Judaizmas tai viena iš seniausių monoteistinių religijų ir yra apibūdinamas kaip kitų dviejų ( krikščionybės ir islamo ) religijų tėvas. Šis tikėjimas pradėjo formuotis nuo senovės Judėjos laikų ( VI a. pr. m. e.) , o visi išpažįstantys šią religiją vadinami žydais arba judėjais. Žinoma, jog kaip ir kitos pasaulinės religijos, judaizmas yra paplitęs įvairiose pasaulio kampeliuose. Dauguma galvodami, jog žydu galima tapti tik gimus, klysta, nes iš tiesų žydų tautinė tapatybė susiformavo religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Kiekvienas judaizmo išpažinėjas yra perskaitęs ir susipažinęs su Senuoju Testamentu. Pagrindinė knyga, kuria vadovaujasi nuolankus tikintysis yra įstatymų knygų rinkinys - Torą, ją dar galima vadinti Mozės Penkiaknyge, nes yra sudaryta iš 5 knygų, o jo autorius laikomas Mozė. Tikintys judėjai privalo laikytis 613 Toros įsakymų ( micvų ), į kuriuos įeina 10 Dievo bei 7 Nojaus įsakymai

Judaizme svarbią vietą užima žydų išminčiai – teologai, kurie užsiiminėja religinės pasaulėžiūros parengimu bei sistematizacija. Judaizme pirmiausia pabrėžiama praktika, t.y. priesakų vykdymas, ritualo, šventųjų tekstų detalės.

XII amžiuje, viduramžių žydų filosofas, Maimonidas Mišna suformulavo trylika tikėjimu paremtų principų, kurie ir šiomis dienomis yra laikomi judėjo gyvenimo pagrindu. Štai keliatas iš jų : Dievo vienybė; Atlyginimas už gėrį ir atpildas už blogį; Toros, kaip Dievo Įstatymo, nekintamumas; bei Prisikėlimas iš mirusiųjų.

Visų žydų maldos namai yra sinagoga. Kiekvienoje judėjų bendruomenėje šie maldos namai atliko keletą funkcijų – tai buvo ne tik maldos, bet ir bendruomenės susirinkimų, Toros studijų vieta. Sinagoga vienija visus žmones, joje kūrėsi socialinė bei kultūrinė bendruomenės dalis. Priešinga nei krikščionių bažnyčia, sinagoga yra ne sakrali vieta – šventas joje tik Toros ritinys. Nepaisant to, kiekviena bendruomenė stengėsi, pagal išgales išpuošti sinagogą ( sienų tapyba, prabangesniais baldais , ritualiniais indais) .

Dievobaimingas žydas meldžiasi tris kartus per dieną – ryte, vidurdienį ir vakare. Namuose arba sinagogoje. Melsdamasis jis prisidengia galvą skrybėle, ryte tikintysis turi dėvėti maldos šalį. Išeidamas viešumon judėjai dažniausiai prisidengia galvą, taip pagarbindamas Dievą, kurio akivaizdoje gyvena visą gyvenimą. Pas kiekvieną judaizmo išpažinėją prie lauko durų staktos iš dešinės pusės turi būti pritvirtinta mezuza ( ploni pergamento ritinėliai, kuriuose hebrajų kalba surašyti maldos paragrafai).

Judaizme kiekviena bendruomenė turi dalinę religinę autonomiją ir savą tradiciją. Žydų bendruomenės, susiformavusios skirtinguose žemės kraštuose, sudarė palankias sąlygas išsiskirti judaizmo srovėms: chasidai, konservatyvus judaizmas, reformistai, mesianizmas.

Dėl ideologinio skilimo atsiradusių tradicijų likimą lemia ne formalus kokios nors institucijos sprendimas, bet tam tikra visuotinė nuomonė. Tokį skilimą gali lemti istorinis laikmetis bei visi istoriniai įvykiai.