko Dievui ir sau - greičiausiai pajusite nepaaiškinamą vidinį ir išorinį pasipriešinimą. Protas suvokia, pritaria sprendimui skirti laiko, bet kūnas tarsi neklauso: vis iškylą trukdžių, vis kažkokie darbai, draugai, tiesiog nenoras, tingulys. Neišsigąskit, tai - nuodėmė. Tiesiog kreipkitės į patį Dievą sakydami: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio. Suteik man jėgų skirt laiko Tau. Vesk mane arčiau savęs“. Dievas suteiks reikalingą malonę, padarysite tai, ką reikia padaryti. „Skirti laiko Dievui“ nereiškia vien apsilankymo pamaldose ar kokioje šventoje vietoje. Reiktų susirasti, kas pamokytų esminių krikščioniško tikėjimo tiesų (Dievas, Jėzus Kristus, Šv. Dvasia, Pateisinimas, Krikštas ir pan.). Daugumoje krikščionių bendruomenių yra vedamos pamokėlės pradedantiesiems, „Alfa“ kursas ar kažkas panašaus. Tinkle verta dėmesio svetainė „Ieškau Dievo“. Turėtumėte iš Dievo gauti Šventąją Dvasią, kad galėtumėte pakankamai savarankiškai imti gyventi su Juo ir Jame. Taigi, skirkite laiko ir imkitės nesavanaudiškų gailestingumo darbų.
Yra Dievo žmonių.
Jiems mirtis - laimėjimas. Gyvenimas - tarnavimas Dievui per patarnavimą savo artimui. Jūs, Dievo žmonės, pakelkite galvas - išvadavimas, atpirkimas arti! Būkite džiugūs ir viltingi, imkitės Dievo jums pavestų darbų. Likite ištvermingi darydami tai, ką darote vardan Jo. Būkite pasiruošę! Atgaila, išpažintimi, išpažinimu, pasišventimu palaikykite savo sąžinę tyrą, siekite skaistumo, siekite meilės. Kas yra tas, kuris jus pasmerks, juk Dievas pateisina!