Senasis hebrajų raštas – garsinis priebalsinis raštas, kilęs iš finikiečių rašto, izraelitų naudotas užrašyti senajai hebrajų kalbai.

Senasis hebrajų raštas buvo kilęs iš finikiečių rašto. Juo savo kalbą XIV a. pr. m. e užrašinėjo izraelitai. Ankstyviausias jo pavydzdys aptinkamas Zaito akmenyje, kur eilės tvarka išraižytos abėcėlės raidės.

Iš pradžių šis raštas nesiskyrė nuo finikiečių rašto, tačiau ilgainiui, hebrajų raštas galutinai atsiskyrė ir įgavo savitas formas. Būdingiausias bruožas- tiesių, ryškių linijų nykimas ir kursyvinių formų radimasis. Raštas buvo dažniausiai aptinkamas ant keramikos, antspaudų.

Nuo VII a. pr. m. e. raštas buvo naudojamas dviejų etininių grupių- samariečių ir žydų.

Žydų tarpe, po V a. pr. m. e. buvo pradėtas naudoti naujasis hebrajų raštas, išsivystęs iš amarėjų rašto.

Rašto ypatybės:

1. Hebrajų kalboje naudininkas, įganininkas ir galininkas išreiškiami naudojant priebalsines dalelytes, o ne linksnius.

2. Hebrajų kalba rašoma iš dešinės į kairę.

3. Skiriasi pati raidžių forma.

4. Nėra didžiųjų raidžų.

5. Nėra balsių.