Apranga

Kuklumas tai vienas iš svarbiausių aprangos reikalavimų. Anot išminčių bei garsių tikėjimo autoritetų apsinuoginimas yra viena iš didžiausių nuodėmių. Todėl judėjai visada stengiasi vilkėti uždarus drabužius bei avalynę. Žinoma, jog nuo istorijos pradžios, žydai, ypač moterys, siekė kompensuoti halachos (religinių įstatymų) griežtumą, drabužiuose naudodami brangesnes medžiagas, pritaikydami įvairius siuvinėjimus, nėrinius bei juvelyrinius papuošalus. Rytų Europos bendruomenių vadovai ne kartą bandė apriboti drabužių puošnumą ir uždrausti rūbus, panašius į nežydų. Jau XVI – XVII a. žydo apranga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje beveik nesiskyrė nuo krikščioniškosios.

Ištekėjusios moterys privalo dengti galvas, nes plaukai yra laikomi moteriškojo patrauklumo dalimi, kurio nevalia demonstruoti kitiems vyrams. Taip pat galvą privalo dengtis ir visi vyrai tam skirta kipa – maža plokščia kepuraite, kurią nusiima tik miegodami. Vienas iš Mozės penkiaknygės įsakymų draudžia vyrams kirpti ir skusti plaukus ant smilkinių, specialiai paliekant sruogas – peot – įsakymo laikymuisi pabrėžti.

Maldos namuose žydai – vyrai naudoja ritualinį apsiaustą – talit (baltą su tamsiai mėlynais dryžiais ir kutais ant visų keturių kampų).