Embedded Files
02_02_lt_lith.docx
VILNIAUS GETAS
Vos tik Vokietija įžengė į Lietuvą, prasidėjo žydų persekiojimas ir žudymai. Vilniuje žydų vyrus suiminėdavo gatvėse, sodindavo į Lukiškių kalėjimą, paskui veždavo į Panerių mišką ir ten sušaudydavo. Artimiems buvo pranešama, kad jie išvežami darbams ir greitai grįš. Vilniaus getas įkurtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus senamiestyje, likviduotas iki 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Iš 57 000 Vilniaus žydų, pasibaigus karui, gyvų liko tik apie du tūkstančius. Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo geto. Didžiajame gete buvo apie 30 tūkstančių žydų, Mažajame apie 11 tūkstančių. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Taip pat buvo sukurta žydų policija. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens labai ilgai, baigsis baudėjų akcijos ir savivalė. Tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13 d., pavadintą „Rabinų diena“, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, spalio 1 d., organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogų ir siunčiami sušaudyti. Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintys šainos buvo pasmerkti mirčiai. Kas kelios savaitės buvo įvedamos naujos spalvos šainos, kurių visada buvo mažiau negu žmonių. Spalio 24 d., lapkričio 3-5 dienomis išdalinus geltonas šainas be jų liko apie 8 tūkstančiai Didžiojo geto žydų, kurie buvo sunaikinti. Turintys geltonas šainas buvo suvaryti į Mažąjį getą. Paskui buvo apieškotas Didysis getas ir sunaikinti jame pasislėpę žydai. Galiausiai buvo leista grįžti į Didijį getą. Žydai tikėdamiesi pasislėpti pradėjo pačiame gete įrenginėti slėptuves. Jos buvo įrengtos palėpėse, giliai po žeme, skirtos vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus jose tekdavo praleisti daug valandų. Kartais jose labai trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi. Vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai mirdavo. Gete buvo ligoninė, kurioje buvo suteikiama medicininė pagalba. Didžiausia ligoninės problema buvo nuolatinis medikamentų trūkumas. Vaistai buvo surenkami iš geto gyventojų, nužudytų žmonių, galiausiai pradėta gauti kontrabandos keliu, o dalis net pasigaminta pačių. Labai suspaustai gyvenant nuolat grėsė epidemija, todėl gydytojai visaip stengėsi priversti laikytis higienos. Gete buvo tik dvi pirtys ir gyventojai negaudavo kortelės duonai, kol nepristatydavo pažymos, kad maudėsi pirtyje nors kartą per mėnesį. Nežiūrint į siaubingas gyvenimo sąlygas ir baimę gete buvo orkestras, du chorai, muzikos mokykla, kurioje mokėsi 100 mokinių, dvi pradinės ir viena vidurinė mokykla. Tuo metu tęsėsi politiniai ginčai, o atidarant mokyklas ir vaikų darželius, kildavo klausimas, kokia kalba mokyti. Nepaisant to, kad gete viešpatavo badas, buvo kelios valgyklos, kuriose buvo patiekiamas košerinis maistas. Taip pat veikė biblioteka, skaitykla, archyvas, statistikos skyrius ir geto muziejus. Namas Strašiūnų gatvėje Nr. 6 (dab. Žemaitijos g. 4) buvo vadinamas geto kultūros namais. Tenai buvo sukaupta tūkstančiai dokumentų nuo pat geto atsiradimo: policijos įsakymai, pranešimai, liudijimai tų, kuriems pavyko pabėgti iš Panerių miško. Statistikos skyrius rinko duomenis apie geto institucijų veiklą ir skelbė juos ataskaitose ir diagramose. Gete buvo sukurtas teatras, simfoninis ir džiazo orkestras. Jų sukūrimas sukėlė prieštaringus geto gyventojų jausmus. Vieni manė, kad tokiu laiku negalima linksmintis. Ypač didelę audrą gete sukėlė teatro sukūrimas. Galiausiai teatras tapo neatskiriama geto gyvenimo dalis.
02_02_lt_eng.docx
JEWISH GHETTO
Jews have played a part in the history of Lithuania since the 14th century, lured to the region by tolerant Lithuanian Dukes seeking to make advancements in trade and culture. Jews first arrived as merchants, artisans, and traders, but soon evolved into an integral component of Lithuania's national identity. The very first documents mentioning Jews in Vilnius date back as early as 1567. At that time Jews did not have the right to purchase houses in the city, they could only rent them. Jews gained the right to own buildings in Vilnius only in 1593. Before that, they were allowed to reside in the lands which did not belong to the magistrate, so called jurisdiks. At the end of 16th - beginning of 17th centuries they were allowed to inhabit Jewish, Šv. Mykolo, and Mėsinių streets. The Jewish quarter was formed in the Old Town. Vilnius became the hub of Judaic religious culture in Europe, with over 110 synagogues, 10 yeshivas, and was home to the famed Yiddish Institute of Higher Learning and the Strashum Library, which housed the world's largest collection of Yiddish-language books. The city was known as the "Jerusalem of the North". The streets from the west of Didžioji Street to Dominikonų and Vokiečių Streets were once the thriving heart of Jewish life in Vilnius from medieval times until the Holocaust. During the Nazi occupation of Lithuania, around 12,000 intellectual and unskilled members of the city’s Jewish community were segregated here in what was to become known as ‘the Small Jewish Ghetto’. It was liquidised by the Nazis in 1941. Following the liquidation of the Little Ghetto, the Nazi authorities constructed the Big Ghetto, which was made up of the Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, and Ligoninės Streets. Around 29,000 were imprisoned there, and they mostly massacred at Paneriai. The Big Ghetto existed from September 6, 1941 to September 23, 1943 when it was liquidated. Since Lithuania regained its independence from the Soviet Union in 1941, September 23 has since been declared The Day of Jewish Genocide in Lithuania. The Large ghetto was located between Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių and Ligoninės streets. There were about 29 thousand people locked in this gehetto.The Vilna Ghetto was known for its intellectual and cultural spirit. The center of cultural life in the ghetto was the Mefitze Haskole Library which was called the "House of Culture". It contained a library holding 45,000 volumes, reading hall, archive, statistical bureau, room for scientific work, museum, book kiosk, post office, and sports ground. The Vilnius Ghetto was well known for its theatrical productions during World War II. Performances included poetry by Jewish Authors, dramatizations of short stories, and new work by the young ghetto people. The Ghetto Theatre was a great source of revenue and had a calming effect on the public. A total of 111 performances had been given by January 10, 1943 and a total of 34,804 tickets were sold.
Report abuse