„Atėję į vietą, kuri vadinasi “Kaukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius - vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Evangelija pagal Luką 23:33,34).
Nutilo minios šūksniai. Nebegirdėti fariziejų, Rašto aiškintojų ir stebinčios minios balsų. Tyla apgaubė Golgotą. Mes žiūrime į kankinį ir matome “negalią pažinusi, skausmų vyrą” (Pranašo Izaijo knyga 53:3). O į žemę lašas po lašo krinta Jo kraujas...
Šį vaizdą šiandien matome taip ryškiai, lyg patys stovėtume anų įvykių sūkuryje...
Apie ką galvojame? Kokios mintys gimsta mumyse?
Gal pirmiausia prieš akis iškyla Kristaus gyvenimas...
Kas Jis iš tiesų, tas Nukryžiuotasis?
Kartą apie save Jis labai aiškiai pasakė: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis (Dievas) patepė mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams; pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Lk 4:18,19). „Atėjau ne pasaulio pasmerkti, bet išgelbėti“ (Žr.: Jono 3:16-18). Jėzus vaikščiojo žmonių tarpe, kalbėjo tiesos ir paguodos žodžius, mokė, gydė... Kai buvo imtasi Jį pražudyti, nė vienas neįstengė rasti pagrįsto kaltinimo Jam pasmerkti. Ir vis dėlto Jis buvo atmestas, pasmerktas, nužudytas...
Kaip gi šitaip?! Kaip galima pasmerkti ir nužudyti tą, kurio nėr už ką smerkti?
- Kokie vis gi tamsūs ir žiaurūs buvo žmonės, šitaip pasielgę su savo Geradariu! - dingteli mintis. – Aš tikrai nebūčiau dalyvavęs šitame susidorojime; tikrai nepasmerkčiau nekalto...
O ką pasakys prikaltasis? Kokius teisingus pasmerkimo žodžius išgirsime iš Jo, Dievo Sūnaus, lūpų?
Ir Jis prabilo: “Tėve!..”
Ką Jis ištars toliau? – “Nubausk juos už jų nusikaltimus?!..“ Pelnytai galime tikėtis tokių žodžių, tačiau ką išgirstame
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino , ką daro...“
Šiais žodžiais Jėzus nusako tikrąją žmonių būseną ir veiksmų priežastį.
„Jie nežino, ką daro...“
Jie atmeta Dievo siųstąjį; jie juokiasi iš kalbančio Tiesos žodžius; jie smerkia gera darantį; jie apiplėšia beturtį; jie nužudo nekaltąjį; jie tyčiojasi iš kenčiančio; jie džiaugiasi laimėję...
„Jie nežino, ką daro...“
Bet štai žemėn nukrenta dar vienas Kristaus kraujo lašas. Žiūrėdami į Jį, tarytum veidrodyje pamatome save: argi šiandien mes, žmonės, ne taip pat elgiamės? Argi mūsų gyvenimas ir gyvenimas aplink mus nešaukia: „Jie nežino, ką daro?“ Tai mes priešinamės Dievui (argi ne?); tai mes juokiamės iš tiesos žodžių; tai mes...
Tai mūsų nuodėmės prikalė (ir kala) Jį prie kryžiaus.
Ir ką mes girdime iš Jo?
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino , ką daro...“
O, Dievo gailestingumo gelme! Jo meilės didybe!
Tie atleidimo žodžiai amžiams įrėžti Golgotos kryžiuje. Kristaus ten jau nebėra – Jis buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas kape, bet trečią dieną Jis prisikėlė daugelio pateisinimui. Jis yra gyvas, kad kiekvienas, kuris Juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Tau gali būti atleista! Tu gali įgyt supratimą! Tu gali susitaikyt su Dievu! Atgailauk, išpažink savo nuodėmes, šaukis Jo, gyvojo! Liaukis Jį atmetinėti, priimk Jį, sek Juo.
Čia, Golgotos kalno papėdėje, suprantame didžią tiesą: nėra mums kito išgelbėjimo, tik Kryžius!
TIK JĖZUS KRISTUS, UŽ MŪSŲ NUODĖMES NUKRYŽIUOTAS, MŪSŲ PATEISINIMUI PRIKELTAS.