Embedded Files
1. Trumpai apie mane: po „Ąžuolyno" baigimo įstojau į Amsterdamo universitetą, kur baigiau politikos, psichologijos, teisės ir ekonomikos bakalaurą. Po studijų dariau visokias praktikas ir darbus, bet vis mintyse kirbėjo kažkur paslėptas noras pabandyti savo gyvenimą sieti su kiek labiau kūrybine veikla. Galiausiai įstojau į East15 vaidybos mokyklą Anglijoje, kur 2021 m. baigiau aktorinio magistrą. Ir štai jau eina antri metai kaip po studijų baigimo gyvenu Londone ir esu aktorė. Skamba kaip klišė, bet sakau tai nuoširdžiai - jei kas nors man ką tik po "Ąžuolyno" baigimo būtų papasakojęs, kaip susiklostys mano veikla, profesija ar visas gyvenimas, turbūt nebūčiau niekaip patikėjusi.
3. Kodėl gi ne. Kol yra žmonių, kuriems tai svarbu ir kurie to nori!
2. Turbūt svarbiausias dalykas, ką „Ąžuolynas“ man davė, yra žmonės. Gimnazija, ypač vėlesnėse klasėse, buvo ta aplinka, kurioje aš jaučiausi esanti tarp savo žmonių. Kai kurie iš jų mane supa ir dabar, ir be jų savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti. Kita "Ąžuolyno" dovana - tai suteikta saugi erdvė eksperimentuoti ir sukurti turbūt pirmuosius tikruosius savo pasiekimus. Mokykloje jaučiausi galinti įžiebti pokyčius, turinti balsą ir gimnazijos aplinka šiuo atžvilgiu mane tik skatino ir toliau stengtis, kurti, dalyvauti ir būti. Tai didelis dalykas - būnant labai jaunam išmokti nuoširdžiai tikėti savo jėgomis ir galėti matyti savo darbo vaisius: ar suorganizuoti mokyklos renginį nuo pradžios iki galo, ar būti išrinktai į mokyklos parlamentą, laimėti konkursą ar olimpiadą, ar sugalvoti kokį kitą beprotišką užmojį.
4. Daug gyvenimiškos išminties turbūt dar neturiu, nes, noriu tikėti, esu gana jauna, bet turbūt yra keletas dalykų, kuriuos kadaise būčiau norėjusi išgirsti pati. Retkarčiais mokantis gimnazijoje (ir ne bet kokioje, o labai rimtoje!) atrodo, kad pasaulis yra kartu ir beribis, ir labai ribotas. Pasaulis už mokyklos ribų dar yra nežinomybė, bet kartu (bent jau man tuo metu) rodosi, kad yra vos ne kelios įmanomos gyvenimo kryptys, ir štai dabar, būnant 17-os, jau reikia priimti labai svarbius sprendimus, kurie amžiams nulems tavo ateitį: kokius dalykus mokysiesi toliau, kokius egzaminus laikysi, kur stosi, kokioje šalyje, kuo nori būti, kas esi dabar. Nesumenkinu šios kryžkelės. Bet kartu tiek savo, tiek draugų rate matau, kad iš tiesų mūsų gyvenimai, o ypač karjeros, retkarčiais klostosi visai ne planavimo, o labiau atsitiktinumo būdu (t.y. random, ir nuoširdžiai turiu būtent šį žodį omenyje). Kažkas išvažiavo į studijų mainus kitame žemyne ir ten sutiko savo dabartinį sutuoktinį, kažkas atliko praktiką ir gavo darbą Europos parlamente, kažkas dirbo su žmonėmis, kuriuos prieš tai viešojoje erdvėje idealizavo, bet suprato, kad visai jie ne tokie, kaip atrodo. Būna visaip. Ir galų gale būna taip, kaip turi būti. Būna visaip, bet nereiškia, kad taip, 'kaip turi būti", tiesiog ims ir nukris iš dangaus. Turbūt labiausiai iki šiol tikiu nuoširdžiomis pastangomis. Nebemanau, kad, jei tiktai kažko labai labai labai norėsi, tą ir pasieksi - štai dabar astronaute ar balerina, kad ir kaip norėčiau, tapti negalėčiau. Bet tikiu, kad, jei dėl ko nors nuoširdžiai stengsiesi, kad jei atrasi ką nors, kas tau rūpi, tame ir slypės prasmė. Ir kad tas dalykas nebūtinai yra karjera vienintele to žodžio prasme - galbūt tai visgi yra šeima arba dar neatrastas miestas, arba tavo ateities profesija, kuri dar neegzistuoja, arba dabartinis hobis, arba socialinis aktyvizmas, arba klimatas ir planetos ateitis, arba tavo močiutės sodas, kuriame auga žemuogės. O galbūt visa tai kartu. O jei dar nežinai, praleisti metus nestudijuojant tikrai nieko tokio.
Page updated
Report abuse