Senatvės vienuolynas
Atgaila – kaip nusigręžimas nuo nuodėmės, atsibudimas iš apsileidimo snaudulio, žingsnių paspartinimas ir Kristaus sekimas – tai yra krikščionybės esminis bruožas, o ne atsitiktinis, maldingas priedas.
Jeigu savo gyvenime kiekvieną sunkumą, kiekvieną priešingumą būtume pakėlę atgailos ir kantrybės dvasia, tai galėtume būti visiškai ramūs. O betgi... Nukrypdavome nuo kelio, per mažai stengėmės tobulinti sielą ir pasaulį. Bet atgaila – norime to ar ne – ateis, jau ateina. Štai gerasis Dievas davė mums senatvę.
Senatvė – tai prieangis prieš Dievo sosto kambarį. Prieangyje mes turime progos nusivalyti apavą, nusipurtyti drabužius, susikaupti ir parinkti žodžius, kuriuos turėsime pasakyti įėję. Tik prieangyje reikia tinkamai sunaudoti laiką.
Dievas žmogui davė progą įstoti į vienuolyną. Tas amžinybės prieangis – senatvė – tai ir yra visuotinis žmonių vienuolynas.
Vienuolyne tyluma... Tai pagrindinė jo žymė. Jau tavęs niekas neklauso. Nebeįdomi tavo šneka, nebemoki greitai kalbėti. Su tavim ir sunku kalbėti, nes tau reikia dukart sakyti. O ar negana? Visą gyvenimą priplepėjai. Liaukis!
Vienuolyno griežtumai. Senatvės vienuolynas visada griežtas. Ten visi nešioja ašutines – kenčia reumatą, kojų, rankų mėšlungį. Visi su atgailos juostomis – skaudama nugara vaikšto.
Senatvės vienuolyne visi vienatvės atskyrime gyvena, nes niekas jų jau nebenori, nekviečia pas save. Jie tyli. Jie menkai girdi. Jie mažai mato. Jie daug pasninkauja, nes jau ir dantų nebeturi, nuolatos negaluoja. Jie naktimis meldžiasi, nes nebegali užmigti.
Mes, seneliai, esame „pustelninkai“ ir „pakutnykai“. Teskauda akis, tesopa širdį už visus kūno ir sielos paklydimus. Tik reikia skubintis, nes šis vienuolynas staiga užsidaro.
Ačiū Tau, Viešpatie, kad davei man laiko atgailai, ačiū, kad davei senatvę.
TĖVAS STANISLOVAS