3 dienos iki Sekminių

Dievo mylimieji ir mylimosios,

Jau savaitė, kaip gilinamės į Šventosios Dvasios dovanas. Ši diena kviečia pažvelgti į maldingumą. Katalikų Bažnyčios Katekizmo santrauka pateikia labai konkretų maldos apibūdinimą: „Malda yra sielos pakilimas Dievo link arba prašymas iš Dievo Jo valią atitinkančių gėrybių. Ji visada yra žmogaus pasitikti ateinančio Dievo dovana. Krikščioniškoji malda yra asmeninis ir gyvas Dievo vaikų santykis su be galo geru jų Tėvu, Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir jų širdyse gyvenančia Šventąja Dvasia“ (534). Po tokio įvado norėtųsi sakyti: „Eikime ir taip darykime, turėkime tvirtą ryšį su Dievu ir kalbėkimės su Juo veidas į veidą.“

Bet tikriausiai visi patyrėme, kaip kartais būna sunku tai daryti, o taip pat kaip sunku rasti maldai laiko, nes tiek daug svarbių užduočių turime atlikti.

Tad pirmiausiai pagalvokime, kodėl turėtume melstis, jei Dievas ir taip viską žino. Visų pirma todėl, kad pats Jėzus Evangelijose dažnai vaizduojamas besimeldžiantis. Iš tiesų visas Jo gyvenimas yra malda, nes Jis pasiliko nuolatinėje meilės bendrystėje su Tėvu. Antra, turime melstis todėl, kad patys geriau suprastume, ko trokštame, kad mūsų mintys „įsikūnytų į maldą, į žodžius“. Dievas žino, ko mums reikia, bet ar mes patys tikrai suvokiame ko norime? Malda gali padėti įvardinti savo mylimam Dievui, ko trokšta Jo vaiko širdis.

Atrodo, kad mokytis melstis buvo aktualu visais amžiais. Net gyvenę su Jėzumi, matydami Jį besimeldžiantį, prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. Šventajame Rašte skaitome, kaip meldėsi Mergelė Marija. Jos maldai būdingas tikėjimas ir dosnus visos savo būties atidavimas Dievui. Senajame Testamente randame Mozės maldą, kuri yra kontempliatyvi, taip pat karaliaus Dovydo maldą, kuri išreiškia dieviškojo pažado laikymąsi ir meilės kupiną pasitikėjimą Tuo, kuris vienintelis yra Karalius ir Viešpats. Senojo Testamento Psalmės yra maldos viršūnė, kuri ir šiandien kasdien atgyja Valandų liturgijoje ir Šv. Mišių tekstuose.

Per amžius daug šventųjų mokėsi ir mokė kitus melstis. Daugelio jų pavyzdys galėtų padrąsinti mus nenustoti ir su pasitikėjimu kreiptis į Dievą, atrasti tinkamiausią maldos formą. Šv. Ignacas aprašo nemažai kiekvienam žmogui tinkančių maldos būdų. Jis taip pat drąsina žmones praktikuoti tokią maldą, kuri geriausiai tinka ir atsižvelgti į tai, kokį savo dvasios kelią yra nuėję. Šv. Monika, šv. Augustino motina, visą savo gyvenimą karštai meldėsi už savo aikštingą sūnų ir pagonį vyrą ir tik po 17 metų šv. Augustinas atsivertė. Ji primena, kad ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Šv. Kazimiero pavyzdys galėtų pakviesti dažniau aplankyti savo bažnyčią. Juk po karantino ypač aktualu vėl sugrįžti į maldos namus. Gyvendamas Vilniuje šv. Kazimieras nemažą dienos dalį skirdavo maldai, net keldavosi naktį melstis prie uždarytų katedros durų arba prie jų melsdavosi atėjęs dar gerokai prieš šv. Mišias. Galėtume rasti daug šventųjų duotų pavyzdžių ir prašyti jų užtarimo, bet šiandien prašykime, maldingumo dovanos, kuri vestų mus į tobulesnį santykį su Dievu – ne tik kaip kūrinio ir Kūrėjo, bet pirmiausiai kaip mylimo vaiko ir mylinčio Tėvo. Maldingumo dovana tepadeda mums suprasti, kad Dievas nėra tolimas. Ji visada su mumis, kupinas gailestingumo ir švelnumo.

Maldoje kartu –

Kauno arkivyskupijos sielovados komanda