Šventės

Šventės

Dalis švenčių paminėtos Biblijoje, o jų ritualus vėliau nustatė Šventraščio interpretatoriai. Kitas šventes ypatingiems įvykiams atminti įvedė religijos autoritetai. Taigi visos tradicinės žydų šventės yra religinės kilmės, todėl privalomos visiems bendruomenės nariams. Kadangi monoteizmas įsitvirtino anksti (ne vėliau nei XII a. pr. Kr.), žydai neturi pagoniškos kilmės švenčių ar ritualų, kuriuos būtų galima susieti su pagonių papročiais. Tačiau daugelio švenčių apeigos turi sąsajų su žemdirbystės, kuria žydai vertėsi gyvendami Izraelio žemėje, ciklu. Iki Antrosios Jeruzalės Šventyklos sugriovimo (70 m. po Kr.) ji buvo visų švenčių centras. Daugelis šventinių ritualų iki šiol netiesiogiai primena Šventyklos apeigas ir aukojimus.

Ypač svarbus žydų religinės praktikos elementas yra šventės. Savaitė baigiasi šabatu, šabo diena, šventa maldos ir poilsio diena, kurią Tora liepia švęsti, prisimenant, kad Viešpats, sutvėręs pasaulį per šešias dienas, septintąją ilsėjosi. Tora nurodo, kad tą dieną poilsis turi būti suteiktas visiems namiškiams, tarnams ir net naminiams gyvuliams.

Ruduo – švenčių laikmetis. Šiuo metu švenčiama Roš ha-šana – Naujieji metai ir Jom Kipuras – Atpirkimo arba Teismo diena, bei linksma šventė Simchat Tora – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Pagrindinė pavasario šventė – Pesach, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti. Tradicinė vakarienė, rengiama pirmąjį, antrąjį ir paskutinįjį šios septynių dienų šventės vakarą, vadinama sederiu. Sederio metu šeimos galva garsiai skaito senovės išminčių pasakojimą apie žydų išėjimą iš Egipto - hagadą. Pesach šventės metu pagal Toros priesaką vietoj duonos valgoma maca – paplotėliai iš miltų ir vandens, kadangi, pasak padavimo, skubėdami palikti Egiptą, žydai nespėjo iškepti kitos duonos.

Tu bi-Švat

Tu bi-Švat – gamtos pabudimo šventė, kurią žydų išminčiai sugalvojo atskirti derliui. Sena žemdirbių tauta su augalais elgėsi labai atsargiai ir medžių vaisių nenaudodavo pirmuosius 3 jų augimo metus, nes manydavo, jog medžiai būdavo dar per silpni užderėti gerą derlių. Šios šventės metu žydai sodina medžius, dalyvauja žygiuose, skirtus tausoti gamtą bei parodyti meilę augalams. Žydintis migdolų medis yra šios šventės simbolis.

Šavuotas

Šavuotas yra Toros garbei skirta šventė, ji švenčiama praėjus 7 savaitėms po Paschos. Kaip ir daugelis žydiškų švenčių, ši irgi yra siejama ne tik su žydų istorija ir religija, bet ir su gamta, žemės ūkio darbų ciklais. Šavuoto metu šventinis stalas būna apkrautas įvairiais patiekalais iš pieno produktų ir tik po tam tikro laiko bent paragavus šių užkandžių galima valgyti ir patiekalus su mėsa.

Bar micva

Tai šeimos šventė, kai berniukas sulaukia 13 metų ir pagal religinę tradiciją tai yra laikoma pilnametyste. Trylikos metų berniukas gali kartu su suaugusiais vyrais vykdyti visus Toros priesakus. Todėl abu, šventė ir berniukas yra vadinami bar micva – "priesako sūnus". Po ceremonijos sinagogoje šeima atšvenčia tarpusavy.

Chanuka

Chanuka (hebr. חֲנֻכָּה) – žydų šventė, pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams helenų religiją, garbei. Šventė prasideda hebrajų kalendoriaus kislevo mėnesio 25 dieną (pagal Grigaliaus kalendorių, švenčiama lapkričio–gruodžio mėnesiais). Žydai visame pasaulyje švenčia aštuonias dienas.

Jom Kipuras

Jom Kipuras ( hebr. יום הכיפורים = Jom haKipurim, šnek. יום כיפור = Jom Kipur) yra bene svarbiausia žydų šventė. Tai kasmetinė atpirkimo diena, vykstanti tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių). Ši šventė skirta apsivalymui nuo nuodėmių, asmeninėms bei tautinėms išpažintims.

Jom Kipuro metu negalima:

· valgyti ir gerti

· praustis ir skalbti

· teptis kvapiosiomis medžiagomis ir aliejais

· turėti lytinių santykių

· nešioti odinių batų

Pascha

Pascha (Pesachas) ( hebr. פסח, aram. Pas-cha (Vėlykos, praėjo pro šalį )) – viena svarbiausių Judaizmo religinių metinių švenčių žydams. Pascha yra žydų šventė, skirta atminti, kad Dievas 1513 metais prieš mūsų erą izraelitus išvadavo iš Egipto vergijos. Dievas izraelitams įsakė minėti šį svarbų įvykį abibo mėnesio (vėliau pervadinto nisanu) 14 dieną.

Purimas

Purimas (hebr. פּוּרִים) – viena iš pavasario švenčių, kurios metu jie švenčia žydų išgelbėjimą nuo mirties Babilone. Vyksta pagal Hebrajų kalendoriaus adaro mėnesio (vasario-kovo mėn. pagal Grigalių) 14 d. Pati linksmiausia žydų šventė yra Purimas, jos metu priimta ir netgi būtina persirengti, rengti karnavalus ar kitaip kvailioti, gerti alkoholinius gėrimus, dovanoti maistą kitiems.

Roš ha-šana

Roš ha-šana (hebr. ראש השנה) – žydų Naujųjų Metų šventė (pažodžiui „metų galva“), švenčiama kiekvienais metais. Kasmet šios šventės data skiriasi, nes žydai metus skaičiuoja nuo biblinio pasaulio sukūrimo, t. y., pagal Hebrajų kalendorių. Metų pradžia – tišrio (tishrei) mėnesio 1-2 dienomis (atitinka rugsėjo-spalio mėnesius).

Sukotas

Sukotas (hebr. סוכות, angl. Feast of Booths) – viena pagrindinių žydų švenčių, kuri yra šveunčiama rudenį tišrėjaus mėnesio 15 d. ir tęsiasi 7 dienas. Šiuo laikotarpiu žydas turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame namelyje, primenančiame palapinę. Lietuvoje sukos dar vadinamos Kūčkomis. Kūčkų šventė vyksta praėjus penkioms dienoms nuo Jom Kipuro.

Šabas

Šabas ( hebr. שבת, šabbāt, „poilsis“) – judėjų šventė minima kas savaitę, ji prasideda penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigia šeštadienio vakare (tradiciškai – kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Pagal Tanachą šabas turi tris tikslus:

1. Priminti izraeliečiams, kad Dievas per šešias dienas sukūrė visatą, o septintąją dieną ilsėjosi.

2. Priminti izraeliečiams, kad Dievas juos išvedė iš Egipto vergovės.

3. Priminti izraeliečiams, apie Dievo pažadėtus Mesijo laikus ir juos per šabą pajusti.

Šabo metu judėjai negali dirbti, kurti ugnį maisto gaminimui ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Mozės laikais žmonėms dirbusiems šabo metu buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas akmenimis.

Žydų kalendorius

Žydų kalendorius pradėjo formuotis dar prieš Babilonijos tremtį (VI a. pr. Kr.) ir tobulintas iki ankstyvųjų viduramžių, vėliau jo struktūra ir turinys beveik nesikeitė . Žydų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, todėl Grigaliaus ir žydų kalendorius skiriasi 3760 metų: pvz., 2015 m. atitinka 5775-uosius žydiškojo kalendoriaus metus.

Žydų kalendorių sudaro 12 mėnesių: Tišrėjus, Chešvanas, Kislevas, Tevetas, Švatas, Adaras, Nisanas, Ijaras, Sivanas, Tamuzas, Avas, Elulis.

Žydų kalendorius pagrįstas mėnulio ir saulės ciklų derinimu. Metus sudaro 12 mėnesių, turinčių po 29 ar 30 dienų. Keliamaisiais metais, t. y. 3-iaisias, 6-aisiais, 8-aisiais, 11-aisiais, 14-aisiais, 17-aisiais, 19-aisiais, 19 metų cikle prisideda visas mėnuo. Pagal senovėje nustatytą tvarką keliamaisiais metais būna du adaro mėnesiai.