Kai kurie autoriai mano, kad senatvė prasideda nuo 75 metų, tačiau gyvenimo praktika rodo, kad žmogus pradeda galvoti, jog išėjimas į pensiją ar darbo netekimas vyresniame amžiuje rodo, kad jis yra senas. Tai vienas kritiškiausių lūžių žmogaus gyvenime.

Kiekvienas žmogus savaip išgyvena skirtingus amžiaus tarpsnius. Jaunystėje turima mažiau patirties, visko mokomasi palaipsniui. Vyresnio amžiaus žmonės turi sukaupę jau daugiau patirties, žino daug ir jų įgūdžiai skiriasi nuo jaunų žmonių. Svarbu suvokti, jog kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savitų iššūkių, su kuriais išmokstama susitvarkyti visiems skirtingu ir priimtinu būdu.

Senėjimas - natūralus procesas vykstantis su žmogumi. Tai laikotarpis kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Su kiekvienais metais žmogus keičiasi. Vykstantys pokyčiai lemią suprastėjusią sveikatą, fizinius pokyčius. Žmogus su metais tampa vis mažiau fiziškai aktyvus.

Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Nuo senatvės nepabėgsi, nes ji neišvengiama. Kita vertus, juk ir senstama įvairiai: vieni, jau būdami pensinio amžiaus, dvasiškai dar jaučiasi jauni, o štai kiti, dar žvelgiant iš pragyventų metų pozicijų, atrodo ir jaučiasi lyg seniai (S. Mikulionienė, 1997).

Gyventojų senėjimas – sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonominių pasekmių. Tai laikotarpis kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją.

Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdieninio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998).

Visuomenė turi skirtingą požiūrį apie senyvo amžiaus asmenis. Vienas yra teigiamas kitas yra neigiamas. Iš visuomenėje vyraujančio požiūrio kyla įvairūs mitai. Vieni galvoja, kad senatvė yra pats geriausias metas skirti laiko sau ir savo svajonėm, o kitas vyraujantis požiūris, kad senyvo amžiaus asmenys nieko nebesugeba, yra ligoniai, negali nieko naujo išmokti ir net neverta jų mokyti.

Žinoma yra įvairių žmonių su savo sveikatos problemomis, kurios lemia senyvo amžiaus asmenų gyvenimą. Tačiau nereikia manyti, kad visi yra tokie nieko nesugebantys, ligoniai ir pan. Labai dažnai senyvo amžiaus asmenys, net nenori eiti į pensiją, nes jaučiasi dar pajėgus dirbti toliau ir užsiimti kita mėgstama veikla.

Užsiėmimai, kuriuos Jums pateikiame šioje platformoje buvo išbandyti su įvairaus amžiaus senjorais - tiek aktyviais, užsiimančiais visuomenine veikla, tiek ir globą patiriančiais bei senelių globos namuose gyvenančiais, tačiau tiek viena, tiek ir kita grupė - domėjosi, kūrė, įsitraukė, mokėsi ir palankiai vertino šį procesą, todėl būtina visus šiuos mitus paneigti ir ieškoti kuo įdomesnių būdų vyresnio amžiaus žmonių motyvaciją skatinti.

Visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, turi vienokius ar kitokius gebėjimus kažką atlikti. Gebėjimai dažnai priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Vienokiu ar kitokiu amžiaus tarpsniu sugebame daryti skirtingus dalykus. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad senyvo amžiaus asmenys nieko nesugeba ir yra nenaudingi. Šis požiūris nėra teisingas ir jį galima pavadinti mitu. Senyvo amžiaus asmenys sugeba tikrai daug, žinoma jei tam įtakos neturi įvairios sveikatos problemos. Dažnai susidurdami su negatyviu visuomenės požiūriu, senyvo amžiaus asmenys juo patiki ir save nuvertina galvodami, kad tikrai nieko nesugeba ir yra našta artimiesiems.

Senyvo amžiaus asmenys tikrai gali mokytis vyresniame amžiuje. Galbūt jų atmintis metams bėgant prastėja ir jiems gali prireikti daugiau laiko kažką įsiminti, tačiau jie tikrai gali tai padaryti ne prasčiau, nei jaunas žmogus.

Gana daug įtakos senatvėje vykstantiems procesams turi diskriminacija dėl amžiaus. Kaip tik dėl to, kad žmonės atmetami dėl savo raidos tarpsnio, atrofuojasi įgūdžiai, greičiau silpsta gebėjimai, prastėja žmogaus savigarba. Tai mažina vyresnio amžiaus žmonių galimybes, didėja priklausomybė nuo kitų. Nors senatvėje fizinės ir kognityvinės funkcijos susilpnėja, vėlyvaisiais gyvenimo metais asmens gebėjimus labai nulemia aplinka. Įvyksta ir tam tikri mąstymo pokyčiai. Sumažėja motyvacija, vystosi pasyvumas, atsiranda baimė, nerimas, sutrinka kognityviniai procesai, apsunkinami sugebėjimai išmokti ką nors nauja (Čeremnych, E. ir kiti, 2004). Tiesa, vertinant vyresnio amžiaus žmogaus atminties funkcijas, pastebėta, kad nors žymiau suprastėja trumpalaikė atmintis ir gebėjimas įsiminti naujus dalykus, ilgalaikę atmintį amžėjimas veikia daug mažiau, anksčiau įsiminti dalykai gana nesunkiai "ištraukiami" iš atminties.

Norintiems daugiau sužinoti apie pačių vyresnio amžiaus žmonių nuomonę apie mokymąsi ir subjektyvias patirtis, rekomenduojame panagrinėti čia pateikiamą straipsnį.

Vyresnio amžiaus žmonės išsiskiria ne tik savo kognityviniais bet ir psichologiniais ypatumais. Psichinės ligos vyresniame amžiuje persipina su somatinėmis ligomis ir neretai yra sunku atskirti, kuris sutrikimas atsirado vėliau. JAV atliktų tyrimų duomenimis, depresija serga 1 iš 5 vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių bendruomenėje ir 2 iš 5 slaugomų asmenų. Taip pat kreipiamas dėmesys į tai, jog savižudybių dažnis yra didesnis, lyginant su visa populiacija (Adomaitienė ir kt., 2008 cit pg. Montvydaitė, 2013.). Psichologinis senėjimo aspektas dažnai susijęs su asmens adaptacijos sunkumais. Senyvi žmonės siekia išlaikyti nepriklausomybę, savarankiškumą, nors jų fizinis pajėgumas silpnėja, aktyvumas mažėja, bet kokia įprasta veikla reikalauja daugiau energijos. Taip pat psichologinių sunkumų sukelia įvairūs gyvenimo pokyčiai - artimųjų (sutuoktinių ir giminaičių) netektys, išėjimas į pensiją, įvairių ligų pradžia, energijos stoka ir pan. Daugiau apie fizinius ir psichologinius amžėjimo aspektus galite rasti šiame straipsnyje.

Taip pat atskiro dėmesio reikalauja emocijų ypatumai vyresniame amžiuje. Visuomenėje neretai sutinkamas dvipolis mąstymas apie vyresniųjų emocijas. Vieni teigia, jog senukai yra mieli, rūpestingi, išmintingi ir visada geranoriški. Kiti visgi teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės pasidaro irzlūs, greit susijaudina, sunerimsta, užsiplieskia, yra niūrūs ir neįdomūs. Išties, abi šios nuomonės daug labiau susijusios su konkrečiais žmonėmis, jų patirtimis ir asmenybės savybėms, nei su amžiumi, tačiau vistik kai kurių emocijų pokyčių vistik sutinkame kiek dažniau nei kitais amžiaus tarpsniais - emocijos tikrai kinta greičiau nei jaunesniame amžiuje, žmonės greičiau susijaudina, greičiau nusivilia ir labiau rūpinasi dėl patirtų nesėkmių. Tiesa, kaip parodė tyrimas (Šukytė, E., Čepukienė, V., 2017), labai svarbus ir pačių žmonių požiūris į senatvę - kuo žmonės palankiau vertina senėjimą, tuo didesnis jų psichologinis atsparumas. Rekomenduojame perskaityti šį straipsnį ir geriau susipažinti su tyrimo rezultatais.

Ilgą laiką mokymosi stiliais domėjosi tik psichologai. Tačiau dabar susidomėjimas dar labiau padidėjo, kai atsirado individualizuotos ir personalizuotos virtualiojo mokymosi aplinkos. Dalis mokslininkų mokymosi stilių apibrėžią kaip vidinį pažinimo procesą. Kiti mokslininkai, tirdami mokymosi stilius (Fleming, 2001; Chislet, Chapman, 2005), analizuoja, kaip individas pasitelkdamas pojūčius bando įsiminti informaciją. Taigi tik pagal tai vertinamas mokymosi veiksmingumas. Šiuo atveju išskiriami trys (vizualinis – regos, akustinis (garso) – klausos ir kinestetinis – lytėjimo ir veiklos) arba keturi mokymosi stilių tipai (vizualinis – regos, akustinis (garso) – klausos, skaitymo-rašymo ir kinestetinis – lytėjimo ir veiklos).

Visi esame skirtingi ir visiems asmenims skirtingai reikia įdėti pastangų kažko mokantis. Vieni žmonės priklauso girdimojo mokymosi stiliui - jiems informacija įsimenama klausantis, jiems sunku ilgai išbūti tyloje, mėgsta atsakinėti į klausimus. Tokiems žmonėms būtų kur kas sunkiau mokytis, jei reiktų skaityti daug informacijos. Tiems, kuriems būdingas kinestezinis mokymosi būdas, informacija lengviausiai įsimenama lytėjimo būdu, per asmeninį patyrimą. Tokiems žmonėms sunku ilgai nusėdėti vietoje, jei veikla trunka ilgiau, jiems reikia daryti pertraukas, kurių metu jie ką nors veikia (piešia, tiesiog vaikšto). Žmonėms, kuriems būdingas vizualinis mokymosi stilius, itin svarbu, kad informacija būtų pateikta vaizdžiai, jie mėgsta viską vizualizuoti, jie geriau įsimena žmonių veidus, bet gali pamiršti jų vardus. Tokiems žmonėms svarbu tyli aplinka, jiems reikia daugiau laiko viską suprasti.

Kaip vaikai ir paaugliai nenori mokytis ir eiti į mokyklą, taip ir vyresnio amžiaus asmenys, dažnai nenori išmokti kažko naujo. Kiekvienas daugiau ar mažiau žinome kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą ir mokytis, tačiau ar susimąstome kodėl vyresnio amžiaus asmenys nori arba nenori mokytis. Senyvo amžiaus asmenų nenorui mokytis dažnai turi įtakos išsilavinimas, gyvenimo būdas, pasikeitęs socialinis statusas, fiziologinis senėjimas ir žinoma pagrindinė priežastis, kodėl jie nenori mokytis yra jų amžius. Jiems atrodo, kad jie jau tam yra per seni ir kad jiems išmokti ko nors naujo yra bereikalingas laiko gaišimas. Priežastys, kodėl vyresnio amžiaus asmenys nenori mokytis yra šios: senai buvusi mokymosi patirtis (galbūt ji nebuvo maloni), naujų technologijų baimė ( žmonės bijo, kad nemokės jomis naudotis ir tik apsijuoks prieš kitus), taip pat jų amžius ( jie mano, kad mokytis gali tik jauni žmonės ir jiems mokytis jau yra per vėlu).

Dažnai galime išgirsti, kad jauni žmonės nenori daryti kažko, nes nemato to prasmės. Norint, kad būtų lengviau tai padaryti, reikia rasti motyvacijos. Kitais žodžiais tariant reikia surasti priežasčių, kodėl turi tai padaryti, kokia iš to bus nauda. Taip ir senyvo amžiaus žmones reikia motyvuoti, kad jie norėtų mokytis ir išmokti kažko naujo. Norint pasiekti, kad jie norėtų mokytis reikia sukurti tam tikrą mokymosi aplinką, pateikti mokymosi naudą, pritaikyti įvairius mokymosi metodus, suteikti galimybę derinti mokslą su kitomis veiklomis, ypač derinant tai, kas žinoma su naujais įgūdžiais. Vyresniame amžiuje pats mokymasis ir naujų dalykų sužinojimas jau nėra toks svarbus kaip anksčiau, kiekvienas naujas įgūdis turi būti įgijamas tam, kad palengvintų buitį, pagerintų gyvenimo kokybę ar kažkaip sietųsi su veikla, kuria užsiimama ir teiktų apčiuopiamos naudos, todėl ugdytojai patys turi gerai suprasti, kaip pateikti skaitmeninius įgūdžius taip, kad vyresnieji matytų prasmę ir naudą. Motyvavimas nėra lengvas procesas, reikalaujantis gerai suprasti, įsiklausyti ir reflektuoti. Nors motyvacinis interviu dažnai naudojamas siekiant keisti netinkamą elgesį, raginame skaitytoją neatmesti ir galimybės tam tikrus motyvacinio interviu aspektus panaudoti ir motyvuojant besimokantįjį. Gana išsamiai motyvacinio interviu taikymą aprašo Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras leidinyje "MOTYVACINIAI INTERVIU, SKIRTI PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINTIEMS PACIENTAMS, FIZINĘ SVEIKATĄ GERINTI", nuoroda į šį leidinį pateikiama čia.

Vyresnio amžiaus asmenys turi savo nusistatymus, kuriuos sunku pakeisti. Dažnai juos yra labai sunku perkalbėti. Jiems niekada nieko nereikia, ir jie niekada nieko nenori. Norint prieiti prie vyresnio amžiaus asmenų reikia rasti tam tikrus būdus. Yra keli patarimai, kuriuos naudojant bus lengviau bendrauti su vyresnio amžiaus asmenimis.

Tai yra:

• suprasti, kad jų laiko pojūtis pakitęs, todėl svarbu laikytis susitarimų, sutarto susitikimo laiko, laiko paskirstymo.

• žinoti, kad jie yra labai konservatyvūs, sunkiai priima naujoves.

• nepamiršti, kad jie dažnai gyvena prisiminimais ( jiems labai svarbu jais pasidalinti) .

• jie nori atrodyti svarbūs ir galintys už save atsakyti, todėl jiems svarbu sprendimus priimti patiems.