„Kadangi vaikeliai yra kūno ir kraujo dalininkai, tai ir Jis Pats taip pat yra prisidėjęs prie jų, kad per mirtį sunaikintų tą, kuris turi mirties valdžią, tai yra Velnią, ir išlaisvintų tuos, kurie per visą savo gyvenimą buvo pavaldūs mirties baimei ir vergystei“ (Hebrajams 2 sk. 14-15 eil.).
Viešpats Jėzus Kristus savo žmogiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu atėmė valdžią iš Velnio ir tapo kiekvieno pasitikinčio Juo Gelbėtoju ir Valdovu, vadovaujančiu pasitikinčiojo labui ir gerovei. Jo atlikto Atpirkimo ir pažadėtojo gyvenimo šviesoje nebe tokie svarbūs darosi su matomuoju pasauliu susieti asmeniniai geismai, troškimai, planai, įvykiai.
Jei galvoji, kad šitas žemiškasis, juslinis gyvenimas yra visa, ką turi ir gali, tada darosi labai svarbu kuo pilniau jį patirti. T.y., pasiimti sau ir pasinaudoti viskuo, kas tik įmanoma, išgerti visų įmanomų malonumų taurę iki dugno, pasiekti, nugalėti, tapti kažkuo. Ir taip nuo geismo prie geismo, nuo svajonės prie svajonės, iš visų jėgų bandant kaip nors susitvarkyti su patenkintų geismų pasekmėmis. Ir kokia didelė yra širdgėla, nusivylimas, pyktis, jei negali patenkinti savo poreikių, geismų, svajonių!
Koks didis nuostolis tokiam yra mirtis! Tiek pastangų įdedama, kad įgyti, pasiekti, sukaupti, įsitvirtinti, ir visko netenkama! Kartais netenkama netikėtai ir staiga! („...rytoj bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam liks tai, ką sukaupei?.. - Luko ev. 12 sk. 16-20 eil.) Žmogus nespėjo pradėti gyventi, o jau reikia iškeliauti! Todėl greičiau, greičiau, greičiau! Greičiau telefoną, dviratį, moterį, automobilį, greičiau pinigų, namą, kelionę, nuotykius, svaigulį!.. Pasistenk, nemiegok!
„Mirties baimė ir vergystė“ - Dievo Gyvybės ir Tiesos neapšviestos sąmonės gyvenimo pamatas. Tai nereiškia, kad žmogus sąmoningai suvokia bijąs mirties ar esąs pavergtas kažkokios ydos, priklausomybės. Tai labiau nesąmoninga, giliai pasąmonėje glūdinti nuostata, lemianti gyvenimą dabar. Kitaip tai galima išreikšti principu „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“. Ir niekas man daugiau nerūpi“. Tuo ir taip gyvena žmogus.
Šiek tiek kitaip yra su tuo, kuris tiki, jog matomasis gyvenimas tėra pasiruošimas tikrajam, būsimam, ateisiančiam po kūno mirties, mirusių prisikėlimo, pasaulio atnaujinimo. Toks protingai vertina savo prigimtį ir džiaugiasi ją. Toks jau gali suvaldyti savo paties geismus ir juos nukreipti į gera. Toks jau sąmoningai gali pasirinkti savo svajonę ir siekti jos išsipildymo. Tikintis mokosi gyventi ir gyvena taip, kaip pridera žmogui. Jis dėkinga širdimi džiaugiasi visais įmanomais sveikais malonumais, ir nesielvartauja, jei kuriam laikui jų netenka. Jis supranta, kad visą tobulai valdo jį mylintis Dievas. Tokiam mirtis nebėra nuostolis ir visko pabaiga - tik perėjimas.
Graži paralelė - žmogaus gimimas. 9-is mėnesius žmogus gyvena ypatingoje aplinkoje. Po jų - didis sukrėtimas. Žmogus yra priverstas palikti įprastą aplinką ir išeiti į nežinią. Po to - 90 metų nuostabioje, daugumai žmonių pažįstamoje aplinkoje. Po to - didis sukrėtimas. Žmogus yra priverstas išeiti į nežinią. Į nežinią, nes tai, ko net į galvą žmogui neatėjo tikėtis, įsivaizduoti, Dievas paruošė Jį mylintiems. Dievas dovanoja Juo pasitikinčiam gyvą viltį!
Tikintis eina iš gyvenimo į gyvenimą. „Aš - amžinas ir laisvas Amžinajame“ - per Šventąją Dvasią įrašoma tikinčio pasąmonėje. Na, bent jau turėtų būti įrašyta... Pasitikintis Dievu, Jėzumi Kristumi gali gyventi be baimės, palaikomas ir guodžiamas tikros vilties.
Jėzus Kristus gyvas! Jis yra Dievo paskirtas būti tarpininku tarp Jo ir žmonių. Jis pajėgus išgelbėti tą, kuris Jo šaukiasi! Tave taip pat.