Sigitas Lūžys

A priori priimant daugiakalbystę kaip vertybę, ir ne vien komunikacijai, privalu suvokti, kad ji nėra duotybė ir nėra permanentinė. Ją įgalina gimtoji kalba, kurianti esminę galimybę, taipgi ir prielaidą, kitų kalbų kompetencijai. Tačiau pati kalba, būdama tradicija, t. y. perdavimu – gyvu procesu, yra veikta, veikiama ir bus veikiama – stipriau ar silpniau – kitų kalbų, todėl kalbos tapatybė nesuvokiama be jos curriculum vitae (CV) supratimo. Kalbos dabartis talpina jos praeitį. Taip pat lems ir jos ateitį. O konkrečios kalbos ateitį prognozuoti įmanoma tik žvelgiant į jos vartotojų sąlytį su daugiakalbyste. Lietuvos geopolitinė padėtis įgalina lietuvių kalbą laikyti tokio sąlyčio apraiškų bei variacijų iliustracija: mažos tautos kalba, kurios teritorija ribojasi tiek su tos pačios kalbinės grupės maža tauta – latviais, tiek su išnykusios giminingos kalbos teritorija, apgyvendinta didžiausios germanų kalbų grupės tautos, XX a. viduryje išstumtos didžiausios slavų tautos, taip pat daugelį amžių vienoje valstybėje buvusiais dabartiniais kaimynais baltarusiais ir lenkais.

Istorinis lietuvių kalbos kelias ateina iš daugiakalbystės pasaulio. LDK miestas neįsivaizduojamas be lenkų, gudų, rusėnų, lotynų, jidiš kalbų. Reali daugiakalbystė negimdė skirties „savas ir svetimas“, kas vėliau, po šimtmečių, nykstant miesto kultūroje daugiakalbystei pasireikš kaip tam tikras susipriešinimas su svetimais, kaip pastangos sukurti tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi skirtį, kuri įtaigoja ir kalbiškai vienija. Daugiakalbystės pasaulyje vyravo suvokimas: visi mes savi, tačiau ir kitokie. Realioji, kasdienė, buitinė daugiakalbystė įgalino tarp kalbų ne tik informacinę komunikaciją, bet ir kontekstinės reikšmės sklaidą, mąstymo ir pasaulėvokos niuansų recepciją.

„Dižiakalbystės“ – vienos, svarbiausios, racionaliausios kalbos – įsigalėjimas, „globalios“ kalbos atėjimas lemia naują komunikaciją, kuriai nereikalinga kelių kalbų kompetencija, nes bendraujama per vieną savotišką tarpininką net ir artimų kaimynų, ir toks bendravimas ilgainiui apima įvairias sritis. Bet bilingvizmas nėra galutinis rezultatas, didžioji kalba išeina iš lingua franka paskirties, tampa pagrindine, drauge bandydama perimti ir gimtosios kalbos funkciją. Koks pastarosios vaidmuo ir likimas?..