Aš esu gimęs 1910 metais neturtingoje, bet pamaldžioje Romos katalikų šeimoje šiaurinėje Italijoje. 1935 m. birželio mėn. 29 dieną kardinolui Rossi įšventinus mane į kunigus, buvau paskirtas vykti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Praslinkus keletai metų nuo mano atvykimo į šitą kraštą, kaip gimimo dienos dovaną gavau radijo imtuvą. Pirmą kartą gyvenime galėjau gėrėtis radijo veikimu. Mano dideliam nustebimui ir džiaugsmui užtikau keletą kasdienių protestantiškų programų. Man iškart patiko giesmės ir pranešimai. Ypač didelį įspūdį padarė kalbėtojai, kadangi jie vykdo Kristaus įsakymą: "... skelbti Evangeliją ..., nes ji juk yra Dievo galybė kiekvieno tikinčio išganymui". (Rom 1, 16).

Mėgindamas įsitikinti, kiek teisus buvau ir kaip klydo tie, kurie buvo už Romos bažnyčios rybų, pradėjau rimtai ir pamaldžiai skaityti Bibliją. Tačiau kuo daugiau ją skaičiau ir meldžiausi, tuo aiškiau supratau, koks yra klaidingas yra Romos bažnyčios mokymas.

Evangelijoje pagal Joną perskaičiau: "...kas Jį priėmė, tiems Jis davė galios būti Dievo vaikais". (Jon 1, 12). "Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad davė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". (Jon 3, 16). Šventajame rašte negalėjo būti aiškiau pasakyta šiuo itin svarbiu mūsų išganymo klausimu.

Net buvimas kunigu neužtikrino mano sielos išgelbėjimo. Supratau. kad mano, kaip kunigo, uolumas ir geri darbai negali manęs išganyti, nes pačioje Romos katalikų Biblijoje parašyta: "Nes iš malonės jūs esate išganyti tikėjimu; ir tai ne savaime, nes tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad nė vienas nesigirtų". (Ef 2, 8 -9).

Tai sukrėtė mano tikėjimą Romos katalikų mokslu. Iki šiol, aklai priimdavau Romos mokymus, kad katalikas neturi pasirinkimo: arba jis turi priimti Romos tiesas, arba yra ekskomunikuojamas. Ėmęs viskuo abejoti, pradėjau tyrinėti Šventąjį raštą su dar didesniu stropumu. Supratau, kad Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus buvo visiškai atlikta, "... mes esame pašventinti Jėzaus Kristaus kūno paaukojimu vieną kartą už visus". (Žyd 10, 10). "Nes Jis viena auka padarė pašventinamuosius tobulus per amžius". (Žyd 10, 14). "...kuriam neprivalu kasdien (kaip kiti kunigai darė) atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už žmonių; nes Jis tai padarė vieną kartą, aukodamas pats save". (Žyd 7, 27). Todėl nėra reikalingos mišios, žodinė išpažintis ar skaistykla.

Pagaliau ėmiau suprasti, kad visos doktrinos, taip vadinamos tikrosios bažnyčios, yra ne kas kita kaip Romos išradimai. Tęsdamas Romos katalikų Biblijos studijas, pastebėjau, kad mūsų Išganytojo motinos Marijos ir šventųjų garbinimas Šventame Rašte nėra visai minimas. Kano vestuvėse Marija pati nurodė tarnams eiti pas Jėzų, tardama: "Darykite, ką tik jis pasakys" (Jn 2, 5). Kristus kviečia mus eiti tiesiai pas Jį, o ne per šventuosius, kaip tai Romos bažnyčia moko. "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu". (Mt 11, 28). "Aš kelias , tiesa ir gyvybė. Ne vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane". Jn 14, 6. Jei ko prašysite manęs mano vardu, tai aš padarysiu". (Jn 14 14). Ir apaštalas Povilas, Dvasios įkvėptas, rašo: "Nes vienas yra Dievas, vienas taip pat tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Žmogus, Kristus Jėzus". (1 Tim 2, 5).

Per Biblijos studijas dar kartą įsitikinau, kad praktikuojamasis šventųjų garbinimas yra tik įvestas Romos. Galiausiai tapo aišku, kad Romos katalikų bažnyčios mokymas yra klaidingas. Dėkoju Viešpačiui už šį apšvietimą. Neturėdamas kitos išeities, nusprendžiau išeiti iš Romos katalikų bažnyčios. Pradėjau kurti ateities planus, bet mano sprendimas nugąsdino, nes žinojau, kad mano tėvai ir broliai dėl išėjimo iš Romos bažnyčios bus labai užgauti ir jausis labai sugėdinti. Be to, netekčiau daugelio gerų draugų ir patogaus gyvenimo. Taigi delsiau ir meldžiaus. Bet Viešpaties balsas prabilo tvirtai: "Kas myli tėvą ar motiną labiau ne kaip mane, tas manęs nevertas" (Mt 10, 37).

Kad nutildyčiau šį dievišką įspėjimą, padėjau į šalį Bibliją ir ėmiausi darbo su dar didesniu pasiryžimu. Aš prisiminiau seminarijoje įšventinimo proga duotus įžadus: būti vienu iš geriausiųjų kunigų. Šis įžadas suteikė mano dvasiai šiokį tokį nusiraminimą keletui metų.

1955 m. sausio mėn. patyriau malonią staigmeną. Mano geras kunigystės draugas Joseph Zacchello, "The Convert" žurnalo redaktorius, lankydamasis Kansas City, Mo., atvyko aplankyti manęs. Jaučiausi užkluptas, kai jis paklausė, ar esu išgelbėtas. Tas klausimas tiesiog persekiojo mane. Vėl meldžiausi, kad Dievas parodytų išganymo kelią. Viešpats šį kartą buvo arti. Jis nurodė: "Ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo". (Mt 10, 34). Tuo kalaviju panaudojau, kad atsiskirčiau nuo viso, kas man buvo brangu ar vertinga.

Šiandien jau esu priėmęs mūsų Viešpatį kaip savo asmenišką Išgelbėtoją, taigi patyrimo galiu pasakyti, kad teisingas Jis buvo sakydamas: "Iš tikrųjų, sakau jums, nėra ne vieno, kuris paliks palikęs namus, ar gimdytojus, ar brolius, ... dėl Dievo karalystės, negautų daug daugiau šiuo laiku ir būsimame amžinajame gyvenime". (Lk 18, 29).

John Zanon