*Romos kunigas, kuris surado Kristų

Aš esu gimęs 1917 m. kovo mėn. 22 dieną, Venecijos mieste, šiaurinėje Italijoje. Suėjus dešimčiai metų, buvau išsiųstas į Romos katalikų seminariją Piacenoje. Po dvylikos mokslo metų, 1939 m. spalio mėn. 22 d. buvau įšventintas į kunigus.Po dviejų mėnesių vyresnysis, kardinolas R. Rossi, išsiuntė mane į Ameriką dirbti klebono padėjėju, naujai įsikūrusioje italų bažnyčioje, kuri buvo palaiminta motinos Cabrini vardu, Čikagoje. Ten praleidau ketverius metus, o vėliau buvau perkeltas į New Yorką. Tačiau man dar niekad nebuvo kilęs klausimas, ar mano mokymas atitinka Šventąjį raštą. Mano vienintelis rūpestis ir garbė buvo įtikti popiežiui. Vieną 1944 m. sekmadienį aš įjungiau radiją ir atsitiktinai išgirdau protestantišką laidą. Pamokslininkas kalbėjo iš Šventojo rašto. Buvau pasiruošęs pakeisti radio stotį, nes aš nesiklausydavau protestantiškų programų, bet nežinodamas kodėl, susidomėjęs klausiausi toliau. Mano senąją teologiją sukrėtė šį Švento rašto eilutė: „Tikėk į Viešpatį Jėzų Kristų, ir tu būsi išganytas“. Todėl nebėra nuodėmės Šventojoje Dvasioje, jei kas tiki, kad yra išganytas. Aš dar nebuvau atsivertęs, kai mano mintys prisipildė abejonių dėl Romos religijos. Man ėmė labiau rūpėti, ko moko Šventas raštas, o ne popiežiaus dogmos ir nuostatai. Kiekvieną dieną žmonės gausiai aukodavo po 30 minučių ceremonijos, vadinamomis mišiomis, nes aš žadėjau išlaisvinti jų giminių sielas iš skaistyklos ugnies. Bet kiekvieną kartą, kai aš pažvelgdavau į didelį kryžių ant altoriaus, atrodė, kad Kristus sako: „Tu apgaulingais pažadais pasisavini sunkiai dirbančių vargšų pinigus. Tikinčiųjų sielos neina į kančių vietą, nes esu sakęs: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje, jau nuo dabar, sako Dvasia, jie ilsėsis nuo savo vargų“. (Apr 14,13). Ir nereikia kartoti kryžiaus aukos, nes mano auka buvo visiškai atlikta. Mano išgelbėjimo darbas yra tobulas, ir Dievas jį pašventino, prikeldamas mane iš mirties: „Nes jis viena auka padarė pašventinamuosius tobulus per amžius“. (Žyd 10, 14). Jei, jūs kunigai ir popiežius, turėtumėte galios išgelbėti sielas iš skaistyklos mišiomis ir atlaidais, kodėl jūs laukiate, kad jums duotų už tai pinigų?“

Daugiau negalėjau pažvelgti į Kristų ant altoriaus. Kai mokiau, kad popiežius yra Kristaus vietininkas, Petro įpėdinis, neklaidinga uola, ant kurios pastatyta Kristaus bažnyčia, man rodėsi, kad balsas vėl kalbėjo:

„Tu matei popiežių Romoje, jo didelius ir turtingus rūmus, jo sargybas, žmones, bučiuojančius jo kojas. Ar tu tikrai tiki, kad jis man atstovauja? Aš atėjau tarnauti žmonėms; aš ploviau mokinių kojas, neturėjau kur priglausti savo galvos. Žvelk į mane ant kryžiaus. Ar tu tikrai tiki, kad Dievo bažnyčios pamatas yra žmogus, kai Biblijoje aiškiai sako, kad Kristaus vietininkas žemėje yra Šventoji Dvasia, bet ne žmogus? (Jn 14, 26). Ta uola yra Kristus. Jei Romos bažnyčios pamatas yra žmogus, tai ji nėra mano bažnyčia.

Aš mokiau žmones eiti pas Mariją, pas šventuosius, užuot raginęs juos eiti tiesiai pas Kristų. Bet vidinis balsas klausė: „Kas tave atpirko ant kryžiaus? Kas užmokėjo tavo skolas, išliedamas savo kraują? Marija, šventieji, ar aš, Jėzus? Tu ir daug kitų kunigų netiki škaplieriais, novenomis, rožiniais, statulomis, žvakėmis, bet jūs juos laikote savo bažnyčiose, nes jie yra geras pajamų šaltinis. Bet aš nenoriu jokios prekybos savo bažnyčioje. Tikintieji turi mane garbinti tiesoje ir dvasioje. Pašalinkite šituos stabus“.

Klausykla man buvo ta vieta, kurioje abejonės mane kankinte kankino. Žmonės ateidavo pas mane, klaupdavosi ir man išpažindavo savo nuodėmes, o aš kryžiaus ženklu užtikrindavau turįs galios atleisti jų nuodėmes. Aš, nusidėjėlis žmogus, savinausi Dievo vietą, Dievo teises, todėl nekeista, kodėl nepaprastas balsas veržėsi iš manęs, kaltindamas: „Tu apiplėši Dievo garbę. Jei nusidėję žmones nori gauti nuodėmių atleidimą, jie turi eiti pas Dievą, o ne pas tave. Žmonės nusižengė Dievo įstatymui, todėl Dievui jie turi ir išpažinti savo nuodėmes. Todėl Dievo jie turi prašyti atleidimo. Joks žmogus negali atleisti nuodėmių, kaip tik Jėzus, tik Jis atleidžia jas.“ „Tu praminsi Jį vardu Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. (Mt 1, 21). „Nes neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtume būti išgelbėti”. (Apd 4, 12). “Nes vienas yra Dievas, vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus, Kristus Jėzus“. (1 Tim 2, 5).

Nebegalėjau ilgiau likti Romos katalikų bažnyčioje, nes nebenorėjau tarnauti dviem valdovams, popiežiui ir Kristui. Aš nebegalėjau tikėti dviem priešingais mokslais: tradicija ir Biblija. Turėjau pasirinkti Kristų ar popiežių, tradiciją ar Bibliją. Ir aš pasirinkau Kristų ir Bibliją. Romos kunigystę ir religiją apleidau 1944 metais ir dabar esu vedamas Šventosios Dvasios skelbiu Evangeliją katalikams, laikau paskaitas universitetuose, kalbu apie Dievą viešuose susirinkimuose, raginu krikščionis atsisakyti baimės ir visomis išgalėmis stengiuosi laimėti juos Kristui.

Joseph Zacchello