Baptistai nėra protestantai
Jei nesi žydas, provoslavas ar katalikas, žmonės tave iškart priskirs prie protestantų. Nors Baptistai paprastai vadinami protestantais, faktai rodo ką kitą. Baptistai niekada nebuvo protestantai.
Protestantų reformacija prasidėjo 1517 m. spalio 31 d., kai Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes prie Witeburgo (Vokietija) bažnyčios durų. Žinoma, tai buvo tik pirmas žingsnis tų veiksmų, kurie privedė prie konflikto su Roma.
Dažnai pamirštamas, bet didelę reikšmę turįs 1929 m. balandžio 25 d. Špeleryje įvykęs Antrasis susirinkimas (Council). Tai buvo Romos katalikų susirinkimas, turėjęs tam tikrus tikslus: kovoti su turkais, sekti liuteronus ir kitus, kurie nepakluso popiežiui. Liuterono vadai atvyko į susirinkimą su protestu. Protestą pasirašė Jonas iš Saksonijos, grafas Jurgis iš Brauderburgo, hercogai Ernestas ir Pranciškus iš Braunšvego - Luneburgo, Pilypas iš Hesses, princas Wolfgangas iš Anhalto ir atstovai iš 14 miestų. Protestas, kaip apsigynimo priemonė, užtikrino, kad pasirašiusieji būtų apsaugoti nuo susirinkimo nutarimų. Žymus bažnyčios istorikas Pilypas Schaat pabrėžia, kad „po šio protesto ir apeliacijos liuteronus pradėjo vadinti protestantais“ (History of The Christian Church, JAV, Volume VII, p. 692). Tie patys faktai yra išdėstyti katalikų enciklopedijoje (JAV, XII tomas, 495 psl.).
Protestavę ir apeliavę Špeierio susirinkime liuteronų vadai ir keli reformatai gynė save, o ne baptistus. O pateiktame pareiškime teigė, jog: “visi anabaptistai ir persikrikštiję asmenys - vyrai ar moterys - turi būti teisiami ir sunaikinami ugnimi, kardu ar kitaip…” Baptistai visiškai neprisidėjo prie šio protesto, taigi juos vadinti protestantais klaidinga.
Priežastys, įrodančios baptistus nesančius protestantais, šios:
Istorijos ištakos įrodo, jog baptistai nėra protestantai
Protestantizmas prasidėjo 16 šimtmetyje. Liuteronai, reformatoriai ir kiti religijos atsovai buvo vadinami Romos katalikais, bet išsižadėję Romos katalikų bažnyčios, kūrė savo denominacijas. Baptistai, skirtingai nei protestantai, nepaliko Romos katalikų bažnyčios kaip Liuteris, Kalvinas ir Cvinglis, nes niekada jai nepriklausė. Baptistai gyvavo jau daugelį šimtmečių prieš įvykstant reformacijai.
Baptistai nesistengia įrodyti istorinės įpėdinystės iki apaštalų laikų. Jie sako, kad per kiekvieną bažnyčios istorijos amžių būta tokių žmonių grupių, kurios laikėsi tokių pačių doktrinų, kaip ir šių dienų baptistai. Kartais tos grupės jungdavosi ir budavo iškilusios tokiais vardais, kaip montanistai (150 m.), novatistai (240 m.), donatistai (350 m.), paulikiečiai (650 m.), albingiečiai (1022 m.), valdiečiai (1170 m.), o anabaptistų vardas paminimas prieš reformacijos pradžią. Istoriniai duomenys paneigia, kad iki Liuterio buvo tik viena religinė grupė - Romos katalikų bažnyčia. Taip galvojantys, klysta.
Apie seną baptistų tikėjimą liudija ne baptistas, bet Romos katalikas kardinolas Hosius (1504- 1579) buvęs Romos katalikų prelatas, kuriam buvo pavesta išsiaiškinti ir nuslopinti nekatalikiškų grupių veiklą. Popiežius Povilas IV jį paskyrė vienu iš trijų prezidentų svarbiam Trento susirinkimui. Hosius labai energingai priešinosi reformacijos įgyvendinimui. Pasibaigus reformacijai, Hosius itin gerai išmanė nekatalikiškų grupių doktriną ir istoriją. Jis rašė: „Jei baptistai nebūtų taip žiauriai kankinami ir žudomi per pastaruosius 1200 metų, tai jų būtų daug daugiau negu visų reformatorių“ (Laiškai Apud Opera, p. 112, 113). Atkreipkime į tai, jog šis katalikų mokslininkas kalbėjo apie žiaurius persekiojimus, kuriuos turėjo iškentėti baptistai, ir atskirdamas juos nuo reformatų nurodo, kad baptistų gyventa jau 1200 metų prieš reformaciją.
Tai, kas minėta, rodo, kad baptistai nėra protestantai, nes pastarųjų ir jų pasekėjų buvo žiauriai persekiojami. Tūkstančiai baptistų prarado savo nuosavybę, žemę ir neteko gyvybių. Konradas Grebelis mirė 1526 kalėjime, Feliksas Manz paskandintas 1527 m. Ciuriche. Žinomas baptistų vadas Balthauseris Hubmaieris buvo sudegintas Vienoje, po trijų dienų jo žmona parištu apie kaklą akmeniu paskandinta Dunojaus upėje.
Šie ir kiti faktai įrodo, kad baptistai nėra protestantai.
Baptistų doktrina yra kitokia nei protestantų
Požiūris, jog baptistų ir protestantų doktrinų pagrindai tie patys, yra netikslus. Baptistų ir protestantų doktrinos turi šešis svarbius skirtumus:
1. Baptistai visa širdimi tiki, kad pakanka tikėti ir praktinėje veikloje remtis tik Dievo Žodžiu. Biblijoje parašyta: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Timotiejui 3, 16). Įvairios protestantų denominacijos turi savo pažiūras, katekizmus ir svarbius doktrinos standartus. Baptistai laikosi tiktai Šventojo rašto.
2. Baptistai tiki, kad Kristus yra bažnyčios galva, nes Šventajame rašte minima: „...kaip ir Kristus yra galva bažnyčios“ (Efeziečiams 5, 23). Baptistų bažnyčios neturi bendro vyresniojo visų bažnyčių prižiūrėtojo, organizacijos, kuri kontroliuotų vietinius surinkimus. Kiekviena vietinė bažnyčia tvarkosi autonomiškai ir yra atsakinga Kristui, kuris yra jos galva. Baptistų bažnyčios, nors ir bendradarbiauja su kitomis to paties tikėjimo ir praktikavimo kongregacijomis, neturi svarbiausios susirinkimų vietos ar bendro susirinikimų pastato nei St. Louis, nei Našvilėje, nei Niujorke, nei Romoje. Jų svarbiausiasusitikimo vieta yra danguje.
3. Baptistai nuoširdžiai pritaria bažnyčios atsiskyrimui nuo valstybės, nes taip mokė Kristus. Pagal Šventojo rašto mokslą, bažnyčia ir valstybė turi visai skirtingas veikimo sferas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus - ciesoriui, o kas Dievo - Dievui“ (Mato evangelija 22, 21). Baptistai visomis išgalėmis priešinasi bažnyčios susijungimui su valstybe. Bažnyčiai, susijungusiai su valstybe, tenka apgailėtinai ieškoti preteksto vadintis krikščioniška, kadangi minėtu poelgiu ji visiškai nesilaiko Rašto. Žinoma tai, jog protestantai savo bažnyčias suvalstybino.
4. Baptistai tiki, kad kiekvienas žmogus atskirai yra atsakingas Dievui, nes Šventajame rašte rašoma: „kiekvienas mūsų duos už save apyskaitą Dievui“ (Romiečiams 14, 12). Nei kunigas, nei bažnyčia, nei krikšto tėvai nėra atsakingi už mus Dievui. Žmogus nebus išgelbėtas per tai, į ką jo tėvai tiki, nei priklausant kokiai nors religijai. Kiekvienas pats už save yra atsakingas Dievui. Dėja, protestantai nesilaiko šios doktrinos.
5. Baptistai krikštija tik įtikėjusį žmogų. Protestantai nesilaiko Šventojo rašto mokymo, kad prieš krikštą tikėjimas ir atgaila yra būtina. Per pirmąsias sekmines Petras sakė: "Atgailaukite ir kiekvienas tesikrištija" (Apaštalų darbai 2, 38). Todėl suprantame, kad nėra kūdikių krikšto, nes kūdikiai negali atgailauti. Netikintieji taip pat nėra krikštijami. Reformatoriai sekė Romos mokymu apie krikštą. o baptistai laikėsi Kristaus ir apaštalų doktrinos.
6. Baptistų bažnyčią, remiantis Šventuoju raštu, sudaro dvasiškai atgimę nariai; nariai vadovaujasi Kristaus išpažinimu ir tikėjimu į Jį. Į apaštalų bažnyčią buvo priimami tik tie, kurie patikėjo Dievo Žodžiu, atgailavo ir buvo pakrikštyti (Apaštalų darbai 2, 41). Apaštalų bažnyčiose, panašiai kaip ir šių dienų baptistų bažnyčiose, žmones savaime netapdavo nariais.
Aptarę protestantų ir baptistų doktrinų skirtumus, suvokiame, kad baptistai nėra protestantai, nes baptistai radikaliai skiriasi nuo protestantu daugeliu dalyku.
Protestantų grupės turi savo steigėjus ir dažnai pasivadina jų vardais. Liuteronai gręžiasi į Liuterį, reformatai - į Joną Kalviną, o metodistai pripažįsta Joną Weslley. Kas įsteigė baptistų bažnyčias? Klausimas sudomina. Sunku rasti žmogų, įstegusį baptistų bažnyčių. Jeigu norėtume tam tikram žmogu priskirti steigėjo vardą, turėtume prisiminti Petro, Povilo, Jokūbo ir Jono laikus.
Baptistai skiriasi nuo protestantų ir savo gimtąja vieta. Liuteronai veikė Vokietijoje, reformatai - Šveicarijoje ir Olandijoje, presbiterionai - Škotijoje, anglikonai - Anglijoje, o baptistai - Palestinoje.
Baptistų tikėjimo pagrindas yra Dievo Žodis, o ne Augsburgo konfesija, Dorto kanonai arba Westminsterio konfesija, taigi sutapatinti baptistus su protestantais neįmanoma.
Baptistai niekada nesijungė su protestantais ir niekada nebendravo su Romos bažnyčia. Jie išlaikė savo tapatybę ir ištikimybę Dievo žodžiui prieš reformaciją ir po jos. Tikrieji baptistai laikosi Kristaus ir apaštalų mokslo ir yra pasiryžę mirti nei sulaužyti Dievo duotas doktrinas. Vienas 16 šimtmečio baptistas Hanz Denk pasakė: „Tikėjimas yra paklusnumas Dievo Žodžiui - ar tai būtų gyvenimui, ar mirčiai“. Daugelis galėjo dėl tikėjimo mirti.
Beveik per 10 reformacijos metų Rotenburge įvyko 900 baisių ir žiaurių egzekucijų baptistams. Kaip pavyzdys visų žiaurumų, pateikiamas sakinys iš teismo nutarimo baptistui Mykolui Sateler“ „Mykolas Sateler turi būti perduotas korikui, kuris nuvedęs jį į egzekucijos vietą, išpjautų jam liežuvį, paskui užmetęs ant vežimo, apdraskytų jo kūną du kartus karštomis replėmis. Paskui nugabentų jį prie miesto vartų ir pakartų tą patį kankinimo būdą, apdraskytų jo kūną du kartus karštomis replėmis“. Tokia žiauria mirtimi Sateler mirė 1527 m. Rotenburge. Jo žmona buvo paskandinta, o kitiems vyrams, nukirstos galvos.
Apibendrindami visa, kas buvo kalbėta, teigiame, kad baptistai nėra protestantai, nes besąlygiškai laikosi Kristaus ir apaštalų mokslo bei praktikos. Visuose reikaluose tikrasis Dievo Žodis jiems yra autoritetas, taigi yra atmestinos visos žmonių sukurtos religinės tradicijos ir praktikos.