ADVENTO MINTYS..
Adventas, adventus lotyniškai reiškia atėjimą. Šiais metais tai laikotarpis nuo lapkričio 29 dienos iki gruodžio 24 dienos, kai didesnė krikščionių bendruomenės narių dalis prisimena ir tarsi laukia Jėzaus Kristaus gimimo. Paprastai skiriama – turėtų būti skiriama - daugiau laiko sielai: apmąstomas asmeninis tikėjimo gyvenimas, Evangelija, susilaikoma nuo kūniško siautulio, skiriamas laikas maldai, atgailai, apsivalymui, naujam pasišventimui. Gali būti, jog šiuo laikotarpiu antrinama rudeninių religinių švenčių laikotarpiui Judaizme. Palapinių, Naujų metų, Permaldavimo dienos laikas ten pasižymi būtent anksčiau paminėta praktika. Ir tai yra gerai! Nuolat turėtume budėti ir ramdyti savo kūną, kad dvasia būtų ta, kuri valdo ir veda mus šiame gyvenime. Puikiausiai galime pasinaudoti iš praeities paveldėtomis tradicijomis ir visuotinumu savo dvasios pažangai, artinimuisi prie Dievo. Naudodamasis proga, siūlau štai vieną kitą mintį apmąstyti. Iš pranašo Jezekielio knygos, 14 skyrius 12-20 eilutės: „Viešpats kalbėjo man: „Žmogaus sūnau, jei kuris kraštas nusikalstų ir sulaužytų ištikimybę man, Aš bausiu jį: atimsiu duonos ramstį, siųsiu badą kraštui ir išnaikinsiu žmones bei gyvulius. Jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų tarp jų, tai jie savo teisumu išgelbėtų tik savo gyvybes, – sako Viešpats Dievas. Jei atiduočiau kraštą laukiniams žvėrims ir jie kraštą paverstų dykyne, per kurią neina joks žmogus dėl žvėrių baimės, ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik patys išsigelbėtų, o kraštas virstų dykyne. Jei Aš atiduočiau kraštą kardui, sakydamas: ‘Karde, eik per kraštą ir išnaikink žmones ir gyvulius’, ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik jie vieni būtų išgelbėti. Arba jei siųsčiau kraštui marą ir išliečiau savo rūstybę, praliedamas kraują ir išnaikindamas žmones bei gyvulius, ir jame būtų Nojus, Danielius ir Jobas, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie savo teisumu neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik savo gyvybes“.
Ir iš Psalmių knygos 1-os Psalmės: „Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievio kelias pražus“ Viešpats Dievas - tobulas Valdovas! Jo valdžia - neįkyri, paliekanti laisvę mąstyti, spręsti, veikti. Jo valdžia pasiekia visus Žemės pakraščius, visa, kas gyva ir negyva. Jis yra paskyręs ir skiria užduotis ne tik Izraeliui, krikščionių bendruomenei, bet ir kiekvienai tautai. Visi atskaitingi Jam. Kiekvienas bus įvertintas pagal savo darbus. Todėl (ir ne tik todėl) tikintieji Dievu ir Kristumi siekia Jam patikti! Didžiulė malonė ir Dievo dovana yra teisumas, kylantis iš pasitikėjimo Jėzumi Kristumi. Viešpats Dievas padėjo šį akmenį - J.Kr. - vidury dykumos ir pasakė: „kiekvienas, kas atsistos ant jo, bus pateisintas.“ Jis iškėlė Jį ant medžio, kad kiekvienas, kuris žvelgs į Jį, būtų pateisintas ir pagydytas. „Kiekvienas, kuris tiki“. T.y., kiekvienas, kuris girdi, supranta ir paklūsta/veikia! Ne kiekvienas, kuris girdi, ne kiekvienas, kuris girdi ir supranta, o tik tas, kuris girdi, supranta ir veikia! Tad labai svarbu tampa, kaip mes, tikintieji, klausomės, kaip gyvename. Labai svarbu tampa likti ištikimu Dievui ir savo įsitikinimams ypač sunkumų ir pagundymų akivaizdoje. Laikykis to, ką pasiekei, ir siek daugiau! Gera žinoti, kad neįvyksta nieko, ko Viešpats Dievas neleido! Gera žinoti, jog jis žino, kaip išgelbėti teisųjį iš išbandymų valandos, teksiančios visam pasauliui! Bet pasilik teisume!
Myliu savo artimiausius. Myliu juos žmogiškai ir Viešpaties meile. Trokštu, kad jie gyventų ir būtų išgelbėti. Tad svarbu tampa suteikti progą jiems, mano vaikams, broliams, sesėms, draugams išgirsti, pamatyti ir paragauti Kristaus teisumo. Ypač sunku tai padaryti savo namuose, mat juose „pranašu nebūsi“. Bet turiu padaryti visa, ką galiu, kad suteikčiau progą išgirsti, pamatyti, paragauti... Su meile, neįkyriai, paliekant laiko ir laisvę mąstyti ir apsispręsti, bet nepraleidžiant tinkamos progos. Negaliu tarti: „užaugs, patys apsispręs...“ Arba „gal kas nors kitas...“ Arba „Dieve, Tu gelbėk juos...“
Aš turiu padaryti tai, kas nuo manęs priklauso. Taip pat ir tu!
Kalėdinis laikotarpis - labai tinkama proga!
Te padeda mums Dievas ir Jo Dvasia.
1. „Viešpats kalbėjo man: „Žmogaus sūnau, jei kuris kraštas nusikalstų ir sulaužytų ištikimybę man, Aš bausiu jį: atimsiu duonos ramstį, siųsiu badą kraštui ir išnaikinsiu žmones bei gyvulius. Jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų tarp jų, tai jie savo teisumu išgelbėtų tik savo gyvybes, – sako Viešpats Dievas.
Jei atiduočiau kraštą laukiniams žvėrims ir jie kraštą paverstų dykyne, per kurią neina joks žmogus dėl žvėrių baimės, ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik patys išsigelbėtų, o kraštas virstų dykyne.
Jei Aš atiduočiau kraštą kardui, sakydamas: ‘Karde, eik per kraštą ir išnaikink žmones ir gyvulius’, ir jame būtų tie trys vyrai, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik jie vieni būtų išgelbėti.
Arba jei siųsčiau kraštui marą ir išliečiau savo rūstybę, praliedamas kraują ir išnaikindamas žmones bei gyvulius, ir jame būtų Nojus, Danielius ir Jobas, kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – jie savo teisumu neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik savo gyvybes“.
Pranašo Jezekielio knyga. 14 skyrius 12-20 eilutės
2. „Jie savo teisumu išgelbės tik save“.
„Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievio kelias pražus“ (iš 1-os Psalmės).
Viešpats Dievas - tobulas Valdovas! Jo valdžia - neįkyri, paliekanti laisvę mąstyti, spręsti, veikti. Jo valdžia pasiekia visus Žemės pakraščius, visa, kas gyva ir negyva. Jis yra paskyręs ir skiria užduotis ne tik Izraeliui, krikščionių bendruomenei, bet ir kiekvienai tautai. Visi atskaitingi Jam. Kiekvienas bus įvertintas pagal savo darbus. Todėl (ir ne tik todėl) tikintieji Dievu ir Kristumi siekia Jam patikti!
Didžiulė malonė ir Dievo dovana yra teisumas, kylantis iš pasitikėjimo Jėzumi Kristumi. Viešpats Dievas padėjo šį akmenį - J.Kr. - vidury dykumos ir pasakė: „kiekvienas, kas atsistos ant jo, bus pateisintas.“ Jis iškėlė Jį ant medžio, kad kiekvienas, kuris žvelgs į Jį, būtų pateisintas ir pagydytas. „Kiekvienas, kuris tiki“. T.y., kiekvienas, kuris girdi, supranta ir paklūsta/veikia! Ne kiekvienas, kuris girdi, ne kiekvienas, kuris girdi ir supranta, o tik tas, kuris girdi, supranta ir veikia! Tad labai svarbu tampa, kaip mes, tikintieji, klausomės, kaip gyvename. Labai svarbu tampa likti ištikimu Dievui ir savo įsitikinimams ypač sunkumų ir pagundymų akivaizdoje. Laikykis to, ką pasiekei, ir siek daugiau! Gera žinoti, kad neįvyksta nieko, ko Viešpats Dievas neleido! Gera žinoti, jog jis žino, kaip išgelbėti teisųjį iš išbandymų valandos, teksiančios visam pasauliui! Bet pasilik teisume!
Myliu savo artimiausius. Myliu juos žmogiškai ir Viešpaties meile. Trokštu, kad jie gyventų ir būtų išgelbėti. Tad svarbu tampa suteikti progą jiems, mano vaikams, broliams, sesėms, draugams išgirsti, pamatyti ir paragauti Kristaus teisumo. Ypač sunku tai padaryti savo namuose, mat juose „pranašu nebūsi“. Bet turiu padaryti visa, ką galiu, kad suteikčiau progą išgirsti, pamatyti, paragauti... Su meile, neįkyriai, paliekant laiko ir laisvę mąstyti ir apsispręsti, bet nepraleidžiant tinkamos progos. Negaliu tarti: „užaugs, patys apsispręs...“ Arba „gal kas nors kitas...“ Arba „Dieve, Tu gelbėk juos...“ Aš turiu padaryti tai, kas nuo manęs priklauso. Taip pat ir tu!
Kalėdinis laikotarpis - labai tinkama proga!
3. Adventas - „adventus" lotyniškai reiškia atėjimą. Šiais metais tai laikotarpis nuo lapkričio 29 dienos iki gruodžio 24 dienos, kai didesnė krikščionių bendruomenės narių dalis prisimena ir tarsi laukia Jėzaus Kristaus gimimo - Dievo Malonės ir Tiesos įkūnijimo šiame pasaulyje.
Nesunkiai suvokiame esant keletą pasaulių. Dažniausiai pripažįstama egzistuojant nematomą, neapčiuopiamą, bet tikrą dvasinį pasaulį. Neabejojama mūsų šio, matomo, apčiuopiamo ir šiek tiek pažįstamo materialaus pasaulio egzistavimu. Dažnas neginčija egzistuojant atskiro žmogaus sielos pasaulį.
Advento laiku prisimenama, jog dvasiniame pasaulyje Jėzus Kristus buvo, yra ir bus visada. Visa buvo sukurta per Jį ir Jam. Jis amžinai gyvas, kad išgelbėtų kiekvieną, kuris per Jį artinasi prie Dievo. Prisimenama, jog paties Dievo paskirtu laiku Jėzus Kristus gimė žmogumi šiame matomame, materialiame pasaulyje, kad įgyvendintų Jam skirtą Dievo valią jame. Prisimenama, jog Jėzus Kristus turi gimti ir išgyventi kiekvieno atskiro žmogaus sielos pasaulyje. Mat tik pats Kristus tikinčiajame yra tikrojo gyvenimo viltis ir garantas.
Todėl Advento laiku paprastai skiriama – turėtų būti skiriama - daugiau laiko sielai: apmąstomas asmeninis tikėjimo gyvenimas, Evangelija, susilaikoma nuo kūniško siautulio, skiriamas laikas vidiniam žmogui, pasninkui, maldai, atgailai, apsivalymui, naujam pasišventimui.
Gali būti, jog šiuo laikotarpiu antrinama rudeninių religinių švenčių laikotarpiui Judaizme. Labai svarbių Naujų metų, Permaldavimo dienos, Palapinių šventės dienų laikas ten pasižymi būtent anksčiau paminėta praktika. Ir tai yra gerai! Gerai, kad antrinama, tuo pabrėžiant atskirumą ir panašumą. Gerai, kad raginama skirti daugiau laiko vidiniam žmogui. Tikintieji krikščionys nuolat turėtume budėti ir ramdyti savo kūną, kad dvasia būtų ta, kuri valdo ir veda mus šiame gyvenime. Turėtume prižiūrėti ir savo mintis, kad šios „būtų paklusnios Kristui“. O tam puikiausiai galime pasinaudoti iš tėvų paveldėtomis tradicijomis ir visuotinumu, kas kiek palengvina asmeninių pasiryžimų įgyvendinimą savo dvasios pažangai ir artinimuisi prie Dievo. Būtina nepasiduoti esminio tikslo siekį lydinčioms menkavertėms tradicijoms, nesuklysti, nesureikšminti ir nesukeisti jų su tuo, kas svarbiausia. Turiu omeny gyvenamos aplinkos puošybą, maisto gamybą, dovanėlių ruošimą, laiko praleidimą... Tai, kas svarbiausia, turi likti svarbiausiu. Tai, kas ne taip svarbu, neverta ypatingo dėmesio ir pastangų. Verčiau rūpintis, statydinti, ugdyti, puošti vidinį pasaulį, dvasios pasaulį, kad ir mūsų matomas, apčiuopiamas, materialus gyvenimas teiktų malonumą, džiaugsmą ir pasigėrėjimą...
Prisimename Kristaus gimimą. Laukiame Kristaus gimimo...
Kristus buvo ir yra dvasiniame pasaulyje.
Kristus buvo šiame pasaulyje.
Ar Jis gyvena tavo sielos pasaulyje?
4. Kūrėjas visą sukūrė dėl žmogaus. Metų laikus taip pat. Ir šį laikmetį - esam priverstinai skatinami nurimti ir bent pabandyti pradėti mąstyti. Nesinori, žinoma, bet verta. Naudinga. Vertingiausia būtų apmąstyti esminius klausimus: koks žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė, koks mano gyvenimo tikslas ir prasmė, kodėl jaučiuosi nepatenkintas, nelaimingas... Ir panašiai... Ir Kalėdų šventę galima apmąstyti... Kas gi toks gimė? Kodėl tą įvykį vis minim? Kuo ypatingas gimusysis?
Štai keletas eilučių iš Evangelijų.
"Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“ (Mato 1:18-21).
"Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!“ Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“ (Luko 1:28-33).
"Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo (apie Jėzų): „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse" (Luko 1:67-75).
Taigi, prisiminsime gimimą to, kuriam buvo Dievo lemta būti Didžiu, Aukščiausiojo Sūnumi, Dievo žmonių išlaisvintoju ir Karaliumi, amžinuoju Žemės Valdovu, patikimu Gelbėtoju iš nuodėmių!
Oho!!!
Ir tai dar ne viskas, ką Raštai liudija apie Jėzaus gimimą. Bet apie tai kiek vėliau.
5. Minime Jėzaus iš Nazareto, Juozapo sūnaus, tapusio Kristumi, gimimą. Kaip liudija Evangelijos pagal Matą ir Luką, apie Jo gimimą, Jo asmenį, gyvenimo misiją ir pasiekimus buvo išpranašauta dar prieš jam gimstant! Apie jį kalbėjo ir pranašavo ne tėtis, mama, bet angelas, kunigas, pamaldus senolis...
Taigi, kas toks gimė? Kuo gimusysis ypatingas? Kas buvo išpranašauta? (galite žvilgtelėti į praeitą įrašą arba Bibliją ir pasiskaityti pirmuosius skyrius Evangelijose)
Pradedant Evangelija pagal Matą:
- vaikelio vardas bus Jėzus;
- jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių;
- jis bus didis;
- jis bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi;
- jis sėdės Dovydo soste;
- jis išvaduos ir valdys Dievo tautą;
- jo karalystė bus amžina;
- jis sudarys sąlygas gyventi be baimės, šventai ir teisingai.
- žr. Mato 1:18-21, Luko 1:28-33, 67-75.
Trumpai apie tai, kas buvo išpranašauta, ir kodėl tai svarbu mums šiandien.
VAIKELIO VARDAS BUS JĖZUS.
Jėzus = „Viešpats yra gelbėtojas“. Arba „išgelbėjimas yra Viešpatyje-Dieve“. Visas žmogaus gyvenimas bus liudijimas, ką Dievas daro arba gali padaryti. Liudijimas Dievo savybių, charakterio, valios. Dievas tebėra gelbėtojas šiandien tiems, kurie surizikuoja Juo pasitikėti.
IŠGELBĖS SAVO TAUTĄ IŠ JOS NUODĖMIŲ.
Nuodėmė - negyventi taip. kaip nurodė gyventi Dievas. Arba kitaip - nuodėmė yra laužyti Dievo Įstatymą, įsakymus ir nurodymus. Ir dar: nuodėmė yra netikėti Jėzumi Kristumi. Padaryta nuodėmė užtraukia kaltę ir neišvengiamą bausmę. Bausmė yra ne tik pasmerkimas sielai Dievo teismo metu, bet vargas, kančia, nelaimė jau šiame, žemiškajame gyvenime. O nuodėmė yra visuotina! Nėra žmogaus, kuris nebūtų sulaužęs Dievo Įstatymo. Taigi, visi smerktini... Bet Dievo valia per Jėzų Kristų žmonėms yra siūlomas atleidimas, gyvybė ir gyvenimas. Per Jėzų Kristų Dievas ne tik atleidžia kaltę ir išvaduoja iš amžinojo pasmerkimo, bet jau dabar teikia jėgą gyventi teisiai ir teisingai, kitaip, gyventi pagal Dievo Įstatymą. Žmogus, kuris pripažįsta savo nuodėmingumą, šaukiasi, Dievo, patiki Jėzumi Kristumi kaip tuo, kuris gelbsti, paveda savo sielą ir likimą Jam, gali pats pergyventi Dievo atleidimą ir patirti naujo gyvenimo Dieve džiaugsmą. Tai - tikra ir apčiuopiama!
JIS - DIDIS.
Jėzus Kristus gyveno apie 35-s metus. Viešai aktyviai veikė apie 4-is metus. Ir šitas trumpas laikas galiausiai stipriai įtakojo to meto pasaulį, keičia jį ir šiandien. Vargu, atsiras žmogus, visiškai nieko negirdėjęs apie Jį. Vargu, ar kas ginčysis, jog dailidė iš Izraelio provincijos tapo tikrai didžia asmenybe.
JIS - AUKŠČIAUSIOJO SŪNUS.
Žodis „sūnus" reiškia genetinę ar dvasinę bendrystę. Dievas yra dvasia, Kristus dvasia - Dievas. Todėl jis - Aukščiausiojo Sūnus. Bet kūnu Jis - žmogus, todėl vadinamas ir Žmogaus Sūnumi. Kitos Rašto vietos liudija, jog Jėzus Kristus savo asmenybe, žodžiais ir darbais buvo tikslus, matomas, apčiuopiamas nematomo Dievo atvaizdas. Jis išpildė amžinąjį žmogaus troškimą pamatyti Dievą, kuris nematomas žmogaus akims. Jėzus drįso tarti: "kas mato mane, mato Dievą. Kas pažįsta mane, tas pažįsta Dievą". Šiandien Jis yra tas, kuris apreiškia Dievą Juo pasitikinčiam. Tu turi tą galimybę.- pažinti Dievą, Jį patirti.
JIS SĖDĖS DOVYDO SOSTE.
Dovydas buvo žmogus ir karalius pagal Dievo širdį. Kristus - valdovas pagal Dievo širdį. Kitaip - Jis - visu kuo Dievui patinkantis valdovas. Ši pranašystės dalis nurodo į Dievo pažadų, duotų žydų tautos protėviams, išpildymą. Vis dėlto šiandien dar nematome Kristaus, valdančio konkrečiai žydų tautą. Ši pranašystės dalis išsipildys ateityje. Nors dvasine prasme tiek žydų, tiek ne žydų tikinčiųjų širdyje Jis vienareikšmiškai pripažįstamas Valdovu.
JIS IŠVADUOS IR VALDYS DIEVO ŽMONES AMŽINAI, SUDARYDAMAS SĄLYGAS GYVENTI ŠVENTAI IR TEISINGAI.
Kalbant apie Dievo pasirinktosios žydų tautos išlaisvinimą šiame pasaulyje, jis dar ateityje. Tai įvyks. O dvasioje Kristus išties jau yra išlaisvinęs ir išlaisvina kiekvieną juo pasitikintį bet kurioje tautoje iš kaltės, nuodėmės, Velnio valdžios, nevilties, visokios baimės, nežinojimo ir kitų dalykų. Jis apdovanoja žinojimu, meile, viltimi, tikėjimu... Ir kas gali apiplėšti tą, kurio lobis yra dvasioje? Kas gali pavergti tą, kuris laisvas dvasioje? Jis kiekvienam Juo pasitikinčiam teikia malonę gyventi laisvai, teisiai ir teisingai.
Aukščiau paminėtos tiesos apie gimusįjį pasaulyje turi tvirtai apsigyventi, įsišaknyti žmogaus sąmonėje, širdyje.
Dievas yra. Jis yra vienintelis Dievas. Nėra kito, kuris yra, valdo ir gali išgelbėti. Arba pasmerkti. Skirtu laiku Jis apreiškė save Jėzuje Kristuje, kurį paskyrė tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, užtarėju ir gelbėtoju, pateisinančiu ir teikiančiu jėgą gyventi teisingai kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, Juo pasitiki. Praeityje sulaukėme ateinant Gelbėtojo iš nuodėmės, kaltės, pasmerkimo, mirties, dabar laukiame ateinant Valdovo, kuris atsisės Dovydo Sostan ir valdys visą Žemę. Jei nesulauksime to gyvi būdami, pamatysime tai, būdami prikelti iš mirusių. Pasitikėjimas ir pasišventimas nenueis veltui. Dievo Malonė ir Tiesa pasirodė, gyvybė ir amžinasis gyvenimas buvo apreikšti šiame pasaulyje, ir tai - Jėzus Kristus. Jis turi gimti ir gyventi tavo širdyje taip, kad taptumėte vienu.
Kalėdos - yra galimybė. Pasinaudok ja!
MINTYS PO ADVENTO.
1. Elementarios žinios.
Adventas - lot. adventus reiškia „atėjimą“ – krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Tuo metu žmonės laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų.
Kalėdos – iš labai senos žiemos saulėgrįžos paminėjimo kilusi šventė. Europoje paplitus krikščionybei ir senosioms tradicijoms susipynus su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos vis labiau praranda savo religinę prasmę ir tampa ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, aplinkos puošyba, Kalėdų Seneliu ir pan.
Naujieji metai – gruodžio 31/sausio 1 dieną švenčiama šventė, skirta paminėti metų virsmą. Tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia.
Naujųjų metų datą nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e.. 1582 m., po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. (8-a diena po Kristaus gimimo, kai jis buvo apipjaustytas (Pr 17:12)) pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų. Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a.
Pagonys - iš lotyniško žodžio "paganus" - "kaimietis", t.y., neapsišvietęs. nežinantis, - monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis kitų religijų atstovus.
Štai tokių žinių besidomintiems pateikia Vikipedija.
2. Pastabos pačiam sau.
Nėra prasmės nepaisyti Vikipedijos pateikiamos informacijos - ji formuoja didžiosios daugumos supratimą. Pasinaudosiu ja.
Neigiantys dvasinio, "anapusinio pasaulio", Dievo, kaip tokio, egzistavimą, neturi jokios pagrįstos priežasties rugsėjo-gruodžio mėn. laikotarpį išskirti iš bet kokių kitų dienų tarpo ir kažkaip bent kiek ypatingiau paminėti ar praleisti. Yra tik tai, kas matoma ir apčiuopiama. Esu tik "aš", "viskas priklauso nuo manęs". O pasiduodantys beveik masinei didžiosios pasaulio dalies psichozei, parodo savo visokį silpnumą.
Pagonys sugyvina ir sudievina pačią Kūriniją, už visa ko supančio mato besislepiant dvasinį pradą, įvardindami jį dievais ir deivėmis. Patys būdami Kūrinijos dalimi, stengiasi gyventi jos ritmu ir santarvėje su dievais ir deivėmis. Tarsi savaime suprantama pažymėti aukščiausią džiaugsmo ir aktyvumo tašką Rasas, pereiti į sąstingį ir išreikšti viltį, jog saulė ir "gerasis laikas" sugrįš tam skirtu laiku. Laikas labiau įprasminamas, pažymimos rudens ir žiemos - o ir kitos - šventės pateisinamos ir įgyja prasmę.
Judaizme, liudijančiame vieno Dievo buvimą ir visišką priklausomumą nuo Jo, - iš jo kilo Krikščionybė, - rugsėjo-lapkričio mėnesių laikotarpis - pagarbos, atgailos, apsivalymo, atsinaujinimo, padėkos Dievui, Kūrėjui ir Išlaikytojui, Tėvui ir Šeimininkui, Valdovui, metas. Šį laiką būtent tam paskirti nustatė pats Dievas. Vargas tam, kuris nepaiso Dievo nuostatų ir nurodymų!
Krikščionybė - kaip ir Judaizmas - turi teisėtą pamatą rudens šventėms paminėti: Nauji metai, Permaldavimas, Palapinių šventė, džiaugsmas ir padėka nuėmus derlių... Atgaila, apsivalymas, atsinaujinimas, padėka ir gyrius būtini dvasinio gyvenimo sveikatai ir pažangai. Tai tuo lengviau atlikti dėl to, jog kiek sumažėja darytinų darbų ir visokiausių rūpesčių. Bet štai katalikiškajam Adventui ir ypač Kalėdoms rašytiniame Dievo Apreiškime jokio pagrindo nėra. Visi reikšmingi dvasiniai įvykiai pasaulyje vyko tiksliai pagal Dievo duotąjį kalendorių. Kalėdų, kokias jas pažįstame, jame tiesiog nėra. Tad klausiu savęs, ką mes čia švenčiame? Iš kur toks šventės populiarumas?
Bet kuri šventė turi savo prasmę ir tikslą, švenčiama daro poveikį žmogaus gyvenimo kokybei. Adventas, Kalėdos taip pat. Akivaizdu - šią šventę paveldėjome iš tėvų, iš Katalikų bažnyčios tradicijos. Nuoseklus ir nuoširdus jos šventimas teikia naudą kūnui ir sielai.
Manau, kad mūsų tėvai ir protėviai buvo nė kiek ne kvailesni už šiandienos mus. Būtent jie pasiūlė mums šį laikotarpį. Paieškosiu jo naudos...
Gyvendami kūne, turėdami jį kaip paties Dievo dovaną ir valios išraišką, privalome pasirūpinti juo, jo sveikata ir pajėga. Tradicinis adventinis paraginimas pasninkauti, valgyti kuo paprasčiau ir kukliau, vartoti kuo daugiau raugintų produktų yra tiesiog išsigelbėjimas nuo daugelio negalavimų ir jau beprasidedančių susirgimų. Daugumas greičiau ir lengviau pasiduoda konkretiems ir aiškiems nurodymams nei patys esame linkę galvoti ir ieškoti efektyvių sprendimų. Tad pasninkas, rimtis ir susivaldymas bažnyčios vyresniųjų buvo pateikti kaip nurodymas, kaip privalomas dalykas. Pasiduodantis jam neišvengiamai pajaučia teigiamą poveikį ir dėkoja Dievui.
Sveikas, pajėgus kūnas yra didelės dalies sielos džiaugsmo ir dėkingumo priežastis. O aistrų, geismų, norų suvaldymas ir pajungimas žmogaus valiai gera daryti teikia gilų vidinį pasigėrėjimą. Žmogus tampa visaip stipresnis!
Mąstymas. Kalėdiniu laikotarpiu esame raginami mąstyti apie save, savo gyvenimą, jo kokybę, savo santykį su Dievu, Kristumi, bažnyčia. Ir ne tik mąstyti, bet ir apsispręsti, gręžtis nuo pikto į Kristų, įveikti nuodėmę, įsileisti Kritų į savo širdį ir gyvenimą... Ir ne neraugintos duonos paplotėlio pavidalu, o Dvasios, Šventosios Dvasios, kurią Dievas teikia Juo pasitikintiems ir Jo klausantiems, pavidalu.
Adventas, Kalėdos gali būti apsivalymo, atsinaujinimo, visokios sveikatos atgavimo metas, bet reikia šitą šventę švęsti!
Visa kita - pasiruošimai, puošyba, dovanėlės, užstalė - tuštybė ir nieko verta. Visa kita - žaisliukai eglutei papuošti. Ko verti žaisliukai, jei pačios eglutės nėra? O jos nėra!
Gera pabūti kartu, gera pasimatyti su seniai nematytais, pasidalinti meile, šiluma, apdovanoti kažkuo vienas kita... Gera. Galima net naktį praleisti šventinėse pamaldose, šventoriuje karštu vynu pasivaišinti... Galima, bet šventės esmė ne ta!
Mylėdami ir linkėdami gero tėvai paliko mums nurodymą. Ne kad jis iš Dievo, bet geras ir naudingas. Matyt, kalėdinis laikotarpis ir yra toks visuotinai populiarus, kad visiškai nieko nekainuoja... Neeilinė galimybė patenkinti aistras!.. Nepaisome Dievo, kodėl turėtume paisyti tėvų?...