Žmogaus dvasinis tobulėjimas (gali būti ir kitokios rūšies tobulėjimas) labiau pastebimas tiems, kurie yra šalia jo, pažįsta jį. Paprastai tobulėjantis vis daugiau nebedaro to, kas netinkama, ir ima daryti tai, kas gera ir tinkama. Tobulėjimą liudija besikeičianti asmens kalba, interesai, gyvenimo būdas. Paprastai jie teisingi, “švarūs”, sveikintini, sveiki ir pan.. Nors čia labiau tinka naudoti priesagą “-esnis”: žmogus ramesnis, pakantesnis, kantresnis ir t.t. Tie, kurie nepažįsta asmens, gali tiesiog pajusti, jog “šitame žmoguje kažkas yra”, kažkas daugiau, nei gyvenimas siekiant patenkinti žemiškuosius ir kūniškuosius norus.
Atskiromis savybėmis nesiimu apibūdinti tobulėjančio žmogaus. Labai jau tai asmeniška.