Laozi
Laodzi – senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininku. Vėliau – daoizmo dievybė. Gyvenimo data nežinoma: tradiciškai – VI a. pr. m. e., yra manančių, kad IV a. pr. m. e. arba kad Laodzi iš viso nėra istorinė asmenybė
Laozi (571 BC - 471 BC)(UK: /ˈlaʊˈzɪə/,[2] US: /ˈlaʊˈtsiː/; also Li Er or Lao-Tzu /ˈlaʊˈtsuː/,[2] /ˈlaʊˈdzʌ/[3][4] or Lao-Tze /ˈlaʊˈdzeɪ/;[5] Chinese: 老子; pinyin: Lǎozǐ, literally "Old Master") was an ancient Chinese philosopher and writer.[6] He is the reputed author of the Tao Te Ching,[7] the founder of philosophical Taoism, and a deity in religious Taoism and traditional Chinese religions.
„Yra tokių išmintimi ir sakralumu paženklintų knygų, kuriose sukauptos pamatinės žmogaus dvasios vertybės, nulėmusios civilizacijų raidos kelius. Tai lyg išminties vulkanai, intelektine ir dvasine energija tūkstantmečius maitinantys žmoniją. Kartų kartoms tai yra neišsenkanti įkvėpimo versmė, etinis kelrodis, padedantis susikurti gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Tokių knygų labai nedaug. Tai – Rigveda, Upanišados, Biblija, Koranas, Lunyu, Laozi (Dao De Jing).
http://aplinkkeliai.lt/vertimai/levo-tolstojaus-atrinktos-laozi-istarmes/
Atrodo, kad Laozi stebuklinga prigimtis perimta iš Budos gyvenimo. Jo motina pastojo nuo krintančios žvaigždės ir jis gimė iš jos pažąsties. Ji buvo nėščia 80 m. ir pagimdė "Senąjį mokytoją" (pažodžiui Laozi), visą žilą. Jo ausys buvo nepaprastai ilgos (vėlgi, kaip Budos) ir vadinosi Erh (kinų kalba "ausis"). Kaip ir Buda, Laozi gimė netoli medžio, slyvos (li), tad jo pavardė buvo Li. Viename variantų jis mirė kaip kosminis žmogus Panku - kairė akis tapo Saule, dešinė Mėnuliu, o galva Kunlunio kalnu.
Zhuangzi (Žuangzi) Gimė: 370 m. pr. Kr., Menčengo sritis, Bozhou, Kinijos Liaudies Respublika
Džuangdzi“ (莊子 zhuāngzi)
sapno ir realybės ribą ištrynęs Daoizmo genijus!
https://www.balticasia.lt/straipsniai/daoizmo-genijus-zhuangzi/
Vieną žymiausių Zhuangzi alegorijų “Drugelio sapnas” galima rasti antrajame Zhuangzi skyriuje, tad, manoma, kad ši istorija yra paties mokytojo Zhuang sugalvota ir užrašyta:
Kartą Zhuang Zhou sapnavo, ir tuomet jis buvo drugelis – skrajojantis šen bei ten, patenkintas savimi ir užsiimantis tuo, kas jam patinka. Jis nieko nežinojo apie Zhou. Staiga jis pabudo, ir tuomet jis buvo visiškai tikras Zhou. Nežinia, ar yra Zhou, sapne tampantis drugeliu, ar tai yra drugelis, sapne tampantis Zhou. Yra Zhou ir yra drugelis, taigi tarp jų būtinai yra skirtumas. Tai vadinama daiktų transformacija.
„Čuan-czi“ (Čžuan-czi) pavadinta daosizmo filosofo Čuan-čžou, gyvenusio maždaug 369-286 m. pr.m.e. (t.y. beveik tuo pačiu metu kaip Men-czi), vardu ir susiklostė ne vėliau nei 3 a. pr.m.e. Kaip ir „Men-czi“, ji sudaryta daugiausia iš dialogų, tik čia jie įgauna prozos literatūros formą.
„Čžuan-czi“ toliau vystė mokymą apie dao kaip visuotinį, neapibrėžiamą vios esaties pirmąjį pradą. Išdėstoma ci u (esaties išlyginimo) koncepcija, pagal kurią pasaulis yra vientisa nedaloma visuma, kuriame niekas neturi savarankiškos būties, o visa egzistuoja glaudžiame sąryšyje su kitomis universumo dalimis.
http://www.vartiklis.lt/plato/zhuangzi.htm
道德經 Dao De Jing, Šventasis raštas apie gyvenimą ir dorybę, – pagrindinis daoizmo mokymo šaltinis ir svarbus kinų minties paminklas, padaręs didelę įtaką Kinijos ir kaimyninių šalių kultūrai. Tradiciškai autoriumi laikomas Laodzi, gyvenęs VI amžiuje pr. m. e. Tai yra antra verčiamiausia knyga pasaulyje
Elijas, Elijus (hebr. אליהו, Elijahu) − Senajame Testamente minimas žydų pranašas, kilęs iš Tišbos miesto. Gyveno IX a. pr. m. e. Izraelyje karaliaus Ahabo valdymo metais.[1] Uolus kovotojas su stabų garbinimu.
Biblija "Elijas":
http://www.charity.lt/biblija/temos/elijas
Elijas ir daugybė kitų tikėjimo vyrų bei moterų mus kviečia nepaisyti jokių pliauškalų, atitraukiančių mūsų dėmesį, ir pirmąją vietą teikti Dievo žodžiui. Tas žodis perkeitė Elijo ir daugybės kankinių bei šventųjų gyvenimą ir joks kitas žodis, kad ir koks grėsmingas būtų, negali su juo varžytis.
Atsiverdami Dievo žodžiui tampame pranašais – žmonėmis, kurie ne tik kalba tai, ką Dievas sako, bet kurie ir leidžiasi, jog Dievas kalbėtų kitiems per juos. Taigi Elijo misija tampa mūsų. Mūsų laikų žmonės mumyse gali sutikti gelbstintį Dievo žodį.
Ahabas ir jo svetimšalė žmona Jezabelė nusidėjo Dievui, žudydami Dievo pranašus. Todėl Elijas buvo pasiųstas pranešti Ahabui, kad Dievas užleis sausrą. Po to Elijas pasislėpė prie Karito upelio ir maitinosi tuo, ką jam atnešdavę varnai. Upeliui išdžiūvus, Elijas nuėjo į Sidoną ir apsistojo pas našlę Sareptoje. Anot Biblijos, Dievas neleidęs išsekti jos miltų ir aliejaus atsargoms iki tol, kol badas nesibaigė. Mirus našlės sūnui, Dievas išklausęs Elijo maldą ir grąžinęs mirusiajam gyvybę.
Trečiaisiais sausros metais Elijas grįžo pas Ahabą, kuris apkaltino pranašą dėl Izraelį ištikusių nelaimių. Biblijoje pasakojama, kaip Elijas surengė išbandymą Baalo pranašams – liepė sukrauti jiems aukurą ir ant jo padėti paskerstą jautį. Tą patį padarė ir pats Elijas. Žaibas turėjo sudeginti arba Baalo pranašų atnašą, arba Elijo. Baalo pranašai visą dieną šoko aplink aukurą, meldėsi, darė ritualinius įsipjovimus, tačiau tai nepadėjo. Ugnis sudegino Elijo auką ir taip parodė, jog tikrasis Dievas yra Jahvė. Baalo pranašai buvo išžudyti, sausra tą pačią dieną pasibaigė.
Elijas, gelbėdamasis nuo Jezabelės, kuri buvo ant jo supykusi dėl Baalo pranašų išžudymo, pabėgo į pietus, į dykumas. Elijas pasijutęs vienišas ir nedaug trūko, kad būtų puolęs į neviltį. Tačiau į Eliją prabilo Dievas ir pasakė, kad Elijas dar turi patepti naująjį karalių ir paruošti pranašo darbui Eliziejų.
Vėliau, kai Ahabas surengė Naboto nužudymą, norėdamas pasisavinti jo vynuogyną, Elijas perspėjo karalių, jog Dievas nubaus visą jo šeimą.
Kai pranašas atliko visas užduotis, buvo paimtas į dangų ugnies vežime. Pranašas Malachijas skelbė, jog Elijas sugrįš prieš ateinant Mesijui. Kartu su Moze Elijas buvo pasirodęs Jėzaus atsimainymo metu.[2]
Sareptas ir yra Akbaras. Tai tas pats miestas, tik izraelitai Akbarą vadina Sareptu.
Tyloje kalbantis Dievas.
Senajame Testamente yra istorija apie pranašą Eliją. Jis slėpėsi nuo persekiojimų oloje ir išgirdo paraginimą laukti Viešpaties pasirodymo. Elijas laukė. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ir ugnyje. O po ugnies – švelnus tylos balsas. Jį išgirdęs Elijas suprato, kad tai – Viešpats ir, apsigaubęs veidą skraiste, išėjo laukan.
http://www.zodistarpmusu.lt/2011/03-04/str4/
Elijas (dailininko José de Riberapaveikslas, 1638 m.)