Dviguba SŪTRA

Skt.: Ārya Saṅghāṭa-sūtra dharma-paryāya

Tib.: „Phags pa zung gi mdo’i chos kyi rnam grangs -

„Šventosios Dvigubos sūtros Dharmos išdėstymas“

Lenkiuosi visiems Budoms ir Bodhisatvoms!

Štai ką aš girdėjau.

Kartą Bhagavanas buvo Radžagrihe, ant Grifų viršukalnės, su didele 32 000 vienuolių bendruomene. Tarp jų buvo: garbingas Adžnjanakaundinja, garbingas Mahamaudgaljajana, garbingas Šariputra, garbingas Mahakašjapa, garbingas Rahula, garbingas Bakula, gerbiamas Bhadrapala, gerbiamas Bhadrašri, garbingas Čandanašri, garbingas Džangula, garbingas Subhuti, garbingas Revata, garbingas Nandasena ir kiti.

Čia dalyvavo ir 62 000 bodhisatvų. Tarp jų - Bodhisatva-Mahasatva Maitreja, Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura, Bodhisatva-Mahasatva Kumarašri, Bodhisatva-Mahasatva Kumaravasin, Bodhisatva-Mahasatva Kumarabhadra, Bodhisatva-Mahasatva Anuna, Bodhisatva-Mahasatva Manžiušri, Bodhisatva-Mahasatva Samantabhadra, Bodhisatva-Mahasatva Sudaršana, Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena, Bodhisatva-Mahasatva Vadžrasena ir kiti.

Čia taip pat dalyvavo 2 000 dievų sūnų. Tarp jų - dievų sūnus Ardžuna, dievų sūnus Bhadra, dievų sūnus Subhadra, dievų sūnus Dharmaruči, dievų sūnus Čandanagarbha, dievų sūnus Čandanavasin, dievų sūnus Čandana ir kiti.

Dalyvavo ir 8000 dievų dukterų, tarp kurių buvo: dievų dukra Mridamgini, dievų dukra Prasadavati, dievų dukra Mahatmasamprajukta, Gražių akių dievų dukra, dievų dukra Pradžapativasini, dievų dukra Balini, dievų Šlovingi turtai dukra, dievų dukra Subahujukta ir kitos.

Taip pat dalyvavo 8000 nagų karalių. Tarp jų - nagas karalius Apalala, nagas karalius Elapatra, nagas karalius Timimgila, nagas karalius Kumbhasara, nagas karalius Kumbhaširša, nagas karalius Šubhra, nagas karalius Sunanda, nagas karalius Sušakha, nagas karalius Gavaširša  ir kiti.

Visi jie prisiartino prie Radžagrihos, Grafų viršūnės, prie Bhagavano, nusilenkė prie jo kojų, tris kartus apėjo aplink ir atsisėdo priešais Bhagavaną, kuris tyliai pritarė jų buvimui.

 Tada Bodhisatva-mahasatva Sarvašura pakilo iš savo vietos, [pagarbos ženklu] užmetė apsiaustą per vieną petį, nuleido dešinį kelį ant žemės ir [žiūrėdamas] į Bhagavano pusę, pagarbiai sudėjo delnus ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:

-Bhagavanai, milijonai dievų, milijonai dievaičių, daugybė milijonų bodhisatvų, daugybė milijonų šravakų ir nagų karalių susirinko ir atsisėdo, kad klausytis  Dharmos.

Todėl prašau Tathagatos, Arhato, Tikrai Tobulo Budos pateikti paprastą įvadą į Dharmą - tokią, kurią išgirdusios senos būtybės iš karto atsikratys karminių nešvarumų, o jaunosios bus uolios dorybėm ir taip pasieks didybę, ir jų geros savybės nepablogės, visai neges ir visiškai neišseks.

Bhagavanas pasakė Mahasatvai Bodhisatvai Sarvašurai:

-Puiku, Sarvašura, nuostabu, kad sugalvojai apie tai paklausti Tathagatos. Todėl, Sarvašura, atidžiai klausyk ir prisimink, ką aš tau pasakysiu.

-Taip, Bhagavanai, -tarė Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura ir pradėjo klausytis.

Bhagavanas tarė:

- Sarvašura,  egzistuoja  Dharmos pasakojimas, vadinamas Dvigubu, kuris dabar veikia pasaulyje. Tie, kurie išgirs šį „Dvigubą Dharmos pasakojimą“, apsivalys nuo penkių neatidėliotino atpildo žiaurumų ir taps neišvengiami nuo aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo. Sarvašura, jei manai, kad tie, kurie girdi šią „Dvigubą Sūtrą“, pasės tiek nuopelnų, kiek turi vienas Tathagata, tai taip nemanyk.

- O kaip reikėtų manyti? - paklausė Sarvašura.

Bhagavanas atsakė:

-Sarvašura, tie bodhisatvos-mahasatvos pasės tiek pat nuopelnų, kiek turi Tathagatos, arhatai, tikrai tobuli Budos, nesuskaičiuojamu kaip smiltelės Gango upėje. Sarvašura, visiems tiems, kurie girdi šį Dharmos pasakojimą, taps negrįžtančiais. Visi jie išvys Tathagatą. Nė vienas iš jų nenustos matyti Tathagatos. Visi jie pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Gerąsias savybės, kurias jie visi įgys, nebus nuslopintos piktojo Maros. Sarvašura, visi tie, kurie girdi šią „Dvigubą Sūtrą“, suvoks gimimą ir pabaigą.

Tada visos bodhisatvos atsikėlė iš savo vietų, užmetė apsiaustą ant vieno peties ir, nuleidę dešinį kelį ant žemės, paklausė Tathagatos:

- Bhagavanai, kiek nuopelnų turi vienas Tathagata?

Bhagavanas atsakė:

- Kilmingos šeimos sūnūs, klausykite apie vieno Budos nuopelnus. Pavyzdžiui, kiek yra vandenyne  vandens lašų, ​​Džambudvipoje – dulkelių ir Gango upėje  smiltelių, tiek nuopelnų turi dešimto lygio bodhisatva. Buda nuopelnų turi daug daugiau. Taip pat dar daugiau nuopelnų pasės tos būtybės, kurios išgirs šį „Dvigubos Dharmos pasakojimą“. Jų nuopelnų kiekio neįmanoma suskaičiuoti. Sarvašura, ir tuo pat metu, kai tie, kurie girdi šiuos žodžius, pajus didelį džiaugsmą, jie pasės daugybę nesuskaičiuojamų nuopelnų.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kokios būtybės alksta Dharmos?

Bhagavanas atsakė Bodhisatvai Mahasatvai Sarvašurai:

- Sarvašura, dviejų rūšių būtybės trokšta Dharmos. Kas jos tokios? Vienos iš jų yra tos, kurios elgiasi vienodai su visomis būtybėmis, kitos yra tos, kurios, paklausiusios Dharmos, vienodai gražiai Ją aiškina visoms būtybėms.

------------------

 Penki neatidėliotino atpildo žiaurumai: tėvo, motinos, arhato nužudymas, Sangos suskaldymas ir tyčinis Budos sužalojimas.

- Bhagavanai, kokios būtybės  vienodai gražiai aiškina išgirstą Dharmą visoms būtybėms? - paklausė Bodhisatva Sarvašura.

Bhagavanas tarė:

- Sarvašura, vieni iš jų yra tie, kurie, išgirdę Dharmą, siekia Pabudimo, o kai jie siekia Pabudimo, tai dėl visų būtybių jie trokšta Dharmos. Kiti yra tie, kurie stoja į Didžiąją važiuoklę; jie taip pat visada trokšta Dharmos.

Tada dešimt milijonų dievų, nagų, žmonių ir dievų dukterų atsistojo iš savo vietų, sudėjo delnus ir kreipėsi į Bhagavaną šiais žodžiais:

-Bhagavanai, mes taip pat trokštam Dharmos, todėl prašome Bhagavano išpildyti mūsų ir visų būtybių troškimą.

-Bhagavanas nusišypsojo. Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura pakilo iš savo vietos ir, sudėjęs delnus, nusilenkė Bhagavanui ir paklausė:

- Bhagavanai, dėl kokios priežasties tu šypsaisi?

Bhagavanas atsakė Mahasatvai Bodhisatvai Sarvašurai:

- Čia susirinkusios būtybės pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą; jie visi tobulai pasieks tai, ką pasiekė Tathagatos.

- Bhagavanai, dėl kokios priežasties ir dėka ko čia susirinkusios būtybės pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą? - paklausė Bodhisatva Sarvašura.

Bhagavanas pasakė:

-Puiku, Sarvašura, nuostabu, kad kilo mintis apie tai paklausti Tathagatos. Taigi, Sarvašura, išgirsk apie siekio [į Pabudimą] ypatumus. Sarvašura, tolimoje praeityje prieš daugybė kalpų pasaulyje atsirado Tathagata, arhatas, tikrai tobulas Buda, žinių ir moralės turėtojas, atėjęs  laimėj, pasaulio žinovas, pagrindinis būtybių tramdytojas, dievų ir žmonių mokytojas, pabudęs nugalėtojas Ratnašri.

Sarvašura, tuo metu aš buvau brahmano sūnus, o visos būtybės, kurias dabar vedu į Budos išmintį, buvo laukiniai gyvūnai. Tada aš ištariau tokį norą: „Tegul visi laukiniai gyvūnai, kurie dabar kenčia, atgims mano Budos šalyje! Ir tegul aš juos visus atvesiu į Budos išmintį! " O laukiniai gyvūnai, išgirdę mano žodžius, jiems pritarė: „Tebūnie taip“. Sarvašura, šios dorybės šaknies dėka šios būtybės (buvę laukiniai gyvūnai) čia susirinko ir pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą.

Išgirdęs tokią gerą naujieną iš Bhagavano, Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kiek metų gali gyventi šios būtybės?

-Šios būtybės gali gyventi 80 kalpų, - atsakė Bhagavanas.

Tada Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kiek trunka kalpa?

Bhagavanas pasakė:

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnau! Pavyzdžiui, koks nors  žmogus aptvėrė dvylikos jodžanų aikštę [užtvara], trijų jodžanų aukščio ir užpildė ją sezamo sėklomis. Tada, praėjus kiekvienam tūkstantmečiui, jis išima po vieną sėklą iš tos užtvaros, pilnos sezamo sėklų. Tokiu būdu greičiau visos tos sezamo sėklos bus išsemtos, nebeliks nei  pamato, nebeliks nei pagrindo tos užtvaros, bet kalpa nepraeis.

Štai, Sarvašura,  dar vienas pavyzdys. Kalnas yra penkiasdešimt jodžanų gylio ir dvylikos jodžanų aukščio. Koks nors žmogus pasistatė namą to kalno papėdėje, ir kas šimtą metų  kartą praveda per jį  Benareso muslino gabalėliu. Taigi visas kalnas greičiau susitrins, visas kalnas išnyks, nei kalpa praeis. Tokia, Sarvašura, yra kalpos trukmė.

Tada Sarvašura pakilo iš savo vietos ir kreipėsi į Bhagavaną šiais žodžiais:

- Bhagavanai, jei vienintelis siekis [Pabudimui]  atneša tiek daug nuopelnų, kad jų dėka galima laimingai gyventi 80 kalpų, ar verta sakyti, kad dar daugiau nuopelnų kyla iš pagarbos Tathagatos mokymui? ..

Bhagavanas tarė:

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnau! Kas klausosi „Dvigubos [Sūtros] Dharmos pasakojimo“, tas galės pragyventi 84 000 kalpų. Ir dar daugiau nuopelnų, Sarvašura, sukuria tas, kuris rašo ir skaito „Dvigubą Sūtrą“. Sarvašura, tas kuris nuoširdžiai ir iš visos širdies nusilenkia Dvigubai Sūtrai, prisimins savo praeities gimimus  95 kalpas.  60 kalpų jis taps visuotiniu valdovu-čakravartinu. Ir šiame gyvenime jis bus pakankamai laimingas.

Sarvašura, jis nemirs nuo ginklų. Nemirs nuo nuodų. Mirdamas [tas žmogus] savo akimis pamatys 99 milijonus Budų. Ir, Sarvašura, tie Bhagavanai jam pasakys:

„Šventas žmogau, tu pasėjai šiuos nuopelnus, kai išgirdai nuostabų pamokslą didžios

„Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“. Tie 99 milijonai Budos-Bhagavanų taip pat numatys [jo Pabudimo] vietą. Sarvašura, ką gi sakyti, jei jis pilnai iki galo  išklausė šią puikią „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“. [Tie Budos vis dar] nuramins jį žodžiais „nebijok“.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura paklausė:

-Bhagavanai, jei aš taip pat klausysiu didžiosios Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo, kiek nuopelnų pasėsiu?

-Sarvašura, [bet kuri] būtybė sukurs tiek nuopelnų, kiek jų turi Budos-Bhagavanai, jų skaičius prilygsta smiltelių skaičiui Gange“,-atsakė Bhagavanas.

- Bhagavanai, kai klausau didžiosios Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo, negaliu atsiklausyti...

-Nuostabu, Sarvašura, nuostabu, kad esi nepasotinamas Dharmoje. Aš taip pat, Sarvašura, esu nepasotinamas Dharmoje, o paprastos būtybės - dar labiau. Sarvašura, tas kilmingos šeimos sūnus ar dukra, kuriems gimė tikėjimas Didžiąja Važiuokle, daug tūkstančių kalpų neis link blogos lemties. 5000 kalpų negims gyvūnu. 2000 kalpų netaps mažapročiais. Tarp barbarų negims 8000 kalpų. 20 000 kalpų su džiaugsmu aukos, 25 000 kalpų atgims dievų pasaulyje, 35 000 kalpų gyvens skaistybėje. 40 000 kalpų atsisakys namų šeimininko gyvenimo. 50 000 kalpų laikysis Dharmos.  65 000 kalpos prisimins mirtį. Sarvašura, tas kilmingos šeimos sūnus ar dukra  nepadarys nieko blogo. Piktas Mara neras būdo jiems pakenkti. Jie niekada negims iš motinos įsčių.

Sarvašura, tie, kurie klausosi šio Dharmos pasakojimo, kad ir kur jie gimtų, neis link blogos lemties. 80 000 kalpų jie prisimins tai, ką išgirdo. 000 kalpų jie nieko nenužudys. 99 000 kalpų nemeluos. 3000 kalpų neištars šmeižto žodžių. Sarvašura, sunku rasti būtybes, kurios būtų girdėjusios šį Dharmos pasakojimą.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura pakilo iš savo vietos, užsidėjo apsiaustą ant vieno peties, nuleido dešinį kelį ant žemės ir, [žiūrėdamas] į  Bhagavano pusę, pagarbiai suglaudęs delnus paklausė:

- Bhagavanai, kiek blogos karmos sukaups tie, kurie atsisakys [klausytis] šio Dharmos pasakojimo?

Bhagavanas tarė:

- Daug, Sarvašura.

-Bhagavanai, kiek blogos karmos tos būtybės sukaups?

Bhagavanas pasakė:

- Tylėk, Sarvašura, tylėk. Neklausk manęs apie visą kiekį tokios blogos karmos. Sarvašura, tie, kurie niekins „Dvigubą Sūtrą“, sukurs daug daugiau blogio nei tie, kurie piktins tiek daug Tathagatų, arhatų, tikrai tobulų Budų, kiek yra smiltelių  dvylikoje Gangų. Be to, dar daugiau blogio sukurs tie, kurie laikys pyktį Didžiajai Važiuoklei. Sarvašura, tokios būtybės degs. Iš tiesų degs.

-Bhagavanai, ar tos būtybės negalės išsigelbėti? - paklausė Sarvašura.

- Taip, Sarvašura, jiems nepavyks išsigelbėti? Pavyzdžiui, žmogui nukirto galvą.

Ką manai, Sarvašura, ar jis galės pakilti, jei galvą patepsi medumi, cukrumi, melasa, sviestu, aliejumi ar kokiu nors gydomuoju tepalu?

„Ne, Bhagavanai, jis negalės“, - atsakė Sarvašura.

- Bhagavanas pasakė:

-Štai, Sarvašura, dar kitas žmogus. Jei jis smogs kitam žmogui aštriu ginklu, tada, net jei jis jo nenužudys, o tik sužeis. Jeigu gydys šią žaizdą, ji išgys. Išgijęs [žmogus], prisiminęs savo skausmą, galvoja: „Dabar aš supratau ... aš daugiau nebedarysiu jokių piktų darbų!“. Taigi, Sarvašura, kai žmogus prisimena kančią, jis atsisako viso blogio. Tada jis pasiekia visą Dharmą. O kai pasiekia visą Dharmą, jis išugdo visas gerąsias savybes.

Sarvašura, mirusio žmogaus tėvas ir motina, liūdi, verkia, bet negali jo apsaugoti. Taigi, Sarvašura ir paprastos būtybės negali padėti nei sau, nei kitiems. Kaip tie tėvai prarado viltį, taip jie ir prieš mirtį neteks vilties.

Sarvašura, vilties praradimas kelia grėsmę dviejų giminių būtybėms. Kokioms dviem? Vienoms iš jų

- toms, kurios daro pikta ar skatina tai daryti, o kitoms - toms, kurios atsisako šventosios Dharmos. Šios dviejų giminių būtybės mirties valandą praras viltį.

Bodhisatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kur šios būtybės atgims ir koks bus kitas jų gyvenimas?

Bhagavanas atsakė:

-Begalė, Sarvašura, atgimstančių būtybių, kurios nepaiso šventosios Dharmos. Ir  nesuskaičiuojami jų ateinantys gyvenimai. Sarvašura, būtybės, atsisakiusios nuo šventos Dharmos, kalpą kentės didžiam Stenėjimo pragare, kalpa - Traiškymo [pragare], kalpa - Karštam, kalpa - Labai karštam [pragare], kalpa - didžiajame Juodosios linijos pragare, kalpa - didžiajame Nenutrūkstamų kankinimų pragare, kalpa - Didžiajame kylančių plaukų pragare ir kalpa – didžiajame Garsų hju pragare. Sarvašura, jie kentės aštuonias kalpas tuose aštuoniuose didžiuose gyvų būtybių pragaruose.

Po šių Bhagavano žodžių Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura pasakė:

„Tai kentėjimas, Bhagavanai! Tai kankinimasis, Sugata! Aš net nenoriu tai klausytis ...

Tada Bhagavanas prabilo eilėmis:

- Tu nenori klausytis baisių žodžių apie tai, kaip kenčia būtybės pragare ...

Tas, kuris daro gėri, patirs laimę; kas daro pikta, tas patirs kančią.

Tas, kuris neregi laimės priežasties,  tas gimęs vėl patirs mirties kančią, ir visados jis, neprotingas, bus supančiotas sielvarto.

Laimingi išmintingi, kurie apie Budą prisimena kaip apie aukščiausią [iš žmonių]. Ir tie, kurie tiki Mahajana neis blogio likimu.

Taigi, Sarvašura, net nedidelis poelgis, padarytas pagal praeitos karmos valią, duoda neišmatuojamų vaisių.

Ir jei Budos „lauke“ - lauke gerą sėti sėklą, tai subręs didžiulis vaisius.

Iš kelių sėklų sunoksta daug vaisių;

tokie laimingi bus tie išmintingieji, kuriems Pasiekusiojo Mokymas teikia džiaugsmo.

Jie išsižadės blogio ir atliks daugybę dorybių.

 Tie, kurie atiduoda bent plauką dėl mano Mokymo, aštuoniasdešimt tūkstančių kalpų bus turtingi.

Kad ir kur jie gimtų, jie nuolat bus dosnūs.

Taigi iš Budos - to gilaus dovanojimo objekto - ateina didžiuliai vaisiai.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura paklausė Bhagavano:

- Kaip suprasti Bhagavano skelbiamą Dharmą? Kaip pasiekti dorybės šaknis išgirdus „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“?

Bhagavanas atsakė:

- Sarvašura, žinok, kad tas, kuris klausosi šios „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo“, įgauna nuopelnų tokių pat, kaip tas, kuris visais maloniais dalykais pagerbia tiek daug Tathagatų, arhatų, tikrai tobulų Budų, kiek yra smiltelių dvylikoje Gango upių.

Bodhisatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kaip padaryti dorybės šaknis tobulas?

Bhagavanas atsakė Mahasatvai Bodhisatvai Sarvašurai:

- Suprask dorybės šaknis kaip lygias Tathagatai.

- Kokios dorybės šaknys turėtų būti suprantamos kaip lygios Tathagatai?

- Sarvašura, priimk Dharmos pamokslininką kaip lygų Tathagatai,- atsakė Bhagavanas.

Sarvašura paklausė:

- Kas yra Dharmos pamokslininkas?

- Tas, kuris skelbia „Dvigubą Sūtrą“, yra Dharmos pamokslininkas.

- Bhagavanai, jei tokį [milžinišką] nuopelnų kiekį sukuria tie, kurie girdi  „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, tai jau ką kalbėti apie tuos, kurie ją užrašo ir skaito. Kiek gi nuopelnų jie sukuria? - paklausė Sarvašura.

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, Sarvašura. Pavyzdžiui, jei kiekvienoje iš keturių [pasaulio] krypčių dvylika kalpų butų tiek Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų, kiek yra smiltelių dvylikoje Gango upių ir, skelbdami Dharmą, kalbėtų apie nuopelnų kiekį daugybę parašiusių šią „Dvigubą Sūtrą“, jie negalėtų iki galo suvokti ar žodžiais išreikšti jų nuopelnų. Jeigu  tiek Budos-Bhagavanų, kiek yra smiltelių keturiasdešimt aštuoniose Gango upėse, nepajėgia perpasakoti to, kas parašė [šią Sūtrą], nuopelnų, ir sakyti nereikia, kad tas kas užsirašo, skaito ir apmąsto ją, tampa Dharmos lobynu.

-Bhagavanai, kiek nuopelnų turi tas, kuris skaito [šią Sūtrą]? - paklausė Bodhisatva Sarvašura.

Bhagavanas atsakė eilėmis:

- Dorybės to, kas perskaitė vieną šios „Dvigubos Sūtros“ ketureilį - šio skaitytojo nuopelnai

negali būti suskaičiuoti, nors nuolat apie juos kalbėtų, net tiek Pasiekusiųjų, kiek yra smiltelių aštuoniasdešimt keturiose Gango upėse.

Dharmą, kurią moko Budos yra reta ir begalinė.

Tada 64 milijardai dievų pagarbiai sudėjo delnus, žiūrėdami [Budos] link, kuris skelbė „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, pasakė Bhagavanui:

-Bhagavanai, kad ir koks be būtų Bhagavano tikslas atnešti į pasaulį šį Dharmos lobyną, tai nuostabu, nuostabu!

Taip pat pas Bhagavaną atvyko 80 milijonų nuogų džainų asketų ir pasakė:

- O Šramana Gautama, sėkmės tau!

Bhagavanas atsakė:

-Tathagatai  visada sekasi. O kaip gali sektis jums, nuogi asketai?

- Sėkmės, Šramana Gautama, sėkmės! - jie pasakė.

Bhagavanas atsakė:

„Nematau tarp jūsų sėkmingų.

Kaip galite būti sėkmingi, jei gyvenate neteisingai?!

 Klausykite jūs, nuogi asketai!  Aš jums  naudinga pasakysiu.

Vaiko protas nepažįsta laimės; kaip jus galite būti sėkmingi ?!

Todėl aš, Budos akies pagalba, parodysiu gilų kelią.

Tada tie nuogi asketai-džainai supyko ant Bhagavano ir pagimdė  mintis apie netikėjimą. Tuo metu dievų valdovas Šakra mostelėjo savo vadžra, ir tie 80 milijonų nuogų asketų labai išsigando, pajautė stiprų dvasinį skausmą ir pravirko. O Tathagata padarė savo kūną nematomą.

Tada tie asketai, ašarotais veidais, nematydami Bhagavano, ėmė dejuoti eilėmis:

- Čia nėra užtarėjo, nėra tėvo ar motinos, ir viskas mums primena dykumą:

nėra nei tuščio namo, nei buvimo vietos, nėra vandens, nėra medžio, nėra paukščio,

ir čia nematyti būtybės; mes be gynėjo, nematydami Tathagatos, patiriame baisias kančias.

Ir tada 80 milijonų nuogų asketų- džainų pakilo iš savo vietų, atsiklaupė ir gailiai uždainavo:

- Gailestingasis Tathagata, tobulas Buda, geriausias iš žmonių, padėk mums! Apsaugok kenčiančias būtybes!

Bhagavanas nusišypsojo ir paliepė Bodhisatvai Sarvašurai:

- Sarvašura, eik ir skelbk Dharmą tiems nuogiems asketams.

Bodhisatva Mahasatva Sarvašura pasakė:

-Bhagavanai, jei Juodas kalnas neabejotinai lenkia savo viršūnę kalnų karaliui Sumeru, kaip aš galiu skelbti Dharmą dalyvaujant Tathagatai?!

Bhagavanas tarė:

- Tylėk, kilnios šeimos sūnau. Tathagatos turi daug sumanių priemonių ...

Sarvašura, eik ir aplankyk dešimties krypčių pasaulius. Pažiūrėk, kur atsiranda Tathagatos ir kur jiems klojami paklotai. O aš, Sarvašura, pats skelbsiu Dharmą tiems nuogiems nepažįstamiems.

Bodhisatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kieno magiškos galios pagalba turėčiau eiti - savo ar Tathagatos?

Bhagavanas atsakė:

„Sarvašura, eik su savo stebuklingos galios palaiminimais ir grįžk su Tathagatos galia.

Tada Sarvašura pakilo iš savo vietos, apėjo aplink Bhagavaną ir iškart dingo.

O Bhagavanas pradėjo aiškinti Dharmą nepažįstamiems asketams:

- Draugai, gimimas yra kančia. Net pats gimimo procesas yra kančia.

Po gimimo kyla daug skaudžių bėdų. Dėl gimimo kyla ligų bėdos. Iš ligų kyla senatvės bėdos. Nuo senatvės kyla mirties bėda.

- Bhagavanai, kaip [suprasti], kad nuo gimimo kyla gimimo bėdos?

- Gimęs žmogumi, patiriate daug rūpesčių: bėdos nuo karaliaus [bausmės], bėdos nuo vagių, bėdos nuo ugnies, bėdos nuo nuodų, bėdos dėl vandens, bėdos dėl vėjo, bėdos dėl vandens sūkurių, bėdos dėl savo veiksmų.

Kai Bhagavanas aiškino Dharmą apie įvairius gimimo aspektus, panašius į keturis kontinentus, tie nuogi asketai-nepažįstamieji  labai išsigando ir sušuko:

- Ateityje mes niekada nenorėsime gimti!

Taip Bhagavanas aiškino šį Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą, ir tie 8 milijonų nuogų asketų-nepažįstamų pasiekė aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. O 8 000 bodhisatvų iš jo aplinkos pasiekė dešimt lygių ir parodė magiškas apraiškas:  arklio, dramblio, tigro, erelio, Meru kalno formas, panašumą į svastiką, o kai kurie - medžio formą; ir visi susėdo sukryžiavę kojas lotosų sostuose.

Devyni tūkstančiai bodhisatvų sėdo dešinėje Bhagavano pusėje, o devyni tūkstančiai - kairėje. O Tathagata, nuolat būdamas susitelkime, mokė juos sumanių Dharmos priemonių  . Septintą dieną Bhagavanas, tiesdamas rankos delną, žinojo, kad Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura atkeliauja čia iš Aukščiausiojo Lotoso pasaulio.

Bodhisatva Mahasatvai prireikė septynių dienų, kad pasiektų Aukščiausiojo Lotoso pasaulį su savuoju magiškos galios palaiminimu. O kai Bhagavanas ištiesė ranką, priešais jį atsirado Bodhisatva Sarvašura. Tris kartus apėjęs apie Bhagavaną, jis su nuoširdžiu tikėjimu sudėjo delnus ir žiūrėdamas į Bhagavaną tarė:

-Bhagavanai, aš pabuvojau visuose dešimtyje [pasaulio] krypčių. Dėka vienos savo stebuklingos galios aplankiau 990 milijardų Budos žemių, o dėka  dviem magiškomis galiomis mačiau [begalę] milijardų Bhagavanų. Septintą dieną atvykau į Aukščiausiojo Lotoso pasaulį. Kol jį pasiekiau, mačiau tūkstančius milijardų nepajudinamų Budos Žemių.

Bhagavanai, nuo pat savo kelionės pradžios aš mačiau Budas-Bhagavanus, rodančius magiškas galias, ir Tathagatas, skelbiančius Dharmą 920 milijardų Budos žemių. Tą pačią (pirmą) dieną aš regėjau 800 milijardų Tathagatų, arhatų, tikrai tobulų Budų, atsirandančių 800 milijardų Budos Žemių. Nusilenkęs visiems tiems Tathagatoms, nuskubėjau į priekį.

Bhagavanai, tą pačią (antrą) dieną perskridau 390 milijardų Budos Žemių; 390 milijardų bodhisatvų atsirado visose tose Budų žemėse ir tą pačią dieną pasiekė aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Tris kartus apėjęs tuos Bhagavanus, Tathagatas, Arhatus, tikrai tobulus Budas, aš dingau magiškos jėgos pagalba.

Bhagavanai, aš taip pat mačiau Budas-Bhagavanus 600 milijonuose Budų Žemių.

Nusilenkęs tiems Budų Žemėms ir tiems Budoms-Bhagavanams, aš nukeliavau toliau.

Bhagavanai, milijarde kitų Budos Žemių mačiau Tathagatas, einančius į nirvaną. Nusilenkęs ir tiems Tathagatoms, tęsiau savo kelią.

Bhagavanai, dar 950 milijonų Budų Žemių mačiau Šventosios Dharmos saulėlydį.

Mane apėmė sunkios mintys, o iš akių tryško ašaros. Taip pat mačiau daugybę būtybių iš norų [sferų]: dievų, nagų, jakšų, rakšasų, kurie raudojo ir patyrė stiprų sielvarto skausmą. Bhagavanai, nusilenkiau visoms karštoms Budų Žemėms su jų vandenynais, Meru kalnams, šalims ir nusivylęs skubėjau toliau.

Bhagavanai, kol pasiekiau Aukščiausiojo Lotoso pasaulį, pamačiau 5 trilijonus sostų.

Trilijonas sostų stovi pietuose, šiaurėje - trilijonas, rytuose - trilijonas, vakaruose - trilijonas, o trilijonas - viršuje. Ir šie sostai, Bhagavanai, yra pagaminti tiktai iš septynių rūšių brangakmenių. Visuose šiuose sostuose sėdi Tathagatos ir skelbia Dharmą. Bhagavanai, aš labai nustebau ir paklausiau tų Tathagatų:

- Bhagavanai, kaip vadinamas šis pasaulis? 

Tathagatos atsakė:

- Kilmingos šeimos sūnau, šis pasaulis vadinamas Aukščiausiuoju Lotosu (Padmottara).

Tada, Bhagavanai, apėjau aplink Tathagatas ir paklausiau:

- Koks šios Budos Žemės Tathagato vardas?

- Tathagata, Arhatas, tikrai tobulas Buda Padmagarbha (Lotoso Esmė) šioje Budos Šalyje atlieka Nubudusio  darbus, sekė atsakymas.

Aš taip pat pasidomėjau:

- Kadangi [čia] yra daugybė milijardų Budų, aš nežinau, katras yra Tathagata, Arhatas, Tikrai Tobulas Buda, vardu Padmagarbha. Kuris yra jis?

Tas Bhagavanas tarė:

-Kilmingos šeimos sūnau, aš tau parodysiu Tathagatą, Arhatą, Tikrai Tobulą Budą Padmagarbha.

Tada visos Tathagatos dingo, virto bodhisatvomis - išskyrus vieną Tathagatą. Nusilenkiau jam į kojas ir pradėjau artėti. Pasirodė sostas. Bhagavanai, kai aš atsisėdau šiame soste, atsirado daug sostų, bet nematydamas juose nieko, paklausiau šio Tathagatos:

- Bhagavanai, kodėl šiuose sostuose nematyti nei jokių būtybių?

- Būtybės, nepasodinusios dorybės šaknų, negali sėdėti šiuose sostuose, - atsakė Bhagavanas.

- Kokias, Bhagavanai, dorybės šaknis, kurias reikia pasodinti, kad galėtum sėdėti tuose sostuose?

Tas Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, kilnios šeimos sūnau. Būtybės, išgirdusios „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, sėdės šiuose sostuose dėl savo dorybės šaknų, o tuo labiau tie, kurie rašė ir skaitė [šią Sūtrą]. Sarvašura, kadangi girdėjai „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, tai ir sėdi šiame soste. Priešingu atveju, kaip tu galėtum patekti į šią Budos Žemę?!

Taip sakė Bhagavanas, ir aš jo paklausiau:

- Bhagavanai, kiek nuopelnų sukuria tas, kuris klausosi šios „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“?

Tada Bhagavanas-Tathagata Padmagarbha nusišypsojo, ir aš paklausiau jo, kodėl:

- Bhagavanai, dėl kokios priežasties, kokiu reikalu Tathagata nusišypsojo?

Bhagavanas pasakė:

- Kilmingos šeimos sūnau, Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura, įgijęs didžią jėgą, klausyk. Pavyzdžiui, didis  Keturių Kontinentų karalius-valdovas apsėjo sezamo sėklomis visus Keturių Kontinentų laukus. Sarvašura, kaip tu manai - ar subręs didelis sėklų derlius ?

- Didelis, Bhagavanai, [bus derlius]. Daug [sėklos subręs], Sugata, - atsakė Sarvašura.

Bhagavanas paklausė:

- Ką tu manai, Sarvašura: jei kas nors surinktų visas tas sėklas į krūvą, o kitas žmogus paimtų iš tos krūvos po vieną sėklą ir atidėtų į šalį, ar jis galėtų suskaičiuoti tas sezamo sėklas ar pateikti jų [skaičiaus] pavyzdį?

Bodhisatva Sarvašura atsakė:

- Ne, Bhagavanai. Ne, Sugata. Jis nesugebės tų sezamo sėklų suskaičiuoti ar pateikti jų [skaičiaus]pavyzdį .

- Taigi, Sarvašura, niekas, išskyrus Tathagatą, negalės pateikti „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo“ nuopelnų skaičiaus pavyzdžio. Pavyzdžiui, Sarvašura, Tathagatų yra tiek, kiek yra tų sezamo sėklų. Ir visi jie, vardindami „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo“ dorybės šaknų nuopelnus, neišsemtų jų net pavyzdžiais. Juo labiau - [jo nuopelnus] rašytus, skaitytus ar ragintus rašyti.

Bodhisatva Sarvašura paklausė:

- Bhagavanai, kiek nuopelnų gaunama užrašius? 

- Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnau. [Įsivaizduok, pavyzdžiui] piršto ilgio gabalėlius, į kuriuos kas nors supjaustė visas žoleles ir medžius [iš šios] Trijų begalės pasaulių. Arba štai, Sarvašura, kitas pavyzdys - Trijų begalės pasaulių akmenys, uolos, žemės dalelės ar dulkės. Jei jie visi taptų Keturių Kontinentų karaliais-valdovais, ar būtų galima [karalių] nuopelnus su kuo nors palyginti?

- Ne, Bhagavanai, negalima. Išskyrus Tathagato nuopelnus, - atsakė Sarvašura.

- Taigi, Sarvašura, neįmanoma su niekuo lyginti nuopelnų skaičiaus to, kuris užrašo „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“. Kas parašė bent vieną skiemenį šio Dharmos pasakojimo sukuria kur kas daugiau nuopelnų, nei turi visi tie visatos valdovai. Nors jie turi daug nuopelnų, bet jokiu būdu ne per daugiausia. Taip pat, Sarvašura, visuotinių valdovų [nuopelnas] negali viršyti mahasatvos bodhisatvos, kuri laikosi ir praktikuoja šventąją Mahajanos Dharmą, nuopelnų. Taip pat ir užrašančio „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“ nuopelnų skaičius negali būti palyginamas su niekuo kitu. Sarvašura, ši „Dviguba Sūtra“ yra nuopelnų lobis. Tai pašalina visus aptemimus (klešas).

Suteikia blizgesio visos Dharmos švytėjimui. Nugali visus piktus demonus. Aiškiai apšviečia visų bodhisatvų buvimo vietas. Leidžia išsipildyti visai Dharmai.

Po šių Bhagavano žodžių Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura pasakė:

- Bhagavanai, tyras gyvenimo būdas yra labai sunkus. Kodėl taip? Kaip, Bhagavanai, Tathagatos veiklumas yra retas, taip ir tyras gyvenimo būdas yra irgi retas. Kai gyveni tyrai, matai Tathagatą savo akimis. Matai Tathagatą dieną ir naktį. O kai matai Tathagatą savo akimis ir dieną bei naktį žiūri į Tathagatą, matai Budos Žemę. Pamatęs Budos žemę, pamatysi visus lobius. Ir mirties metu  nepatirsi baimės. Niekada neįeisi  į motinos įsčias.  Niekada nepažinsi sielvarto. Nebūsi supančiotas aistringų norų arkanu.

Tada Bhagavanas tarė Bodhisatva-Mahasatva Sarvašurai:

- Sarvašura, sunku rasti Tathagatos apraišką .

- Taip, Bhagavanai, sunku ją rasti. Taip, Sugata, jinai sunkai randama. 

Bhagavanas tęsė:

- Taigi, Sarvašura, sunku rasti ir šį  „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“. Sarvašura, kurios ausys girdi šį „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą “, prisimins savo praėjusius gyvenimus 80 kalpų. 60 000 kalpų taps visatos karaliumi-čakravartinu. 8000 kalpų įgis Šakros [galią] .

Tarp grynų sferų dievų gims 20 000 kalpų. 38000 kalpų taps didžiu Brahma. 69 000 kalpų nekeliaus į blogas sritis. Tarp alkanų dvasių neatgimsta 00 000 kalpų. 28000 kalpų negims gyvūnu.  3000 kalpų negims Asurų karalystėje. Jis nemirs nuo ginklų. 25 000 kalpų netaps neišmanėliu. 7000 kalpų bus išmintingas. 9000 kalpų bus gražus ir mielas

- su tokiu pačiu tobulu kūnu kaip Tathagatos. 5 000 kalpų negims moterimi. 6000 kalpų jo kūnas nepažins ligų.35 000 kalpų jis turės dievišką Akį. Nagu gimimo vietose negims 9000 kalpų. 60 000 kalpų neapims pyktis. Neturtingoje šeimoje negims 7000 kalpų. 80 000 kalpų gyvens dviejuose žemynuose. Net jei jis taps neturtingu, jam bus suteikta tokia laimė: 2 000 kalpų negims aklu, 3 000 kalpų neatgims blogoje lemtyje,  000 kalpų skelbs kantrybę. Be to, prieš mirtį, kai sąmonė ges, klaidingas suvokimas jos nepasieks. Neįveiks jo pyktis. Rytuose jis pamatys tiek Budos-Bhagavanų, kiek yra smiltelių dvylikoje Gango upių. Savo akimis jis pamatys 200 milijonų Budų pietuose. Vakaruose jis pamatys tiek Budų-Bhagavanų, kiek smiltelių yra dvidešimt penkiose Gango upėse. Savo akimis jis pamatys šiaurėje tiek Budų-Bhagavanų, kiek smiltelių yra aštuoniasdešimtyje Gango upių. Savo akimis jis viršuje pamatys 900 milijardų Budų-Bhagavanų. Jis savo akimis pamatys tiek daug Budų-Bhagavanų apačioje, kiek yra smiltelių milijarde Gango upių. Ir visa tie [Budos] pasakys jam: "Sūnau kilmingos šeimos, kadangi  tu girdėjai“ Dvejopos Sūtros Dharmos pasakojimą " kituose gyvenimuose įgysi visų rūšių orumo, gėrio ir laimės. Todėl  nebijok “. Taip jie jį nuramino.

O kilmingos šeimos sūnau, ar matei tiek Tathagatų, kiek yra smiltelių milijonuose milijardų Gango upių ?

- Mačiau, Bhagavanai! Mačiau, Sugata! Atsakė [Sarvašura].

- O sūnau kilmingos šeimos, tie Tathagatos atėjo pamatyti tavęs, pasakė [Bhagavanas].

- Kokį gerą darbą aš padariau, kad tiek daug Tathagatų atėjo pas mane ?

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnus. Įgijęs žmogaus kūną, tu girdėjai

„Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, to pasekoje sukūrei tiek daug nuopelnų.

- Bhagavanai, jei aš įgijau tiek nuopelnų, ką galime pasakyti apie tuos, kurie [šią Sūtrą] išklausė visą.

[Bhagavanas] pasakė:

- Tylėk, tylėk! Ir klausyk, o kilnios šeimos sūnau! Aš  papasakosiu apie ketureilio [šios Sūtros] nuopelnus. Kilmingos šeimos sūnus [iš jo] gauna daug daugiau nuopelnų nei, pavyzdžiui, iš tiek daug Tathagatų, arhatų, tikrai tobulų Budų, kiek yra smiltelių trylikoje Gangos upių. Tas, kuris   išgirdo iš „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo“ nors vieną ketureilį, sukuria daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris pagerbė tiek daug Tathagatų, arhatų, tikrai tobulų Budų, kiek yra smiltelių trylikoje Gangos upių. Ką galime pasakyti apie tą, kuris išklausė visą [šią Sūtrą].

Kilmingos šeimos sūnau, klausyk apie tai , kuris visiškai išklausė šį " Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą". Tas, kuris jeigu ką nors dovanoja vienam Įėjusiame į Tėkmę ( šrota-apanna ), sukuria daug daugiau nuopelnų nei labai turtingas žmogus, aukojantis  daugeliams  visatos valdovams- čakravartinams, kiek be būtų sezamo sėklų, jei kas nors apsėtų jomis visą Trisahasra-mahasahasrika visatą. Jeigu, kas ką nors  dovanoja Vienam Sugrįžusiam (sakridagaminui ), tas sukuria daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris apdovanoja tiek Įėjusių į tėkmę, kiek jų būtų, jei jie taptų jais visos Trisakhasra-mahasahasrika visatos būtybės. Jeigu kas ką nors duoda vienam Negrįžtančiam (anagaminui ), tas sukuria daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris apdovanoja Kartą sugrįžtantiems, kiek jų be būtų, jei visi Trisakhasra-mahasahasrika visatos būtybės taptų jais. Tas, kuris pasiūlo auką  vienam Arhatui, sukuria daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris apdovanoja Negrįžtančiuosius, kaip būtų, jei visos Trisakhasra-mahasahasrika visatos būtybės taptų jomis.

Tas, kuris kažką duoda vienam Pratjekabuddhai, įgyja daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris paaukoja daugeliui Arhatų, kiek jų būtų, jei jais taptų visos Trisakhasra-mahasahasrika visatos būtybės. Tas, kuris apdovanoja  vieną Bodhisatvą, sukuria daug daugiau nuopelnų nei dalijantis dovanas daugybei Pratjekabuddhų, kiek būtų, jei visos būtybės Trisakhasra-mahasahasrika visatoje taptų jomis. Daug daugiau nuopelnų sukuria tas, kuris jautė nuoširdų tikėjimą vienam Budai, nei duodamas daugeliui Bodhisatvų, kiek jų būtų, jei jos visos būtų būtybės Trisakhasra-mahasahasrika visatoje. Kas klausosi šio „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo“, jis sukuria daug daugiau nuopelnų nei tas, kuris nuoširdžiai tikėjo Tathagatomis, kurios užpildė visą Trisakhasra-mahasahasrika visatą. Ką galime pasakyti, Sarvašura, apie tą, kuris užrašo šį Dharmos pasakojimą, saugo jį atmintyje, skaito ar supranta ir dar daugiau jeigu, kas su nuoširdžiu tikėjimu atlieka nusilenkimus šiam Dharmos pasakojimui.

Kaip tu manai, Sarvašura, ar visos paprastos būtybės sugeba klausytis šią [Sūtrą]? .. Ir net jei jie klauso, tikėjimas juose juk nekyla ... Sarvašura, klausyk. Ar tarp paprastų būtybių yra kas nors, kas galėtų pasinerti į vandenyno dugną?

- Ne, Bhagavanai.

- Ar atsiras, Sarvašura, tokia būtybė, kuri išsemtu vandenyną sauja.

- Ne, Bhagavanai. Ne atsiras, Sugata.

- Sarvašura, kaip nėra būtybės, galinčios nusausinti vandenyną, taip ir nei jokia būtybė, siekianti nedoros, nesugeba  klausytis šio Dharmos pasakojimo. Sarvašura, tie, kurie nematė milijardų Tathagatų – kiek yra smiltelių  aštuoniasdešimtyje Gango upių – negali užrašyti  šio Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo. Tie, kurie nematė tiek Tathagatų, kiek yra smiltelių devyniasdešimt Gango upių, negali klausytis šios Dharmos pasakojimo. Tas, kuris nematė daugybės milijardų Tathagatų, išgirdęs šį Dharmos pasakojimą, palieka jį. O tie, kurie matė milijardus Tathagatų - tiek, kiek yra smiltelių  Gango upėje - išgirdę šį Dharmos paaukojimą, jaučia nuoširdų tikėjimą, džiaugsmą, pažįsta tiesą tokią, kokia ji yra. Jie tiki šia „Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimu“ ir jos nepalieka. Klausyk, Sarvašura. Tie, kurie užrašys bent vieną ketureilį iš šios „Dvigubos Sūtros“, įgaus - 950 mlrd. pasaulių – tokius kaip Budos žemės, kaip Sukhavati pasaulis. Sarvašura, tų būtybių gyvenimo trukmė bus 84 000 kalpų.

Sarvašura, klausyk. Bodhisatvos mahasatvos, išgirdusios bent vieną ketureilį iš šios Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo, yra panašūs į tuos, kurie, išklausę ketureilį iš šios Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimo, apsivalys nuo penkių neatidėliotino atpildo žiaurumu, kuruos jie patys padarė, ragino kitus tai daryti arba džiaugėsi, kai tie tai darė.

Ir dievai jam sako:

- Kvailas žmogau, atmesk mintis apie kančias ir vaikščiok.

- Aš nužudžiau savo tėvą, aš nužudžiau savo motiną ...

 Penkis neatidėliotinus veiksmus padariau. 

 Nėra man prieglobsčio, nėra gynėjo.

Teks patirti kančią.

Užlipsiu ant kalno ir įšoksiu į bedugnę.

- Neik, kvailas žmogau.

Jau padarei daug blogo dėl žalingų minčių.

Todėl nedaryk šios nuodėmės! 

Tie, kurie kenkia sau, eis į kančių pragarą.

Kentės, verks ir kris ant žemės.

Šios pastangos neveda prie Budos ir  bodhisatva taip netapsi;

taip pat neįeisi į Šravakų išsilaisvinimo važiuoklę.

Skirk pastangas kitkame. Eik į kalną, kuriame gyvena Rišis .

Ateik ir išvysk šį didįjį išminčių, jis sako jam, nusilenkęs prie kojų:

- Šventasis, būk gynėju  mano!

Aš apimtas baimės, prispaustas kančios.

Riši, visų būtybių širdie, išklausyk mano žodžių! 

Sėdėdamas čia, atverk erdvę minčiai, bent minutę paaiškink dorąją Dharmą. 

Kadangi įbaugintas ir kenčiu labai, prašau bent akimirkai prisėsti. 

Aš prisipažinti noriu dėl daugelio žiaurumų.

Tegul Rišis pasako man žodį.

Rišis sako:

- Tu raudoji iš kančios, prislėgtas sielvarto, alkanas, ištroškęs, praradęs viltį, klajoji po Tris Pasaulius. 

Pavalgyk - štai maistas.

Davęs  maisto, kad jo kūną pamaitinti, Rišis [priduria]:

- Suvalgęs šį skanų maistą, žmogau, tu būsi labai patenkintas, o Dharmą, kuri išvalo visas nuodėmes, aš tau išdėstysiu vėliau.

Akimirksniu jis prarijo jo skanų maistą.

Pavalgęs nusiplovė rankas,

 Apėjo aplink Rišį, atsisėdo sukryžiavęs kojas ir pasakoja apie savo žiaurumus:

- Aš nužudžiau savo tėvą ir motiną, sunaikinau stupą, neleidau bodhisatvai pasiekti Budos ...

Išgirdęs jo žodžius, Rišis sako:

- Tu padarei piktų darbų, todėl, žmogau, tu esi nuodėmingas.

Išpažinki savo nuodėmes ir motyvus jas daryti.

Tada tas žmogus, pajutęs dvasinį skausmą ir patyręs baimę, sušuko:

- Kas bus mano gynėjas ?!

Aš padariau pikta, todėl turiu kentėti! - tada atsiklaupęs ant kelių pasakė:

- Prisipažįstu visose žiaurumuose mano ir tuose, kuriuos aš raginau padaryti. 

Tegu aš neragausiu nuodėmių vaisių.

Tegul aš nepatirsiu kančios. 

Kadangi esu arti Tavęs,

Tu, Riši, tapai man gynėju.

Negailėdamas to ir būdamas ramus, sunaikink mano blogą karmą.

Tada Rišis nuramina šį žmogų:

- Aš būsiu, žmogau, tavo gynėjas. Aš būsiu tavo palaikymas. Aš būsiu tavo draugas.

Taigi nebijok ir klausykis Dharmos. Ar girdėjai nors truputį Dharmos pasakojimo, pavadinto Dvigubu?

- Ne, visai negirdėjau.

Rišis tarė:

- Išskyrus tą, kuris pamokslauja Dharmą būtybėms, būdamas užuojautoje - kas gi mokys Dharmos „apdegusią“ būtybę ?!..

Bet paklausyk, kilnios šeimos sūnus. Anksčiau nesuskaičiuojama daugybė kalpų gyveno teisus karalius, vardu Vimalačandra. Ir taip karaliui Vimalačandrai gimė sūnus. Karalius, surinkęs brahmanus, kurie moka spėti pagal ženklus, paklausė:

- Brahmanai, kokį matote ženklą princui?  Aiškiaregiai brahmanai atsakė:

- Blogas [ženklas], didis karaliau. Naujagimis princas yra piktadarys.

- Ir kas atsitiks? - paklausė karalius. 

Aiškiaregiai atsakė:

- Jei šis princas išgyvens iki septynerių metų, kilts pavojus jo tėvo ir motinos gyvybei ...

- Net jei susidursiu su mirtimi, savo sūnaus nenužudysiu. Kadangi pasaulyje labai retas žmogaus gimimas, aš nepakenksiu žmogaus kūnui .

Princas augo labai greitai. Būdamas vieno mėnesio jis jau buvo toks, koks kitas būtų užaugęs per dvejus metus ... Karalius žinojo: „[Jis] auga dėl mano sukauptos karmos“. Poto karalius įteikė princui karūną ir tarė:

- Tapk puikiu ir garsiu karaliumi. Valdyk Dharmą, o ne tai, kas ja nėra .

Įteikęs [sūnui] karūną, karalius Vimalačandra pavadino jį „karaliumi“ ir daugiau nevykdė savo šalies pareigų. Tada jo ministrai atėjo pas karalių Vimalačandrą ir tarė:

- O didysis karaliau, kodėl tu nevaldai savo šalies? 

Karalius atsakė:

- Aš begalę kalpų valdžiau karalystes, turtus ir valdžią, bet niekada nebuvau patenkintas.

Netrukus po to sūnus atėmė savo tėvų gyvybes ir taip sukaupė neatidėliotino atpildo [žiaurumų] karmą.

O, žmogau, aš vis dar prisimenu tą laiką, kai tas karalius, jausdamas kančias, atgailavo ir verkė, dusdamas nuo ašarų. Manyje atsirado didis gailestis jam. Aš nuėjau ten ir skelbiau Dharmą. Kai jis tai išgirdo, jo žiaurumai, susiję su skubiu atpildu, buvo greitai ir visiškai apvalyti.

[ Rišis ] tęsė:

- Tie didieji asketai, kurie klausosi šią Sūtros karalienę - "Dvigubą Dharmos pasakojimą ", įgyja aukščiausią Dharmos šaltinį, apsivalo nuo visokio blogio ir atsikrato visų aptemimų (klešų).

Atidžiai klausyk: aš tau išdėstysiu Dharmą, kuri greitai atves į Išsilaisvinimą.

Jei bent vienas jos ketureilis nuolat aiškinamas, [klausytojai] apsivalo nuo visų nuodėmių ir tampa Įžengusiais į tėkmę.

Surišti pragaro baime, būtybės sako: „Mes esame laisvi nuo visų žiaurumų “, ir visiškai išsivaduoti nuo kančių.

Tada šis vyras atsikėlė iš savo vietos, sudėjo delnus ir nusilenkęs tarė:

- Puiku!

Puiku, geri draugai!

Nuostabu, [kad jūs] skelbiate didį metodą -

„Dviguba sūtra“ naikinantį blogį! Ir jos klausytojams - puiku!

Tada 2 000 dievų sūnų, sudėję delnus, nusileido iš dangaus pas tą Rišį, nusilenkė jam prie kojų ir paklausė:

- Bhagavanai, didis askete, kiek laiko apima tavo atmintis?

Taip pat susirinko 40 milijonų nagų karalių ir 8 tūkstančių jakšų karalių, sudėję delnus ir, nusilenkę tam Rišiui, paklausė:

- Didis, kiek laiko apima  tavo atmintis?

Rišis atsakė:

- Nesuskaičiuojamą daugybę kalpų. 

Jie taip pat paklausė:

- Koks geras poelgis akimirksniu nuramina blogą karmą?

Rišis pasakė:

- Klausymas „Dvigubos Dharmos pasakojimo“.  Susirinkusios visos tos būtybės čia, kurios, klausydamos šio Dharmos pasakojimo, jaučia tikėjimą, yra išpranašautas aukščiausias, tikrai tobulas Pabudimas. Žmonėms, įvykdžiusiems penkis neatidėliotino atpildo žiaurumus, pakanka išgirsti šį Dharmos pasakojimą, vadinamą „Dvigubu“, kad akimirksniu visa tų penkių žiaurumų karma būtų išsemta ir jie nuo jų visiškai apsivalytų. Tokiu būdu, blogų lemčių vartai bus uždaryti nesuskaičiuojamai daugybei kalpų, ir atsivers trisdešimt dvejų dievų pasaulių durys. Jei tokias dorybės šaknis gali pasodinti tas, kuris išgirdo vieną ketureilį iš šio „Dvigubo Dharmos pasakojimo“, ką galime pasakyti apie tą, kuris ją gerbia, pagerbia gėlėmis, smilkymais, smilkalais, girliandomis, tepalais, milteliais, vienuolių drabužiais, skėčiais, pergalės vėliavomis ir vėliavomis, arba kas, paskambina cimbolais ir užgroja muzikos garsais. Vieną kartą  su džiaugsmu ištaria: "Pasakojimas nuostabus!"

Tada Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura paklausė Bhagavano [Šakjamunio]:

- Bhagavanai, kiek nuopelnų duoda vienas pagarbus delnų sudėjimas, kai skelbiamas Dvigubas Dharmos pasakojimas ?

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnau. Jei tas, kuris padarė penkis žiaurumus neatidėlioto atpildo, paskatino juos daryti  ar džiaugėsi, kai [kiti] tai padarė, - išgirdęs bent vieną ketureilį iš šio „Dvigubos Dharmos pasakojimo“, nusilenks, sudėjęs delnus, visa jo karma penkių žiaurumų neatidėliotino atpildo pilnai išsivalys. Ką galime pasakyti, Sarvašura, apie tą, kuris išklauso visą šį Dharmos pasakojimą: jis sukuria dar daugiau nuopelnų. Štai pavyzdys, Sarvašura. Iš nago karaliaus Anavatapta rūmų, kur saulė niekada nepakyla, išteka penkios didelės upės. Jei koks nors žmogus skaičiuotų šių didžiųjų upių lašus, ar jis, Sarvašura, galėtų juos suskaičiuoti?

- Ne, Bhagavanas, jis negalėtų .

- Taigi, Sarvašura, net po šimto ar tūkstančio kalpų neįmanoma suskaičiuoti „Dvigubos Dharmos pasakojimo“ dorybės šaknų. Kaip manai, Sarvašura, ar sunku net minutę skelbti šį „Dvigubą Dharmos pasakojimą“ ?

- Sunku, Bhagavanai.

- Sarvašura, daug sunkiau ištarti [visą] „Dvigubą Dharmos pasakojimą“. [Šio sunkumo nepamatuosi] kaip neįmanoma suskaičiuoti lašų penkių didelių upių, tekančių iš Anavatapto ežero (Manasarovara).

- Bhagavanai, kokios yra šios penkios didelės upės?

- Tai Ganga, Sita, Pakšu, Jamuna ir Čandabhaga. Šios penkios didelės upės įteka į vandenyną. Kiekviena iš jų turi 500 lydinčių upių. Šios penkios didžiosios upės taip pat teka iš dangaus, kiekviena iš jų turi tūkstantį lydinčių upių. Ir jos tenkina visas būtybes.

- Kap vadinamos šios [upės] su tūkstančiu palydovų?

Bhagavanas atsakė:

- „Sundari“ lydi tūkstantis. Šamką lydi tūkstantis. Vahanti lydi tūkstantis. Čitraseną lydi tūkstantis. Dharmavritą lydi tūkstantis. Šios didžiosios upės, Sarvašura, turi kiekviena po tūkstantį palydovų. Jos pila lietų ant žemės. Kai krinta lietaus lašai, tai auga gėlės, vaisiai ir derlius. Kai lietus krenta ant žemės, ji prisisotina vandeniu. Ir kai ji prisotinta vandens, visi laukai ir sodai  prisisotina ir klesti .

Sarvašura, [įsivaizduok], pavyzdžiui, būtybių valdovą, kuris daro laimingą visą pasaulį. Taigi, Sarvašura, ir šis „Dvigubas Dharmos pasakojimas“ pasaulyje pamokslaujamas daugelio būtybių labui ir laimei.

Kiek tęsiasi dievų [rojaus] Trisdešimt trys gyvenimas, tiek [metų] žmonės negyvena.

 Kas jie tokie, Sarvašura, trisdešimt trys [dangaus] dievai? Šis [Rojus], kuriame gyvena dievų valdovas Šakra, vadinamas „trisdešimt trimis“. [Gimsta čia] Sarvašura, būtybės, kurių elgesys ir kalba yra dori ir jų nuopelnų kiekį negalima palyginti su niekuo. Taip pat yra tokių būtybių, kurių elgesys ir kalba yra nedori, ir jų neįmanoma lyginti su niekuo [skaičiumi] gimstančių  pragaruose ir gyvūnais. Būtybės, kurios netrukus patirs pragariškų kankinių, gyvūnų ir alkanų vaiduoklių kančias, neturi jokio prieglobsčio. Praradę bet kokią viltį, jie raudoja ir puola pragaran.

Į juos reikia žiūrėti kaip esant blogų draugų įtakoje. Būtybių, kurių elgesys ir kalba yra dori, nuopelnus negalima lyginti su niekuo, nes  jiems daro įtaką Geri Draugai. Kai pamatai gerą draugą, pamatai Tathagatą. Kai pamatai Tathagatą, visas blogis apsivalo. Kai būtybių valdytojas atneša pasauliui džiaugsmą, pasaulio būtybių laimės negalima lyginti su niekuo kitu. Sarvašura, todėl šis „Dvigubos Dharmos pasakojimas“ atlieka Budos darbą dėl pasaulio būtybių . Tas, kuris negirdėjo „Dvigubos Dharmos pasakojimo“, negali pasiekti aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo. Negali sukti Dharmos Rato. Nesugeba mušti Dharmos gongo. Jis negali sėdėti Dharmos Liūto soste. Nesugeba įeiti į nirvanos sferą. Negali skleisti begalinės šviesos. Taip pat Sarvašura, tas kas negirdėjo „Dvigubos Dharmos pasakojimo“, negali būti Pabudimo Širdyje.

Sarvašura pasakė:

- Bhagavanai, aš esu šiek tiek pasimetęs. Tathagata, aš esu šiek tiek pasimetęs.

 Bhagavanas pasakė:

- Sarvašura, klausk, ko nori, ir aš išsklaidysiu tavo abejones.

- Kas yra tas Rišis, kuris išvaduoja būtybes nuo visų penkių žiaurumų neatidėliotino atpildo  karmos ir atveda vieną po kito į Negrįžtamumo lygį?

[Bhagavanas] pasakė:

- Budų žodžiai yra gilūs. Klausyk manęs, Sarvašura.

„Dviguba Sūtra“ - Mokytojas, pasireiškęs Rišio pavidalu .

„Dviguba [sūtra]“ iš užuojautos apreiškia Budos kūną.

Ji pasireiškia tiek formų, kiek yra smiltelių Gango upėje.

Ji pasireiškia Budos pavidalu ir moko esminės Dharmos.

Kas nori pamatyti Budą [tegul žino], kad „Dviguba [sūtra]“ atitinka Budą. 

Kur yra „Dviguba [sūtra]“ visada yra Buda.

Bhagavanas tęsė:

- Klausyk, kilnios šeimos sūnau. Sarvašura, tolimoje praeityje, prieš 99 nesuskaičiuojamų kalpų, atsirado 20 milijonų Budų. Taip pat pasirodė Tathagata, vardu Ratnottara. Jam vadovaujant, tapdamas dosniu aukotoju, pagerbiau tuos 20 milijonų Budų, kuriuos vadino Čandra. Rodžiau jiems  pagarbą [siūlydamas] maistą, gėrimus, smilkalus, girliandas, malonius daiktus, puikų maistą ir viską, kas juos tenkino. Prisimenu, kad taip juos pagerbdamas gavau pranašystę apie aukščiausią,  tikrai tobulą Pabudimą.

Sarvašura, prisimenu, kaip atsirado 80 milijonų Budų, kuriuos vadino Ratnavabhasa. Tada aš taip pat tapau dosniu aukotoju ir pagerbiau tuos 80 milijonų Tathagatų, vardu Garbhasena, [aukodamas] kiekvienam iš jų smilkalus, girliandas, aliejus, papuošalus, prabangius drabužius ... Tai darydamas, aš taip pat gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą.

Sarvašura, prisimenu 200 milijonų Budų; kiekvieną iš tų Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų, kuriuos vadino Šikhisambhava.

Sarvašura, prisimenu 200 milijonų Budų; kiekvieną iš tų Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų vadino Kašjapa. Tuo metu aš taip pat tapau dosniu aukotoju ir pagerbiau tuos Tathagatas [aukomis] smilkalų, girliandų, aliejų ir rodžiau jiems pagarbą, lygiavertes Tathagatoms. Tada aš taip pat gavau pranašystę apie aukščiausią,  tikrai tobulą Pabudimą .

Sarvašura, pasirodė 60 milijonų Budų, vardu Vimalaprabhasa. Tada buvau labai turtingas, apsirūpinęs namų šeimininkas. Tapęs aukotoju, dalindamas visą savo turtą, pagerbiau tuos 60 milijonų Budų, vertų Tathagatos pagerbimo, siūlydamas jiems patalynę, drabužius, smilkalus, girliandas, aliejus ir lovatieses. Tuo pat  metu aš gavau aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo pranašystę. Tai aš irgi prisimenu. Tačiau laikas ir sąlygos pranašystei [išsipildyti] vis tiek neatėjo.

Klausyk, Sarvašura. Pasaulyje atsirado 950 milijonų Budų. Visi tie Tathagatai, Arhatai, Tikrai Tobuli Budos buvo vadinami Šakjamuni. Tuo metu aš, būdamas teisingas karaliumi, dharmaradža, pagerbiau tuos 950 milijonų Tathagatų, vardu Šakjamuni, smilkalais, girliandomis, tepalais, patalyne, chalatais, skėčiais, pergalės vėliavomis ir vėliavomis. Ir aš prisimenu, kad tada gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą.

Sarvašura, pasaulyje pasirodė 900 milijonų Tathagatų, Arhatų, Tikri Tobulių Budų, vardu Krakuččanda. Tada aš buvau labai turtingas, apsirūpinęs  jaunas brahmanas. Tapęs aukotoju, dalininančiu visą savo turtą,  aš rodžiau visiems tiems Tathagatoms vertą pagarbą, [siūlydamas] jiems smilkalus, girliandas, aliejus, patalynę, aprėdus. Taip pagerbęs Tathagatas, aš prisimenu, kad gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Tačiau nepasiekiau pranašystės [išsipildymo] laiko ir sąlygų.

Sarvašura, pasaulyje atsirado 80 milijonų Budų, ir kiekvienas iš šių Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų buvo vadinamas Kanakamuni. Tada, tapęs dosniu aukotoju, rodžiau visiems tiems Tathagatoms, Arhatams, Tikrai Tobuliems Budoms, vertą pagerbą, [siūlydamas] jiems smilkalus, girliandas, aliejus, patalynę, aprėdą, papuošalus. Taip pagerbęs Tathagatas, aš prisimenu, kad gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Tačiau nepasiekiau pranašystės [išsipildymo] laiko ir sąlygų.

Sarvašura, pasaulyje atsirado 30 milijonų Budų, ir kiekvienas iš šių Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų buvo vadinamas Avabhasašri. Aš aukojau tiems Tathagatoms, Arhatams, Tikrai Tobuliems Budoms patalynę, aprėdus, girliandas, aliejus, lovatieses ir papuošalus. Aš rodžiau Tathagatoms vertą  pagerbimą, o jie atvėrė skirtingas Dharmos duris, paaiškinančias jos prasmę ir discipliną. Ir tada aš, prisimenu, gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Tačiau nepasiekiau pranašystės [išsipildymo] laiko ir sąlygų.

Sarvašura, pasaulyje atsirado 250 milijonų Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų, vardu Pušja. Tuo metu, kai tapau vienuoliu, aš garbinau tuos Tathagatas. Tarnavau jiems, kaip dabar man tarnauja Ananda. Ir tada, prisimenu, gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Tačiau pranašystės [išsipildymo] laikas neatėjo.

Sarvašura, pasaulyje atsirado dar 20 milijonų Tathagatų, Arhatų, Tikrai Tobulų Budų, kurių vardas buvo Vipašin. Aš aukojau tiems Tathagatoms patalynę, aprėdus, smilkalus, girliandas ir aliejus. Rodžiau Tathagatoms vertą pagarbą. Tada, tapęs vienuoliu, aš prisimenu, kad gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Netrukus po to paskutinis pasirodęs Vipašinas skelbė šį „Dvigubą Dharmos pasakojimą“.

 Kai sužinojau apie tai, žemėje lijo septynių rūšių brangakmeniais, ir pasaulio būtybės išsilaisvino iš skurdo. O aš kaip tik tuo metu gavau pranašystę apie aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Ilgai po to aš neturėjau pranašysčių.

- Koks tai buvo laikas? Kokios aplinkybės? - paklausė [Sarvašura].

Bhagavanas pasakė:

- Sarvašura, klausyk. Po nesuskaičiuojamų kalpų  pasaulyje atsirado Tathagata, Arhatas, Tikrai Tobulas Buda Dipamkara. Tuo metu buvau brahmano, vardu Megha (Debesis), sūnus. Kai pasaulyje pasirodė Buda Dipamkara, aš, turėdamas brahmano sūnaus kūną, gyvenau tyrą gyvenimo būdą.  Išvydęs Tathagata Dipamkarą, mečiau  [jam po kojomis kaip pagarbos ženklą] septynias gėlės Meconopsis ( utpaly ) ir pašvenčiau [šio veiksmo nuopelnas] aukštesniam, tikrai tobulam Pabudimui. Tathagata Dipamkara man išpranašavo: „Brahmanos sūnau, ateityje po daugybės kalpų [vėliau], šiame pasaulyje tu tapsi Tathagata, Arhatu, Tikrai Tobulu Buda, vardu Shakjamuni“. Sarvašura, po to aš įsitaisiau ore dvylikos delnų aukštyje ir pasiekiau kantraus [suvokimo]  nepasireiškiančių dharmų. Aš aiškiai prisiminiau - kaip vakarykštę ar šią dieną - visas švaraus gyvenimo būdo ir paramitų dorybės šaknis, kurias buvau praktikavęs begalę kalpų. Ir tada, Sarvašura, į gerąją Dharmą atvedžiau begalę būtybių. Ypač dabar, kai pasiekiau aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą, noriu padėti visoms būtybėms. Sarvašura, aš mokau būtybes daugelio Dharmos aspektų. Aš mokau būtybes Dharmos tokiose formose, kokios reikalingos joms nuraminti. Dievų pasaulyje aš skelbiu Dharmą dievo pavidalu. Nagos sferoje aš ją pateikiu nago pavidalu. Jakšos sferoje aš dėstau dharmą jašos pavidalu. Alkanų dvasių sferoje aš skelbiu Dharmą, prisidengdamas alkanos dvasios vaizdu. Žmonių pasaulyje aš tai pateikiu žmogaus pavidalu. Iš tų būtybių, kurias nuramina Buda, aš mokau Dharmos Budos pavidalu. Tiems, kuriuos nuramina bodhisatva, aš mokau Dharmą prisidengdamas bodhisatva. Aš skelbiu Dharmą būtybėms būtent tokia forma, kokia reikalinga jų nuraminimui. Šitaip, Sarvašura, aš būtybėms atskleidžiu daugybę Dharmos aspektų. Kodėl taip? Sarvašura, kadangi būtybės klauso daugelio Dharmos aspektų, jos, būdamos nuoširdžios, sukrauna daugialypes doros šaknis: praktikuoja aukojimą, daro gera, nenuilstamai siekia savo gėrio ir puoselėja mirties prisiminimą.  Tokius gerus darbus jie daro  įsipareigojus, tam, kad būtų jie padaryti. Dharmos klausymo dėka, jie prisimena šias dorybės šaknis, kurios atneša ilgalaikę naudą, dievų bei ir žmonių laimę.

Taigi Sarvašura, kai tik jie išgirsta „Dvigubą Dharmos pasakojimą“, jų nuopelnai ir pranašumai tokiu būdu tampa neišmatuojami. Tada tos būtybės viena kitai sako: „[Sprendžiant] pagal tai, kas buvo padaryta ir sukaupta, turi subręsti  dar kažkoks aukščiausio, tikrai tobulos Pabudimo doros Dharmos vaisius ir gėrio troškimas visom būtybėms“.

Tiems, kurie, įtikės į Dharmą, pasakys: „Tai yra Dharma, tiksliai atitinkanti tiesą“, - subręs didysis laimės vaisius - aukščiausia Dharmos laimė. Ir didžiulis sunokęs vaisius, tų paklydusių, kvailų būtybių, kurios ištars: „Nėra Dharmų (mokymų), nėra perėjimo į kitą Dharmų pusę (mokymus)“, - bus išsiųsti į blogas sritis. Jie vėl ir vėl kris į kvailą lemtį.

Aštuonias kalpas jie kankinsis pragare. Alkanų vaiduoklių karalystėse kentės dvylika kalpų. Šešiolikai kalpų jie gims tarp asūrų. 9000 kalpų atgims tarp stichijų dvasių (bhutų) ir dvasių –mėsėdžių (pišačių). 4 000 kalpų jiems bus atimta kalba. 6 000 kalpų  jie mirs įščiose. 20 000 kalpų jų kūnai taps sferiniai. 000 kalpų jie gims akli ir patirs kančias, ir savo tėvus prives prie minties: „Mes veltui kentėjome; mūsų vaiko gimimas yra beprasmis; tuštybė buvo nešioti jį įsčiose“. Jie patirs šalčio ir karščio pojūčius, kentės alkį ir troškulį, ir net šiame gyvenime patirs daugybę kančių. Nors jų tėvai matys naujagimį savo namuose, jie nebus laimingi ir praras bet kokią viltį.

Tokiu būdu Sarvašura, būtybės, atsisakančios nuo Dharmos, patenka į pragarą ir [gyvūnų] pasaulį. Mirdami jie jaučia stiprų dvasinį skausmą.

Sarvašura, tie, kurie sako: „Yra Dharmos (mokymai), yra perėjimas į kitą Dharmų pusėje (mokymai)“ - šių dorybės šaknų dėka šiauriniame Uttarakuru [žemyne] ​​“gims 20 kalpų. 25 kalpas jie atgims tarp Trisdešimt trys [rojaus] dievų. Po mirties, [rojuje] Trisdešimt trys, jie gims šiauriniame Uttarakuru žemyne.  Negims iš motinos įsčių. Jie pamatys 00 000 pasaulių. Kiekvienas iš jų bus vadinamas Sukhavati. Jie pamatys visas Budų žemes, o kai pamatys, liks ten. Ir ten jie pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą.

Taigi, Sarvašura, šio „Dvigubos Dharmos pasakojimo“ galia yra didžiulė. Tie, kurie tikrai tiki juo, niekada nemirs, neišsivadavę iš baimės. Jie turės švarų dorovingumą.

Sarvašura, yra būtybių, kurios sako: „Dieną ir naktį Tathagata išgelbėja daugybę būtybių. Tačiau būtybių sferos neištuštėja. Daugelis siekia Pabusti. Daugelis gimsta dangaus pasauliuose. Daugelis pasiekia nirvaną; kodėl [skaičius] būtybių nemažėja? "

Tada ateiviai sektantai, klajojantys atsiskyrėliai ir nuogi asketai-džainistai pagalvojo: „Mes eisime ir ginčysimės su Šramanu Gautamu“. Taigi 84 000 brahmanų, nepažįstamų sektantų, keliaujančių atsiskyrėlių ir daug šimtų nuogų asketų- džainų atvyko į Radžagriha. Tuo metu Bhagavanas nusišypsojo. Tada Bodhisatva-Mahasatva Maitrėja pakilo iš savo vietos, užmetė apsiaustą per vieną petį, nuleido dešinįjį kelį ant žemės ir, [žiūrėdamas] į Bhagavaną, pagarbiai sudėjęs delnus pasakė:

- Be priežasties, be progos Tathagatos, arhatai, tikrai tobuli Budos, nesišypso. Kodėl tu šypsaisi, dėl kokios priežasties?

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, kilnios šeimos sūnus. Šį vakarą Radžagrihe mieste bus didelis susirinkimas.

- Bhagavanai, kokios [būtybės] čia ateis? Dievai, nagai, jakšos, žmonės ar ne žmonės? 

Bhagavanas atsakė:

- Maitreja, šiandien jie visi čia ateis - ir dievai, ir nagai, ir jakšos, ir žmonės, ir ne žmonės. Taip pat čia atvyks 84 000 brahmanų. Taip pat bus 900 milijardų svetimų sektantų, keliaujančių atsiskyrėlių ir nuogų  asketų-džainų. Jie ginčysis su manimi. Norėdami išspręsti visus jų ginčus, aš skelbsiu Dharmą. Ir visi brahmanai sieks aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo, o visi tie 900 milijardų nepažįstamų žmonių, sektantų, klajojančių atsiskyrėlių ir nuogų asketų-džainų pasieks to, kuris įžengė į Tėkmę, vaisių. 800 milijardų nagų karalių ateis ir išgirs Dharmą iš mano lūpų, o išgirdę jie sieks aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo. Atvyks 6000 milijardų grynų sferų dievų. Ateis 3000 milijardų piktų demonų (maros) su tarnais. Atvyks 200 milijardų asurų karalių. 500 [žmonių] karalių taip pat ateis su savo palyda klausytis Dharmos. Išgirdę Dharmą, jie visi sieks aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo.

Tada bodhisatva-mahasatva Maitreja nusilenkė Bhagavano kojoms, tris kartus apėjo jį ir iškart dingo.

Tada bodhisatva-mahasatva Sarvašura pakilo iš savo vietos, uždėjo apsiaustą ant vieno peties, nuleido dešinį kelį ant žemės ir, [žiūrėdamas] link Bhagavano, pagarbiai suglausdamas delnus paklausė:

- Bhagavanai, kokie tų 500 karalių vardai? 

Bhagavanas atsakė:

- Sarvašura, klausyk. Tai karalius Nanda, karalius Upananda, karalius Džinarišabha, karalius Brahmasena, karalius Brahmaghoša, karalius Sudaršana, karalius Mitrasena, karalius Nandasena, karalius Bimbisara, karalius Prasenadžit, karalius Virudhaka ir kiti. Kiekvienas iš 500 karalių turi trilijoną tarnų. Išskyrus karalių Virudaką, visi jie tikrai žengė [taku] aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo.

Iš rytų [čia] eina 300 milijardų bodhisatvų, iš pietų - 500 milijardų, iš vakarų - 600 milijardų, iš šiaurės - 800 milijardų, iš apačios - 900 milijardų, o iš viršaus [čia] atvyksta trilijonas bodhisatvų. Visi jie yra dešimties lygių [arijai].

Visi šie bodhisatvos, norėdamos pamatyti Bhagavaną, priartėjo prie Radžagrihos ir Bhagavano. Visi jie yra tikrai įžengę [į Keląu] aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo. 

Tada Bhagavanas paliepė Mahasatva Bodhisatva Sarvašurai:

- Sarvašura, eik į visus dešimties krypčių pasaulius ir pasakyk visiems bodhisatvoms: „Šiandien Tathagata skelbia Dharmą dideliame Rajagrihos mieste. Todėl visi jūs, esantys pasauliuose iš dešimties krypčių, nusilenkite [prieš jį] sudėję delnus “. Kai tik tai jiems pasakysi, nedelsdamas grįžk klausytis Dharmos.

Tada bodhisatva-mahasatva Sarvašura pakilo iš savo vietos, nusilenkė prie Bhagavano kojų, tris kartus [apėjo aplink] ir, pasitelkęs magišką jėgą, dingo ... Atskridęs iš dešimties pasaulio krypčių, bodhisatva-mahasatva Sarvašura pranešė bodhisatvoms:

- Šiandien Tathagata skelbia Dharmą dideliame Radžagriha mieste.

Todėl pasakykite jam patvirtinantį žodį „nuostabu“. Tokiu būdu tą pačią dieną pasieksite didelį gėrį ir laimę.

Apskridęs dešimties krypčių pasaulius, pagerbęs visus Budas ir perdavęs žinią bodhisatvoms, Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura akimirksniu, prilygstančio stipraus žmogaus pirštų spragtelėjimui, grįžo į didįjį Radžagrihos miestą, atsirasdo priešais Bhagavaną. Tada čia susirinko brahmanai, svetimi sektantai, klajojantys atsiskyrėliai, nuogi asketai-džainai, daugybė dievų, nagų, jakšų, žmonių, o taip pat 500 karalių su tarnais. Susirinko ir 3300 milijardų piktų demonų (mara) su tarnais. Tada sudrebėjo didysis Radžagrijos miestas. Ant dešimties pasaulių krypčių pabiro dangiški sandalmedžio milteliai ir nulijo dieviškųjų gėlių lietus. Jie suformavo rūmus ant Bhagavano ušnišos. Tada Šakra pamojavo savo vadžra priešais Tathagatą, ir pakilo keturi galingi vėjai. Jie iš Rajagrihos miesto išnešė visus nešvarumus, šiukšles bei dulkes, ir ant dešimties pasaulių krypčių  pasipylė kvepiančio vandens lietus, ir ant jų krito mekonopsis (utpala) gėlės, lotosai, vandens lelijos ir pundariki. Visos šios gėlės sudarė skėčius virš [esančių] būtybių galvų, o virš Tathagatos ušnišos buvo suformuota 84 000 rūmų, kuriuose atsirado 84 000 sostų, pagamintų iš septynių rūšių brangenybių. Visuose šiuose sostuose sėdėjo Tathagatos ir skelbė Dharmą. Staiga ši Trisahasra-mahasahasrika visata buvo sukrėsta šešių rūšių žemės drebėjimų. Tada bodhisatva- mahasatva Sarvašura, [žvelgdamas] į Bhagavaną, pagarbiai sudėjo delnus ir paklausė:

- Bhagavanai, kodėl, dėl kokios priežasties, tokie stebuklai vyksta šiame dideliame Radžagriha mieste ?

Bhagavanas sakė:

- Pavyzdžiui, gyvena nepastovus, neramus, savanaudis, išdidus ir vargšas žmogus. [Galvodamas], kad karalius paglostys jam  galvą, jis ateina prie karališkųjų rūmų durų ir bando įeiti per jėgą. Karaliaus ministrai ir tarnai jį griebia ir visais įmanomais būdais muša. Karalius, išgirdęs, kad vargšas bando įsiveržti į rūmus, galvoja: „Be abejonės, jis norėjo mane nužudyti“. Supykęs karalius įsako savo tarnams:

- Eikite, ir nuvedę jį į kalnus  nužudykite. Nužudykite ir visus jo pagalbininkus, tėvus, vaikus, tarnus, tarnaites ir darbininkus.

Kai visi šie [žmonės] buvo nužudyti, to [vyro] draugai patyrė didžiulį sielvartą.

Taip ir Tathagata, arhatas, tikrai tobulas Buda išdėsto Dharmą, o paprasti žmonės, turintys „vaikišką“ [supratimą], kaip tas išdidus žmogus, kabindamasis prie apraiškų [tikrojo egzistavimo] formos, spalvos, vardo ir „Tathagatos“ išvaizdos, galvoja: „Štai Tathagatos kūnas“. Be to, išgirdę daug Dharmos, jie krenta į pasididžiavimą ir kalba nesąmones. Pasiduodami savanaudiškumui ir egoizmui, jie neklauso ir neskelbia tokios Dharmos kaip ši. Jei kas nors jiems paaiškina Sūtrą ar posmą, ar net pavyzdį, jie sako: „Aš pats žinau“, ir nekreipia dėmesio, neklauso. Kodėl taip? Nes, patekę į pasididžiavimą, jie tampa apsėsti savo išsimoklinimo. Tie, kurie draugauja su paprastais žmonėmis, turinčiais „vaikišką“ [supratimą], nesuvokia tokios Dharmos, neklauso tokios Dharmos žodžių: jie pradeda didžiuotis savo mokytumu. Tokie žmonės išstato kaip  [tiesą] savo išsigalvojimus. Sukuria savo tekstus ir pratarmes. Jie apgaudinėja save ir visą pasaulį, užsiima nesąmonėmis. Jie suvalgo daug išmaldos [šalies gyventojų], ir maistas nespėja gerai susivirškinti. Prieš mirtį jie patiria didelę baimę, ir [kiti] žmonės jiems sako: „Tu išmokei mus daugelio menų. Kodėl pačiam nepavyko pasiekti savirealizacijos?" Jie atsako: „Draugai, dabar aš nesugebu savęs realizuoti“. Ir tokios būtybės visokeriopai rauda. Kaip [toje istorijoje]: ne dėl kitų, o tik dėl to žmogaus ir jo paties karmos kaltės buvo nužudyta daug jo artimųjų – taip ir tos būtybės, paverkę  mirties metu, atsiduria, dėl blogų draugų kaltės, pragare ar gyvūnų įsčiose.

Todėl sakau jums, brahmanai ir kitatikiai sektantai: nebūkite išdidūs! Kaip paukštis su neišsivysčiusiais sparnais negali pakilti į dangų, kad pasiektų dievų pasaulį, taip ir jūs negalite pasiekti nirvanos. Jūs neturite tokios magiškos galios. Kodėl taip? Savo karmos valia [jūs] jūs panašūs į gimusius tarp vištų. Šis kūnas greitai mirs, subyrės. O mirties metu jūs patirsite didelę baimę, [užsiduodami] nemalonius [klausimus]: „Kodėl mes palaikėme šį kūną, jei neparagavome nei dievų pasaulio, nei žmonių pasaulio palaimos ir neatsiradome nirvanoje? Šis mūsų kūnas buvo beprasmiškai palaikomas. Koks bus mūsų likimas? Kokiame pasaulyje atsidursime? Kur mes gimsime ir kur numirsime? "

Tada Bhagavanas pasakė tiems svetimiems sektantams, keliaujantiems atsiskyrėliams ir nuogiems asketams:

- Jūs neliūdėkite  šiame brangenybių pasaulyje. Nevenkite Brangios Dharmos. Draugai, paklauskite Tathagatos, ko norite. Patenkinsiu visą jūsų smalsumą.

Tada brahmanai, svetimi sektantai, klajojantys atsiskyrėliai ir nuogi asketai-džainai pakilo iš savo vietų, permetė apsiaustą ant vieno peties ir, sudėję delnus, paklausė Bhagavano:

- Tathagata išvaduoja būtybes iš samsaros dieną ir naktį, tačiau būtybių sritis nesumažėja ir nepadidėja. Bhagavanai, kodėl būtybės, kurių skaičius visada yra tas pats, rodo atsiradimą ir pabaigą?

Tada Bhagavanas kreipėsi į Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjaseną:

- Šie kitatikiai, užsidėję puikius dvasinius šarvus, užduoda didžius klausimus, kad atsikratytų didelio nusivylimo ir uždegtų didžiąją Dharmos šviesą. Ateityje jaunos ir senos būtybės patirs atsiradimą ir baigtį. [Ir dabar], Bhaišadžjasena, yra tiek senų, tiek jaunų būtybių, kurios nieko nežino.

Pavyzdžiui, Bhaišadžjasena, tam tikras žmogus, išsiplovęs galvą ir apsirengęs naujais drabužiais, išeina iš namų. Žmonės jam sako:

- Gražiai atrodai su naujais drabužiais.

O kitas žmogus, išsiplovęs galvą, apsivelka senus, nors ir švarius drabužius. Jie kabo, o žmogus, nors ir išsiplovė plaukus, atrodo negražiai. Ir jo drabužiai negražūs. Taigi, Bhaišadžjasena, ir senos būtybės šiame pasaulyje nėra gražios. O jaunieji atsiranda ir baigiasi.

Tada visi tie brahmanai, svetimi -sektantai, keliaujantys atsiskyrėliai ir nuogi asketai -džainai  pakilo iš savo vietų ir paklausė:

- Bhagavanai, kuris iš mūsų yra senas, o kuris iš mūsų jaunas?

 Bhagavanas atsakė:

- Seni iš jūsų tie, kurie vėl ir vėl patiria kankinančius pojūčius pragaruose, gyvūnų ir alkanų dvasių [sferose], tačiau nepasisotina tuo.

Tada visi brahmanai ir visi nagų karaliai sušuko:

- Bhagavanai, mes nebenorime patirti kankinančių Virsmo pojūčių!

O svetimi- sektantai, keliaujantys atsiskyrėliai ir nuogi asketai - džainai  pasakė:

- Net nėra tarp jaunų, kurie galėtų tiesiogiai suvokti reiškinių esmę.

Ir Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena kreipėsi į Bhagavaną šiais žodžiais:

- Prašau, Bhagavanai, pažiūrėk, kodėl būtybėms sunku patikėti [savo jėgomis].

Bhagavanas tarė:

- Klausyk, Bhaišadžjasena. [Dabar] Tathagata suvokia visą pasaulį.

Tada prieš „Tathagatą“ pasirodė 940 milijardų jaunų žmonių. Jie nenusilenkė Tathagatai ir neištarė nė žodžio, tylėjo. Ir bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena pasakė:

- Bhagavanai, šios būtybės nekalba ir nenusilenkia Bhagavanui. Kodėl taip? Ir kodėl jie nieko neklausia Bhagavano?

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, Bhaišadžjasena. Į tuos, kurie sako: „Jaunimas nepajėgus suvokti reiškinių esmės“ - tu, Bhaišadžjasena, turėtum į juos žiūrėti kaip į jaunuolius.

Ir tos būtybės pasakė:

- Gerbiamasis Bhagavanai, mes esame jaunuoliai. Gerbiamasis Tathagata, mes esame jaunuoliai. 

Bhagavanas tarė:

- O, šios būtybės teisingai suvokia pasaulį. Dabar leiskite jiems savo kūnais parodyti pasaulio didybę .

Tada tie 940 milijardų jaunuolių, nepalikdami savo kūno, pakilo į dangų ir pasiekė dešimt lygių. 

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena pasakė:

- Bhagavanai, tos būtybės, kurios yra stropios dėl išsekinimo ir visiško samsaros išvalymo, įgyja nuostabių turtų. Bhagavanai, tokios būtybės iškart gimsta ir iš karto išsivaduoja. Ir visi jie akivaizdžiai pasiekia dešimt lygių.

Tada visi brahmanai, svetimi sektantai, klajojantys atsiskyrėliai, nuogi asketai-džainai, karaliai ir piktas Mara su palydovais, norėdami pasitarnauti, priėjo prie Bhagavano ir pasakė:

- Bhagavanai, esant šalia Tathagatos, mes girdėjome šį Dharmos pasakojimą ir tegul mes pasieksime tokią pat laimę kaip Buda. Tegul mes šiame pasaulyje tapsime tokiais kaip Tu, Tathagatomis, Arhatais, Tikrai Tobulomis Budomis!

Bhagavanas tarė:

- Gerbiamieji, taip ir bus. Todėl, kad  išklausę dalyvaujant Tathagata šį

„Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimą“, jūs sukūrėte savyje aukščiausio, tikrai tobulo Pabudimo siekį, netrukus pasieksite aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą.

Kai tik Bhagavanas ištarė šiuos žodžius, visi tie kitatikiai pasiekė nepasireiškiančių dharmų kantrų [suvokimą], ir tapo bodhisatvomis, būnančiomis dešimtyje lygių. Visos šios bodhisatvos, pakilusios į orą iki septynių delnų aukščio, padovanojo Tathagatai septynių rūšių brangakmenių rūmus. Visi jie taip pat atliko įvairius stebuklus ir pademonstravo magiškas galias. Tada, būdami  virš Bhagavano galvos, apipylė jį įvairiomis gėlėmis. Jie suvokė visas Budas. Ir jie galvojo apie savo kūną kaip apie Budą.

Begalės dievų sūnų taip pat apipylė [gėlėmis] Tathagatą ir ištarė tokius žodžius:

- Šramana Gautama yra didelis lobis, didis Laukas, Pasaulio Gynėjas. Jis yra tas, kuris įgijo samadhi galią, išmintingas, patyręs, pagaliau išlaisvinantis sumaniomis priemonėmis tokias būtybes, kaip šios nuo samsaros; net ir vienu ištarimu Jis išlaisvina daugybę būtybių nuo samsaros.

Tada bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena pakilo iš savo vietos, užmetė apsiaustą per vieną petį, nuleido dešinįjį kelį ant žemės ir, [žiūrėdamas] link Bhagavano, pagarbiai suglausdamas delnus paklausė:

- Kodėl, kokia proga tie kilmingos šeimos sūnūs taria tokius žodžius, demonstruoja magiškas galias ir įvairiais būdais giria Tathagatą?

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, kilmingos šeimos sūnau. Jie giria ne mane, o savo kūną. Jie padės savo kūną ant šventojo Dharmos sosto, iš savo kūno skleis Dharmos šviesą, o visi Budos padės jiems pasiekti aukščiausią, tikrai tobulą Pabudimą. Pasiekę tobulą Pabudimą, jie pamokslaus Dharmą.

Tada bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena pasakė:

- Bhagavanas, Sugata dieną ir naktį išlaisvina daugybę būtybių, tačiau jų skaičius nemažėja ...

Bhagavanas tarė:

- Puiku, Bhaišadžjasena, puiku, kad sugalvojai apie tai paklausti Tathagatos. Bhaišadžjasena, štai pavyzdys. Gyvena koks nors žmogus, turtingas, turintis didelį gerbūvį, turintis daug galvijų, grūdų, sandėlių ir tvartų. Jis turi daug tarnų, tarnaičių, darbininkų ir žemdirbių, daug turtų, sodų ir laukų, kuriuose auga miežiai, kviečiai, ryžiai, pupelės, lęšiai ir daug kitų grūdinių. Pavasarį šis žmogus sėja visas tas grūdų sėklas, o rudenį išaugina vaisius, [naujas] sėklas. Jis jas pjauna ir laiko iki pavasario, naudodamas valgiui. Tada  vėl sėja. Taigi, Bhaišadžjasena ir būtybės, kurios [skynė] praeities [gerus] darbus [ir tokiu būdu išsekinę], vėl ieško laukų nuopelnams ir į juos sodina dorybės šaknis. O pasodinę, jie vėl uoliai daro dorybes. Visos jų [geros] savybės klesti ir jie jaučia džiaugsmą bei laimę. Bhaišadžjasena, šis laimingas, džiaugsmingas jausmas neleidžia [jiems] išnykti per daugybę kalpų. Taip pat, Bhaišadžjasena, bodhisatva, pažadinęs savyje pirmąjį siekį [Prabudimui], niekada neprapuls. Trumpai tariant, jis pažins visus reiškinius.

[Bhaišadžjasena] paklausė:

- Bhagavanai, ką sapnuoja Bodhisatva, pirmą kartą siekiantis [Prabudimo]?

Bhagavanas atsakė:

- Bhaišadžjasena,  pirmą kartą siekiantis bodhisatva sapne mato daug baisių dalykų. Kodėl taip? Nes [tokiu būdu] visa jo [bloga] karma apsivalo. O piktadariui nepavyksta išvengti baisių kančių. Ir kai jis mato blogą sapną, jis nebijo.

- Bhagavanai, kokius baisius dalykus sapne mato bodhisatva, pradėjęs siekti [Prabudimo] ? -[Bhaišadžjasena] paklausė .

Bhagavanas atsakė:

- Bhaišadžjasena, jis mato siautėjančią ugnį. Tada, tam Bodhisatvai reikėtų galvoti: "Visi mano aptemimai (klešos) dega." Dar, Bhaišadžjasena, šiam bodhisatvai, subrandinus pirmąjį [Prabudimo] siekį, sapnuojasi tėkmė, baisi vandens srovė. Bet jis neturi bijoti. Kodėl? Bhaišadžjasena, tokiu būdu nunešami visi neišmanymo pančiai ir „nuplaunamos“ nuodėmės. Taip pat, Bhaišadžjasena, šis bodhisatva mato labai baisų sapną.

- Kokį, Bhagavanai?

- Sapne nukerta jam galvą, bet, Bhaišadžjasena, jis neturi bijoti.

Kodėl taip? Jis turėtų pagalvoti: „Mano aistra, neapykanta ir kliedesiai nukertami, ir aš išsilaisvinu iš šešių lygių Virsmo. Jis nebus pragare, neatsiras tarp gyvūnų, pretų, asurų, neatsiras  tarp nagų ir [pasaulietiškų] dangiškųjų gyventojų. Bhaišadžjasena, pradėjęs siekti [Pabudimo] Bodhisatva, gims Tyrose Budų Žemėse.

Bhaišadžjasena, jei vėliau, vėlesnėje epochoje, kažkas norės Prabusti, [žmonės] žiūrės į jį su dideliu priekaištu, jie jį niekins. Bet, Bhaišadžjasena, jis neturėtų liūdėti ir menkintis.

Bhaišadžjasena, aš skelbiau daug mokymų. Begale kalpų, Bhaišadžjasena, aš praktikavausi askezę, bet ne dėl turto, ne dėl pragyvenimo išteklių ar valdžios. Aš praktikavausi askezę, kad suvokčiau reiškinių esmę. Tačiau nepasiekiau aukščiausio, tikrai tobulo Prabudimo, kol neišgirdau šio „Dvigubos Dharmos pasakojimo“. Ir tą pačią dieną, kai tai išgirdau, pasiekiau aukščiausią, tikrai tobulą Prabudimą.

Bhaišadžjasena, šis Dharmos pasakojimas yra gilus. Sunku rasti progą, kad jį išklausyti. Labai retas, Bhaišadžjasena, ir Tathagata pasirodymas. Ypatingai labai reti, Bhaišadžjasena, ir tie, kurie saugo šį Dharmos pasakojimą [atmintyje]. Visi tie, kurie girdi šį Dharmos pasakojimą, pasieks aukščiausią, tikrai tobulą Prabudimą. 000 kalpų jie bus toli nuo samsaros. Jie įgys Tyrą Budos Žemę. Pažins [kančios] pabaigą ir Kelią. Turės laimę pažinti šaltinį. Pažinti gėrio šaltinį. Jie turės laimę pažinti antgamtinių sugebėjimų kartu su gėrio šaltiniu. Laimė pažinti gėrio šaltinį su pabaigimu. Bhaišadžjasena, kodėl „pabaigimas“?

- Ar tai reiškia Dharmos šaltinį?

- O kas yra „Dharmos šaltinis“, Bhaišadžjasena?

- Bhagavanai, „Dharma“ yra kruopštumas, moralė, moralės turėjimas: Dharmos lobynas. O [„Dharmos šaltinis“], Bhagavanai, - tai Dharmos lobynas .

- Puiku, Bhaišadžjasenai, puiku, kad ketini apie tai paklausti Tathagatos.

[Bhaišadžjasena] paklausė:

- Bhagavanai, kodėl pasaulyje atsiranda Tathagatos? 

Bhagavanas atsakė:

- Bhaišadžjasena, tie, kurie daug klausėsi [Dharmos], jie pažysta Tathagatų apraiškas. Pažinę Tathagatų apraiškas, jie žino, kad Tathagatų apraiška yra laimės šaltinis. Kai pasaulyje pasirodo Tathagatos, būtybės pažįsta visus (dharmos)  reiškinius. Pažįsta reiškinius pasitelkę sumanias priemones. Jie pažįsta pasaulietiškus ir nepasaulietiškus  reiškinius. Pažįsta pasaulietinius ir nepasaulietiškus  išminties tipus.

[Bhaišadžjasena] paklausė:

- Pažinę dvejopą Išmintį, kokią nirvaną jie pasiekia? 

Bhagavanas atsakė:

- Bhaišadžjasena, pažinę dharmas, jie pažysta Dharmą. Taip pat, Bhaišadžjasena, pažinus dharmos sankaupas įgaunamas pirmasis pasiekimas.. Laikantis  išgirstos Dharmos, pasiekiamas dorovingumas. Pavyzdžiui, Bhaišadžjasena, koks nors pirklys, vežantis su savimi tiek aukso, kiek gali nešti tūkstantis žmonių, leidžiasi į prekybos kelionę. Tėvai jam sako atsisveikinimo žodžius:

- Klausyk, sūnau. Tu neši tūkstantį savo ir kitų aukso naštų. Saugok ją.

Ir taip pirklys išvyksta su  auksu, bet po mėnesio visas auksas iššvaistomas; pas jį nieko nebelieka. Tada tas žmogus pasineria į [karčias] mintis, nusivylimas jį užvaldo, o sielvarto skausmas perveria jo širdį. Sąžinė jį graužia ir, gėdindamasis, jis negrįžta į savo namus. Tėvai, išgirdę [apie jo švaistymą], nusivilia, liūdi, plėšia nuo savęs drabužius ir rauda:

- Mūsų namuose gimė blogas sūnus. Jis sunaikino visą mūsų gyvenimą, atėmė viską, ko mums reikėjo, ir privertė mus kentėti. Atlikti vergišką darbą.

Taigi jo tėvai miršta nepernešę sielvarto. Jų sūnus, išgirdęs, kad jo tėvai mirė iš sielvarto dėl jo kaltės, taip pat miršta iš sielvarto.

Taigi, Bhaišadžjasena, - pagal Tathagatos paaiškinimą - ir tie, kurie netiki mano Mokymu: mirties valandą, praradę bet kokią viltį, jie miršta iš sielvarto, duriančio į jų širdį. Kaip tie, tėvas ir motina, nusivilia, liūdi ir jaučia nepakeliamą skausmą širdyje dėl savo ir kitų aukso praradimo, taip, Bhaišadžjasena ir tie, kurie netiki mano mokymu mirties valandą, kentės, verks ir patirs nepakeliamą skausmą. Jie iššvaisto praeities dorybes [paragavę malonių vaisių], nesukuria naujų dorybių, suradę gražų lauką. To pasėkoje, jausdami sielvarto skausmą savo širdyje, mirties valandą, jie mato baisų, siaubingą gimimo pragare matymą, kad gims tarp gyvūnų arba Jamos pasaulyje ir galvoja: „Kas mane apsaugos, kad aš nematyčiau pragaro, gyvūnų sferų, pretų ir Jamos pasaulio ir nepatirčiau ten kančių?! " Tada tokio [asmens] tėvai jį nuramina :

- Sūnau, liga yra baisi ir jei nepraeina, [galvoji] - ką daryti? 

Mirties baimė [būdinga] sergančiam, bet mirtis tau negresia, o sūnau.

Nuo išgąsčių ir nuo ligos baimės tu išsilaisvinsi!

[Sūnus atsako]:

- Mano sąmonė gęsta, mano kūnas labai serga, skauda visas galūnes. 

Aš matau savo mirtį.

Mano akys nemato. 

Mano ausys negirdi;

Klausa jau negrįš. 

O kūnas - tarsi ne savas.

Man skauda visas galūnes ir tirpsta kaip bejausmiai rąstai. 

Mama, tu nebegali manęs paguosti sakydama, kad mirtis man negresia.

Motina prieštarauja:

- Sūnau, nesakyk taip! Nekelk man baimės!

Tavo kūnas apgaubtas karščiavimu, ir tu matai įvairias klaidingas vizijas.

Sūnus atsako:

- Aš nematau savo kūno karščiavimo; aš nesergu, nekenčiu nuo ligos.

Matau aš baisią mirtį; ji žiauriai puola mano kūną.

Matau viziją: mano kūnas siaubingai kenčia ...

Pas ką aš ieškosiu prieglobsčio, kas bus mano gynėjas?!

Tėvai išreiškia mintį:

- Sūnau, dievai tikriausiai baisiai ant tavęs pyksta; todėl jiems reikia atnašas aukoti. 

Tada tu gyvensi.

Sūnus sako:

- Darykit viską kas padėtų man išgyventi. 

Eikit greitai pas šventiką į šventyklą ir paklauskit [ką daryti].

Tėvai atėjo į šventyklą ir uždegė smilkalus dievams. Tada šventikas pasakė:

- Dievai ant jūsų pyksta. Pagerbkit juos. Atlikite auką. Norėdami tai padaryti, nužudykite galviją, o taip pat žmogų. Tada jūsų sūnus pasveiks.

Tada tėvas ir mama pagalvojo: „Ką mes dabar galime padaryti dėl savo sūnaus. Jei mes nepamaloninsim dievų, mūsų sūnus mirs. Bet iš kur gausim žmogų ir gyvulį, kad juos patenkinti? Mes esame labai vargšai “. Jie greitai grįžo namo, pardavė visus turimus daiktus ir nuėjo pirkti galvijo. Tada jie priėjo prie vieno žmogaus ir paprašė:

- Žmogau, paskolink mums aukso. Puiku, jei per dešimt dienų galėsime grąžinti skolą. Bet jei mums nepavyks, mes tapsime tavo vergais ir dirbsime tau.

Gavę auksą, abu nuėjo nusipirkti žmogaus [aukojimui]. Jie nusipirko žmogų, bet jis nežinojo, kad  bus nužudytas. Negrįždami namo, tie du paklydėliai iš karto nuėjo į šventyklą ir pasakė šventikui:

- Aukok greitai!

Tada tie tėvai patys nužudė gyvulį ir žmogų, o šventikas, ruošdamasis aukai, pradėjo kurstyti ugnį. Tada nužengė dievybė ir tarė:

- Aš priėmiau jūsų sūnų.

Tėvai labai apsidžiaugė ir pasakė:

- Mūsų sūnus pasveiko, nors tapsime vergais.

Paaukoję dievybei auką, tėvas ir motina grįžta namo ir pamato, kad jų sūnus mirė. Didelis sielvartas ir kančia užklupo jų širdis, ir jie tuoj pat miršta.

Taigi, Bhaišadžjasena: nereikia bendrauti su blogais draugais.

- Bhagavanai, kur tos būtybės atgims? [Bhaišadžjasena] paklausė .

- Tylėk, Bhaišadžjasena! Neklausk manęs apie tai!

- Klausiu, Bhagavanai! Sugata, klausiu!

- Bhaišadžjasena, motina gimė didžiame Raudų pragare (Raurava ). Tėvas gimė didingame Gniuždančiame pragare (samghata ). Šventikas gimė didžiuliame Nepertraukiamų kankinimų (avichi) pragare .

- O kur gimė tas nekaltas (paaukotas) žmogus? Koks jo likimas? 

Bhagavanas atsakė:

- Bhaišadžjasena, tas nekaltas žmogus gimė tarp Trisdešimt trejų [rojaus] dievų.

- Kodėl gi, Bhagavanai? Dėl kokios priežasties žmogus gimė tarp Trisdešimt trijų dievų

[rojus]?

- Klausyk, Bhaišadžjasena, - pasakė Bhagavanas. - Kai tas žmogus mirė, jis jautė tikėjimą Tathagatai,  vieną kartą pasakė: „Aš nusilenkiu Budai“.

Klausyk, Bhaišadžjasena, šios dorybės šaknies dėka jis džiaugsis Trisdešimt trijų [dangaus] dievų laime 60 kalpų. Jis prisimins savo gimimus  80 kalpų. Iš gyvenimo į gyvenimą jis nežino sielvarto geluonies. Iškart po gimimo bus išlaisvintas iš visų kančių. Žinoma, ne kiekvienas sutvėrimas sugeba visiškai išsivaduoti iš kančių ...

- Ir kaip bet kuri būtybė gali visiškai atsikratyti kančios?

- Reikėtų būti uoliam, - atsakė Bhagavanas.

- Ir kaip, Bhagavanai, reikia būti uoliam? 

Bhagavanas atsakė:

- Klausyk, Bhaišadžjasena. Taip vadinamasis „uolumas“ rodo vaisius.  Štai įžengusio į Tėkmę vaisius ir yra uolumo stovis. Kartą Grįžtančiojo vaisius yra uolumo stovis. Negrįžtančiojo vaisius yra uolumo stovis. Arhato vaisiai ir Arhato pabaiga yra uolumo stovis. Pratjekabuddhos vaisius ir  Pratjekabuddhos vaisiaus žinojimas yra uolumo stovis. Taip pat, bodhisatvos vaisius ir Pabudimo stovis yra uolumo stoviai. Bhaišadžjasena, tokie yra „uolumo stoviai “.

- Bhagavanai, kaip paaiškinti „Įėjusį į tėkmę“ ir „Įėjusio į tėkmę vaisius“?

- Pavyzdžiui, tam tikras žmogus pasodino medį. Tą pačią dieną medis įsišaknijo, o jo šaknys išaugo iki jodžanos į žemę. Kitas vyras taip pat pasodino medį. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, kuris judino [medį], ir jis neprigijo. Tada [pirmasis] žmogus pašalino kito žmogaus medį. Šis žmogus sušuko:

- Kodėl tu iškasei mano nuosavybę?! - pradėjo su juo bartis ir ginčytis.

Tada karalius, išgirdęs, kad abu žmonės barasi ir ginčijasi, pasiuntė pas juos tarną:

- Eik ir atvesk tuos du čia.

- Gerai, jūsų didenybe, - tarė jis, greitai nubėgo pas tuos du ir pranešė:

- Karalius jus kviečia.

Tada vienas iš jų išsigando, o kitas - ne. Kai jie buvo atvesti pas karalių, jis paklausė:

- Kodėl baratės ir ginčijatės? Jie pakilo ir [pirmasis žmogus] pasakė:

- Jūsų Didenybe, klausykite. Mes neturime savo žemės. Medžius sodinome „šviežioje“ (niekieno) žemėje. [Tą dieną, kai buvo pasodintas mano medis, jis prigijo, užaugino lapus, žiedus ir vaisius] 2 . O [šito žmogaus] neprigijo medis, siūbuojamas vėjo; lapai, žiedai ir vaisiai nepasirodė; taip pat, jūsų Didenybe, [jo] šaknys neišaugo iki jodžanos į žemę. Ir šis žmogus, sušuko „tavo kaltė!“. Pradėjo mane barti ir ginčytis. Bet tai ne mano kaltė. Jūsų Didenybe, žinokite, kad aš nė kiek nekaltas.

Tada karalius, sukvietęs 300 milijonų ministrų, tarė:

- Pasakykit.

- Ką turėtume pasakyti? - paklausė ministrai.

- Ar matėte ar girdėjote, kad tą pačią dieną pasodintas medis prigytų ir užaugintų lapus, žiedus ir vaisius? Išsiaiškinkite tai per savaitę ar pusę mėnesio.

Ministrai, pakilę iš savo vietų, atsakė:

- Jūsų Didenybe, mes neišsiaiškinsim šito. Mes nesugebam išsiaiškinti. Tai stebuklas, jūsų Didenybe! Dar kartą išklausinėkite šio žmogaus.

[Karalius paklausė]:

- Sakyk, žmogau, ar tai, ką sakai, yra tiesa ?

- Tiesa, didysis karalius.

- Sunku patikėti tavo žodžiais: „Tą dieną, kai buvo pasodintas medis, jis prigijo, išaugo lapai, žiedai ir vaisiai“. Tai nematyta ar negirdėta.

Tada tas žmogus, sudėjęs delnus, tarė karaliui:

- Eikite ir patys pasodinkite medį. Ir pamatysite, kaip jis prigis.

Tada karalius su 300 milijonų ministrų, išėjęs iš [rūmus], įkalino tuos du žmones. Po to pasodino medį, bet jis neprigijo, neužaugo lapai, žiedai ir vaisiai. Tada karalius supyko ir sušuko [ministrams]:

- greitai eikite ir atneškite kirvius!

Kai juos atnešė, jis išliejo pyktį ant to žmogaus pasodinto medžio: jis pradėjo kirsti jo lapus, žiedus, vaisius. Nukirto medį. Tačiau vietoj vieno nukirsto medžio išaugo dvylika medžių. Kai jie buvo iškirsti, pasirodė dvidešimt keturi medžiai su šaknimis, lapais ir ūgliais, pagamintais iš septynių rūšių brangenybių. Iš šių dvidešimt keturių medžių išskrido dvidešimt keturi gaidžiai su auksinėmis skaiuterėmis, auksiniais snapais ir sparnais iš septynių rūšių brangakmenių. Tada karalius, apimtas pykčio, griebė kirvį ir nukirsdino po vieną medį. Iš kirčio vietos ištekėjo nektaras. Ir karalius su nemaloniu jausmu širdyje įsakė [tarnams]:

- Eikite ir paleiskite tuos du žmones iš kalėjimo .

- Gerai, jūsų didenybe, - tarė jie ir išbėgo. Išlaisvinę abu vyrus iš kalėjimo, jie nuvedė juos prie medžio, o karalius paklausė [pirmojo žmogaus]:

2 Tibeto tekste parleista, matyt kai perrašinėjo. Atkurta iš vertimo į anglų kalbą.

- Kodėl tavo pasodintas medis, kai buvo nukirsdintas dauginosi po du, kol tapo dvidešimt keturi [medžiai], o mano pasodintas medis neišaugino nei šaknų, nei lapų, nei žiedų, nei vaisių?

Žmogus atsakė:

- Didysis karaliau, tu neturi tiek nuopelnų, kiek aš  turiu.

Tada 300 milijonų ministrų atsiklaupė prieš tą žmogų ir pasakė:

- Buvęs karalius yra nevertas. Tu turi būti karaliumi. 

Žmogus atsakė ministrams eilėmis:

 - Nėra reikalo man karaliaus valdžios. Nereikia turtų ir grūdų.

Aš tikiu Buda. Ir tegul tapsiu [Buda] - geriausiu iš dvikojų!

Taip, aš jums skelbiu Dharmą, vedančią į Nirvanos namus – sferą ramybės ir laisvą nuo liūdesio - kur yra Tathagata!

Jis sukryžiavo kojas ir prisipažino:

– Anksčiau dėl [blogų] veiksmų
patekau į karaliaus kalėjimą.
Tačiau išreiškiau tokią intenciją,
ir mano [bloga] karma išseko.

Tada 24 milijardai gaidžių
pradėjo groti cimbolais
savo deimantiniais snapais.
Ir štai pasirodė 32 000 rūmų,
kiekvienas – 25 jodžanų dydžio.
Iš kiekvieno rūmo išskrido
po 250 milijonų gaidžių
su auksinėmis skiauterėmis,
auksiniais snapais ir sparnais
ir prabilo žmonių kalba:

– Karaliau, tu blogai pasielgei,
kad nukirtai tą medį,
ir taip iš milijardo medžių
liko tik dvidešimt keturi.
Tu nežinai, kas yra tas,
kuris šį medį pasodino.
Dėl savo blogo poelgio ateityje
paragausi nemalonaus vaisiaus.

Karalius tarė:

– Aš nieko apie tai nežinau.
Paaiškinkite, didieji asketai.

Paukščiai atsakė:

– Pasaulio švyturys yra šis [žmogus].

Jis taps Kelrodžiu, kuris gelbės būtybes iš samsaros kalėjimo

Karalius paklausė:

– O kas yra antras žmogus,
kurio medis neprigijo?
Kokias blogybes jis padarė?
Sakykite, paukščiai.

Gaidžiai atsakė:

– Tas, kurio medis neprigijo,
yra kvailas Devadatta;
jis nė kiek nesielgė dorai.
Kaip gi jo medis galėjo prigyti?!

Tuo metu visi 300 milijonų ministrų,
išgirdę šį Dharmos aiškinimą,
[tapo šventaisiais bodhisatvomis],
pasiekusiais dešimt lygių
ir įgijo antgamtines galias.
Karalius, taip pat realizavęs dešimtis lygių, pasiekė gerąją Dharmą.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė Bhagavano:

– Bhagavanai, kodėl ir dėl kokios priežasties
tie 330 milijonų ministrų
pasiekė dešimt lygių
ir įgijo antgamtines galias?

Bhagavanas atsakė:

– Klausyk, Bhaišadžjasena. Aš paaiškinsiu...

Ir nusišypsojo.
Iš jo lūpų išsiskleidė 84 000 spindulių,
daugelio šimtų tūkstančių spalvų:
mėlynų, geltonų, raudonų, baltų, violetinių,
primenančių krištolo ir sidabro švytėjimą...
Šie spinduliai, nušvietę nesuskaičiuojamus pasaulius,
sugrįžo, tris kartus apskriejo Bhagavaną
ir įėjo į jo viršugalvį.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena
pakilo iš savo vietos,
užsivertė apsiaustą ant vieno peties,
atsiklaupė dešine koja ant žemės,
žiūrėdamas į Bhagavaną,
suglaudė delnus pagarbai ir tarė:

– Bhagavanai, be priežasties ir be pagrindo
Tathāgatos, Arhatai, Tobulai Nušvitę Budos
nesišypso.
Kodėl Tu šypsaisi, kokia to priežastis?

Bhagavanas paklausė:

– Bhaišadžjasena, ar matai daugybę žmonių,
ateinančių pas mane iš visų keturių pasaulio šalių?

– Ne, Bhagavanai, nematau, – atsakė [Bhaišadžjasena].

– Tuomet, Bhaišadžjasena, gerai įsižiūrėk,
kad pamatytum minią žmonių.

Įsižiūrėjęs, Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena
pamatė, kaip rytuose atsirado medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Viena jo pusė buvo apsupta 250 milijardų žmonių.
Jie nekalbėjo, nesikalbėjo,
nepasakė nė žodžio, nevalgė,
neatsistojo ir nevaikščiojo.
Tylėdami laukė.

Pietuose pasirodė medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Prie jo susibūrė 250 milijardų žmonių.
Jie nekalbėjo, nesikalbėjo,
nepasakė nė žodžio, neatsistojo,
nevaikščiojo.
Tylėdami laukė.

Vakaruose atsirado medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Ten susirinko 250 milijardų žmonių.
Jie taip pat nekalbėjo,
nesikalbėjo, nepasakė nė žodžio,
neatsistojo, nevaikščiojo.
Tylėdami laukė.

Šiaurėje išaugo medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Ten buvo susirinkę 250 milijardų žmonių.
Jie nekalbėjo, nesikalbėjo,
nepasakė nė žodžio, neatsistojo
ir nevaikščiojo.
Laukė tylėdami.

Apačioje taip pat išaugo medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Prie jo stovėjo 250 milijardų žmonių.
Jie nekalbėjo, nesikalbėjo,
nepasakė nė žodžio, neatsistojo,
nevaikščiojo.
Tylėdami laukė.

Viršuje pasirodė medis,
kurio aukštis siekė 7000 jodžanų.
Ir ten buvo susirinkę 250 milijardų žmonių.
Jie taip pat nekalbėjo,
nesikalbėjo, nepasakė nė žodžio,
neatsistojo ir nevaikščiojo.
Tylėdami laukė.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena
tarė Bhagavanui:

– Jei Bhagavanas skirtų man laiko
vienam klausimui išsiaiškinti,
norėčiau paklausti Bhagavano,
Arhato, Tobulai Nušvitusio Budos.

Bhagavanas tarė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Klausk, ko tik nori, Bhaišadžjasena. Išsiaiškinęs klausimą, aš patenkinsiu tavo protą.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kodėl iš keturių pasaulio pusių susirinko tiek daug žmonių? Dėl kokios priežasties susibūrė ir yra 500 milijardų žmonių apačioje ir viršuje?

Bhagavanas tarė:

– Bhaišadžjasena, eik ir pats paklausk tų pasaulių Tathāgatų, iš kurių šie [žmonės] susirinko.

– Kokių magiškų galių pagalba man ten nuskristi?

– Keliauk savo magiškomis galiomis, – atsakė Bhagavanas.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena tris kartus apskriejo Bhagavaną ir išnyko. Nuskridęs 960 milijardų pasaulių, jis pasiekė pasaulį, vadinamą Čandrapradipa („Mėnulio šviesa“). Jame gyvena Tathāgata, Arhatas, Tobulai Nušvitęs Buda, vardu Čandravatikšetra („Laukas su Mėnuliu“). Jis, apsuptas 800 milijardų bodhisatvų, skelbia Dharmą. Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena, atsidūręs Bhagavano Čandravatikšetros akivaizdoje, suglaudė rankas pagarboje, pažvelgė į Bhagavaną ir paklausė:

– Bhagavanai, aš nuskridau 960 milijardų pasaulių [nuo Šakjamunio Bhagavano Žemės]. Tiek būtybių, kiek ten pamačiau, niekur kitur nesu regėjęs. Bhagavanai, kodėl Saha pasaulyje, Tathāgatos Šakjamunio akivaizdoje, susirinko tokia didžiulė žmonių minia iš dešimties pasaulio krypčių? Kai buvau ten, juos mačiau, bet iš čia – ne.

Bhagavanas atsakė:

– Bhaišadžjasena, jie ten juda ir egzistuoja.

– Bet kas jie tokie, Bhagavanai?

– Tos būtybės atsirado iš negyvų medžių.

– Bhagavanai, kas gi matė ar girdėjo, kad iš negyvų medžių gimsta žmonės?!

– Bhaišadžjasena, argi nematei ir negirdėjai, kad iš negyvų medžių gimsta žmonės?

– Bhagavanai, aš nemačiau ir negirdėjau.

– Ar norėtum, Bhaišadžjasena, pamatyti? Jei taip, parodysiu tau.

– Taip, Bhagavanai. Noriu, Sugata.

Tada Tathāgata Čandravatikšetra ištiesė ranką, ir iš jos atsirado trilijonas žmonių. Kiekvienas žmogus ištiesė po šimtą rankų, ir visi ėmė barstyti ant Tathāgatos įvairius smilkalus, gėlių vainikus ir tepalus. Bhagavanas paklausė:

– Bhaišadžjasena, ar matai, kaip ši nesuskaičiuojama žmonių minia barsto smilkalus, vainikus ir tepalus ant Tathāgatos?

– Matau, Bhagavanai. Matau, Sugata, – atsakė [Bhaišadžjasena].

Bhagavanas tarė:

– Šios atsiradusios būtybės yra neprotingos. Šie žmonės neprotingi.

Tada visi trilijonas žmonių – kiekvienas su šimtu rankų – parkrito. Tai išvydęs, Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė:

– Kaip taip, Bhagavanai?! Kodėl, Sugata, tie šimtarankiai žmonės akimirksniu parkrito?!

Jei, Bhagavanai, [tie] šimtarankiai nebus išgelbėti, tai dviejų rankų žmonės – juo labiau.

Bhagavanas tarė:

– Taip, Bhaišadžjasena, būtybės gimsta neišmintingos ir miršta neišmintingos. Bhaišadžjasena, reikia suprasti, kad ir mūsų kūnas yra neišmintingas.

Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kurios iš tų būtybių yra jaunos, o kurios senos?

– Yra, Bhaišadžjasena, yra jaunų ir yra senų.

– Bet kurios, Bhagavanai, yra jaunos, o kurios senos?

Bhagavanas atsakė:

– Tie, kurie dabar parkrito, yra seni, o tie, kurie atsirado iš medžių, yra jauni.

Bhaišadžjasena tarė:

– Bhagavanai, noriu pamatyti jaunas būtybes.

Tada Tathāgata Čandravatikšetra ištiesė savo dešinės rankos delną, ir iš dešimties pusių atvyko po trilijoną žmonių. Iš apačios ir viršaus – dar po 500 milijonų. Susirinkę, šie žmonės nusilenkė Bhagavanui prie kojų, tačiau nieko nepasakė Tathāgatai, neištarė nė žodžio, tyliai laukė. Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kodėl šios būtybės nieko nesako Tathāgatai, kodėl jos tyli?

Bhagavanas atsakė:

– Argi nežinai? Šiame pasaulyje neišmintingos būtybės nekalba, nepasako nė žodžio, nesupranta ir mokymų. Kodėl? Šios jaunos būtybės nesuvokia gimimo, nesupranta senatvės, ligų, kančios, raudų, išsiskyrimo su maloniu, susitikimo su nemaloniu, atsiskyrimo nuo artimųjų, mirties, priešlaikinės mirties ir visų siaubingų kančių. Ir nors jas mato (patiria), jos jomis nenusivilia. Kaip gi jos gali jas suprasti?! Bhaišadžjasena, šias būtybes reikia mokyti ir mokyti.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, iš kur atsirado šios jaunos būtybės, nežinančios Dharmos? Kur jos mirs ir kur atgims?

Bhagavanas atsakė:

– Klausyk, Bhaišadžjasena. Šių žmogišką kūną turinčių būtybių nesukūrė nei juvelyrai, nei kalviai, nei staliai, nei puodžiai. Jos negimė iš baimės, [kurią įkvėpė] karaliai, bet atsirado iš vyrų ir moterų sąjungos bei blogos karmos. Šios būtybės vėl ir vėl mokosi amatų ir patiria baisias, nesibaigiančias kančias – kaip savo ankstesnių blogų darbų vaisius. Bhaišadžjasena, šiems susirinkusiems sugedusiems jauniems padarams teks patirti tokias kančias. Todėl, Bhaišadžjasena, jie nekalba, neištaria nė žodžio. Taigi, Bhaišadžjasena, šios jaunos būtybės nesupranta nei dorumo, nei gimimo, nei mirties ir neįgis žmogiško kūno. Jos, Bhaišadžjasena, vadinamos „jaunomis būtybėmis“.

Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kaip gimsta jaunos būtybės ir kaip jos miršta?

Bhagavanas atsakė:

– Pavyzdžiui, Bhaišadžjasena, kai kas nors prideda malką prie ugnies, ji galiausiai užsiliepsnoja. Taip ir iš pradžių gimstama žmogaus kūne, o vėliau patiriami pojūčiai.

– O kas, Bhagavanai, čia gimsta iškart ir, gimęs, pasiekia tobulą nirvaną?

– Bhaišadžjasena, taip gimsta būtent Buda. Tik Tathāgata pasiekia tobulą nirvaną. Pavyzdžiui, karalius suriša žmogų ir uždaro jį į tamsų namą. Tas žmogus, įžengęs į tamsų namą, mato jo tamsą. Tai stebintis kitas žmogus, kuris anksčiau patyrė kančią, galvoja: „Šis žmogus pasmerktas. Kadangi jis anksčiau nepatyrė kančios, jis praras gyvenimą.“ Ir jis atneša ugnį...

Namuose įsižiebia mažas liepsnelė, o tas įkalintas žmogus, ją pamatęs, nusiramina ir džiaugiasi. Tačiau tada liepsna kažkodėl įsiplieskia ir sudegina visus namus. Žmogus taip pat sudega. Išgirdęs apie jo mirtį, karalius nusimena ir pagalvoja:

„Nuo šiol mano karalystėje niekas nebebus įkalintas.“

Tada jis nuramina savo šalies gyventojus:

– O žmonės, nebijokite, nebijokite. Jums nėra ko bijoti. Mano šalyje daugiau nebus bausmių ir įkalinimo. Jokiai būtybei nebus atimta gyvybė. Jūs neturite bijoti.

Taip, Bhaišadžjasena, Tathāgata sudegino visas tamsybes (klešas) ir nuramino visas ligas.
Kaip tas žmogus, kurio kūnas sudegė kartu su namais, atnešė laisvę ir laimę būtybėms, išlaisvindamas jas iš kalėjimo, taip ir Tathāgata, atsikratęs aistrų, neapykantos ir neišmanymo, pasirodo pasaulyje kaip šviesa visoms būtybėms ir išvaduoja jaunus bei senus nuo įkalinimo pragare, gyvūnų, alkanųjų dvasių ir asurų pasauliuose.

Tuomet iš dangaus pasigirdo šios eilės:

– Pergalės Laukas stebuklingas
ir nuostabus, tobulas;
jame pasėti grūdai
niekada neišnyksta.
Pergalės Laukas yra tyras,
Budų Mokymas šlovingas;
kad padėtų visoms būtybėms, Mokytojas
naudoja sumanias priemones.
Nors Jis nirvanoje būna,
Jis matomas Žemėje.
Nuolat taiką į pasaulį nešdamas,
Buda apvalo tuos, kurie Jį priima.
Jis išlaisvina
ir jaunus, ir senus,
ir galiausiai visus padarus
iš trijų pasaulių [samsaros].
Jis uždaro pragaro vartus,
gyvūnus ir pretas išlaisvina.
Šiame pasaulyje taiką sukūręs,
Jis laimę dovanoja ir pomirtiniame pasaulyje.

Tada Bhagavanas nusišypsojęs pasakė:

– Nuostabu matyti nuostabius.
Nuostabu regėti Budas.
Nuostabus dorumo laukas – Šventoji Dharma.
Nuostabu matyti Sanghos bendruomenę.
Nuostabus [sutros] Dvigubas Mokymas.
Nuostabu blogio sunaikinimas.

Tada bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena, žiūrėdamas į Bhagavaną, pagarboje suglaudė delnus ir paklausė:

– Bhagavanai, kodėl šypsaisi? Kokia to priežastis?

– Tauriosios šeimos sūnau, ar matai šias jaunas būtybes?

– Taip, Bhagavanai. Matau, Sugata.

– Bhaišadžjasena, jos visos jau šiandien pasieks dešimt bodhisatvų lygių.

Tuomet Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena pakilo į dangų 80 000 jodžanų aukštį, o 800 milijardų dievų ant Bhagavano pažėrė gėlių lietų. Tos jaunos būtybės suglaudė delnus ir pagarbiai Jam nusilenkė. Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena, būdamas danguje, tarė pagarbos žodžius. Jo balsas užpildė visą Trisahasra-mahasahasrikos visatą. Jį išgirdo būtybės, gimusios trisdešimt dviejuose didžiuosiuose pragaruose. Jį išgirdo ir trisdešimt dvi dievų giminės. Trisahasra-mahasahasrikos visata sudrebėjo šešių rūšių žemės drebėjimu. Didžiajame vandenyne sujudo 84 000 nagų. 300 milijardų rākšasų atėjo į šį pasaulį. 250 milijardų pretų, jakšų ir rākšasų atvyko iš Adakavati sostinės ir susirinko priešais Bhagavaną į didžiulę minią.

Tada Bhagavanas pradėjo skelbti Dharmą toms jaunoms būtybėms, ir iš pasaulių dešimties pusių savo magiškomis galiomis atskrido 80 milijardų bodhisatvų-mahasatvų.

Tada bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena, žiūrėdamas į Bhagavaną, pagarboje suglaudė delnus ir tarė:

– Daug, Bhagavanai, bodhisatvų susirinko! Daug, Sugata! Taip pat, Bhagavanai, čia susirinko daug dievų ir nagų! Ir daugybė milijonų rākšasų atvyko iš Adakavatis sostinės!

Tada Bhagavanas paliepė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Nusileisk čia, kilmingos šeimos sūnau.

Bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena, naudodamasis savo magiškomis galiomis, nusileido ir, žiūrėdamas į Bhagavaną, suglaudęs delnus pagarboje, tarė:

– Bhagavanas sako: „Dharmos visuma, Dharmos visuma...“. Kas gi yra ta „Dharmos visuma“?

Bhagavanas atsakė:

– Kilmingos šeimos sūnau, „Dharmos visuma“ – tai yra švaraus gyvenimo būdo siekimas  ir iš to siekio kylantis atsisakymas bet kokio blogio. Kilmingos šeimos sūnau, ar matai šias jaunas būtybes, kurios, atsisakydamos netyro gyvenimo būdo, neabejotinai pasieks dharani ir įgis visą Dharmą?

– Bhagavanai, dėl kokios priežasties čia susirinko toks didžiulis būtybių skaičius ir klauso Dharmos visumos?

Bhagavanas tarė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Bhaišadžjasena, dauguma būtybių negirdi, kad gimimas yra kančia. Jos negirdi, kad senatvė – kančia. Jos negirdi, kad liga – kančia, kad liūdesys – kančia, rauda – kančia, atsiskyrimas nuo malonaus – kančia ir susitikimas su nemaloniu – kančia. Mirtis, [neša] visas kančias, atima kūną ir gyvybę. Bhaišadžjasena, tai vadinama „kančios visuotinumas“.

Tada šios jaunos būtybės, išgirdusios šį mokymą, suglaudė delnus pagarboje, pažvelgė į Bhagavaną ir paklausė:

– Bhagavanai, ar mes taip pat mirsime?

– Ir jūs, ir visos būtybės mirs.

Jos vėl paklausė:

– Kas vyksta mirties metu?

Bhagavanas atsakė:

– Kilmingos šeimos vaikai, mirties metu, paskutinėmis sąmonės akimirkomis trys vėjai – „sąmonę užbaigiantis“, „sąmonę trikdantis“ ir „sąmonę sukrečiantis“ – užtemdo, trikdo ir sukrečia paskutines sąmonės kibirkštis prieš mirtį.

Būtybės dar paklausė:

– Bhagavanai, kokie trys vėjai suardo kūną mirties metu, kai nutrūksta sąmonė?

Bhagavanas atsakė:

– Bičiuliai, kūno suirimą sukelia „pjaunantis“, „duriantis“ ir „gadinantis“ vėjai.

– Kas yra „kūnas“, Bhagavanai?

– Bičiuliai, jį vadina „liepsnojančiu“, „degančiu“, „išskiriančiu gleives“, „išmetančiu skystį“, „kapinių lankytoju“, „bukapročiu“, „sunkia našta“, „kenčiančiu dėl gimimo“, „nerimaujančiu dėl gimimo“, „prispaustu gyvenimo“, „mirštančiu“ ir „atskiriamu nuo artimųjų“. Tokie, bičiuliai, yra kūno pavadinimai.

– Kaip, Bhagavanai, žmonės miršta? Ir kaip jie gyvena?

– Bičiuliai, tai, kas vadinama „[suvokiančia] sąmone“, miršta. O tai, kas vadinama „nuopelnais“, gyvena. Bičiuliai, vadinamasis „kūnas“ miršta; jis sujungtas milijonais gyslų, turi 84 tūkstančius porų, sujungtas 12 tūkstančių „sąsajų“ ir laikomas 360 kaulų. Kūno viduje gyvena 84 rūšys kirminų. Visos šios būtybės taip pat patiria mirtį ir sąmonės nutrūkimą mirties metu. Kai žmogus miršta, jos visos praranda viltį ir pradeda viena kitą ėsti, sukeldamos kūno vėją. Tada jos kenčia. Vienos liūdi dėl sūnų, kitos – dėl dukterų. Visos jos patiria kančios skausmą. Pradėjusios ėsti viena kitą, jos kovoja tol, kol lieka gyvų tik dvi. Septynias dienas jos viena su kita grumiasi. Po savaitės vienas kirminas miršta, o kitas išgyvena.

Pagarbūs bičiuliai, kas yra „Dharma“? Kaip jūs manote?
Kaip tie kirminai naikina vienas kitą, taip ir paprasti žmonės su vaikiška sąmone kenkia vienas kitam. Jie nebijo gimimo, senatvės, nesibaimina ligos ir mirties. Kaip kirminai tarpusavyje kovoja, taip ir žmonės – „vaikai“ – kariauja vieni su kitais.

Mirties akimirką dorovingi žmonės klausia jo:

– Žmogau, kodėl esi toks savim pasitikintis? Argi niekada nematei kančių pasaulyje? Nematei gimimo kančios? Nematei senatvės ir ligos kančių? Nematei mirties kančios?

Tas žmogus atsako:

– Gerbiamieji, mačiau gimimo kančią, mačiau senatvės ir ligų kančias, taip pat mačiau ir mirties kančią – visko pabaigą.

Tada dorovingas karalius (dharma-raja), norėdamas jam padėti, paklausia:

– Kodėl gi tu nedarei dorų darbų, nesodinai Dharmos visumos gerumo šaknų, kurios sukuria laimę šiame ir kitame pasaulyje (po mirties)? Bičiuli, dar paklausiu: kodėl tu nesukaupei dorų darbų, išvaduojančių iš gimimo ir mirties? Kodėl nemąstei apie tinkamą dvasinę nuostatą? Kaip gi tu negirdėjai Žemėje [vienuolyno] varpo skambesio? Nejau nematei, kaip į Tathāgatos Lauką sėjamos gėrio sėklos, kaip Jam aukojami smilkalai, gėlių girliandos ir žibintai?

Argi nematei, kaip Tathāgatai buvo aukojamas maistas ir gėrimai, kaip juo buvo aprūpinta keturių dalių bendruomenė – vienuoliai, vienuolės, dorovingi pasauliečiai ir pasaulietės, tvirtai tikintys Mokymu?

– Jūsų didenybe, nieko panašaus aš nedariau...

– Žmogau, tu atėjai į šį pasaulį (Džambudvipą) ir darei bloga.

Tada dharma-raja pamoko mirštantįjį eilėmis:

– Tu matei Tathāgatos pasirodymą
ir girdėjai varpo skambesį,
taip pat klauseisi Dharmos,
vedančios į nirvanos ramybę, bet jos nevykdei.

Tas žmogus atsako:

– Dėl savo vaikiško neišmanymo pakliuvau
į blogų draugų įtaką
ir, norų suklaidintas protas,
padariau nuodėmes ir nusikaltimus.
Sekiau norais, žudžiau gyvas būtybes,
eikvojau vienuolijos turtą
ir dėl to kenčiu siaubingas pasekmes.
Kupinas piktybės,
grioviau stupas,
kalbėjau piktus žodžius,
mušiau savo motiną.
Suprantu visas blogybes,
kurias padariau šiame kūne,
ir matau baisų savo atgimimą
Stenėjimų pragare;
taip pat patirsiu kančią
Traiškančiame pragare
ir Labai karštame pragare,
o vėliau – ir baisiajame
Nepertraukiamos kančios pragare.
Kankinsiuos pragare,
kur didžiuliai įtrūkimai
primena raudonus lotosus.
Šimtą kartų atgimsiu, drebėdamas iš baimės,
juodųjų linijų pragare.
Pragaro būtybės, net ir nužudytos,
vėl ir vėl patiria baimę.
Jos krenta ir krenta šimtą jodžanų
į didžiulę baimę,
neransdamos išėjimo durų
ir vėl krenta į katilą.
Britvų pragare atsiranda
tūkstančiai britvų.
Priešais mane atsivers
daugybė britvų
ir pjaustys mano kūną,
nes pridariau daug blogio.
Siaubingos jėgos vėjai
plėšys visa mano kūną.
Taip pat nuolat
kentėsiu pragaro kančias.
Mano iškankintą kūną
matys visos būtybės.

Ir aš grobiau kitų turtą
savo ūkiui išlaikyti.
Paskendau žemiškose reikmėse –
savo sūnų ir dukterų,
taip pat brolių ir seserų,
savo tėvų,
draugų ir daugelio giminių,
tarnų, pagalbininkų, darbininkų,
karvių ir kitų gyvulių rūpesčiuose.

Paskendau auksiniuose ir sidabriniuose induose,
plonoje aprangoje,
statydamas savo namus.
O kai pastatytas buvo didingas namas,
pilnas vyrų ir moterų,
mano nesuvaldytas protas
mėgavosi muzika, skambančia iš vynų ir cimbolų.

Ištepiau savo kūną kvapniu vandeniu,
bet jam dėkingumo nejaučiu.
O, mano kvailas kūne!
Dėl tavęs nuklydau.
Ir niekas manęs neapsaugos, kai
siaubingas vėjas
plėšys mano kūną.

Ragavau skanaus maisto, ir įvairūs patiekalai
mėgavo mano liežuvį.
Nešiojau gražias gėlių girliandas
ant savo galvos.
Formos apgavo mano akis.
Akys manęs neišgelbės.
Matau, kad akys buvo
nuodėmių priežastis.
Ir ausys dažnai skatino
mane daryti bloga.

Deimantai puošė mano rankas;
ant riešų – apyrankės,
ant pirštų – žiedai.
Ant kaklo nešiojau perlinį
vėrinį, o mano kojas puošė
auksinės grandinėlės.
Ant kūno spindėjo įvairūs
brangakmeniai ir auksiniai dirželiai.
Mano protas buvo visiškai įtrauktas
į didelio turto malonumus.
Su didele aistra liečiau
švelniausius dalykus.

Mėgavausi prabangiais patalais,
išskirtinėmis lovomis.
Mėgavausi kvapniu vandeniu,
tepiau save įvairiais kvepalais
ir smilkinau „dieviškas“ medžiagas,
tokias kaip kamparas, sandalmedis.

Net turėdamas gražią odą,
tepiau ją muskusiniu tepalu,
kvapiais augaliniais aliejais,
jazmino, oroksilio tepalais ir kitais.
Nešiojau ploną baltą muslino drabužį.
Nulipęs nuo dramblio nugaros, sėdau ant arklio.
Maniau esąs karalius ir žengiau
prieš kitus žmones.

Buvau įpratęs prie palydovių,
kurios mokėjo nuostabiai dainuoti ir šokti.
Šaudžiau strėlėmis į nekaltas būtybes.
Nežinodamas apie kitą, pomirtinį pasaulį,
aš šitą blogį dariau.
Valgiau kitų gyvūnų mėsą,
todėl manęs laukė baisios kančios.

Neišmanydamas mirties,
mano protas buvo kaip vaiko,
todėl lepinau šį kūną.
Šiandien atėjo mirtis,
ir nėra jokio gynėjo.

Giminės, kodėl žiūrite į mane?
Kodėl draskote savo drabužius?
Kodėl raudate
ir plėšote savo plaukus?
Kodėl žalojate save iki kraujo,
barstote pelenus sau ant galvos,
kumščiais daužote savo krūtines?

Aš gyvenau įdingai; kodėl jūs
kenčiate dėl šeimos,
kurios tenka atsisakyti?
Mano kūną suės
vilkai ir šunys, lapės,
varnos ir kiti paukščiai.
Beprasmiška rūpintis šiuo kūnu.

Žmogus, pagautas mirties gyvatės,
visada atgimsta.
Kad išsigelbėtum nuo šios bėdos,
reikia taikyti ypatingus vaistus.
Tie, kuriuos duoda gydytojas,
man visiškai nereikalingi.

Dabar, mirties akivaizdoje,
duokite man Dharmos vaistą,
gelbstintį nuo neišmanymo gyvatės.

Mėsos man neduokite:
nesvarbu, kiek kūną maitintum,
jis vis tiek mirs.
Kam sukelti kančią?!
Kam priimti nuodėmių naštą?!
Šis kūnas buvo išmaitintas tam,
kad galiausiai būtų sunaikintas.

Sūnūs ir dukros,
kodėl į mane žiūrite?
Nėra prasmės, nėra būtinybės
man gelbėtis nuo šios ligos.
Sūnūs ir dukros,
nedarykite blogio.
Aš, kad jus išmaitinti,
vogiau kitų žmonių turtą.
Atėjo mano mirties valanda,
neviltis nepadės.

Baisus gimimas nelaimingoje sferoje,
ir mirimas skausmingas.
Dėl pojūčių, suvokimo, impulsų,
prisilietimų, jausmų ir troškimų
kvailiai klaidžioja
ir patiria siaubingas pasekmes.

Gimus blogoje šeimoje,
esi surištas kančios.
Supratęs, kad mano nuopelnai menki,
aš sukėliau kančią kitiems.
Išsižadėjau dosnumo ir dorovės,
atsisakiau Dharmos.
Nežinodami apie atgimimą,
paprastos būtybės, kankinamos klešų gyvatės,
klaidžioja savo nežinojime,
nesugebėdamos išsigelbėti.

Nesuprasdami išsilaisvinimo prasmės,
jie klysta ir daro bloga.
Dėl savo tamsybių „vaikai“ – būtybės – klaidžioja,
jų protas nuolat nerimauja.
Sukaustytas įvairių pančių,
kūnas liepsnoja kaip ugnyje.
Visiškai pasimetęs,
jis klaidžioja vietose, kur nėra jokios laimės,
nežinodamas, nesuvokdamas,
kur rasti tikrąją laimę...

Tik Budos Laukas suteikia laimę;
Dharmos Ratas – geriausias vaistas.
Dorovės disciplina,
tikroji dorovė –
tai grynas Budos balsas.

Tada Bhagavanas tarė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Bhaišadžjasena, taip rauda pasileidę padarai mirties valandą.
Tačiau niekas jų neapsaugos, išskyrus jų pačių gerus darbus,
kurių, deja, jie neatliko.

Po šių žodžių Bhagavanas tarė eiles:

– Pridarę blogio, būtybės
krenta į pragarus, kur dėvi
liepsnojančius drabužius ir geria
išlydytą geležį.

– Ant jų kūnų krenta
smilkstančios žarijos,
kurios baisiai degina.
Ir pragaro būtybės patiria siaubą:
jų kūnai visiškai sudega.

– Nežinodamos laimės ir nesuprasdamos Dharmos,
„vaikai“ – būtybės – klaidžioja
savo palaidumu
ir jokios laimės neranda.

– Bet tie, kurie turi tikėjimą ir tobulą dorovę,
išmintį ir griežtą asketizmą,
tie, kurie pasitiki Geruoju Draugu –
jie greitai taps Tathāgatomis.

– Pasaulyje Buda pasirodo tam,
kad su didžiuliu uolumu
rūpintųsi visomis būtybėmis
ir skelbtų gerąją Dharmą.

– Įsikibęs meilės minties
ir visiškai tyro gyvenimo,
Bhaišadžjasena, išgirdęs šį mokymą,
sieki aukščiausiojo išsipildymo.

– Jis vadinamas „Pažinusiu visišką laisvę“,
ir „Atsibudusiuoju“,
„Vadu skambiu balsu“,
„Tėvu ir Motina pasaulio“
ir „Atsibudusia Sąmone“,
kuri šiame pasaulyje skelbia Dharmą.

– Aukščiausiasis Gerasis Draugas
yra sunkiai randamas.
Tie, kurie pagarboje klauso Budos Mokymo,
taps aukščiausiais Budomis,
Atėjusiais į Palaimą.

– Ir tie, kurie garbina taikiuosius
Nušvitusiųjų Sūnus,
taps Pasaulio Globėjais,
išlaisvinančiais visas būtybes.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kodėl čia kratosi ir dreba žemė?

Bhagavanas atsakė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Žiūrėk, Bhaišadžjasena, stebėk.

Pažvelgęs, Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena pamatė, kaip keturiose pasaulio pusėse žemė įtrūko...
Iš įtrūkimų pasirodė 200 milijonų žmonių. Dar 200 milijonų atsirado iš apačios, ir 250 milijonų – iš viršaus. Tai išvydusios, jaunos būtybės, gimusios anksčiau, paklausė:

– Bhagavanai, kas čia tokie gimė?

Bhagavanas tarė:

– Ar matote šią žmonių minią?

– Matome, Bhagavanai, – atsakė jos.

– Visi šie žmonės gimė jūsų laimei.

– Ar šios būtybės irgi mirs?

– Taip, bičiuliai. Visos būtybės miršta, – atsakė Bhagavanas.

Tada ankstesnės jaunos būtybės, kurios gimė pirmosios, pagarbiai suglaudė delnus, pažvelgė į Bhagavaną ir tarė:

– Bhagavanai, daugiau nebenorime matyti gimimo ir mirties.

– O ar norite įgyti uolumo galią?

– [Mes norime] aiškiai regėti Tathāgatą. Ir, prašydami Jo Dharmos, su džiaugsmu jos klausytis. [Norime] matyti Sanghą – Tathāgatos šrāvakų (mokinių) bendruomenę. [Siekdami] regėti magiškas galias turinčius, galingus bodhisatvas. Šito, Bhagavanai, mes trokštame, o gimimo ir mirties regėti nebenorime.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena su penkiais šimtais bodhisatvų pakilo iš savo vietų ir, pasinaudodami savo magiškomis galiomis, pakilo į dangų, sukryžiavo kojas ir pasinėrė į meditaciją.
Iš jų kūnų pasirodė liūtai, tigrai, gyvatės ir drambliai. Jie taip pat demonstravo didžius stebuklus – sėdėjo sukryžiavę kojas ant kalnų, pakilo į 20 000 jodžanų aukštį, pavirto milijardais saulių ir mėnulių bei sukėlė jų nusileidimą.

Po to ankstesnės jaunos būtybės paklausė Bhagavano:

– Bhagavanai, kodėl pasaulyje pasirodė tokia ryški šviesa ir tokie didingi stebuklai?

– Taurios šeimos vaikai, ar matote šias atsiradusias saules ir mėnulius?

– Matome, Bhagavanai. Matome, Sugata, – atsakė jie.

– Ši šviesa ir stebuklai kyla iš bodhisatvų kūnų. Juos rodydami, jie moko būtybes Dharmos, siekdami daugelio gerovės ir laimės, mylėdami pasaulį, dėl didžiulės dievų, žmonių ir kitų būtybių bendruomenės gerovės. Tokias galias jie rodo, demonstruodami žmogiškojo kūno pajėgumą, galią ir uolumą.

– Prašome, Bhagavanai, paaiškinti Dharmą apie šios ryškios šviesos pasirodymą.

Bhagavanas paklausė bodhisatvos-mahasatvos Bhaišadžjasenos:

– Bhaišadžjasena, ar matai, kaip Trisahasra-mahasahasrikos visata dreba šešių rūšių žemės drebėjimais?

– Matau, Bhagavanai. Matau, Sugata, – atsakė Bhaišadžjasena ir pagalvojo:
„Pateiksiu Tathāgatai vieną klausimą.“

Bhagavanas tarė:

– Klausk, Bhaišadžjasena, ko tik nori. Aš paaiškinsiu tai, apie ką paklausi, ir tokiu būdu nuraminsiu tavo protą. Aiškiai atskleisiu, išanalizuosiu temą. Bhaišadžjasena, aš galiu išaiškinti bet kurį praeities, dabarties ar ateities įvykį.

– Bhagavanai, prašau išsklaidyti kai kurias abejones.
Matau, kaip Tathāgatą supa 84 000 dievų sūnų, 840 milijardų bodhisatvų, 120 milijardų nagų karalių, 180 milijardų bhūtų, taip pat 250 milijardų alkanų dvasių (pretų) ir pišačių...

Bhagavanas tarė:

– Bhaišadžjasena, nėra abejonės, kad visos šios būtybės susirinko čia, prie manęs, norėdamos klausytis Dharmos. Būtent šiandien, Bhaišadžjasena, jos išsivaduos iš sansaros. Siekdamos padėti visoms būtybėms, jos pasieks dešimt bodhisatvų lygių. Po to, kai pasiliks dešimtyje lygių, jos pasieks nirvanos sritį.

Kad išsivaduotum iš senatvės ir mirties,
reikia kaupti dorybes.
Kai nukertami klešų pančiai,
įvykdomas Budos Mokymas.

Bhaišadžjasena paklausė:

– Bhagavanai, kodėl čia pasirodė būtybės iš įvairių vietų ir būna, supdamos Bhagavaną?

Bhagavanas atsakė:

– Klausyk, Bhaišadžjasena:
Kaip gali išsivaduoti
kvailiai ir neišmanėliai?!
Šiandien daugelis jaunų būtybių
pasieks dhrani realizaciją.
Kad pasiektų dešimt lygių,
jos įsisavins visą Dharmą.
Jos pasieks dešimt lygių,
vykdys Budos veiklą,
suks Dharmos Ratą,
pils Dharmos lietų.
Čia susirinkusios būtybės
džiaugiasi mano Mokymu.

Dievai, nagai, pretai,
baisūs asurai
pribus dešimtyje lygių
ir giedos Dharmos balsu,
muš Mokymo būgną,
pūs Dharmos ragą – kriauklę.
Šios jaunos būtybės
įgys uolumo jėgą
ir šiandien pasieks Dharmą,
lyg Tathāgata.

Tada 5000 jaunų būtybių atsistojo iš savo vietų, pagarbiai suglaudė delnus ir, pažvelgę į Bhagavaną, tarė:

– Kaip galima nenorėti užbaigti
su mirtimi šiame virsme?!
Kūnas, Bhagavanai, yra sunki našta,
baisi, didžiulė kančia.
Kelias nėra visiškai suvokiamas,
ir iš esmės nėra Kelio.
Nematydami gynėjo,
mes visi kartu maldaujame:
prašome drąsos,
maldaujame Vadovo išdėstyti Dharmą.
Gimėme su menka išmintimi
ir nesiekėme Laimės.
Prašome skelbti Dharmą,
išgelbėti mus nuo baisių kančių;
kad ir kur atgimtume,
tegul visada matome Budą.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena priartėjo prie jaunų būtybių ir tarė:

– Paragaukite puikaus maisto, pasimėgaukite jo nuostabiu skoniu.
Nuraminę savo baimę, tada klausykitės Dharmos be baimės.

Jaunos būtybės atsakė:

– Vertasis sthavira, kas tu esi?
Mes tavęs nepažįstame.
Atrodai nuostabus,
tavo išvaizda rami ir didinga.
Kaip šviesi būtybė,
išsilaisvinusi iš baisių
pretų, pragaro ir gyvūnų sferų,
tu esi laisvas nuo viso blogio.

Tavo rankoje – indas, padarytas iš septynių
brangakmenių rūšių;
mūsų akys regi, kaip tavo kūną
puošia brangios gijų grandinės
ir neapsakoma šviesa.

Mes negalime atsakyti į tavo ramius žodžius.
Mums nereikalingas joks maistas,
taip pat ir skanūs gėrimai.
Maistas tampa išmatomis;
gėrimai – šlapimu.
Skysčiai virsta krauju, o iš kraujo susidaro mėsa.
Šis gėrimų ir maisto  mišinys mums nereikalingas.

Mums nereikia nei šilko, nei vilnonių audinių,
nei plonų drabužių,
nei auksinių apyrankių,
nei perlais inkrustuotų vėrinių,
nei žiedų.

Visi šie dalykai yra nepastovūs.
Mes norime gyventi taip,
kad niekada netektų patekti į kančios sferas.
Mes ieškome dieviškos laimės
ir Dharmos dovanų.

Mums reikalingi Geri Draugai,
o ne čakravartinai-karaliai.
Net ir čakravartinas mirs,
palikdamas už savęs neapsakomus malonumus.
Jį paliks sūnūs, dukterys, žmonos,
ir jis neišsineš septynių Brangakmenių.
Niekas iš jo palydos jo neseks,
niekas nebėgs prieš jį –
tai bus neįmanoma.

Karaliaus gyvenimas yra laikinas,
o po mirties jis klaidžioja;
įvykdęs daug blogų darbų,
jis krenta į Stenėjimų pragarą.
Štai iš keturių pusių jis
apsuptas septynios Brangakmenių stebuklais,
o kai subręsta  Stenėjimo pragaro vaisius,
kur šie stebuklai dingsta?
Jiems vietos nėra.

Po mirties jie nebegali kurti stebuklų.
Sthavira, klausyk mūsų!
Eik ten, kur yra Tathāgata.
Mes norime Jį matyti –
kaip savo motiną ir tėvą.

Mes neturime nei motinos, nei tėvo, nei brolių.
Pasaulio Vadovas – Tathāgata – yra mūsų tėvas ir motina.
Jis yra saulė ir mėnulis.
Jis rodo kelią į laimę;
Jis nepersikūnija,
Jis išlaisvina būtybes iš samsaros.

Labai baisi yra klešų upė;
Jis yra plaustas, perplukdantis per ją,
ir būtybes nuo jos negrįžtamai išvaduoja.
Jis parodo aukščiausią Nušvitimą
ir skelbia Šventąją Dharmą.

Maistas mums nereikalingas.
Mes nenorime karališko vaisiaus.
Bijome pragarų,
bet ir nenorime gimti tarp dievų.

Žmonių gyvenimas yra laimingas;
tarp jų atsiranda viską išmanantys.
Dėl blogų darbų būtybės klaidžioja,
o gyvenimas yra trumpas.
Jos negalvoja apie mirtį,
tik apie malonumus ir valdžią pagalvoja.

Įkliuvusios į gimimo ir mirties spąstus,
jos neturi nei supratimo, nei baimės.
Jų protas, prisirišęs prie nepastovių dalykų,
nesupranta subtilių mokymų,
nepaiso dvasinių poreikių
ir nežino ramybės.

Nesuvokdamos mirties ir perėjimo,
jos gimsta vėl ir vėl.
Ilgai kenčia,
nuolat patiria smurtą,
yra grobiamos,
surišamos ir žudomos.

Dėl ankstesnių blogų darbų
jos grandinėmis sukaustomos penkiais pančiais,
praranda bet kokią viltį
ir išgyvena sielvarto aštrų skausmą.

Mirties akimirką jos sielvartingai šaukia:
„Kas mane išgelbės,
aš jam atiduosiu
auksą, sidabrą, krištolą
ir visą savo turtą.
Tapsiu jo tarnu,
vykdysiu visus jo darbus.
Man nereikia nei karalystės, nei turto,
nei galvijų, nei duonos.

Kam man kūnas?

Tas, kuris daro blogį, negali išsigelbėti.

Taigi, sthavira,
maistas mums nereikalingas.
Karaliai, valgantys skanų maistą, taip pat miršta.
Net ir dievai, geriantys geriausius gėrimus, miršta.
Kai prieš karalius padedami įvairių skonių valgiai ir gėrimai,
jų liežuviai prisiliečia prie maisto,
ir jie prisiriša prie skonio.
Dėl to jie daro dideles klaidas.
Kam prisirišti prie skonio, kuris yra nematerialus ir nepastovus?!

Mums nereikia gėrimų;
maistas taip pat nereikalingas.
Mums reikia esmės,
kuri išlaisvina iš kančios.
Mes kreipiamės į Budą kaip prieglobstį;
jis išlaisvina nuo aistrų kelio,
nuo aistringo troškimo aptemimo (klešų).
Mes kreipiamės į Jo prieglobstį –
išmintingąjį pasaulio globėją.
Mes einame nusilenkti Jam,
kuris teikia džiaugsmą visoms būtybėms.

Mes nežinome tavo vardo.
Pasakyk savo garbingą vardą.

Bhaišadžjasena tarė:

– Mes ir visos kitos būtybės
nori išgirsti mano vardą.
Tathagatą supa dešimt milijardų jaunų būtybių.

Būtybės pasakė:

– Tu esi Prabudusiojo mokinys.
Tavo vardas – gilus ir garbingas.
Kaip ir visos būtybės,
mes norime išgirsti tavo vardą.

Jis atsakė:

– Mano vardas – Bhaišadžjasena: „Vaistų Rinkinys“.
Aš esu vaistas būtybėms.
Aš jums parodysiu
geriausią iš visų vaistų,
gydantį visas ligas būtybių,
Apimtų visokiomis ligomis.
Aistringo prisirišimo liga –  sunki liga,
baisiai griaunanti pasaulį.

Neišmanymo liga, paklydimas – baisi, sunki liga,

dėl kurios kvailiai klaidžioja:
patenka į pragarus, gyvūnų ir alkanų dvasių pasaulius.

Taip pat šios „vaikaiškos“ būtybės kenčia nuo priešiškumo;
kaip jas nuraminti?

Būtybės pasakė:

– Kadangi išgirdome šią palankią Dharmą,
tegul išsilaisvinsime iš visų kančių.
Atsikratę „vaikiško“ neišmanymo
ir visų kančių,
atsisakę visų klaidų,
tegul mes įsiklausome į Dharmos dovanas.
Atsisakę viso blogio,
tegul mes išsivaduosime iš baimių.
Tegul greitai išvysime tobulą Budą,
gydantį visas ligas –
medikų karalių,
gydantį visus kenčiančius.

Sthavira, skubiai keliauk
nusilenkti Tathagatai.
Nusilenkęs, perduok mūsų žodžius
pasaulio Vedliui.
Sutramdyk šią ligą.
Mūsų kūnai liepsnoja ir dega;
sutramdyk šią baisią,
neatslūgstančią ugnį.

Kūno našta – sunki našta,

baisi, aštri našta;

šventasis askete, būk mums gailestingas,

labai kenčiantiems.

Būtybės nuolat neša naštą

paklydimų ir priešiškumo;

nežinodamos, kaip išsigelbėti nuo šios naštos,

jos vėl ir vėl ją velka.

Jos nežino Išsilaisvinimo Kelio

ir nemato Išsilaisvinimo Kelio.

Nors puikiai žino apie mirtį,

ji joms nekelia baimės.

Jos gyvena nerūpestingai galvodamos:

„Mes niekada nemirsime“, –

visiškai paklydusios;

nors mato mirštančią motiną, nė kiek nesusimąsto.

Kai kurios net neprisimena savo tėvo,

nuolat sirgdamos

ir būdamos sutrikdytos klešų ir karmos...

Kaip tokiu atveju galime valgyti?!

Kankinami kančios, nežinodami,

beprasmiškai save išsekinam.

Tokių kančių šaltinis –

neišmanymas.

Skiriančios mintys, impulsai ir pojūčiai –

itin sunki ir varginanti našta.

„Vaikai“ – būtybės, nežinančios Dharmos,

klaidžioja dėl aistringų troškimų.

„Apsuptos“ kūno naštos,

jos vėl beprasmiškai gimsta pasaulyje.

Joms reikia švarių ir gražių drabužių,

vandens apsiprausimui ir tepalų.

Joms reikalingas skanus maistas,

tenkinantis kūną.

Jų ausys taip pat ieško

malonių būgnų ir cimbolų [garsų],

o akys prisiriša prie [daiktų] formų,

pagamintų iš septynių brangenybių.

Jų liežuvis ieško įvairių

malonių skonių,

o kūnas nuolat trokšta

švelnių ir minkštų prisilietimų.

Taip pat jis su džiaugsmu jungiasi

su kitu kūnu, dėl ko gimsta

šis neprotingas kūnas.

Kas gali dėl to džiaugtis?!

Aš nešioju gražius batus,

kuriuose kojos jaučia malonumą.

Bet kai ateis mirties laikas, jie,

įvairūs drabužiai ir tepalai manęs neapsaugos.

Net kūnas nebus man apsauga;

ką jau kalbėti apie drabužius ir tepalus?!

Vadinamasis „žmogus“ – tai kūnas;

jis įgyja kvėpavimą, didelę jėgą

ir aštrų analitinį gebėjimą.

Šiuo požiūriu kūnas

turi didelių privalumų.

Anksčiau aš žaidžiau, linksminausi,

apsuptas žirgų ir dramblių.

Nežinodamas Išsilaisvinimo Dharmos,

mėgau daryti bloga.

Nežinodamas apie gyvenimą po mirties,

žaisdamas, atsidaviau blogiui.

Aš vėl ir vėl atgimdavau,

ir mirtis vis ateidavo pas mane.

Vėl ir vėl patyriau sielvartą,

visiškai susaistytas raudos.

Aš regėjau savo motinų mirtis,

tėvų ir artimųjų, seserų ir sūnų,

taip pat žmonų mirtis.

Kadangi visas, stovis yra tuščias,

kas iš protingų jaus prisirišimą?!

Bet su protu, apimtu troškimų,

galvojau, kad [daiktais] galima pasitikėti.

Nesilaikydamas Ramybės Dharmos,

aš, mirties valandą, nejutau džiaugsmo.

Kadangi mano protą temdė troškimas,

aš nebuvau dosnus.

Todėl nėra blogio, lygaus troškimui,

ir iki šiol jo neapleidau.

Mes gimdavome visiškai paklydę.

Klaidžiojome po visas [samsaros] sritis.

Klausėme neteisingų garsų.

Aistringai kabinomės už to, kas nėra šventoji Dharma.

[Dabar] ieškome Išsilaisvinimo ir meditacijos.

Mes daugiau nenešime kūno naštos.

Vardan pasaulio gerovės tapkime Budomis –

mokytojais, būtybių vedliais!

Buda yra pasaulio tėvas ir motina.

Buda rodo Kelią; Jo dėka

brangenybių lietus išsilieja

ant visos Džambudvipos.

Kvailos būtybės nežino,

kas yra Dharmos Susirinkimas.

Tas, kuris siekia Nušvitimo,

įgyvendins Dharmos Susirinkimą.

Visi sudėtiniai [dalykai] tušti;

taip pat tušti ir turtai.

Kai suvoki ir save esant tuščią,

tampi netekęs vilties.

Sthavira Bhaišadžjasena,

įsiklausyk į mūsų žodžius.

Bodhisatvų labui prašome tavęs

eiti kaip pasiuntiniui.

Prisiminę samsaros ydas,

bodhisatvos nenusimena.

Su uolumu ir didžiu tvirtumu

jie kaupia visas dorybes.

Keliauk pas Pasaulio Mokytoją,

visiškai nubudusį dėl Laimės, –

Nugalėtoją, neturintį jokio nusiminimo,

ir pasakyk mūsų labui:

„Tu nugalėjai Marą,

sutriuškinai jį, nors jis ir stiprus.

Tu greitai uždegei Dharmos [fakelą],

palaikantį visas būtybes“.

Mes negirdėjome Dharmos,

kurios dėka tampama Budomis.

Todėl prašome tavęs, sthavira,

greitai išvykti dėl mūsų gerovės.

Mes nematėme Tathagatos,

turinčio trisdešimt du Ženklus.

Kol [Jo nepamatysime], nebus išsigelbėjimo.

Taip kalbėdami, mes su pagarba laukiame.

Bhaišadžjasena tarė:

– Pakelkite akis į viršų.
Ką matote?

Pažvelgę į dangų, būtybės pamatė
tris tūkstančius penkis šimtus rūmų,
išsidėsčiusių danguje,
papuoštų septynių rūšių brangakmeniais
ir nuostabiomis brangakmenių gijomis.
Jų viduje žydėjo gėlės
ir sklido dieviški smilkalai.

Tada jos paklausė sthaviros:

– Kas tai per rūmų reiškiniai,
papuošti brangakmenių tinklais
ir pilni lotoso žiedų kuokelių?

Bhaišadžjasena atsakė:

– Šios vietos skirtos jums.
Eikite pamatyti Budos.
Nusilenkite Jam –
pagrindiniam tarp tų, kurie paliko pasaulietinį gyvenimą,
nušviečiančiam pasaulį.

Būtybės pasakė:

– Bet mes nežinome kelio pas Jį,
ir Tathagata nematomas.
Kadangi nežinome kelio,
kaip mes galime Jam nusilenkti?

Bhaišadžjasena tarė:

– Kaip erdvė yra beribė
ir nepasiekiama,
taip neįmanoma prieiti nusilenkti
prie pasaulio Mokytojo –
Nektaro teikėjo.

Kaip Sumeru kalnas iškilęs,
taip ir pasaulio Mokytojas yra savo vietoje.
Bet galima išmatuoti Sumeru kalną,
taip pat ir didžiojo vandenyno gelmes;
galima suskaičiuoti dulkeles visatoje,
bet Budos kilmė yra nesuvokiama.

Bodisatvos iš dešimties krypčių lenkiasi pasaulio Švietėjams.

Būtybės sušuko:

– Pasaulio Globėjau, pažvelk į mus!
Išpildyk mūsų troškimus.
Mes su visa siela lenkiamės pasaulio Mokytojui,
kad pasiektume Vaisių.

Bhaišadžjasena tarė:

– Pasaulio Mokytojas neprisiriša nei prie kvapų,
nei prie gėlių girliandų, nei prie tepalų.
Jis palaiko priežastis,
leidžiančias būtybėms išsilaisvinti iš sąlygotosios egzistencijos.
Tie, kurie sutramdė savo protą
ir kreipėsi į Budą kaip prieglobstį,
neturės kovoti
su siaubinguoju Mara.
Jie nebebus pavaldūs mirčiai,
greitai realizuos dharani.
Jų sielas apims tyras tikėjimas,
ir jie išvys pasaulio Mokytoją.

Tada Bhagavanas, Tathagata, kurio balsas malonus kaip paukščio drongo, nusišypsojo. Ir Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena pakilo iš savo vietos, nusilenkė Bhagavanui, pagarbiai suglaudęs delnus, ir pasakė:

– Bhagavanai, iš Tavo burnos suspindo 84 000 spindulių ir nušvietė šią visatą Trisahasra-mahasahastrika su viskuo, kas joje yra. Jie apšvietė ir trisdešimt du didžiuosius pragarus, ir trisdešimt dvi dievų sferas.

Šie spinduliai buvo įvairiaspalviai: mėlyni, geltoni, raudoni, balti, violetiniai, krištoliniai ir sidabriniai. Šie  spinduliai, pasklidę iš Bhagavano burnos, sudarė įvairiausias laimės rūšis visatos būtybėms Trisahasra-mahasahastrika, paskui septynis kartus apskriejo Bhagavaną ir įsiliejo į Jo viršugalvį.

Kokia yra Tavo šypsenos priežastis ir tikslas, sukūrus šiuos reiškinius?

Toliau bodhisatva-mahasatva Bhaišadžjasena pridūrė:

– Bhagavane, jei man pasitaikytų proga, norėčiau dar kai ko paklausti Bhagavano, Tathagatos, Arhato, Tikrai Tobulai Nušvitusio Budos...

Bhagavanas pasakė Bodhisatvai-Mahasatvai Bhaišadžjasenai:

– Klausk apie ką tik nori, Bhaišadžjasena. Aš paaiškinsiu tai, ko klausi, ir patenkinsiu tavo protą.

[Bhaišadžjasena] paklausė:

– Bhagavane, tos atsiradusios 300 milijardų jaunų būtybių, suvokusios subtilią Dharmą, kurią skelbia Bhagavanas, pasakė senoms būtybėms: „Jūs, senos būtybės, nesuprantate Dharmos. Jūs nuolat prisirišate prie to, kas nėra Dharma ir kas bloga.“ Kai jie kalba tokius nemalonius ir įžeidžiančius dalykus, kodėl gi, Bhagavane, jie taip pat ištarė tuos malonius ir gražius žodžius?

Bhagavanas tarė:

– Argi nežinai, Bhaišadžjasena, kodėl jie taip kalba? Jie šypsodamiesi sako labai malonius dalykus Tathagatai. Kadangi jie išgirdo Dharmą, Bhaišadžjasena, jie suvoks visos Dharmos esmę. Jie įgis visas dorybes. Jie visi pasieks dharani ir nuo šiol išliks dešimtyje lygių. Šiandien jie paskleis garsą iš didžiojo Dharmos būgno. Ar matai, Bhaišadžjasena, šiuos rūmus?

– Matau, Bhagavane. Matau, Sugata, – atsakė Bhaišadžjasena.

Tada Bhagavanas pasakė:

– Šiandien, Bhaišadžjasena, šios jaunos būtybės įžengs į šiuos rūmus ir įgaus aiškų Dharmos suvokimą. Šiandien jos visiškai ištobulins visas gerąsias savybes. Šiandien jos muš Dharmos būgną. Šiandien daugelis dievų rūšių aiškiai suvoks Dharmą. Net daugelis būtybių, kurios patyrė „klaidingą kritimą“ ir yra pragaruose, išgirdusios Tathagatos Išminties Mokymą, įveiks samsarą ir taps Nugalėtojais.

Tuo metu 900 milijardų senų būtybių pasieks Įžengusio į srautą vaisių ir visos suvoks Dharmą. Bhaišadžjasena, visos jos atsikratys visų kančių. Visos jos, Bhaišadžjasena, išvys Tathagatą. Bhaišadžjasena, jos visos įvaldys didžiojo Dharmos būgno garsą. Bhaišadžjasena, pažvelk į keturias puses.

Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena pažvelgė į keturias puses ir pamatė: iš rytų artinosi tiek bodhisatvų, kiek yra smilčių 500 milijonų Gangos upių; iš pietų – tiek, kiek smilčių 600 milijonų Gangos upių; iš vakarų – tiek, kiek smilčių 700 milijonų Gangos upių; iš šiaurės – tiek, kiek smilčių 800 milijonų Gangos upių. Iš apačios artinosi tiek bodhisatvų, kiek smilčių 900 milijonų Gangos upių, o iš viršaus – tiek, kiek smilčių milijarde Gangos upių. Atėjusios jos atsisėdo vienoje pusėje prieš Bhagavaną.

Tada Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena paklausė Bhagavano:

– Bhagavane, kokios tai juodos ir raudonos formos matomos danguje?

[Bhagavanas] atsakė:

– Bhaišadžjasena, ar nežinai, kokios juodos ir raudonos formos matosi danguje? Tathagata žino. Tai Mara, Bhaišadžjasena. Ar nori pamatyti?

– Noriu, Bhagavane. Noriu, Sugata.

Bhagavanas tarė:

– Bhaišadžjasena, čia susirinko tiek bodhisatvų, kiek smilčių milijarde Gangos upių...

– Bhagavane, kokia šių bodhisatvų atvykimo priežastis, kokia sąlyga?

– Bhaišadžjasena, jaunos būtybės yra ta sąlyga, dėl kurios visos būtybės suvoks meditacijos Dharmą. Bhaišadžjasena, ar matai čia atvykusias įvairių pavidalų būtybes, susirinkusias dėl įvairių stebuklingų jėgų palaiminimų?

[Bhaišadžjasena] atsakė:

– Matau tiek daug bodhisatvų, kiek smilčių milijarde Gangos upių ir kiek smilčių šimtuose tūkstančių miriadų Gangos upių, bodhisatvų, esančių čia dėl magiškų galių, turinčių įvairius pavidalus ir formas. Šie bodhisatvos yra Šventosios Dharmos buveinėje. Aš matau tuos bodhisatvas, kurie yra čia kartu su savo palydovais Dharmos buveinėje.

Po šių Bhagavano žodžių Bodhisatva-Mahasatva Sarvašura, Bodhisatva-Mahasatva Bhaišadžjasena, visi jauni ir seni bodhisatvos su visais palydovais, visas pasaulis – dievai, žmonės, asurai, gandharvos – džiaugėsi ir šlovino Bhagavano mokymą.

„Šventosios Dvigubos Sutros Dharmos aiškinimas“ yra baigtas.

Baigtas šventosios Dvigubos Sūtros Dharmos pasakojimas.

Išvertė ir redagavo Indijos meistrai Džinamitra ir Današila , vienuolis Ješej-de