Amitabhos Budos dvylika šviesų

Amitabhos Budos dvylika šviesų yra aprašytos svarbiuose Mahajanos budizmo šventraščiuose, ypač Begalinio Gyvenimo Sūtroje (Sukhāvatīvyūha Sūtra), Amitabhos Sūtroje ir Kontempliacijos Sūtroje (Amitāyurdhyāna Sūtra). Šiose sūtrose Šakjamunis Buda pasakoja apie Amitabhos Budos pažadus ir nuopelnus, kurie leidžia visoms būtybėms išsivaduoti iš samsaros ir atgimti Tyrame krašte  – Sukhavatyje.

Dvylika šviesų simbolizuoja Amitabhos Budos išmintį, užuojautą ir beribę galią. Kiekviena šviesa turi unikalią savybę – kai kurios apima begalinį laiką ir erdvę, kitos pašalina gyvų būtybių neišmanymą, kančias ir kliūtis išsigelbėjimui. Amitabhos šviesa niekada neužgęsta ir visada globoja tuos, kurie tiki jo pažadais ir kartoja jo vardą.

Šias šviesas detaliai aiškina budizmo meistrai, tokie kaip meistras Šandao (613–681) ir meistras Tanluanas (476–542), kurie pabrėžė, kad jos yra Amitabhos Budos užuojautos išraiška. Jos ne tik rodo jo galią, bet ir tiesiogiai veikia būtybes, suteikdamos joms apsaugą, vedimą ir išgelbėjimą.

Suprasdami šių dvylikos šviesų reikšmę, galime geriau suvokti Amitabhos Budos pažadą ir siekti atgimimo Tyrame Krašte.


Amitabhos Budos šviesų rūšys ir jų reikšmės: