Pradedant 1938 m. smarkiai pradėjo niauktis Europos dangus, vis daugiau pradėjo reikštis tokie įvykiai, kurie nieko gero nežadėjo. 1938 m. kovo 11-13 d. Vokietija okupavo Austriją, tų pačių metų spalio pirmomis dienomis Vokietija okupavo Čekoslovakijos valdomą Sudetų kraštą, o po kurio laiko ir pačią Čekoslovakiją. 1939 m. kovo 23 d. vokiečių kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą, prijungiant jį prie Vokietijos. Netekome vienintelės Lietuvoje Nidos sklandymo mokyklos. Tų pačių metų balandžio primomis dienomis Italija okupavo Albaniją. Tad daugelio mažesniųjų valstybių ateitis buvo neaiški ir neužtikrinta, tas lietė ir Pabaltijo valstybes.

Tęsdamas pasakojimą apie Karo aviacijos mokyklos gyvenimą noriu paminėti tai, kad 1938 m. vasarą, parenkant naujus kandidatus į Karo aviacijos mokyklą buvo komplektuojamas tik mechanikų skyrius ir dviem mėnesiais anksčiau negu paprastai (rugsėjo pirmoje pusėje). Tad manoji penktoji lakūnų laida, į kurią aš įstojau, kol kas buvo paskutinioji.

1939 m. balandžio mėn. viduryje buvo paskelbtas Lietuvos Karo aviacijos viršininko įsakymas apie lakūnų – oro šaulių grupės organizavimą. Į šią pirmąją tokią grupę buvo priimami liktiniai puskarininkiai, baigę Karo aviacijos mokyklos mechanikų skyrių ir Karo aviacijos mokyklos vyresniųjų kursų mokiniai mechanikai (antras ir trečias), kurie sveikatos atžvilgiu tinka lakūno tarnybai. Ši naujiena mane pradžiugino – atsirado galimybė vėl tapti skraidančiu žmogumi, todėl nieko nelaukdamas tarnybos tvarka padaviau raportą dėl priėmimo į oro šaulių grupę. Mano prašymas buvo patenkintas. 

Prasidėjo medicinos komisija, vėl apie savaitę prisiėjo vaikščioti į Karo ligoninę. Ar visi iš parinktų kandidatų praėjo medicinos komisiją – dabar atsimenu. Tik žinau, kad galutinai mūsų grupė buvo sukomplektuota iš 17 žmonių. Iš mano antro mokyklos kurso buvome penki: Bambalas, Cicėnas, Mikutis, Pesys, Saponka. Iš trečio išleidžiamojo kurso buvo trys: Lauruška, Orentas ir Sasinas (Justo Paleckio prusbrolis). Likusieji 9 žmonės buvo priimti į oro šaulius liktiniai puskarininkiai, anksčiau baigę aviacijos mokyklą – tai: Banys, Bulota, Gimžauskas, Jaškys, Kreivys, Kšenaitis, Maciukevičius, Seklaitis ir Tamošaitis.

Po medicinos komisijos ir kitų formalumų tuo pat prasidėjo teoretiniai užsiėmimai. Pagrindinės disciplinos buvo: a) oro šaudyba, b) aviacija (oro navigacija), c) bombų mėtymas, d) fotografavimas iš oro, e) susipažinimas su tuometiniu Lietuvos Karo aviacijos lėktuvų apginklavimu ir f) praktiški užsiėmimai turimų žinių pagilinimui. Radiotechnikos pagrindų ir Morzės abėcėlės įsisavinimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Visą čia paminėtą programą reikėjo praeiti mėnesio laikotarpyje, todėl užsiėmimai vyko intensyviai ištisas dienas ir dėl laiko stokos buvome supažindinami tik pačiais svarbiausiais elementais. Pasibaigus teoretiniams užsiėmimais turėjome išvykti praktikai į Zoknių įgulą Šiauliuose, kur bazavosi III-čia grupė (3-čia, 4-ta ir 5-ta oro eskadrilės). Ten specialia prie 3-čios eskadrilės mūsų praktiniam apmokymui buvo sudaryta mokomoji grandis iš „Ansaldo A. 120“ tipo lėktuvų, apginkluotų anglų pavyzdžio „Vickers“ kulkosvaidžiais.

___ . . . ___

1939 m. gegužės 14 d. traukiniu atvykome į Zoknius ir, nežiūrint karinių laipsnių, visi buvome apgyvendinti viename aerodromo kuopos kareivinių kambaryje ir priskirti šioje kuopoje maitintis. Kuopos vadu buvo kpt. Gudynas, o kuopininku – vrš. Skerstonas, tačiau mūsų kuopos tvarka ir gyvenimas nelietė, nes čia turėjome tik pastogę. Iš karto buvome pristatyti 3-čios eskadrilės vadovybės ir supažindinti su veiklos programa. Čia sužinojome, kad mes sudarome atskirą mokomąją grandį, tiesioginiai pavaldžią grupės vadui, ir mūsų vadu paskirtas karo lakūnas kpt. Žižys. O pilotais skiriami karo lakūnai puskarininkiai: Čiapas, Keršys, Leparskas ir Sadaitis. Tiesioginis instruktorius buvo karo lakūnas ltn. Lekšas (žvalgas kaip ir Žižys).

Kaip jau minėjau, 3-čia eskadrilė buvo ginkluota italų firmos „Fiat“ gamybos lėktuvais „Ansaldo A. 120“. Tai dvivietis monoplanas, galintis atlikti lengvojo bombonešio ir žvalgybos lėktuvo funkcijas, ginkluotus dviem nejudomais, per propelerį šaudančiais, ir vienu žvalgo anglų pavyzdžio „Vickers“ kulkosvaidžiais. Tad mūsų tikslas buvo gerai įsisavinti šią techniką, t.y. išmokti šaudyti į žemės ir oro taikinius, mėtyti bombas ir atlikti kitas operacijas. 3-čios eskadrilės vadu buvo mjr. Masys, technikos karininku – karo lakūnas kpt. Žilys. Daugiau iš eskadrilės skraidančio personalo, išskyrus pritvirtintus mokomai grandžiai, prisimenu tik: kpt. Radvenį (Heidrikį), ltn. Bieliauska, pusk. Kurtinaitį ir pusk. Juozėną (rašytojo J. Baltušio brolis).

1939 m. gegužės 15 d. prasidėjo darbas. Susirinkus 3-čios eskadrilės būstinėje grandines vadas kpt. Žižys pranešė dienos programą ir sustatė skridimų eilę. Turėjome iš žvalgo kulkosvaidžio šaudyti į žemės taikinį, kuris buvo Rekyvos ežero pakrantėje, maždaug 6-8 m. nuo kranto. Taikinys buvo virš vandens, šiek tiek nuožulnioje padėtyje, 3x3 m. dydžio. Per kelis užėjimus išilgai kranto, praskrendant pro taikinį 60-80 m. aukštyje, reikėjo iš žvalgo kulkosvaidžio iššaudyti nustatytą skaičių šovinių. Baigus lėktuvui šaudyti ten budintis asmuo turėjo suskaičiuoti pataikymus, užrašyti atitinkame lape ir užklijuoti skyles.

Pirmas su pilotu j. pusk. Sadaičiu pakilo pusk. Pranas Tamošaitis, o mes likę žemėje – starte laukėme jo sugrįžtant, nes kiekvienas iš mūsų norėjo kuo greičiau pakilti į orą ir išbandyti savo jėgas praktiškai. Štai „Ansaldas“ ateina tūpti, ratais palietė žemę ir ruliuoja starto link. Kažkodėl tabaluoja antroje sėdynėje esantis žvalgo kulkosvaidis, juk turi būti palaikomas ten sėdinčio žmogaus. Arčiau priruliavęs Sadaitis ženklais rodo į užpakalinę sėdynę ir tik tada supratome, kad ten žmogaus nebėra. Po to jis greitai paaiškino, kad, užeinant ant taikinio, staiga kažkas sudrebino lėktuvą ir atsisukęs, užpakalinės sėdynės pusėn pamatė besileidžiantį su parašiutu žmogų. Suprato, kad jo žvalgas iškrito iš lėktuvo. Matė, kaip Tamošaitis nusileido ant žemės, bet ar laimingai – pasakyti jis negalėjo.

Skubiai buvo pasiųsta greitosios pagalbos mašina ir su nekantrumu laukėme jos sugrįžtant. Skraidymai buvo nutraukti. Po kiek laiko sužinojome, kad pusk. Tamošaitis buvo atvežtas į Šiaulių ligoninę negyvas. Tad mūsų veiklos pradžia prasidėjo laidotuvėmis ir gerokai apgadino nuotaiką. Po šio įvykio mūsų grandis gavo „juodosios“ grandies vardą. 

Dabar trumpai papasakosiu, kaip šita nelaimė įvyko.

Kaip jau minėjau, to meto dviviečiai žvalgybiniai lėktuvai užpakalinėje sėdynėje turėjo judantį žvalgo – šaulio kulkosvaidį, kuris buvo pritvirtintas prie virš sėdynės esančio žiedo – ratilo. Ratilas šarnyrų pagalba tam tikrose ribose (apie 180 laipsnių) galėjo suktis į abi puses. Taip pat kulkosvaidis turėjo eigą aukštyn ir žemyn. Šaudant į žemės taikinius šaulys turėjo stovėti stačias, o mažesnio ūgio žmogus net užsilipti ant sėdynės, kad galėtų nusitaikyti į žemėje esantį taikinį. Prisirišama buvo grandine prie lėktuvo dugne esančio kablio. Tokiu būdu didesnė kūno dalies būna lėktuvo išorėje veikiama nuo propelerio stipraus oro srauto. Buvo naudojami italų „Salvator“ tipo parašiutai, kurie dėl savo konstrukcijos šauliams buvo pavojingi naudotis, nes parašiuto išskleidimo rankena (ne žeidas) esanti ant juosmens standžios juostos, kur nors užkliuvusi ar užsikabinus, galėjo išskleisti parašiutą. Toks atvejis ir įvyko Pranui Tamošaičiui. Jam besisukiojant su kulkosvaidžiu iš vienos vietos į kitą pusę, užkliuvusi rankena atidarė parašiutą ir nuo oro srauto žaibiškai išsiskleidęs parašiutas ištraukė jį iš lėktuvo, nutraukdamas prisirišimo grandinę. Atsiskyręs nuo lėktuvo, parašiuto tempiamas Tamošaitis trenkėsi į lėktuvo stabilizatorių ir be sąmonės nusileido žemėn. Neatgavęs sąmonės mirė. Tai vienintelis Lietuvos Karo aviacijos istorijoje tokio pobūdžio nelaimingas atsitikimas. Tamošaičio kūnas buvo pašarvotas 4-tos eskadrilės angare tarp trijų lėktuve ir ten išbuvo visą parą. Po to artimieji išsivežė tėviškėn Jurbarko valsčiuje ir ten palaidojo. Skraidymai buvo tuo metu nutraukti.

Ši tragiška Tomaišaičio mirtis mus labai sukrėtė, buvo jaunas linksmas draugas ir staiga jo nėra. Tik po ilgesnio laiko šis įvykis palaipsniui užsimiršo ir darbas vėl įėjo į savo vėžias. Pagaliau mes niekada negalėjome užmiršti savo profesijos ypatumų ir kad su kiekvienu iš mūsų taip gali atsitikti. 

Zokniuose šaudymo pratimai į žemės taikinius vyko iki birželio 1 d., o po to turėjome vykti į Palangą, kur apie dvi savaites reikėjo atlikti šaudymo pratimus virš jūros ir į oro taikinius. Vadovybė išskrido lėktuvais, o mūsų šaulių grupei priėjo važiuoti traukiniu. Vakare nugabenome į Šiaulių geležinkelio stotį reikalingą turtą ir ten pakrovėme į vagoną. Likus dar laiko iki traukinio išėjimo užėjome į stoties restoraną truputį pasėdėti ir ko nors paragauti. Kitą rytą pasiekėme Kretingą, ten mūsų laukė sunkvežimis, kuris nuvežė į Palangos aerodromą, esantį apie 2 km. Nuo Palangos prie kelio į Šventosios uostą. Šis aerodromas buvo naudojamas kaip poligonas, kurs visos Karo aviacijos eskadrilės pagal sudarytą eilę atlikdavo šaudymo pratimus į oro taikinius. Šiame aerodrome Lietuvos Aeroklubas ruošdavo aviacijos šventes, o atidarius 1939 m. vasarą oro susisiekimo liniją Kaunas – Palanga, čia tūpdavo keleiviniai lėktuvai.

Įkurdinti buvome vasaros tipo mediniame name, ten kartu buvo ir kariška virtuvė. Namų kompleksas gyventi ir kitiems reikalams buvo pastatytas pušyne – tikras kurortas. Įsikūręs ir susitvarkęs nutariau po kelionės truputį pailsėti, tačiau neilgai trukus buvau iškviestas prie angaro, kur stovėjo lėktuvai. Ten buvo duotas įsakymas kartu su išleidžiamojo kurso mokiniu lakūnu Kleopu Petraičiu kilti į orą išvelkant virš jūros į 1000 m. aukštį oro taikinį – rankovę, nes prasideda skraidymai ir šaudymas į oro taikinius. Kilome lėktuvu „Ansaldo A. 120”, nors šiaip taikiniams vežioti buvo naudojamas senas tipo lėktuvas „LVG C. VI“ taikinių išvilkimo reikalas eilės tvarka priklausė mūsų grupei. Tad prisiėjo, taip sakant, dvigubą darbą dirbti.

Taikinio išvilkimo procedūra buvo atliekama tokiu būdu. Prie lėktuvo liemens šono išorėje buvo pritvirtintas atitinkamai sulankstytas medžiaginis taikinys (rankovė) 3 m. ilgio ir 1 m. diametro. Taikinio lininės virvės, apie 100 m. ilgio, kitas galas buvo suvyniojamas ant laisvai besisukančios špulės, kuri buvo sumontuota žvalgo sėdynėje ant grindų. Pakilus į atitinkamą aukštį (iki 1000 m. ir aukščiau) taikinys buvo nuo lėktuvo atkabinamas ir čia ypač atidžiai reikėjo kojiniu stabdžiu reguliuoti špulės sukimąsi, kad ši per daug neįsibėgėtų ir nenutrūktų virvė. Tokių atvejų pasitaikydavo ir taikinys nukrisdavo nežinia kur. Prisieidavo neatlikus uždavinio tūpti ir naują taikinį imti.

Buvo šaudoma spalvotais kovos šoviniais, todėl į vieną taikinį iš eilės šaudydavo trys lėktuvai. Užtaisant kulkosvaidžio diską tam tikru šovinių skaičiumi kulkos galiukai buvo pamirkomi į tirštus spalvotus dažus. Kiekvienas šaulys žinojo savo spalvą ir lengvai surasdavo taikinyje savo pataikymus. Šaudant į oro taikinius reikėdavo priskristi prie ta pačia kryptimi taikinį velkančio lėktuvo ir, esant lygiagrečioje padėtyje, maždaug iš 70-100 m. atstumo buvo paleidžiama trumpa serija. Buvo stengiamasi šaudyti kuo trumpiausiomis serijomis ir padaryti kuo daugiau užėjimų – taip padidina pataikymų procentą. Baigus trejukei šaudymus lėktuvas su taikiniu planiruodavo žemyn ir žemame aukštyje užskridęs virš starto nukertant lėktuvo sėdynėje prie špulės virvę, numesdavo į reikiamą vietą taikinį.

Man šis skridimas su taikiniu pavyko gerai ir vėliau per visą Palangos poligone buvimo laikotarpį su taikinių išvilkimu jokių nuotykių neįvyko. Šioks toks nemalonumas nutiko atliekant šaudymo pratimą. Birželio 5 d. popietę pakilome su pusk. A. Keršiu į atitinkamą aukštį ir jau pirmame užėjime, paleidžiant trumpą seriją į oro taikinį, užsikirto kulkosvaidis. Norėdamas pašalinti kliūtį pabandžiau nuimti nuo kulkosvaidžio šovinių diską ir net nepajutau kaip srovė išplėšė jį man iš rankų. Stebiu juodą tašką, krentantį žemyn ir stengiuosi nepamesti jo iš akių, o Keršiui liepiu greitai pikiruojant vytis krentantį diską, bet prie žemės pametu jį iš akių ir negaliu tiksliai nustatyti nukritimo vietos, tuo labiau, kad ten miškas. Nužemėjome iki 50 m. aukščio ir apie spėjamą vietą padarėme pora ratų, nužiūrėjome privažiavome sąlygas žemės keliais ir nuskridome į savo aerodromą. Ši vieta buvo maždaug 7 km. nuo mūsų aerodromo prie Šventosios kaimelio, kur dabar Palangos aerouostas. Apie įvykį atraportavau grandines vadui kpt. Žižiui, jis labai nepyko, tik pasakė, kad aš žioplys, kad parašyčiau paaiškinimo raportą ir leido su motociklininku nuvažiuoti į vietą. Tačiau paieškos po mišką buvo be rezultatų – lygiai kaip adatos ieškojimas šieno vežime. Tuo šis nuotykis ir baigėsi.

Birželio viduryje, maždaug po dviejų savaičių šaudymo į oro taikinius pratybų programa buvo užbaigta ir susirinkę savo mantą – kas lėktuvais, kas traukiniu – grįžome į Zoknius (Šiaulius). Čia vėl prasidėjo įprastinis gyvenimas – praktiniai ir teoriniai užsiėmimai. Skraidymų buvo mažiau, nes dauguma skraidančio ir techninio personalo išėjo atostogų. Liepos mėn. pabaigoje gavau ir aš tris savaites atostogų. Tuo metu kaip tik mirė dėdė Kazimieras Benetis, todėl teko prisidėti prie laidotuvių organizavimo.

Grįžus iš atostogų vėl prasidėjo specifinis Karo aviacijos gyvenimas, tačiau skraidymų tebuvo mažiau, nes reikalingą šaudymo į žemės ir oro taikinius programą buvome įvykdę. Todėl daugiau dėmesio buvo skiriama teorijai. Pradėjome nagrinėti avigacijos (oro navigacijos) temą, be kurios neįmanomi perskridimai; pradėjome mokytis Morzės abėcėlę, kuri tuo metu labai buvo reikalinga radio ryšiui, ir dar kai kuriuos antraeilius aviacijos dalykus. Darbu perkrauti nebuvome, buvo laiko ir krepšiniui pažaisti, kuris tuo metu madoje buvo, ir į miestą išeiti, o retkarčiais ir į namus parvažiuoti.

1939 m. rugsėjo 1 d. per radiją išgirdome, kad tarp vokiečių ir lenkų kilo karas. Tiksliau pasakius, Vokietija užpuolė Lenkiją. Ši žinia mus gerokai pritrenkė ir kėlė susirūpinimą dėl Lietuvos ateities. Jau pirmosios karo dienos parodė, kad lenkai nepajėgia rimtai pasipriešinti vokiečių puolimui, tačiau karo baigtis nebuvo aiški, nes į karą prieš Vokietiją įsijungė Prancūzija ir Anglija.

Atsimenu, vieną rugsėjo mėn. sekmadienio pavakarę grįžęs traukiniu iš tėviškės į Šiaulius pastebėjau neįprastą judėjimą. Geležinkelio stotyje buvo daug vežimų ir mašinų su žmonėmis ir be jų, tačiau nesupratau priežasties. Parėjęs iš geležinkelio stoties į kareivines Zoknių aerodrome sužinojau, kad Lietuvoje paskelbta mobilizacija ir kad mūsų kursantų grupė perkelta į kitas kareivines. Kitą rytą visi susirinkome 3-čios eskadrilės lakūnų kambaryje. Ten eskadrilės vadas mjr. Masys nušvietė esamą padėtį ir davė konkrečius nurodymus skraidančiam bei techniniam personalui pasiruošti kovos padėčiai. Visiems lėktuvams buvo sudarytos pastovios įgulos, o pati eskadrilė suskirstyta į tris grandis ir eilės tvarka viena iš jų buvo budinti. Aš iš karto patekau į budinčiąją grandį. Ji buvo pirmiausia apginkluota ir paruošta kovos veiksmams – pagal signalą turėjome kilti į orą. Buvome įsitikinę, kad prisieis susitikti su lenkais, nes Lenkijos armija, vokiečių sumušta vakarų fronte ir sovietų kariuomenės spaudžiama iš rytų, veržėsi į Lietuvą ir Latviją, todėl galėjo būti rimtų susirėmimų. Nors mūsų eskadrilė buvo kovos parengtyje, tačiau lėktuvais buvo angare, matyt, vadovybė skaitė, kad seno tipo lėktuvais nedaug ką galima bus nuveikti. 4-tos žvalgybinės – lengvųjų bombonešių („ANBO-41”) ir 5-tos naikintuvų („Gloster „Gladiator“) eskadrilės lėktuvai iš angarų buvo išgabenti į aerodromo pakraštį ir pamiškėje užmaskuoti.

Kovinė parengtis tęsėsi apie savaitę laiko, tačiau mūsų eskadrilei neprisėjo pakilti. Tik 5-tos eskadrilės lakūnai žvalgybos tikslams skrido keletą kartų į rytus, bet susirėkimų su lenkais neturėjo. Jokių susirėmimų su lenkais neturėjo ir kitos kariuomenės rūšys, nes vokiečių sumuša ir sovietų spaudžiama lenkų kariuomenė didelėmis grupėmis pereidavo į Lietuvos teritoriją ir čia metę ginklus be pasipriešinimo leidosi internuojami. Tam tikslui keliose Lietuvos vietose buvo įsteigtos lenkams apgyvendinti stovyklos. Visi internuotieji, ypač karininkai stengėsi iš Lietuvos išvykti į Angliją arba Prancūziją.

Apie rugsėjo 20 d. Vokietijos karas su Lenkija buvo baigtas. Visa Lenkija buvo okupuota: vakarinė dalis su Varšuva – vokiečių, o rytinė dalis su Vilniaus kraštu – sovietų. Tuo metu mes nieko nežinojome ir įsivaizduoti negalėjom, kad Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos likimas jau nuspręstas. 1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp Stalino ir Hitlerio buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, prie kurios dar buvo slaptas priedas apie pasidalinimą įtakos sferomis Europoje. Sutartį pasirašė Maskvoje užsienio reikalų ministrai Molotovas ir Ribentropas. Sovietams turėjo atitekti rytinė Lenkijos dalis, Pabaltijos kraštai ir dalis Rumunijos (Beserabija, dabar Moldovijos TSR), o vokiečiams – pietinė Lietuvos dalis (visa Lietuva, tik po rugsėjo 28 d. atiteko sovietams) nuo Šventosios upės, Lenkijos ir kiti vidurio Europos kraštai. Vėliau vokiečiai tą pietinį Lietuvos pakraštį (dalis Suvalkijos) už tam tikrą pinigų sumą perleido sovietams.

Ta pačia proga noriu keletą žodžių parašyti apie lėktuvo „ANBO-VIII“ bandymus, nes tai vyko maždaug tuo pačiu metu, kaip ir ką tik paminėti įvykiai. Atrodo, karas dar nebuvo prasidėjęs, tai galėjo būti rugpjūčio mėnesio pabaigoje, vieną gražią dieną į Zoknius atskrido mums nematytu lėktuvu aviacijos viršininkas brig. gen. A. Gustaitis. Tai buvo bandymų stadiją praeinantis lengvo tipo smogiamasis bombonešis „ANBO-VIII“. Pirmus bandymus šis lėktuvas jau buvo praėjęs Kaune, o baigiamąją bandymų fazę Gustaitis nutarė atlikti Šilėnų poligone, t.y. išmesti mokomųjų bombų seriją į taikinį žemėje pikiruojant (smingant žemyn). Kiek prisimenu, tų skridimų buvo keliolika ir ne vieną dieną, iki Šilėnų poligono (durpyno) nuo aerodromo Radviliškio link buvo apie 6 kilometrus. Paties brig. gen. A. Gustaičio sukonstruotas ir išbandytas lėktuvas parodė gerus rezultatus ir turėjo būti pradėtas gaminti Karo aviacijos dirbtuvėse serijiniu būdu, tačiau karas viską sumaišė ir šio prototipo likimas liko nežinomas. Antanas Gustaitis buvo talentingas Paryžiuje baigęs aeronautikos mokslus, konstruktorius ir iki 1939 m. buvo sukūręs aštuonis „ANBO“ tipo lėktuvus. „ANBO“ lėktuvais buvo apginkluotos Karo aviacijos žvalgybos eskadrilės.

Rugsėjo pabaigoje po Lenkijos kapituliacijos įtampa šiek tiek sumažėjo, buvo paleisti namo mobilizuoti atsarginiai ir padėtis tapo normalesnė. Pirmomis spalio mėn. dienomis visa mūsų mokomosios grandies mokinių lakūnų grupė buvo atšaukta į Karo aviacijos mokyklą Kaune. Čia dar turėjome praeiti kai kuriuos dalykus iš teorijos. Dar buvome nesimokę radiotechnikos ir fotografijos, reikėjo tobulai išmokti Morzės abėcėlę. Radiotechniką dėstė aviacijos ryšių skyriaus viršininkas mjr. Augustinas, o fotografijos discipliną dėstė Foto tarnybos viršininkas mjr. Jablonskis (buvęs mano viršininkas).

Teoriniai užsiėmimai tęsėsi apie mėnesį laiko, kurie vyko pačioje mokykloje (A. Freda) arba aerodrome (Žagariškės). Mokykloje vyko tie užsiėmimai, kurie lietė radiotechnikos ir radio ryšio klausimus, o fotografavimo užsiėmimai Foto tarnyboje. Lapkričio pabaigoje lakūnų – šaulių paruošimo programa buvo baigta.

Išleidžiamojo kurso mokinių lakūnų ir mechanikų mokyklos užbaigimo išleistuvės buvo organizuotas aerodrome prie lėktuvų. Iškilmingoje aplinkoje buvo įteigti mokyklos užbaigimo diplomai (įteikė brig. gen. A. Gustaitis), perskaitytas Lietuvos kariuomenės vado įsakymas apie suteikimą lakūnams antros eilės karo lakūno vardą. Prie šių iškilmių buvo prijungta ir mūsų oro šaulių grupė. Seniau baigusiems aviacijos mokyklą (mechanikų skyrių) ir dabar bebaigiantiems ją buvo suteikti karo lakūnų vardai, išleidžiamojo kurso absolventams buvo atitinkamai įteikti mokyklos užbaigimo diplomai. Man ir dar keliems draugams (Bambalas, Cicėnas, Pesys ir Saponka), kuriems iki aviacijos mokyklos užbaigimo dar buvo likę metai, teko pačioje ceremonijoje pabūti tik žiūrovais.

Vieną 1939 m. lapkričio dieną, per radiją išgirdome, kad sovietai grąžina Lietuvai Vilnių. Spalio 10 d. buvo pasirašytas toks susitarimas, o lapkričio 15 d. generolo V. Vitkausko vadovaujamos Lietuvos kariuomenės dalys įžengė į Vilnių, bet džiaugsmo labai didelio nebuvo, nors šis kraštas daug metų buvo atplėštas nuo Lietuvos. Įvykiai vystėsi nepalankia mums linkme, kiekvienu momentu galėjo būti pažeistas Lietuvos neutralitetas, galėjo užplaukti juodi debesys tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Sovietai pareiškė teritorines pretenzijas suomiams, o šiems atsisakius, lapkričio 29 d. sovietai pradėjo prieš juos karo veiksmus, prasidėjo, taip vadinamas, kruvinas suomių žiemos karas. Tuo pačiu metu sovietai pareikalavo iš Lietuvos vyriausybės įsileisti jų karinius dalinius, t.y. įsteigti karines bazes Lietuvoje neva apginti nuo vokiečių užpuolimo. Lietuva, bijodama karo, sutiko su sovietų reikalavimu. Tai preliudija į dar linksmesnius dalykus. Ne be reikalo vėliau atsirado toks posakis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

___ . . . ___

Po išleistuvių neilgai trukus visa mūsų oro šaulių grupė vėl buvo išsiųsta į Šiaulius. Ten konkrečiai buvome paskirstyti į žvalgybines eskadriles – 3-čią ir 4-tą pastoviai tarnybai. Aš buvau paskirtas į 4-tą eskadrilę – tai eskadrilė, gavusi pačius naujausius „ANBO-41“ lėktuvus. Šis lėktuvas buvo ginkluotas trim belgų pavyzdžio „Browning“ kulkosvaidžiais: du nejudomi šaudantys per propelerį ir vienas judomas žvalgo. Žvalgo kulkosvaidis turėjo šviesinį taikiklį (kalimatorių), kuris priklausomai nuo kulkosvaidžio padėties automatiškai įnešdavo užuobėgos pataisą.

Tuo metu savo paskyrimą į 4-tą eskadrilę laikiau normaliu reiškiniu, tačiau dabar po daugelio metų, prisimindamas savo įvykį, labai stebies tuo, kad dar geltonsparnis, nebaigęs aviacijos mokyklos, patekau į pavyzdinę eskadrilę su naujausiais lėktuvais ir moderniu apginklavimu. Šioje eskadrilėje paskutiniu laikotarpiu prieš išvykdamas į Ameriką skraidė kpt. Steponas Darius. Galiu pasakyti, kad kiek toje eskadrilėje ištarnavau, iš vadovybės pusės man priekaištų ar pastabų nebuvo.

Eskadrilės vadu buvo karo lakūnas mjr. Šimkus, kuris 1928 m. vasarą dar būdamas leitenantu turėjo ypatingą lėktuvo avariją, kuri laimingai jam baigėsi. Skrendant su ltn. Leonardu Pesecku (vėliau plk. ltn.) ore užsidegė lėktuvas „Sopwith“ ir sudėtingomis sąlygomis, lėktuvui degant, šiaip taip pavyko nusileisti. Šimkus mažai tenukentėjo, o Peseckas labai apdegė ir ilgai išbuvo Karo ligoninėje. Šimkus buvo žvalgas.

Technikos karininku buvo karo lakūnas ltn. Steponkus (pilotas). Į technikos karininko funkcijas įėjo techninis lėktuvų stovis, jų priežiūra ir remontas, o po remonto išbandymas ore. Vyriausiuoju mechaniku buvo vrš. Švabauskas.

Tęsiant pasakojimą apie Zoknius noriu paminėti, kad be dviejų žvalgybos eskadrilių dar buvo 5-ta naikintuvų eskadrilė su lėktuvais „Gloster Gadiator“, kurie buvo pirkti Anglijoje 1938 m. vasarą. Šios eskadrilės vadu buvo mjr. Adomaitis, o technikos karininku – kpt. Staugaitis. Paminėtos trys eskadrilės sudarė Zokniuose grupę, kurios vadu buvo plk. ltn. Liorentas.

Ta proga truputį apie lakūnus – oro šaulius ir jų funkcijas. Lietuvos karo aviacijoje žvalgybinėse eskadrilės turėjo tik dviviečius lėktuvus, kurių įgulas sudarė pilotas ir žvalgas. Pilotais buvo įvairaus laipsnio asmenys – didelė dalis puskarininkių, o žvalgais – tik karininkais. Žvalgas turėjo gerai žinoti aviaciją, kad perskridime gerai orientuotųsi ir nepaklystų, gerai mokėti iš oro fotografuoti reikalingus objektus žemėje, mėtyti bombas, šaudyti į oro ir žemės taikinius, koreguoti artilerijos ugnį ir atlikti įvairiais kitas operacijas. Tad žvalgas buvo kartu ir oro šauliu. Kaip jau minėjau anksčiau tokia oro šaulių grupė, kaip mūsiškė, buvo paruošta pirmą kartą. Iš esmės ne visai mums tetiko oro šaulio pavadinimas, nes mes buvome ruošiami pagal programą oro žvalgais ir eskadrilėse turėjo vykdyti žvalgų programą – užduotis. Iki tol tokių oro šaulių – žvalgų iš puskarininkių tarpo tebuvo tik keli ir tai paskutiniu metu (Sebestijonavičius – I-ma laida, Mankus – II-ra laida ir Aleknavičius – Alekna – III-čia laida), kurie baigę lakūnų skyrių vėliau dėl tam tikrų priežasčių iš pilotų buvo perkelti į oro šaulius.

Po neilgos pertraukos vėl grįžome į Zoknius, į tas pačias kareivines, tik į kitą kambarį – tai buvo maždaug apie lapkričio vidurį. Tuo pačiu buvome priskirti prie Aerodromo kuopos virtuvės maitintis, nes kol tebebuvome mokiniais lakūnais – mūsų tokių buvo penketas asmenų – dar turėjome nešioti kareivišką uniformą ir košę valgyti iš kareiviško katilo. Buvo išduota apranga skraidymams, kombinezonas su įsegamu šiltu pamušalu, šilti, su kailiu viduje, odiniai auliniai batai, šiltos odinės iki alkūnės pirštinės, odinis pošalmis ir lakūniški akiniai. Kada pilnai įsikūrėme – prasidėjo pažintis su eskadrile ir darbu joje. Rytais reikėjo rinktis į eskadrilės raštinę, kuri buvo kareivinių pastate, po to eidavome prie angaro vykdyti atitinkamas užduotis.

Tuo metu skraidymų mažai tebuvo, nes trukdė lietingi orai, todėl karininkai štabe reikalus tvarkydavo, o mes angare prie lėktuvų mechanikams pagelbėdavome arba dirbtuvėlėje smulkiais šaltkalvio darbais užsiimdavome. Esant palankesniam orui vyko ir skraidymai. Pilotai treniravosi, vykdydami pagal nustatytą maršrutą skutamu skridimu (aukštis 50-80 m.) perskridimus. Be to buvo ruošiamasi Lietuvos kariuomenės šventės proga lapkričio 23 d. skirsti į Vilnių. Čia turėjo dalyvauti visa Lietuvos karo aviacija. Mūsų 4-tos eskadrilės lėktuvų įgulos buvo sukomplektuotos iš senų patyrusių lakūnų. Daugiau įsimintinų ir rimtesnių užsiėmimų nebuvo, laukėme metų pabaigos ir geresnių orų, todėl pasitaikė gana nuobodžių dienų. Turėdami laiko išeidavome ir į miestą, buvo galimybė ir į namus parvažiuoti, nes laisvalaikis nebuvo kontroliuojamas.

1940

Pagerėjus orams, tuoj po Naujųjų metų prasidėjo intensyvesnis darbas. Pirmiausiai pradėjome mokomųjų bombų mėtymą Šilėnų poligone. Šis pratimas buvo gana įdomus ir rodė, kaip kas sugeba tai atlikti. Žvalgo sėdynėje buvo įstatytas pro lėktuvo dugną nejudomas optinis taikiklis (ilgas vamzdis – žiūronas), kurio pagalba buvo nusitaikoma į žemėje esantį objektą. Taiklumas didele dalimi priklaus nuo to, kaip pilotas vykdė žvalgo komandas, nes jis po savim taikinio nematydavo. Vieno skridimo metu 1000 m. aukštyje virš poligono buvo daromi keli užėjimai (konkrečiai – 5 ratai) ir kiekvieno tokio užėjimo virš taikinio metu buvo išmetama viena cementinė bomba, kuri nukritusi sprogdavo ir sukeldavo dūmų debesėlį.

Žemėje buvo pastatyti trys sekimo punktai – bokštai išdėstyti trikampių kraštinių susikirtimuose, maždaug vienas nuo kito kilometro atstumu, o centre taikinys. Sekėjai turėjo iš savo sektorių tam tikro taikiklio pagalba su apskritimo laipsnių padalomis užfiksuoti bombos nukritimo vietą ir užsirašyti. Po to žemėje pagal sekėjų duomenis buvo visa tai užrašoma ant specialaus tam tikslui skirto popieriaus lapo ir iš trikampio priešingų kampų išvestų linijų sukirtimo taškas rodė bombos nukritimo vietą ir nukrypimą nuo centro – taikinio. Pagal tai ir buvo vertinamas pratimo įvykdymas.

Bombų mėtymas – tai maža dalis eskadrilės darbo programoje. Buvo organizuojami įvairiais maršrutais perskridimai, pavyzdžiui: Zokniai – Kurtuvėnai – Užventis – Kelmė – Tytuvėnai – Šaukotas – Baisogala – Smilgiai – Rozalimas – Zokniai. Tai savos rūšies daugiakampis ratas, kurio apskridimui reikėjo atitinkamai pasiruošti: pasižymėti žemėlapyje punktus, išsimatuoti atstumą nuo vieno punkto iki kito, apskaičiuoti kiekvienai atkarpai skridimo kursą ir pagal meteorologijos duomenis įnešti į skridimo kursą vėjo kryptį ir stiprumą, paskaičiuojant kiekvienai atkarpai nuonašos kampus bei laiką. Išeinat iš lėktuvo greičio tiksliai turėjo būti paskaičiuotas perskridimo laikas. Tokių perskridimų buvo ne vienas ir skirtingais maršrutais, teko skristi ir skutamu skridimu, kur ypač svarbu tikslus maršruto paskaičiavimas. Skrendant labai žemai (50 m.) ir dideliu greičiu pagal žemėlapį nebeįmanoma orientuotis. Buvo skrendama žiemos metu, esant sniego dangai, tai žymiai sunkiau atlikti perskridimą ir reikėjo gero pasiruošimo įgyvendinti teorines žinias praktiškai.

Pavasarėjant dar prisidėjo naujų pratimų – tai šaudymas į žemės taikinius Šilėnų poligone, oro kautynės su foto kulkosvaidžiais, artilerijos ugnies koregavimas ir panašiai. Šaudymas į žemės taikinius iš pradžių buvo kiek neįprastas, nes skraidėme greitesniais lėktuvais, nebuvo pripratę prie šviesinio taikiklio, žymiai didesnė buvo greitošauda, tačiau greitai apsipratome. Įdomus ir patraukiantis buvo pratimas ­– oro kautynes 5-tos eskadrilės naikintuvas „Gloster Gladiator“ imituodavo mūsų lėktuvo „ANBO-41“ puolimą. Čia reikėjo sumanomo ir išradingumo nuo jo apsiginti ir jį numušti. Kovojama buvo foto kulkosvaidžiais (filmavimo aparato principu) ir išryškinus foto juostą matėsi rezultatai. Pavyko numušti „priešą“ ar ne. Tuo pačiu „ginklu“ puldavo ir naikintuvas. 

Artilerijos ugnies koregavimą iš pradžių reikėjo pasimokyti klasėje teoriškai, nes reikėjo gerai įsisavinti tam tikrą kodą ir tiksliai perduoti iš lėktuvo per radiją Morzės abėcėles pagalba artilerijos vadavietei žemėje apie pataikymų tikslumą. Pakankamai pasitreniravę žemėje pradėjome vykdyti praktiškai iš oro. Esant geram orui buvo vykdomas objektų fotografavimas iš oro. Man teko su pilotu pusk. L. Paplausku fotografuoti netoli Bubių Ventos kanalą.

Vieną tokią eilinę skraidymo dieną pas mus atvyko Šiaulių mokytojų seminarijos mokinių ekskursija. Malonu buvo susitikti buvusią klasės draugę iš Plungės gimnazijos Martišiutę ir dar kelis pažįstamus mokinius iš gimnazijos laikų. Ir atsitiko taip, kad pirma kilti į orą su pusk. K. Butkum buvo įsakyta man, reikėjo iš 1000 m. aukščio virš aerodromo atlikti artilerijos ugnies koregavimą. Tuo pačiu buvo skraidymų pademonstravimas ekskursijos dalyviams, kas man ypač buvo malonu.

1940 m. gegužės mėn. viduryje buvo organizuotas naujas pratimas – mokomųjų (cementinių) bombų mėtymas aerodrome. Šis pratimas buvo vykdomas iš 300 m. aukščio be taikymo prietaiso iš akies. Užeinat ant taikinio – marškos reikėjo vizualiai sekti per lėktuvo bortą artėjantį taikinį ir atitinkamai reguliuoti pilotą dėl teisingos krypties išlaikymo, o atėjus momentui pagal nuojautą reikėjo nuspausti bombos nuleidiklį. Žemėje esantys draugai tuojau išmatuodavo nukrypimą nuo centro, t.y. pataikymo tikslumą. Man vienas iš kelių užėjimų su pusk. Antanu Keršiu labai gerai pavyko – bomba nukrito tiesiog ant marškos, kas daugiau niekam taip nepavyko.

Keletą kartų teko skristi virš Rėkyvos ežero ir šaudyti į kito lėktuvo šešėlį ant vandens. Pozuotoju lėktuvu buvo „ANBO-51”, o jo žvalgas žymėdavo ant popieriaus lapo šaudančio lėktuvo pataikymus, nes iš viršaus labai gerai matėsi. Vienu žodžiu, nuobodžiauti nebuvo kada, vis kuo nors užsiimdavome. Buvo planuojama visai mūsų eskadrilei liepos mėn. pradžioje vykti į Palangą šaudymams į oro taikinius.

Birželio mėn. pradžioje Zoknių įgulą inspektavo Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas. Kokį jis turėjo tikslą – sunku pasakyti. Birželio 13 d. vakare puskarininkių ramovėje šventėme Antano vardines ir gerokai pasilinksminome. Šioje šventėje turėjau galimybę ir aš. Čia noriu pridurti, kad paskutinio išleidžiamojo kurso mokiniai lakūnai, atliekantys stažą eskadrilėje, galėjo ramovėje gauti prekių arba pavalgyti „konto“, t.y. skolon iki pusės atlyginimo, atsiskaitant mėnesiui pasibaigus.

Karo aviacijos mokyklos mokiniai lakūnai ir mechanikai buvo išlaikomi būtinos tarnybos kareivių sąlygomis ir mėnesinė alga buvo: eiliniui – 5 litai, grandiniui – 6 litai ir jaun. puskarininkiui – 7 litai. Tačiau mokiniai lakūnai dar gaudavo, taip vadinamą skraidymo priedą, maistui pagerinti 15 litų. Aš būdamas grandiniu, kur šį laipsnį išnešiojau 3 metus, gaudavau algos 21litą. Aš jau būdamas be penkių minučių absolventu ir, kaip būsimas šios ramovės tikrasis narys, jau galėjau naudotis jos lengvatomis.

1940 m. birželio 15 d. buvo saulėta ir karšta. Daugelis iš mūsų jautėmės šiek tiek pavargę ir skraidyti didelio noro nebuvo, tačiau skraidymai vyko. Kaip tyčia, pirmam kilti į orą artilerijos ugnies koregavimui reikėjo man. Esant tokiam orui ir nuotaikai stengiausi kuo lengviau apsirengti. Beveik ant pliažinės aprangos užsivilkau lengvą lakūnišką kombinezoną ir, užsidėjęs „Salvator“ parašiutą bei pošalmį su akiniais, sėdau į „ANBO-41“, dar trimenčiu vadinamą. Pakilome į 1000 m. aukštį (piloto nebeatsimenu) ir nespėjus mums pradėti darbą žemėje pasirodė ženklas (radio ryšio dar nebuvo) eiti tūpti, nors dar norėjosi pabūti ore. Įsakymas nelauktas ir keistas, nes tokių dalykų niekada nebūdavo. Nutūpus buvo paaiškinta, kad skraidymai nutraukiami, įsakyta apginkluoti lėktuvus ir sustumti į angarą. Skraidantis ir techninis personalas gali eiti namo. Tas pats buvo daroma ir kitose eskadrilėse. Priežastis nebuvo paaiškinta, tačiau jautėme, kad kvepia kažkuo tai negeru. Nujaučiau, kad tai buvo mano ir eskadrilės Lietuvos karo aviacijoje paskutinis skridimas.

Po pietų apie 15 val. savo kambaryje klausydami radijo išgirdome pranešimą, kad kariuomenės vadas div. gen. Vitkauskas prie Lietuvos – SSRS sienos pasitinka sovietų armijos dalinius esančioms jų bazėms Lietuvoje sustiprinti. Supratome, kad kvepia paraku, tik nežinojome kuo baigsis, ir kad visa tragedija dar priekyje.

___ . . . ___

Okupacija ir Antrasis pasaulinis karas

1940 m. birželio 16 dienos rytą buvo labai gražus oras. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio, visoje kareivinių teritorijoje klastinga tyla, rodos, ir vejas lyg kažko išsigandęs visiškai nutilo. Aerodromo kuopos kareiviai dar tebemiegojo, nes šiandien sekmadienis, todėl jiems leidžiama ilgiau pamiegoti. Anksčiau atsikėlė tik mūsų kambario septyniukė: Bambalas, Cicėnas, Pesys, Riška, Saponka, Ribokas ir aš. Mūsų grupė pasipildė dviem naujais nariais – pavasarį į 3-čią eskadrilę atlikti stažą buvo atsiųsti mūsų kurso du mokiniai lakūnai (pilotai) Ribokas ir Riška. Čia truputį nukrypdamas nuo temos noriu įterpti praleistą mintį apie tai, kad Riška tuo metu iki ištyrimo įvykio buvo nušalintas nuo skraidymų. Prieš pora savaičių šaudydamas Rėkyvo ežere į žemės taikinį pikiruojant perdaug nužemėjo ir išvesdamas lėktuvą į horizontalę padėtį ratais kliudė taikinį ir sulaužė važiuoklę. Atskridus į aerodromą su sugniuždyta važiuokle buvo neįmanoma normaliai nutūpti, todėl lėktuvas šiek tiek pariedėjęs žeme apsivertė.

Su baime ir nerimu ir kažkokiu žingeidumu laukėme, kada ir iš kur pasirodys rusų tankai. Iš vakaro šiek tiek žinojome apie sovietų kariuomenės įžengimą į Lietuvą ir kad jų daliniai bus visuose didesniuose miestuose. Buvo tvirtinama, kad čia laikinas dalykas, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus pažeista, o tik pagalba apsaugoti Lietuvą nuo vokiečių užpuolimo. Virš Šiaulių miesto praskrido dvimotoris lėktuvas ir vėl ramu. Bežioplinėdamas po kareivinių kiemą sutikau ltn. Stasį Bulotą, šis be jokių ceremonijų liepė aerodrome organizuoti starto budėjimą, t.y. patiesti tūpimui reikalingus ženklus ir laukti atskrendant rusų lėktuvų. Tais laikais radijo ryšio pas mus dar nebuvo, todėl lėktuvų pakilimas ir nutūpimas buvo reguliuojamas vaizdinėmis priemonėmis – skirtingų spalvų vėliavėlėmis (raudona – balta). Išdėstęs atitinkamoje aerodromo vietoje, priklausomai nuo vėjo krypties, ženklaus, pradėjau laukti tų neprašytų svečių. 

Jau artėja vidurdienis, o tų rusų kaip nėra taip nėra. Pagaliau pasirodė lėktuvas, apsuko ratą aplink aerodromą, praskrido žemai išilgai nusileidimo linijos ir po antro rato nutūpė. Tai buvo naikintuvas „I-16”, kurį pažinojau iš nuotraukų. Ispanijos kare šie lėktuvai buvo vadinami „Ratomis“. Lėktuvas priruliavo arčiau nusileidimo ženklų, išjungė variklį ir išlipęs iš lėktuvo priėjo prie manęs lakūnas. Tuo momentu ore pasirodė daugiau lėktuvų, kurie ruošėsi tūpti. Matyt, tam lakūnui nepatiko mano komandavimas, nes kažką pradėjo man aiškinti, ko aš nieko nesupratau, ir pagriebęs iš mano rankų vėliavėles nuvarė mane šalin. Man nieko daugiau neliko, kaip kuo greičiau pasišalinti. Taigi, Šiauliuose pirmutinis su balta vėliava rusus sutikau aš. Todėl kai kas dabar pasišaipo, kad aš kaltas dėl Lietuvos okupavimo, nes juos sutikau su balta vėliava.

Grįžęs iš aerodromo prie štabo sutikau įgulos budintį karininką ltn. Markevičių (dabar Australijoje) ir pranešiau apie padėtį. Šis iš karto liepė paklausyti, kas dabar dedasi Lietuvoje: „Respublikos prezidentas Antanas Smetona pabėgo į Vokietiją, Skučas (Vidaus reikalų ministras) ir Povilaitis (Saugumo departamento direktorius) areštuoti, Lietuva sovietų armijos pilnai okupuota ir su mūsų nepriklausomybe baigta“. Ši žinia mane pritrenkė, tiesiog šaltas prakaitas išmušė ir nebežinojau ką sakyti. Pirmoji mintis galvon – baigta karjera su aviacija, kur reikia dėtis.

Tuo tarpu rusų lėktuvų aerodrome vis daugėjo ir daugėjo. Pradėjo tūpti transporto desantiniai lėktuvai „TB-3” su kareiviais, o paskui ir bombonešiai „SB-2“. Visą dieną neperstojo motorų gausmas ir vakare pilnas aerodromas buvo lėktuvų, o aplink aerodromą miškeliuose rusų kareivių tiesiog knibždėjo. Aišku, prieš tokią masę sunku būtų buvę lietuviams pasipriešinti. Tankų kol kas nesimatė, bet jie ir nebuvo reikalingi.

Tą pačią dieną, po pietų, man buvo pranešta, kad skiriamas Zoknių įgulos sargybos viršininku. Vėl pirmas patenku šį kartą jau į nemalonią situaciją. Sunkumų ir nemalonumų iš tikrųjų buvo. Sargybos būstinė buvo 3-čios eskadrilės angaro patalpose, palei geležinkelio liniją Šiauliai – Radviliškis, o saugomi postai buvo už aerodromo ribų miškelyje. Vėlai vakare jau pritemus, keičiant sargybinius, neleido praeiti prie mūsų saugomų objektų. Teko kreiptis į grupės vadą plk. ltn. Liorentą, tik jis atvykęs šiaip taip sureguliavo šį konfliktą. Iš to įvykio pasirodė aišku, kad sovietų kariuomenė jaučiasi kaip namie, visiškai nesiskaitoma su mūsų interesais, o mes savo namuose jau nebe šeimininkai.

Kas liečia sovietų armiją, tai sunku apie ją ką nors kalbėti. Ta armija išvaduotoja atrodė labai apverktinai ir negalėjome suprasti, kaip tokie skurdžiai gali mums rojų atnešti. Nors sovietų kariuomenės buvo visur pilna, bet į mūsų kareivines nelindo. Gyveno aplink aerodromą palapinėse. Iš šono žiūrint atrodė, jog sovietų armija visiškai nesikiša į mūsų gyvenimą, tuo pačiu kokio nors bendravimo irgi nebuvo. Vienas kitas, mokantis rusų kalbą, bandydavo pasikalbėti su jų karininkais, tačiau dėl primityvios jų galvosenos nieko iš tų kalbų neišeidavo. Gana aukšto rango karininkai tvirtindavo, kad jie atėję į Lietuvą išvaduoti mus nuo priespaudos, skurdo, išnaudotųjų ir panašiai, kad visas Lietuvos karo aviacijos skraidantis personalas – dvarininkų arba labai stambių ūkininkų vaikai. Tokių absurdiškų kalbų buvo koktu klausytis. Todėl nei kiek nesivaržė gabenamoms medžiagoms (karinėms) ant vagonų rašyti „badaujančiai Lietuvai“, nors patys gerai matė, kas badauja. Nereikėjo jokių komentarų, kai šie neprašyti svečiai užplūdo į mūsų parduotuves ir griebė kas papuolė. Ne vienas iš jų kartojo, kad čia „Mažoji Amerika“.

Jau po poros savaičių pamatėme, kad Lietuvai mažai beliko vilties atgauti nepriklausomybę, kad naujas prezidentas Justas Paleckis ir kiti mums negirdėti veikėjai negali savarankiškai tvarkyti Lietuvos reikalų, o tik vykdo Maskvos nurodymus. Prasidėjo mūsų įgulos aukštesniųjų karininkų pakeitimai. Tas pats buvo ir kituose kariuomenės daliniuose. Mūsų eskadrilės vadu vietoje mjr. Šimkaus buvo paskirtas iš Kauno kpt. Žukas, 5-tos eskadrilės vadu vietoje mjr. Adomavičiaus – mjr. Vaičius iš 7-tos eskadrilės, o Zoknių įgulos vadu vietoje plk. ltn. Liorento buvo paskirtas mjr. Balys Brazys. Tačiau kokios nors praktinės reikšmės šie pakeitimai nebeturėjo, nes tie naujieji kadrai buvo vadai be armijų – mūsų Karo aviacija jau nebeegzistavo – visa Karo aviacijos technika buvo sovietų armijos žinioje ir budriai saugoma, niekas prie jos nebegalėjo prieiti. O ką bekalbėti apie skraidymus.

Liepos mėn. pirmoje pusėje buvo duotas parėdymas nusiimti antpečius ir lietuviškus ženklus, o vietoje jų prisisegti sovietinius. Tuo jau buvo paskirti politiniai vadovai (politrukai), karo lakūnai puskarininkiai Kazys Butkus (dabar komersantas Australijoje) ir Girdėnas (žuvęs po karo Lietuvos partizanų būriuose). Buvo pakeistas ir mūsų kariuomenės pavadinimas, turėjome vadintis Lietuvos liaudies kariuomene. Visos šios priemonės rodė ir jau tokie gandai ėjo, kad dalis mūsų kariuomenės bus įjungta į Raudonąją armiją, o kitas dalis demobilizuota. Taip ir įvyko. Buvo sudarytas taip pavadinamas, 29-tas Pabaltijo teritorinis korpusas, dar prie korpuso buvo organizuota tautinė eskadrilė su būstine Ukmergėje, Pivonijoje, tačiau iš mūsų Karo aviacijos personalo nepateko į ją nė dešimtosios dalies. Eskadrilės vadu buvo paskirtas karo lakūnas mjr. Kovas (Kapukovas).

Per visą tą laikotarpį, kol sprendėsi Lietuvos kariuomenės likimas, gyvenome neaiškų, pilną prieštaravimų, netikrumo, be jokio užsiėmimo gyvenimą. Retkarčiais buvo organizuojamos ekskursijos į kokį nors fabriką ar panašią vietą, žaisdavome krepšinį arba futbolą, o vakarais retkarčiais žiūrėdavome rusiškus kino filmus, kurie buvo demonstruojami lauke. Tačiau tie filmai buvo gana neįdomūs – vien tik apie revoliuciją, per daug tos propagandos. Turėdamas pakankamai laiko ir niekieno nevaržomas dažnai parvažiuodavau į namus. Buvo galimybė dalyvauti sesers Onos vestuvėse, kurios įvyko rugpjūčio 2 dieną. Ji ištekėjo už Antano Duoblio iš gretimo Sėlenių kaimo. Pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms tėvai iš Burbaičių išsikėlė ir grįžo į Rudaičius (mūsų tėviškė). Ona su vyru liko Burbaičiuose (buvęs dėdės Benečio ūkis). Pusę žemės ploto (apie 15 ha) atsimatavo pusbrolis Apolinaras Zaburskis ir atskirai pasistatė trobesius. Taip buvo sutvarkytas Benečio ūkis.

Liepės mėn. viduryje į Zoknius atvyko naujai paskirtas, taip vadinamas, Liaudies kariuomenės vadu generolas Baltušis – Žemaitis. Šis generolas 1919 metais, kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, Šiaulių apylinkėse kūrė bolševikuojančiais ginkluotas grupes ir joms vadovavo, siekdamas nuversti esamą valdžia ir Lietuvą prijungti prie bolševikinės Rusijos. Tačiau Lietuvos kariuomenės buvo sumuštas ir prisiėjo bėgti į Rusiją. Tarnaudamas Raudonojoje armijoje pakilo iki generolo ir 1940 metais su sovietų okupaciniais daliniai grįžo į Lietuvą. Matyt, šio generolo pageidavimu buvo organizuotas skraidančio ir techninio personalo susirinkimas. Jis agitavo už naują tvarką ir naujas idėjas, aiškino, kad Lietuva negalinti savarankiškai gyventi, kad Lietuva tik su rusais gyvendama būsianti laiminga ir panašiai, tačiau šie aiškinimai apie naują tvarką mums buvo suprantami.

Rugpjūčio mėn. pradžioje iš Vokietijos grįžo sklandytuvų konstruktorius, Zoknių aviacijos dirbtuvių viršininkas, jaun. ltn. Bronius Oškinis, kuris Berlyne beveik metus laiko studijavo aviacijos mokslus. Todėl susirinkome pasiklausyti įspūdžių. Mus stebino ne tiek jo pasakojimas apie gyvenimą Berlyne, ką mes maždaug ir taip žinojome, kiek pats jo grįžimo į Lietuvą faktas. Tuo matu daugelis suko galvas, kurie daugiau žinojo apie bolševikus, kaip iš Lietuvos išbėgti.

Norisi paminėti vieną nemalonų įvykį – tai „Lituanicos II“ sunaikinimą. Spalio mėn. pirmomis dienomis šis lėktuvas buvo išardytas ir išgabentas į Šilėnų poligoną subombarduoti. Štai koks šio istorinio lėktuvo likimas! Kaip jau minėjau anksčiau, šiuo lėktuvu Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo mėn. perskrido Atlanto vandenyną ir tai lietuvių tautai buvo didelė garbė. Šis lėktuvas po avarijos Karo aviacijos dirbtuvėse buvo atremontuotas, išbandytas (mjr. Vaičius) ir laikomas 3-čios eskadrilės angare. Retkarčiais buvo paskraidoma fotografavimo reikalas ir panašiai, mums „Lituanica II“ buvo kaip relikvija. Dauguma epizodų iš to laiko užsimiršo, vis dėlto praėjo daug metų.

Spalio mėn. 20 d. buvo skubiai duotas įsakymas tuos pačios dienos vakare atliekantiems eskadrilėse stažą mokiniams, grįžti Kaunan į Karo aviacijos mokyklą. Traukinyje važiavome labai rimtai ir liūdnai nusiteikę, liūdnas ir dainas dainavome. Jautėme, kad atėjo galas. Vėlai vakare Kauno geležinkelio stotyje mus pasitiko lakūnų skyriaus būrininkas karo lakūnas pusk. Kazys Klimas. Jis iškarto pasakė, kad dieną mokyklos teritorijoje įvyko absolventų, t.y. mūsų laidos išleistuvės (be jokių iškilmių, aerodrome tarp lėktuvų) ir kad mes visi paleidžiami (demobilizuojami) namo. Jau galutinai dingo bet kokia viltis apie pasilikimą aviacijoje. Buvo skaudu, kad liko neįgyvendinta svajonė – tapti lakūnu ir kad praleisti keturi metai kariuomenėje nuėjo niekais. Neturint specialybės iškilo prieš akis problema, kuo užsiimti ir kaip užsidirbti duoną. Dėl tokios tragiškos baigties atsigulęs verkiau.

Kitą dieną jau mums buvo oficialiai pranešta apie Karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklos likvidavimą ir mūsų paleidimą į atsargą. Pagal dar tebeveikiantį Lietuvos įstatymą dėl pašalpų išmokėjimo baigusiems aviacijos mokyklą ir nepaliktiems tarnauti – mums visiems buvo išmokėta po 200 litų civiliniams rūbams įsigyti. Tačiau tas litas jau tiek buvo nuvertintas, kad nieko doro nebebuvo galima nusipirkti. Tuo tarpu ankstyvesnių laidų absolventai nepalikti tarnauti aviacijoje (vienas kitas neperspektyvus) už tuos pinigus pilnai apsirengdavo. Lietuvos kariuomenėje buvo tokia tvarka, jog paleisti į atsargą turėjo važiuoti namo savo rūbais. Mums visiems išimties tvarka buvo leista važiuoti namo kariškais rūbais, su sąlyga, kad paskui juos gražinsime, išsiųsdami paštu Karo aviacijos mokyklai adresu – 221/7. 

Gavę rusiškas atsargos kario knygutes, kurios vadinosi „Karinis bilietas“, išvykome namo. Toks pat likimas buvo ir nebaigusių mokyklos antrakursių mokinių mechanikų – turėjo važiuoti namo. Lakūnų į šią laidą nebuvo priimta, mano laida (penktoji) buvo paskutinioji. 

Tuo ir baigėsi mano lakūniškoji karjera. Per visą Karo aviacijoje tarnybą priskraidžiau 114 valandų, padarydamas 470 skridimų. Važiuodamas namo sustojau Šiauliuose ir užėjau jau į buvusią 4-tą eskadrilę, kur dar tebedirbo likvidacinė komisija. Ten man parodė 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso vado gen. Vitkausko pasirašytą įsakymą apie 2-os eilės (rango) karo lakūno vardo mums suteikimą. Gaila, kad tada neatėjo tokia mintis šį įsakymą nusirašyti. Tuo pačiu būdamas Šiauliuose pradėjau rūpintis apie kokio nors darbo susiradimą, tačiau neturint specialybės sunku buvo kur nors gauti teigiamą atsakymą. Daugumai iš liktinių puskarininkių buvo pasiūlyta dirbti milicijoje. Man tokio pasiūlymo nebuvo, be to, aš bijojau ten stoti, nes policija didelės šlovės neturėjo.

___ . . . ___

Grįžau tėviškėn pas seserį Oną Duoblienę Burbaičių kaime (Plungės valsčius). Iškilo klausimas – kuo apsirengti ir kaip tuos kariškus rūbus aviacijos mokyklon grąžinti. Buvo spalio mėn. pabaiga, todėl jau reikėjo rengtis truputį šilčiau. Susiradau seną gimnazisto išaugtą švarkelį bei kelnes, o kitas smulkmenas nusipirkau iš gautos aviacijoje pašalpos ir tokiu būdu apsirengiau civiliškai – nuo šitokios aprangos buvau atpratęs. Paltą sutiko laikinai pakolinti sesers vyras Antanas Duoblys ir jau galėjau kol kas laukti žiemos. Žinojau, kad susirasti darbą yra didesnė tikimybė Šiauliuose arba Kaune, todėl pirmiausia ir nutariau važiuoti į Šiaulius, nes ten buvo daugiausia pažįstamų, iš visų trijų eskadrilių demobilizuoti bendraminčiai.

Po Karo aviacijos likvidavimo dauguma skraidančio ir techninio personalo, neturėdami kur dėtis, išvyko į kitus miestus ieškoti darbo, todėl Šiauliuose liko mažuma. Atvykęs į Šiaulius (apie lapkričio vidurį) daugumą iš tų likusių radau jau dirbančius, kai kurie buvo įstoję milicijoje: Lapėnas ir Keršys (4 esk.), Lesčius (5 esk.), Strazdonis (3 esk.), Skerstonas ir Preibys (aerodr. kuopa). Aš vis dar ieškojau paprastesnio darbo, tačiau dėl neturėjimo šioje srityje patyrimo ir nepakankamo aktyvumo, pasinaudojant įtakingesnių žmonių rekomendacijomis, paieškos buvo bevaisės. Nusivylęs paieškomis ir kai kurių draugų patariamas, nuėjau pas Šiaulių apskrities milicijos viršininką Simutį (kilęs iš Žemaitijos) prašyti darbo. Čia rezultatai buvo teigiami – sutiko priimti, tačiau su sąlyga, kad važiuosiu dirbti į Radviliškį. Gerokai išsigandau, tačiau kito pasirinkimo nebuvo.

Lapkričio mėn. viduryje ankstyvą apsiniaukusį rytą atvažiavau traukiniu į Radviliškį, čia šiaip taip suradau man reikalingą įstaigą. Pirmas įspūdis buvo labai blogas ir visa ta aplinka nemaloniai mane nuteikė. Milicijos pastatas buvo miestelio centre priešais bažnyčią, o šalia milicijos už tvoros buvo klebonija. Pats pastatas vienaukštis, pusiau mūrinis, tačiau gerokai apleistas, garbingoje Maironio gatvėje.

Prisistačiau milicijos skyriaus viršininkui Motūzai. Šis pagal savo išsilavinimą (baigęs pradžios mokyklą) pasirodė esąs gana protingas ir kultūringas žmogus, gana realiai galvojantis, partinis, buvęs stiklo fabriko Radviliškyje darbininkas. Jis stebėjosi, kad aš ragavęs šitiek mokslo, inteligentas ir ne jų pažiūrų žmogus, atėjau dirbti į miliciją. Pagalvoju ir dabar, kodėl ten lindau, matyt, taip likimo buvo lemta. Viršininkas pristatė mane skyriaus darbuotojams, su kuriais greitai susipažinau. Visi mažai raštingi, vos mokantys rašyti ir pasirašyti. Štai jie: Geležiūnas – buvęs batsiuvys, vietinis rusas Ivanovas, vedęs vietinę vokietę – grioviakasys, Serapinavičius, panašus į čigoną – panašios profesijos, Meškys – grioviakasys, Jovaiša, baigęs pradžios mokyklą – darbininkas ir vietinis rusas, dar paauglys Korolkovas – darbininkas. Tokia buvo, taip vadinama, Radviliškio darbininkų ir valstiečių milicija. Tuo metu milicija dar neturėjo sovietinės uniformos, todėl ant rankovės buvo nešiojamas raudonas raištis. Tokį raištį gavau ir aš ir dar priedo vokišką pistoletą „Parabellum“.

Šiame mieste aš atsiradau pirmą kartą, todėl neturėjau jokių pažįstamų ir pirmutinis buvo klausimas, kur apsigyventi. Tuo reikalu man padėjo Motūzas ir Jovaiša, buvau apgyvendintas netoli nuo milicijos, toje pačioje Maironio gatvėje pas namų savininką Buzą. Man išnuomotame kambaryje gyveno dar vienas žmogus – tai Linkaičių ginklų fabriko darbininkas Bronius Šulnius, su kuriuo ir vėliau dar teko susitikti. Ten maždaug išgyvenau iki 1941 m. kovo mėn., po to persikėliau į kitą gatvę pas muzikantą Kreivėną, kuris irgi dirbo Linkaičiuose.

Iš visų pareigūnų buvau mokyčiausias, todėl be jokių svyravimų buvau paskirtas raštininku, nors apie raštininkavimą ir aš ne kokį teturėjau supratimą. Iki to laiko čia raštinė reikalus laikinai tvarkė jaunas vyrukas, kažkiek tai mokslo ragavęs – Rakauskas, bet jis dirbo Radviliškio vykdomajame komitete ir tik retkarčiais užeidavo patvarkyti reikalus. Tuo pačiu jis ir mane supažindavo su raštvedybos paslaptimis, nes aš apie tokius dalykus menkai tenusimaniau – nežinojau, kas tai yra gaunamų bei siunčiamų raštų knygos ir panašiai – laikui bėgant tą mokslą įsisavinau.

Apie išdirbtą laikotarpį Radviliškio milicijoje mažai ką turiu pasakyti ir tokių įsimintinų epizodų mažai tebuvo. Palaipsniui pripratau prie miestelio, susipažinau su žmonėmis, kokiu tai būdu nenoromis prisitaikiau prie to pilko provincijos gyvenimo, vis dar nenustodamas vilties – sugrįžti aviacijon. Taip pat vis daugiau pradėjau suprasti, koks prie bolševikų darosi gyvenimas, kokios žmonių nuotaikos ir kas mūsų laukia. Bent iki birželio vidurio buvo ramu. Birželio 13 d. miesto aludėje šiek tiek pažymėjau savo vardadienį, nieko įtartino nepastebėjau ir kitą dieną, nors vadovybė tikriausiai žinojo apie baisius įvykius, bet manim nepasitikėjo ir nuo manęs slėpė.

Birželio 15 d. ankstų rytą skubiai mane iškvietė į milicijos skyrių. Ten radau visus mūsų darbuotojus, daug nepažįstamų, rusiškai kalbančių milicininkų ir civiliškai apsirengusių pareigūnų – saugumiečių. Man buvo paaiškinta, kad iš Radviliškio išvežamas nepageidaujamas elementas, t.y. prostitutės, chuliganai, mušeikos, girtuokliai ir panašiai, tačiau tokio elemento mažai tebuvo. Aš, kaip raštininkas, buvau paliktas skyriuje budėti, greitai paaiškėjo, kad tie tariami chuliganai yra tik priedanga ir akių dūmimas, nes tikrumoje buvo vežami masiniai nekalti ir dori žmonės. Kilo didžiulė panika, aimanos ir verksmas. Žmonės šeimomis su mažais vaikais buvo sodinami į sunkvežimius, vežami į geležinkelio stotį ir ten suvaromi į gyvulinius vagonus. Savo akimis pamačiau, kad prasideda lietuvių tautos naikinimas, ypač inteligentijos.

Nespėjo žmonės atsipeikėti po įvykusio košmaro, vis dar laukdami, kada vėl kurią šeimą išveš užkaltame vagone į Sibirą, vos savaitei praėjus – prasidėjo karas. Karas baisus dalykas, tačiau daugelis žmonių džiaugėsi, kad užsibaigė trėmimas į Sibirą ir kad Lietuva vėl gali atgauti nepriklausomybę. Juk bolševikai iš Lietuvos išvežė į Sibirą kelis šimtus tūkstančių žmonių. Be to, karui prasidėjus, kol vokiečiai atėjo į Lietuvą, bolševikų teroras įvairiose vietose dar siautėjo ir bėgdami iš Lietuvos, kiek kur suspėjo, žudė kalėjimuose suimtuosius. Daug kalinių buvo nukankinta ir sušaudyta Rainių miškelyje prie Telšių. Ten buvo nukankinti trys broliai Antanavičiai, su vienu iš jų Plungėje mokiausi vienoje klasėje (Juozas), ketvirtas brolis su tėvais (iš Didvyčių kaimo prie Plungės) buvo išvežti į Sibirą, o likę du vyresni broliai – vienas kapitonas, kitas karo lakūnas (Povilas – mano laidos aviacijos mokykloje) – žuvo 1947 m. pavasarį netoli Plungės partizanų būryje. Tai vienas epizodas. Iš kitų vietų, toliau nuo fronto, kaliniai buvo gabenami į Rusiją ir Baltarusijos miškuose sušaudyti. Tarp jų žuvo: buvęs pranciškonų gimnazijos rektorius tėvas Augustinas – Dirvelė, karo lakūnas – plk. Špokevičius, karo lakūnas – Žemkalnis-Landsbergis ir daugelis kitų.

Sunku įsivaizduoti po tokių skaudžių įvykių, kokia kilo reakcija, kada vokiečiai kelių dienų laikotarpyje buvo visoje Lietuvoje ir žygiavo toliau į rytus. Prasidėjo keršto ir sąskaitų suvedimas – žydų, komunistų, komjaunuolių ir kitų sovietinių pareigūnų suėmimai bei šaudymai. Tik prasidėjus karui tą pačią dieną buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė su Ambrazevičiumi priešakyje ir kitą dieną jau per radiją (radijo stotį užėmė Lietuvos sukilėliai), buvo paskelbta jos sudėtis, kas visą lietuvių tautą labai nudžiugino. Deja, ši vyriausybė tegyvavo tik dvi savaites, nes vokiečių valdžia, pagal Stalino ir Hitlerio pasirašytą slaptą sutartį Lietuvos nepriklausomybės nepripažino ir vyriausybė buvo paleista.

Tuo tarpu milicijos darbuotojai, t.y. mano kolegos, su viršininku Motūza priešakyje išgirdę per radiją apie karo pradžią ir apie tai, kad Raudonoji armija sėkmingai atremia vokiečių puolimą ir kad lėktuvai bombarduoja Karaliaučių, Berlyną bei kitus vokiečių miestus, buvo nusiteikę labai optimistiškai ir laukė greitos pergalės. Tačiau į dienos pabaigą nuotaikos pasikeitė ir jau perėjo į paniką, o kitą rytą buvo duotas įsakymas skubiai sunaikinti bylas bei kitus dokumentus ir bet kokiomis priemonėmis trauktis į rytus. Aš nutariau niekur nesitraukti ir, vengdamas prievartos bėgti kartu, iš milicijos skyriaus pasišalinau. Pasilikdamas Radviliškyje gerokai rizikavau savo galva, nes užėjus vokiečiams galėjo būti daug nemalonumų. Mane išgelbėjo nuo visų nemalonumų ir nuo duobės ta aplinkybė, kad aš dar žiemos metu susipažinau su buvusiu Radviliškio policijos nuovados viršininku (rodos, Povilauskas), kuris gyveno visai šaliai milicijos ir retkarčiais, progai pasitaikius, užeidavau pas jį išgerti stikliuką, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais iš Karo aviacijos gyvenimo ir panašiai. Jis kokiu tai būdu išvengė išvežimo į Sibirą ir vokiečiams užėjus vėl pasidarė Radviliškio policijos viršininku. Tad turėjau savos rūšies užuovėją nuo tuo metu vykstančių represijų prieš komunistus, tačiau ilgai užsibūti Radviliškyje nepatarė. Be to, ten ir darbo tuo metu nebuvo.

___ . . . ___

1941 m. liepos mėn. viduryje iš Karaliaučiaus į Radviliškį atvyko agentas, verbuojantis darbininkus į fabriką. Neilgai svarstęs ir kai kurių pažįstamų patariamas užsirašiau į tuos darbus ir aš. Liepos 21 d. (lygiai metai nuo bolševikinės santvarkos paskelbimo Lietuvoje) vakare, tai buvo sekmadienis, dviem dengtais sunkvežimiais išvykome Karaliaučiaus link. Mūsų buvo apie 30 vyrų. Kitą dieną pasiekėme (maždaug apie pietus) Karaliaučių ir tuojau pat buvome apgyvendinti mediniuose barakuose su dviejų aukštų mediniais narais. Šie barakai buvo gana turtingoje žalumynais vietoje netoli centrinės geležinkelio stoties (Hauptbahnhof). Visą tos dienos popietę praleidome įsikūrimui, o kitą dieną reikėjo praeiti medicinos patikrinimą. Medicinos patikrinimas praėjo be kliūčių, ir buvome nukreipti į fabriką, kuris buvo šiaurinėje miesto dalyje netoli šiaurės geležinkelio stoties (Nordbahnhof). Ši įmonė buvo daugiau panaši į remonto dirbtuves, negu į fabriką, todėl ir pavadinimą turėjo „Heeres-Zeugamt Waffenwerkstatt, Königsberg (Pr.)“, t.y. ginklų remonto dirbtuvės. Gana didelėje teritorijoje buvo visa eilė pastatų su įvairios paskirties cechais. Buvau paskirtas į neaiškios paskirties cechą. Pradžioje reikėjo truputį padirbėti su dilde, po to buvau paskirtas remontuoti artilerijos sviediniams medines dėžes. Spalio mėn. pabaigoje buvau pervestas dirbti į kalvę, ten buvo žymiai blogesnės darbo sąlygos – beveik nekūrenama daržinė. Kiek vėliau supratau – vokiečiai buvo nepatenkinti mano darbu, todėl ir pervedė į kalvę pagalbiniu darbininku. Mėnesinis mano uždarbis buvo apie 150 markių.

Darbas prasidėdavo 6 val. ryto ir baigdavosi 16 val., todėl ryte reikėdavo keltis 5 val., nes į darbą reikėjo važiuoti tramvajumi beveik per visą miestą ir tas trukdavo beveik valandą laiko. Maitinomės tuose pačiuose barakuose, kur gyvenome, esančioje valgykloje, maistas buvo standartinis ir blogas, todėl daugumai nepratusiems prie tokių sąlygų toks gyvenimas įkyrėjo. Pradėjo galvoti, kaip parsigauti į Lietuvą, tačiau bandymas išvažiuoti baigdavosi nesėkmingai. Nemokantiems vokiečių kalbos buvo sunkoka tai padaryti, iš karto geležinkelio stotyje pagaudavo ir grąžindavo į baraką. Šiaip vokiečiai su mumis elgėsi neblogai ir kokios nors diskriminacijos nesijautė, bet fabriko savo noru palikti negalėjome ir kokia tai prasme buvome tremtiniai. Rugsėjo mėn. pabaigoje persikėlėme į kitus barakus arčiau mūsų fabriko: tas pagerinimo mums gyvenimo sąlygas, gavome patogesnius kambarius ir nebereikėjo taip toli važinėti į darbą.

Mūsų tarpe dirbo toks Elvikis iš Kauno, kuris sugebėdavo kartas nuo karto sekmadieniais nuvažiuoti į Kauną ir vėl grįžti. Jis gyrėsi tarnavęs Karo aviacijos mokyklos pirmojoje laidoje, kaip iš tikrųjų buvo – sunku pasakyti. Kiek man teko „senių“ teirautis, tai jie tokio neatsimena. Vieną lapkričio sekmadienį nutariau su Elvikiu padaryti žvalgybos tikslu kelionę į Kybartus ir atgal. Nusipirkę centrinėje geležinkelio stotyje iki Eitkūnų bilietus sėdome į keleivinį traukinį. Eitkūnuose išlipome iš traukinio ir nuošalesnėje vietoje perbridome upę, skiriančią Lietuvą nuo Vokietijos, ir kurios pavadinimo neatsimenu, iš karto atsidūrėme Kybartuose. Pavaikščioję po miestelį, po keletos valandų vėl tuo pačiu keliu grįžome į Eitkūnus ir nusipirkę į Karaliaučių bilietus ramiai parvažiavome jau naktį į savo barakus. Tai buvo savos rūšies treniruotė ir po šios kelionės vis daugiau pradėjau galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Pagaliau lapkričio mėn. paskutinėmis dienomis tvirtai nutariau palikti Karaliaučių ir vieną vakarą susipakavęs savo menką mantą su dviem draugais išdrožiau į geležinkelio stotį. Jiedu taip pat svajojo iš čia išbėgti, bet nemokėdami vokiečių kalbos nesiryžo vieni leistis į tokią kelionę. Stotyje nusipirkę tris „faršeinus bis Eitkau“ sėdome į traukinį ir be persėdimo bei kokių nors kliūčių paryčiais atvažiavome į Kauną.

Atvykęs į Kauną pirmiausiai apsilankiau pas Elvikį, gyvenantį Panemunėje, kuris jau maždaug prieš savaitę buvo palikęs Karaliaučių, tikėdamasis iš jo pagalbos kur nors Kaune įsidarbinti. Jis davė poros organizacijų adresus, tačiau be rekomendacijos niekas su manimi nenorėjo kalbėti. Kaune ilgai užsibūti negalėjau, nes neturėjau kur apsistoti, visi draugai iš aviacijos mokyklos buvo išsisklaidę ir neturėjau nė vieno adreso, todėl, nesant kokių nors konkrečių perspektyvų, nutariau kuo greičiau važiuoti Žemaitijos link į tėviškę. Namiškiai galvojo, kad prasidėjus karui kur nors žuvau, nes nuo tos dienos ryšiai su tėviške buvo nutrūkę. Pakeliui sustojau Radviliškyje, nes pas buvusį šeimininką Kreivėną buvo likę šiokių tokių mano daiktų. Artėjo žiema, o aš neturėjau kuo apsirengti, išskyrus Karaliaučiuje pirktą iš savo kolegos Broniaus Šulniaus vasarinį plosčių, su kuriuo kartu atvažiavome į Karaliaučių. Pas Kreivėną pasiėmiau milinę (milicininko), palaidinę ir dar kai kurias smulkmenas, tačiau šios aprangos tuo metu nešioti negalėjau. Tad 1941/1942 metų labai šaltą žiemą turėjau praleisti su vasariniu plosčiuku.

Grįžęs Žemaitijon apsigyvenau pas seserį Oną Duoblienę Burbaičių kaime, nes iš čia buvo žymiai geresnis ir patogesnis susisiekimas su aplinkui esančiais miestais ir kitomis vietovėmis. Retkarčiais apsilankydavau ir pas tėvus Rūdaičių kaime.

Tuo metu mano brolis Justinas Mikutis, tik prieš pat karą baigęs Kretingos gimnaziją ir negalėjęs įstoti į universitetą, mokytojavo Kalvių pradžios mokykloje. Ši mokykla Skuodo valsčiuje, šalia Simono Daukanto tėviškės apie 4 km. nuo Lenkimų bažnytkaimio. Kilo mintis brolį aplankyti, nes tokia galimybė buvo – tebebuvau dar bedarbis. Šateikių dvare ūkyje (buvęs grafo Pliaterio dvaras) dirbo buhalteriu iš Lenkimų Bričkus (jie buvo trys broliai), kuris gerai pažinojo Justiną. Pas jį retkarčiais iš Lenkimų kokiais tai reikalais atvažiuodavo toks Stukas. Tad su Bričkum susitariau (dažnai jį aplankydavau), kad progai pasitaikius Stukas ir mane paimtų į Lenkimus. Ten pažįstamų buvo ir daugiau – pačiuose Lenkimuose mokytojavo Kretingos gimnazijos auklėtiniai Juozas Stanius ir Kazys Mileris. Stanius jau buvo vedęs vyresniąją Stuko seserį, o Mileris draugavo su jaunesniąja – vėliau ją vedė. Artėjant iš rytų frontui visos tos šeimos pasitraukė į Vakarus.

Vasario mėn. pirmomis dienomis proga nuvažiuoti į Lenkimus pasitaikė ir aš tuo pasinaudojau. Maždaug per 3 valandas žiemos keliu su rogėmis pasiekėme Lenkimus, iš ten pėsčiais nuėjau į Kalvių kaimą. Būdamas Kalviuose kartais pavaduodavau Justiną ir pravesdavau mokykloje pamokas, dažnai aplankydavau Lenkimuose Stanių ir Milerį, susidarė didesnis pažinčių ratas. Pasinaudodamas pažintimis pradėjau galvoti apie įsidarbinimą. Šitame reikale man padėjo Lenkimo girininkas, su kuriuo aš šiek tiek bendravau (pavardės nebeatsimenu). Jis ir jo žmona – aukštos kultūros žmonės – mėgdavo įvairiomis temomis padiskutuoti su Justinu. Jam rekomendavus Skuodo valsčiaus savivaldybė sutiko priimti mane į darbą.

___ . . . ___

1942 m. balandžio mėn. 7 d. (tuoj po Velykų) atvykau į Skuodą. Mane atvežė dar su rogėmis netolimas mokyklos kaimynas Mažunis (Mažonas), su kurio broliu mokiausi Kretingos pranciškonų gimnazijoje ir vėliau jis tapo kunigu. Prisistačiau valsčiaus viršaičiu Barkauskui ir sekretoriui Pranui Žiemeliui, buvau paskirtas eiliniu raštininku. Tuoj metu, kiek prisimenu, savivaldybėje dirbo šie žmonės: Aleksas Baltiejus – buhalteriui, Ona Diglienė – raštvede civilinės metrikacijos reikalams, Viskantienė (pašto viršininko žmona) – mašininke ir Vitkevičius – raštininku įvairiais reikalais aptarnauti lankytojus. Dar į valsčiaus savivaldybės aparatą įėjo paskirstymo punktas. Šio punkto funkcijos buvo: aprūpinti miesto gyventojus svarbesniems produktams maisto kortelėmis, išduoti pramoninėms prekėms nusipirkti (rūbai, batai ir t.t.) leidimus (Bezugschein) ir panašiai. Šio punkto vedėju buvo toks Sielenis, be jo dar darbo raštininkais: Veronika Žiemelienė (sekretoriaus žmona), Balys Choromanskis ir Juozas Jaras, kuris po metų dėl kokios tai ligos mirė, nors buvo visai jaunutis. Darbo įstaigai (Arbeitsamt) vadovavo ir dirbo vienas žmogus – latvių kilmės mergina (pavardės nebeatsimenu), mokanti gerai vokiečių kalbą. Vėliau dar susikūrė paruošų punktas, kur dirbo 3 žmonės.

Buvau paskirtas raštininku ir, kaip dar neturintis patirties, turėjau sėdėti prie langelio kartu su Vitkevičiumi, kaip jo padėjėjas, ir aptarnauti lankytojus. Darbas buvo nesudėtingas – reikėjo išrašyti talonus batams pataisyti ir kitoms paslaugoms. Greitai prie to darbo pripratau ir Vitkevičiui pasiliuosavus dirbau savarankiškai. Liepos mėn. pradžioje paskyrė man jau padėjėją, ką tik baigusią Skuodo gimnaziją Oną Plioplytę, kurios motina buvo klebono šeimininkė. Vėliau bandžiau su ja truputį padraugauti, tačiau dėl drėgno klimato ir pablogėjusios sveikatos 1943 m. pabaigoje kartu su motina išsikėlė į Kauną, apsigyveno pas gimines Linkuvos gatvėje (Vilijampolė), po karo ištekėjo ir mokytojavo Kačerginėje.

Skuodas buvo labai nukentėjęs nuo karo, nes jau praėjus frontui šiaurės rytų link, maždaug po savaitės laiko, vieną ankstų rytą keliomis automašinomis užsilikę Liepojos miškuose raudonarmiečiai įsiveržė į miestą ir susidūrimo su vokiečiais metu padegė jį. Kadangi daugiausiai buvo medinių namų, tai beveik išdegė visas miesto centras. Skuodas – vienas iš didžiausių Lietuvoje užkampių, tačiau palaipsniui apsipratau, susipažinau su žmonėmis, pripratau prie darbo ir atrodė, kad galima gyventi. Skuode buvo tik dvi įmonės – generolo Povilo Plechavičiaus malūnas ir batų fabrikėlis. Tokiame nedideliame mieste vietiniai gyventojai iš karto pastebi svetimą žmogų ir nori nenori – pažintys vyksta žymiai greičiau. Rudeniop gavau leidimą paltui nusipirkti ir dėka pažinčių Ilakiuose pavyko įsigyti, tad ateinanti žiema manęs nebebaugino.

1943 m. pradžioje valsčiaus sekretorius Pranas Žiemelis dėl neaiškių – ar tai dėl šeimyninių sumetimų, ar dėl nesutarimų su viršaičiu Barkausku, nes Barkauskas buvo gana savotiško būdo, nutarė persikelti dirbti į Kulius. Čia iškilo klausimas dėl kandidato į Žiemelio vietą. Neilgai trukus paaiškėjo, kad tuo kandidatu esu aš. Matyt, Barkauskas neturėjo geresnio pakaitalo, juk aš dar šioje įstaigoje nebuvau išdirbęs nė metų, jaunas amžiumi – vos 26 metai ir šiame darbe jokios patirties. Kretingos apskrities viršininkas Šimkus mano paskyrimą valsčiaus sekretoriumi patvirtino. Iš pradžių, kol naujose pareigose apsipratau su darbu, buvo šiek tiek nejauku, tačiau palaipsniui įėjo viskas į savo vėžes, taip sakant, pradėjau sekretoriauti.

Tuo pat metu vokiečiai patyrė didžiulį pralaimėjimą Stalingrado fronte ir jau karo eiga pakrypo į kitą pusę. Dėl to vokiečiai okupuotuose kraštuose sugriežtino reikalavimus dėl žmonių mobilizacijos ir vermachtą ir į darbus Vokietijoje. Prasidėjo gana dažnos jaunų vyrų gaudynės, o taip pat iš ūkininkų gyvulių rekvizavimas. Vokiečiai pareikalavo Pabaltijo kraštuose organizuoti legionus kovai prieš bolševikus. Latviai tokius legionus organizavo, o lietuviai atsisakė, todėl keršydami suėmė apie 50 mūsų inteligentų, tame skaičiuje rašytoją Balį Sruogą bei kitus žymius žmones, ir išvežė Vokietijon į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Dauguma jų ten mirė.

Šiaip 1943 metais kokių nors įsimintinų įvykių nebuvo, išskyrus gal tai, kad pakeičiau kambarį. Rudeniop Skuodo gaisrinės vairuotojas (pavardės nebeatsimenu) pasiūlė atskirą kambarį, tad tuo pasiūlymu ir pasinaudojau. Nuo pat pirmųjų dienų Skuode gyvenau prie šeimos pas pieninės darbininką Jurgį Kaupą. Tai nuostabi šeima – jaučiausi kaip pas tėvus, kaip savas šeimos narys. Augino tris mažametes dukteris, tad šeima buvo iš penkių asmenų, tačiau vietos užteko ir man, nors butas buvo tik dviejų kambarių. Kaupas šalia pieninės statėsi savo namą ir jau ruošėsi ten persikelti, todėl ir man iškilo reikalas pakeisti butą.

Pas paminėtą vairuotoją išgyvenau iki viduržiemio, o po to persikėliau pas „Lietūkio“ parduotuvės vedėją Virgilijų Gylį. Ši šeima su dviem mažametėm mergaitėm buvo atsikėlusi iš Kauno. Pas juos apsigyvenau bendrame bute su pilnu išlaikymu, mat Gyliui, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, buvau padaręs kai kurių paslaugų. Šios šeimos likimo nežinau.

__________

1944 m. pradžioje vokiečiai privertė generolą Povilą Plechavičių organizuoti lietuvių vietinę rinktinę, kurios būstinė turėjo būti Marijampolėje. Noriu pridurti, kad Plechavičius vokiečių okupacijos laikotarpiu, kaip malūno savininkas, gyveno Skuode, nors šio malūno administratorium buvo jo brolis Mamertas. Tam tikslui apskrityse buvo įsteigtos komendantūros. Kretingos apskrities komendantu buvo paskirtas aviacijos pulkininkas Česlovas Januškevičius, gyvenęs Laukžemėje, buvusiame prelato Konstantino Olšausko dvare. Januškevičius Lietuvos karo aviacijoje buvo mokomosios grupės vadu (karo lakūnas). Kovo viduryje į Skuodą atvyko Januškevičiaus organizuoti komisijos registracijai į vietinę rinktinę. Dėl šios rinktinės sukūrimo buvo įvairių nuomonių: vieni buvo už jos sukūrimą, kaip būsimo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduolio, nes jautėsi netolima karo pabaiga, kiti buvo priešingi – skaitė nebūsiant tarnauti naciams naudos. Šį klausimą pradėjau svarstyti ir aš, prie manęs dar prisijungė buhalteris Aleksas Baltiejus – jam taip pat šis klausimas rūpėjo. Pagaliau abu nutarėme užsirašyti į šią kariuomenę ir buvome paskirti pas Januškevičių į Kretingos komendantūrą. Taigi, atsisveikinau su vadovaujančiomis pareigomis. Tuo metu vadovaujančios pareigos mane menkai tedomino – kažkaip nebuvo ir minties apie kokią nors karjerą.

Išvakarėse atšventęs pas Gylius išleistuves kovo 22 d. anksti rytą išėjau į Skuodo geležinkelio stotį (apie 2 km.). Ten susirinko iš viso valsčiaus gana didelis išvykstančių skaičius, kur visi turėjome vykti traukiniu į Kretingą. Stotyje susirinko didelis skaičius išlydinčių moterų ir merginų, kur ne viena nubraukė ašarą. Kretingos geležinkelio stotyje mus pasitiko iš komendantūros viršila Daugėla ir visus ten nuvedė. Komendantūra laikinai buvo įsikūrusi buvusiuose amerikonų namuose, ten vokiečių okupacijos metais buvo visos pagrindinės apskrities įstaigos. Mes su Baltiejum likome ten dirbti, o visiems kitiems buvo tvarkomi dokumentai vykti toliau į Marijampolę. 

Komendantūroje dirbo šis personalas: kapitonas Žadvydas (prieš tai buvo apskrities valdybos viršininku), leitenantas Leskauskas, jaunesnysis leitenantas Zaikauskas, viršila Daugėla ir mes su Baltiejum – abu puskarininkiai. Aš buvau paskirtas tvarkyti finansus, o Baltiejus – ūkio reikalus, t.y. pasikeitėme pareigomis. Tos pačios dienos vakare buvau komandiruotas Kaunan į seminarą dėl piniginių operacijų vedimo tvarkos komendantūrose ir pačioje rinktinėje. Kaune išbuvau tris dienas ten apsigyvenau pas Plioplienę Linkuvos gatvėje, su Plioplyte net turėjau galimybę teatre pažiūrėti operetę „Čigonų baronas“.

Po keliolikos dienų mūsų komendantūra persikėlė į kitą namą pas savininką Peldę (kampinis namas iš miesto aikštės į Kartenos kelią priešais „Lietūkį“) ir įsikūrėme antrame aukšte, pirmame aukšte buvo valgykla. Kadangi ten buvo daug kambarių, tai viename iš jų buvo leista man apsigyventi. Gavau karišką maisto kortelę, kurios per komendantūros gyvavimo laiką nespėjau pilnai panaudoti. Darbo buvo ne daug, todėl kartais su viršila Daugėla eidavome už miesto į šaudyklą pašaudyti bendro naudojimosi karišku šautuvu. Šiaip visas mūsų personalas asmeniniais ginklais nebuvo aprūpinti. Išeigines dienas praleisdavau Skuode.

Gegužės mėnesio pabaigoje (tai buvo prieš pat Sekminių šventę), kaip mažiausiai apkrautas darbu, kartu su leitenantu Leskausku buvau komandiruotas į Mosėdį dėl papildomos mobilizacijos į Lietuvos rinktinę, kur turėjau atlikti raštininko funkcijas. Tik pradėjus darbą antrą dieną mums paskambino iš komendantūros, kad skubiai grįžtume į Kretingą. Pakeliui sustojau Skuode, nes reikėjo iš vežimo persėsti į traukinį. Čia sutikau jau grįžusį iš Kretingos Aleksą Baltiejų, kuris šiek tiek nušvietė padėtį. 

Pasirodo, vokiečiai ėmėsi žygių likviduoti Marijampolėje rinktinę, t.y. nuginkluoti ir žmones išvežti į Reichą, rinktinės vadas Plechavičius areštuotas, todėl imtasi priemonių kuo greičiau likviduoti komendantūrą, siekiant išvengti vokiečių intervencijos. Man į Kretingą dar reikėjo nuvažiuoti, nes ten buvo likę mano daiktai. Komendantūroje radau tik kapitoną Žadvydą, kuris beveik tuščiuose kambariuose tvarkė dar užsilikusius dokumentus, trumpai apibūdino padėtį ir patarė čia ilgai neužsilaikyti. Susirinkęs savo mantą ir atsisveikinęs su Žadvydu išvažiavau į Skuodą.

Vėliau vienas kitas skuodiškis įvairiais keliais grįžęs namo papasakojo apie įvykius Marijampolėje tiksliau. Vokiečiai savo pažado neištesėjo – rinktinės niekur nesiųsti už Lietuvos ribų, nes tik su tokia sąlyga Plechavičius sutiko ją kurti, ir ėmėsi žygių ją nuginkluoti, o žmones išvežti į Vokietiją darbams. Naktį rinktinės kariai pajutę kažką negero pradėjo slapstytis ir bėgti kur kas išmano – vieni su ginklais, kiti be jų. Tačiau dalį žmonių internavo ir išvežė į Reichą, o generolą Povilą Plechavičių areštavo (atrodo Kaune) ir išvežė į Rygą, po karo jis apsigyveno Amerikoje.

Ir štai visai neplanuotai tapau bedarbiu, tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mudviejų su Baltiejum vietos valsčiaus savivaldybėje jau buvo užimtos. Laikinai apsistojau pas Gylius, su jaus nebuvau nutraukęs ryšių ir gyvendamas Kretingoje. Visi su nerimu laukėme, kad bus toliau, nes rusai jau buvo prie Minsko. Kai kurie jau pradėjo ruoštis pasitraukimui į Vakarus – buvo siūloma važiuoti į Austriją, nes šis kraštas buvo mažiausiais amerikiečių bombarduojamas. Apie šį reikalą verta buvo pasvarstyti rimtai ir aš svarsčiau, su draugais tariausi – kol visus variantus pasvėrus „už“ ir „prieš“ – nutariau likti Lietuvoje.

Kadangi karo galas dar nebuvo aiškus, tai iškilo reikalas dėl įsidarbinimo kad ir neilgam – reikėjo pinigų, reikėjo valgyti. Tuo tikslu birželio mėn. pabaigoje nuvažiavau į Kretingą, ten sužinojau, kad Palangoje reikalingas paskirstymo punkto vedėjas. Esant tokiai progai, nieko nelaukdamas, kreipiausi į apskrities viršininką Šimkų, mano prašymas buvo patenkintas ir nuo liepos 1 d. reikėjo pradėti eiti savo pareigas, nors gerai supratau, tą suprato ir Šimkus, kad tai sąlyginis ir laikinas dalykas. Iš Kretingos į Palangą nukeliavau pėsčiais ir apsigyvenau pas Leskauską, ten gyveno Žadvydas ir Zaikauskas – tai kolegos iš komendantūros. Valsčiaus savivaldybė buvo miesto centre, Vytauto gatvėje, toje pačioje gatvėje gyvenau ir aš (dabar čia visa eilė parduotuvių), todėl patogu buvo vaikščioti į darbą. Apie darbą nėra ką daug kalbėti, jo nedaug ir tebuvo, todėl karštomis dienomis eidavau prie jūros pasimaudyti ir kopose pasikaitinti, tik reikėjo saugotis vokiečių, kad nepaimtų apkasų kasti. Kasdien vis daugėjo pabėgėlių, jau rusai užėmė Kauną, vyko aršios kautynės prie Šiaulių, tad nuotaika buvo ne kokia. 

Rugpjūčio mėn. pabaigoje jau buvo tokia suirutė, kad nebebuvo prasmės toliau dirbti, todėl Šventosios kooperatyve pagal leidimus nusipirkęs šiokios tokios medžiagos ir susirinkęs savo mantą išvažiavau tėviškėn. 

Visą rugsėjo mėn. praleidau Rūdaičiuose, retkarčiais atvažiuodamas į Skuodą aplankyti buvusių bendradarbių.

___ . . . ___

1944 m. spalio mėn. pirmomis dienomis atvažiavau į Mosėdį, ten buvo vienas kitas pažįstamas, iš jų ir atsargos leitenantas Danilevičius, kuris kvietė mane patvarkyti valsčiaus reikalus, nes sekretorius Jonas Lukoševičius (kartu mokėmės Kretingos gimnazijoje) jau buvo pasitraukęs į Vakarus. Jis tuo pačiu neva tai ėmė organizuoti pasipriešinimo būrį, tačiau spalio 5 d. vakare paaiškėjo, kad frontas kurį laiką stovėjęs Lietuvos vidurio lygumos ruože, staigiai pajudėjo ir Raudonoji armija užėmė Sedą, o pietuose jau artėjo prie Šilutės ir mes atsidūrėme beveik katile. Tokia nelaukta situacija sukėlė paniką ir nebebuvo kada svarstyti: likti vietoje ar trauktis į Vakarus. Aš iki tol buvau nusistatęs likti Lietuvoje, nes tokį sprendimą buvau priėmęs dar rugpjūčio mėnesį, kada prasidėjo vajus vykti į Austriją. Tuo tarpu Mosėdyje reikalą apsprendė Danilevičiaus veikla ir vadovavomės jo nurodymais – viskas vyko mechaniškai.

Buvo pasirūpinta pora vežimų ir kitą rytą išvažiavome Darbėnų link. Iki Klaipėdos nuvažiavome sėkmingai, ten radome daug pabėgėlių ir besitraukiančią vokiečių kariuomenę – tai apsunkino mums tolimesnę kelionę. Vienoje daržinėje pernakvoję ir ryte patyrę rusų aviacijos antskrydį nutarėme važiuoti Šilutės link. Kadangi susidarė gana didelė kolona ir važiavome lauko keliu, prisilaikydami Vilhelmo kanalo, tai į priekį judėjome labai lėtai. Pavažiavę apie 25 kilometrus atsidūrėme prie nežinomos, į Kuršių marias įtekančios upės, per kurią su mūsų priemonėmis nebuvo galima persikelti, nes buvo sugriautas tiltas. Kilo gana didelė panika, dauguma grįžo į Klaipėdą, mūsų apie 15 žmonių grupė (mosėdiškiai ir keletas skuodiškių) persikėlę per Vilhelmo kanalą arčiau Kuršių marių apsistojome tuščioje sodyboje nakvynei. Reikėjo rasti išeitį, ką toliau daryti. Pagaliau nutarėme pasidaryti plaustą ir irtis per marias į priešais mus esančią Juodkrantę. Kitą rytą ėmės darbo ir iš sodyboje esančių rąstų, lentų, vielos bei virvių per pusę dienos buvo padarytas plaustas. Susirinkę iš vežimų savo menką mantą susikraustėme ant plausto ir irdamiesi kartimis (šiame ruože marios negilios) per porą valandų pasiekėme Juodkrantę. Čia pamatėme ištisą koloną vežimų, traukiančių nuo Klaipėdos į Nidos pusę. Reiškia, mes būdami Klaipėdoje padarėme klaidą, ten dar buvo galimybė persikelti į Smiltynę, o po to Nerija traukti į pietus. Mes tuo reikalu tiesiog nepasidomėjome – neatėjo į galvą.

Mūsų padėtis buvo nepavydėtina: sušlapę, beveik be savo daiktų, be maisto, be perspektyvos kur nors prisiglausti ar gauti pastogę, todėl pirmiausiai tarp pabėgėlių kolonos ėmėme ieškoti pažįstamų. Čia mums pasisekė – sutikome pora vežimų iš Skuodo, jie neprieštaravo dėl prisijungimo į jų grupę. Mūsų piligrimų, plaukusių per marias, grupėje buvo nuo Mosėdžio pasimetusi (apsilenkusi su vyru) nuo vyro vieno karininko žmona su mažamete mergaite, kuriai ypač buvo reikalinga pagalba ir globa. Ji su savo vienkinke brička prie mūsų prisijungė jau už Kretingos pusiaukelėje į Palangą, mat ji važiavo aplenkdama Kretingą, o vyras jos laukė dar neprivažiavus Kretingos. Todėl aš tapau šios moters kuratoriumi ir vežiku iki pat Juodkrantės.

Kadangi jau buvo vakaras, tai nutarėme sustoti nakvynei, nes dėl patalpų problemos nebuvo – vietiniai gyventojai jau buvo išsievakuavę. Kažkas pasakė, kad čia miestelyje yra sustojęs besitraukiantis lietuvių karinis dalinys (tokius dalinius vokiečiams reikalaujant buvo pradėjęs kurti pulk. Birontas). Aš žingeidumo verčiamas nutariau šį dalinį aplankyti ir pažiūrėti, kas ten per kariuomenė. Šis žingsnis, iš pažiūros smulkmena, buvo lemtingas ir apsprendė mano likimą. Dalinys trumpam buvo įsikūręs gana dideliame vasarnamyje.

Įžengęs į patalpą iš kartos susitikau su kapitonu Urbšaičiu, buvusiu 5-tos naikintuvų eskadrilės Zokniuose karo lakūnu. Daugiau ten aukštesnio laipsnio karininkų ir nebuvo, pats dalinys buvo nepilnos kuopos dydžio. Jam trumpai papasakojau savo nuotykius ir dabartinę padėtį. Urbšaitis iš karto man, kaip buvusiam kariškiui, pasiūlė pasilikti pas juos, anot jo, būsiu pilnai viskuo aprūpintas ir man bus Vakarus lengviau pasiekti. Ilgai negalvojęs pasiūlymą priėmiau, o savo bendrakeleiviams pranešiau, kad nuo jų atsiskiriu. 

Buvau įtrauktas į dalinio sąrašus ir kitą rytą gavau maisto davinį. Juodkrantėje išbuvome apie parą laiko, o po to išžygiavome pėsti Nidos link. 

Pavakariais pasiekėme Nidą ir ten buvo duota komanda sustoti nakvynei, apsigyvenome buvusios sklandymo mokyklos angare (ar tebebuvo gyvenamas ir namas – dabar neatsimenu). Dar angaro pasieniais tebebuvo išardytų sklandytuvų dalys: sparnai, spyriai, uodegos plokštumos ir panašiai. Bet tai buvo tik kaip išmesti ir niekam nereikalingi daiktai. Prisiminė 1938 m. ankstyvas pavasaris, kada mes būsimieji lakūnai šioje mokykloje gyvenome, pradėjome pirmuosius žingsnius į didžiąją aviaciją ir ruošėmės būti Lietuvos laisvės gynėjais, todėl pasidarė liūdna ir skaudu. Kuo pavirto entuziastų rankomis sukurtas turtas, kokie mes likome beteisiai ir svetimųjų trypiami.

Kitą dieną išžygiavome toliau į Rasytę (prieš karą čia buvo vokiečių sklandymo mokykla). Rasytėje buvome apgyvendinti stamboko „biurgerio“ kluone, čia pastoviai veikė valgykla, kurioje maitinosi ne tik mūsų dalinys, bet ir pravažiuojantys pabėgėliai, maitinimas buvo nemokamas. Miegoti teko ant šiaudų, todėl tokiose sąlygose gyventi didelio džiaugsmo nebuvo – kai kuriuos ir utėlės apipuolė. Rasytėje išbuvome apie savaitę laiko. Per tą laiką nepaliaujamai traukė į Vakarus pabėgėliai grupėmis ir pavieniui, kas pėsti, kas su vežimais ar dviračiais. Viename vežime sutikau pažįstamą, buvusį 2-ro pėstininkų pulko mokomosios kuopos vadą majorą Modestavičių, prie jo 1937 m. pavasarį ją baigiau. Kadangi aš tebebuvau civilis, tai be jokių kliūčių galėjau prie jų prisijungti ir keliauti tolyn, bet vis dar tebetikėjau, kad su kariškiais bus geriau.

Pagaliau vieną rytą buvome susodinti į garlaivį ir Kuršių mariomis nuplukdyti į Labiau (Rytprūsiuose), o ten sėdome į traukinį ir važiavome apie parą laiko nežinia kur. Pravažiavome Karaliaučių, Alenšteiną, Lyką ir daug kitų vietovių, kurių pavadinimų jau nebeatsimenu, kol atsidūrėme kažkur Mozūrų ežerų rajone prie Suvalkų nedideliame bažnytkaimyje. Čia buvo galutinė stotis ir iškarto patekome vokiečių globon, tik nežinojom, kas su mumis bus daroma. Iki tol neteko susidurti nė su vienu vokiečiu. Buvome visi išrikiuoti ir prasidėjo mums nesuprantamas skirstymas, tačiau lietė tik karininkus ir vyrus su šeimomis (buvo ir tokių). Šiems atrinktiesiems buvo pranešta, kad jie siunčiami į Drezdeną, tame skaičiuje ir kapitonas Urbšaitis, kurio dėka papuoliau į šią kompaniją. Visi kiti likome vietoje apkasų kasti ir mūsų būrys buvo pavadintas statybos – pionierių batalionu, rodos, Nr. 595, nors žmonių skaičius tam neatitiko. Bataliono vadu buvo paskirtas vokiečių kapitonas (pavardės nebeatsimenu), kuopininku taip pat buvo paskirtas vokietis oberfeldvebelis (vyr. viršila). Batalionas buvo suskirstytas į tris būrius, būrių vadais buvo palikti mūsų karininkai: pirmo būrio vadu – ltn. Kulys, antro būrio vadu – ltn. Vyšniūnas (dar tebebuvo civiliškai apsirengęs), trečio būrio vadu – jaun. ltn. Saltonas. Šių būrių būrininkais buvo paskirti šie asmenys: pirmo būrio – pusk. Juozaitis, antro būrio – aš, ir trečio būrio – pusk. Ulba. Be vokiečio bataliono vado dar buvo du vokiečiai, iš jų: vienas oberfeldvebelis – darbų vykdytojas ir jefreitorius (grandinis), kurio funkcijos mums buvo nežinomos (lyg tai darbų vykdytojo padėjėjas). Tad iš viso ant savo galvos turėjome keturis vokiečius.

Po paskirstymo, kurie dar tebebuvo civiliškai apsirengę, gavo vokišką uniformą, tame skaičiuje ir mudu su Vyšniūnu. Tokių civilių pabėgėlių, prisijungusių prie šio dalinio, buvo daugiau. Aš užsivilkau feldvebelio (puskarininkio) uniformą. Karininkams buvo išduoti pistoletai, o būrininkams – automatai. Aš gavau rusišką su disku automatą, daugiau niekam ginklų nebuvo išduota.

Po visų procedūrų buvo duota komanda žygiuoti į kitą vietą ir po dienos kelionės apsistojome bažnytkaimyje, kuris vadinosi Šareikiais. Vietinių gyventojų jau nebebuvo nė vieno, tad dabar tuščius namus užėmėme mes. Jau buvo lapkričio mėn. pradžia ir baugino ateinanti žiema. Iš karto teko kibti į darbą: kiekvieną rytą tekdavo žygiuoti po kelis kilometrus į paskirtą barą kasti apkasų, kastuvus ir kirstuvus veždavo su vežimu, užduotis kiekvienam skyrius nustatydavo darbų vykdytojus – oberfeldvebelis. Darbe dalyvaudavo vienas iš karininkų ir visi būrininkai, lyg tai savos rūšies prievaizdos. Prie pagrindinio mūsų dalinio dislokacijos namo – štabo buvo organizuota lauko virtuvė, tam tikslui ir atitinkamas personalas – virėjas, tiekėjas ir panašiai. Kartą per mėnesį gaudavome papildomą davinį, vadinamą „marketender“ maisto pagerinimui, kuriame buvo rūkalai, margarinas ir panašiai.

Atlikus užduotį keldavomės į kitą vietovę, nors tų apkasų tikslingumas buvo abejotinas, nes rusai gana dideliais tempas slinko į vakarus Karaliaučiaus link. Šiek tiek didesnis pasipriešinimas buvo Rytprūsiuose prie Goldupės (Geldupė). Suvalkų – Mozūrų krašte, keldamiesi iš vietos į vietą, išbuvome iki 1945 m. sausio mėn. vidurio. Kiek prisimenu, viena iš paskutinių vietovių Plöwken (Pilybavas), šis bažnytkaimis buvo visai netoli fronto, prisieidavo padirbėti ir pirmose linijose, žinoma, nakties metu. Nelabai būdavo malonu, kai rusai pradėdavo apšaudyti iš minosvaidžių. Čia praleidome Kalėdų šventes ir sutikome Naujuosius metus, buvo padidinta „marketender“ su „šnapsu“, ką ir atžymėjom.

Tuo metu mus aplankė iš Drezdeno atvykęs atsargos aviacijos leitenantas Jurkūnas, kurio brolis tarnavo mūsų batalione. Iš jo sužinojau, kad Drezdene gyvena iš Lietuvos pasitraukęs kapitonas Žadvydas (kartu dirbome Kretingos komendantūroje) ir su juo retkarčiais susitinka. Po kurio laiko, mano nustebimui, jau Jurkūnui išvykus, gavau iš Drezdeno nuo skuodiškės Onutės Augustauskaitės (buvusi pašte telefonistė), kuri papasakojo savo vargus, kol pasiekė Vokietiją ir kad man rašo Žadvydo pavedimu. Gavęs tokį laišką labai apsidžiaugiau ir kartu pavydėjau, kad mano pažįstama toli nuo fronto ir bolševikai jos nepasivys, o mūsų likimas buvo beveik beviltiškas, rusai jau artėjo prie Štetino ir Baltijos jūros, jau nebebuvo per kur trauktis. Gyvenome pusiau laukinį gyvenimą vos ne džiunglėse, atskirti nuo pasaulio. Dabar supratau, kokią nepataisomą klaidą padariau Juodkrantėje, prisijungdamas prie karinio dalinio.

Darbo įrankiai buvo primityvūs – paprasčiausi kastuvai ir kirstuvai. Žemei įšalus tokių įrankių pagalba darbo našumas buvo labai menkas, tuo labiau, kad ir kasėjai didelio entuziazmo nerodė, labai jau viskas buvo įkyrėję. Kiekvieną dieną vis tas pats. Ryte po gana silpnų pusryčių iš mūsų lauko virtuvės, susikrovę į arkliuko traukiamą vežimą darbo įrankius, žygiuodavome keletą kilometrų į numatytą barą, ten oberfeldvebelis kiekvienam skyriui atmatuodavo atitinkamą atkarpą iškasti apkaso. Iš karininkų darbe paprastai būdavo tik vienas, tačiau būrininkams reikėjo būti visiems, nors dirbti nereikėjo – buvome savos rūšies prievaizdomis. Pasitaikius arčiau kur gyvenvietei stengdavomės ją apžiūrėti it paieškoti užsilikusių masto likučių (retai tepasitaikydavo) ir tuo pačiu pasislėpti nuo vėjo bei šalčio. Visi gyventojai buvo evakuoti. Bataliono vadas tik keletą kartų tebuvo atvykęs į darbo vietą (Baustelle), o po Naujųjų metų jis iš viso kažkur išvyko, o nauju vadu buvo paskirtas leitenantas Brinkas. Šis buvo vokiškas rėksnys, todėl jo nemėgome. Apkasai buvo kasami gynybos tikslu tik pėstininkams naudotis, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, bereikalingas tai buvo darbas, nes, frontui smarkiai pajudėjus, vokiečiai nespėjo jais pasinaudoti. Nepaminėjau vieno įvykio, būtent, gruodžio mėn. pradžioje savaitei laiko buvau komandiruotas į seminarą (nebeatsimenu Rytprūsių miesto pavadinimo) susipažinti su prieštankiniu ginklu „Panzerfaust“. Su šiuo į bezmėną panašiu ginklu šiek tiek susipažinau, tačiau praktikoje naudotis neteko.

1945 m. sausio antroje pusėje po smarkių mūšių prie Goldapės (Geldupės) frontas pradėjo judėti vakarų link. Raudonoji armija pasiekė Pomeranijoje Štetiną ir priartėjo prie Baltijos jūros. Tapo aišku, kad esame apsupti ir Vakarus sausumos keliais nebepasieksime. Prasidėjo ir mūsų bataliono žygiavimas jūros link, sustojant stambesnėse vietovėse tik naktyviai. Maždaug per savaitę laiko pasiekėme netoli Aistmarių Braunsbergo miestą. Civilių gyventojų jau niekur nerasdavome, pasitaikė sutikti kelyje besitraukiančius ir tai pavienius vežimus. Iš šio žygio noriu trumpai papasakoti vieną įsimintiną epizodą, kuris galėjo baigtis ne visai linksmai.

Šaltą sausio mėn. pavakarę atžygiavome į nedidelį miestelį ir eilinį kartą sustojome nakvynei. Kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo paskutinis punktas prieš pasiekiant Baunsbergą, kur turėjom sustojom ilgesniam laikui. Tokių sustojimų jau buvo daug ir nakvynė nebuvo rami, nes rusai lipo ant kulnų ir kiekvienu momentu galėjome su jais susidurti. Šiame miestelyje nebuvo kur nakvoti, todėl buvo duota komanda įsitaisyti bažnyčioje. Esant apie 15o šalčio nekūrentoje bažnyčioje nakvynė nebuvo labai maloni. Paryčiui prie mano gulto priėjo mano būrio vadas leitenantas Vyšniūnas ir pareiškė, kad beprasmiška su batalionu toliau žygiuoti, niekur nebeišbėgsim, reikia mudviem nuo bataliono atsiskirti ir trauktis į priešingą pusę, Lietuvos link. Kodėl Vyšniūnas pasirinko draugu mane ir ką jis tuo metu galvojo, taip ir liko paslaptimi iki šiai dienai. Šis pasiūlymas man buvo netikėtas ir nelabai realus. Man atrodė, kad nepatogus laikas ir neparanki vieta, kam skubėti sovietams į nasrus, kada nežinome, kas dar bus priekyje. Todėl tvirto atsakymo nedaviau.

Ryte išsirikiavusiem buvo duotas nurodymas mažiau reikalingus daiktus palikti arba sunaikinti. Kilo savos rūšies panika. Kažkiek tai paveikė ir mane – savo civilinį rudeninį paltą, kurį taip sunkiai 1942 m. rudenį Skuode įsigijau ir iki šiol išsaugojau, išmečiau į laužą. Esant tokiai padėčiai nebepriešinau Vyšniūnui ir nežymiai pasišalinę iš būrio pėsti patraukėme į priešingą pusę. Vyšniūnas buvo ant karinės uniformos užsivilkęs civilinį puspaltį, aš buvau grynai su karine uniforma ir kuprine. Kurį laiką pažygiavę ir priėję gyvenvietę nutarėme užeiti pasišildyti. Vienoje barako tipo patalpoje radome keletą vokiečių kariškių. Pasisakėme esą, besitraukdami nuo rusų, pasimetę nuo dalinio. Po kurio laiko prie mūsų prisistatė du kariškiai, rodos, iš lauko žandarmerijos ir jau mūsų nebeleido iš čia išeiti. Jie pagalvojo, kad mes rusų šnipai. Mes dar kartą patvirtinome savo bataliono pavadinimą ir numerį, meluoti nebuvo prasmės, nes galėtų dar blogiau baigtis. Jau į dienos pabaigą mums buvo pranešta, kad surastas mūsų dalinys ir iš ten atvyks atstovai iš mūsų pasiimti. Tuo tarpu mes sėdėjome kaip ant adatų, buvo neaišku, kuo tas viskas baigsis. Mus galėjo palaikyti dezertyrais – taip vokiečiai darė su savo kareiviais. Pagaliau jau sutemus prisistatė mūsų bataliono vežikas (pavardės nebeprisimenu) su vienkinkėmis rogėmis ir trumpai papasakojo, kad batalionas apsistojo Braunsberge ir vadovybės įsakymui atvykęs mūsų pervežti (atstumas apie 15 km). Iš karto pasidarė ramiau, reiškia, mūsų dar neareštuoja. Vokiečiai irgi daugiau nebesikišo į mūsų reikalus. Braunsbergą pasiekėme apie vidurnaktį, todėl visi jau miegojo. Batalionas buvo apgyvendintas gana dideliame mūriniame name, panašiame į kareivines. Radęs laisvą vietą atsiguliau, o Vyšniūnas nuėjo miegoti pas karininkus. Niekas nieko neklausinėjo, o aš iš savo pusės įspūdžiais irgi nesidalinau, tartum nieko nebuvo įvykę. Tik po kurio laiko vienas radviliškietis pavarde Ramoška (bataliono tiekėjas) man užmetė, kad aš buvęs milicininkas. Ir taip šis nuotykis baigėsi laimingai ir greitai buvo užmirštas.

Braunsberge iš karto apkasų nekasėme ir kadangi tebebuvo žiema – daug sniego, tai daugiausiai valėme užpustytus kelius. Vėliau, kai daugiau atšilo, prisiėjo atlikti ir žemės darbus. Kovo mėn. pradžioje persikėlėme arčiau Aistmarių į Heiligenbeil miestą, apsigyvenome tuščiuose mūriniuose namuose. Kasėme miesto apylinkėse apkasus. Frontas buvo tiek priartėjęs, kad pastoviai girdėdavosi artilerijos kanonada, o kartais vienas kitas sviedinys atlėkdavo ir į mūsų miestą. Atsimenu, vieną rytą tokio apšaudymo metu vienas sviedinys pataikė ir į mūsų namą, laimei, pramušęs kelias sienas nesprogęs nukrito. Tuo metu aš apačioje prausiausi ir po to užlipęs antrame aukšte į savo kambarį net aiktelėjau iš nustebimo – virš mano lovos pusmetriu aukščiau sienoje buvo išmušta didžiulė skylė (maždaug pusės metro diametro), panaši skylė buvo ir priešingoje sienoje, tad teko persikraustyti į kitą kambarį. Jeigu tuo metu būčiau buvęs prie savo lovos, tai kažin kuo būtų pasibaigę. Be artilerijos apšaudymo dar būdavo gana dažni rusų lėktuvų antskrydžiai. Vieno tokio antskrydžio, kasant netoli miesto apkasų, nuo bombos buvo užmuštas mūsų vežikas, jaunas vyrukas, kuris mus su Vyšniūnu atvežė į Braunsbergą.

Balandžio mėn. pradžioje buvome iš Heiligenbeilio perkelti arčiau marių. Vyšniūnas vis dėlto pasiliko mieste. Jau prieš tai jis jau gana viešai kalbėjo, kad beprasmiška kur nors kilnotis, nes marių pėsčias nepereisi, o rusai jau visai prie pat miesto, geriau jau jų palaukti kokiame nors rūsyje, nes civiliškai apsirengus bus lengviau pasiteisinti. Bet čia galėjo kilti aštri maisto problema, nes visi sandėliukai buvo tušti. Kuo tas viskas baigėsi – sunku pasakyti, daugiau aš jo gyvenime nebesutikau. Vyšniūnas buvo geras žmogus ir viršininkas, kai kada jis mėgdavo mane pagirti, kad aš esąs drąsus žmogus ir su manim niekur nebaisu eiti.

Atžygiavome į neapgyventą vietovę ir prisiėjo išsikasti sau žemines – tai buvo neįprastas mums reiškinys. Bet ką padarysi – apsigyventi kažkur reikia. Darbas tas pats – kasti pamariais apkasus. Tokiose sąlygose teišgyvenome trumpai, vieną dieną buvo duotas įsakymas pasiruošti žygiui, kur žygiuosim – buvo neaišku. Žygiui vadovavo pirmo būrio vadas leitenantas Kulys ir – žygiavo priekyje kolonos, tačiau po kurio laiko jis pradėjo atsilikti, praleisdamas koloną į priekį ir rodydamas atsisveikinimo ženklus, kol galutinai pamiškėje už kalvos išnyko iš akių. Mes ir žygiavome, galima sakyti, laukais. Toks keistas reiškinys mus labai sudomino ir tuoj ėmėm klausinėti pirmo būrio būrininką Juozaitį, kas atsitiko su mūsų vadu. Jis paaiškino, kad mes žygiuojame į prieplauką keltis per marias, o Kulys nutarė likti čia – daugiau jokių paaiškinimų. Tad mūsų batalione beliko tik karininkas – jaunesnysis leitenantas Vincas Saltonas. Koks likimas ištiko Kulį – sunku pasakyti, nes daugiau neteko jo sutikti. Galbūt jis buvo susitaręs su Vyšniūnu kur nors susitikti.

Dienos pabaigoje pasiekėme prieplauką. Kiek prisimenu, buvo išduotas papildomas maisto davinys – „marketender“. Sutemus susėdome į nedidelį garlaivį ir paryčiais išlipome į krantą. Šis siaura žemės juosta tarp Aistmarių ir Baltijos jūros, panaši į Kuršių Neriją, kurios pavadinimo nežinau. Iš karto žygiavome šiaurės link, persikėlėm per kanalą, jungiantį Aistmares su Baltijos jūra, ir atsidūrėme Pilau mieste – uoste, tačiau tuo pat grįžome atgal ir jau žygiavome pietų link. Žygiavome, sustodami vienur ilgiau, kitur trumpiau, kasėme sau žemines ir vokiečiams apkasus, nes ši „Nerija“ (taip noriu vadinti) buvo neapgyventa. Vieno tokio žygio metu atklydusi per mariais kulka užmušė jauną vyruką Perminą, iš karto nesupratom, kodėl taip staigiai nukrito ant žemės, nes negirdėjome jokio šūvio. Šią siaurą žemės juostą, apaugusią pušimis, dažnai iš kitos marių pusės apšaudydavo rusų artilerija arba atskrisdavo jų lėktuvai. Tuoj po mūsų čia atplaukimo rusai atžygiavo iki pat marių ir mūsų ten iškastais apkasais vokiečiai nespėjo pasinaudoti. Tokia ten ir kariuomenė bebuvo – senukai ir paaugliai – folkšturmas (taip vadinosi šie daliniai). Vokiečiai dar smarkiai priešinosi Kuršo žiede ir prie Karaliaučiaus, bet tai buvo apsuptos armijos.

Gerokai pažygiavę į pietus, maždaug balandžio antroje pusėje, sustojome ilgesniam laikui, žinoma, atitinkamai įsirengėme sau žemines. Kokiais darbai užsiėmėm – dabar jau nebeprisimenu, rodos, miško kirtimo darbais kopose. Vieno lėktuvų antskrydžio metu į stovyklą buvo numesta bomba ir vienam iš mūsų nutraukė koją. 

Po kurio laiko iš ten išsikraustėm ir persikėlėm dar toliau į pietus, kokių nors darbų beveik visai nebedirbom, už tai su maistu pasidarė riesta ir vyrai pradėjo šaudyti arklius. Teko arklienos paragauti ir man. 

Gegužės pirmomis dienomis priartėjome prie Vyslos upės ir vieną vakarą sėdę į laivą išplaukėme į jūrą. Prašviesėjo šiek tiek nuotaika, buvo kokia tai viltis pasprukti nuo besivejančių bolševikų. Tačiau plaukėme neilgai, pasiekę kokią tai prieplauką – uostą turėjome išsilaipinti. Čia paaiškėjo, kad esame Helos pusiasalio pačioje uodegoje – arčiausiai nuo Vyslos žiočių. Iš čia turėjome plaukti pagal atitinkamą eilę į Bornholmo salą (Danijos teritorija), nes čia buvo pilna visokios kariuomenės. 

Belaukdami to išganingo momento sužinojome, kad nebėra Hitlerio, o jo vietoje paėmė valdžią admirolas Denicas [Karl Dönitz]. Tapo aišku, kad karui dienos suskaitytos. Ir iš tikrųjų, belaukdami išplaukimo į Bornholmo salą gegužės 8 d. sužinojome, kad karas pasibaigė. Sunku nusakyti tą jausmą, kai sužinojome apie karo pabaigą – dabar jau niekur nebeišbėgsim, nes mes jau bolševikų rankose. Iki tol buvusi kokia tai dar viltis dingo kaip miražas. Puikiai supratome, kad mes būsime karo belaisviai, jei ne blogiau, ir kvepia Sibiru. Jeigu bolševikai iki čia atėjo – jau atgal negrįš ir apie nepriklausomą Lietuvą taip pat nebėra ko galvoti. Tai sena rusų ekspancionistinė politika, kur ką užgrobė – geruoju neatiduos, o bolševikai dar baisesni – užgrobę svetimas žemes naikina tų kraštų žmones. Todėl labai jau ne laiku visa tai baigėsi.

Per tą laiką, kol atsidangino rusų armijos daliniai, gyvenome laisvą gyvenimą, pakriko drausmė ir tvarka, darė kas ką išmanė. Uoste buvo aptikti baidokai su maisto produktais, pasinaudodami tokiu radiniu apsirūpinome kuriam laikui produktais. Tačiau tų maisto atsargų kiekį ribojo galimybės, nes neturėjome transporto joms gabenti. Atsirado dar vienas lietuvių statybos dalinys, kur sutikau vieną kitą pažįstamą. Pasirodo, jų dalinys jau buvo pasiekęs Bornholmo salą, tačiau rusų iš ten buvo grąžintas atgal.

___ . . . ___

Po kelių dienų atėję rusai pirmiausia ėmėsi vokiečių armijos dalinių ir latvių legiono nuginklavimo procedūros. Įdomu buvo stebėti, kaip ginklai lyg kokie nereikalingi pagaliai metami į malkų krūvą. Po to prasidėjo čia esančių įvairių dalinių grupavimas, mes buvome kartu su kitu lietuvių statybos batalionu, grąžintu iš Bornholmo salos, buvome priskirti prie latvių legiono. Mažai ką tebūtume laimėję ir mes, nes rusai, užėmę tą Danijos salą, surinko ten esančius ne danus, pirmoje eilėje – rusus ir lietuvius. Greitai buvo duotas įsakymas žygiuoti ir per keletą dienų pasiekėme Gdynę. Iš Gdynės pakeliui į Dancigą (Gdanskas) sustojome lauke nakvynei, o kitos dienos pavakariu – ir patį Dancigą. Maitinomės iš savo turimų atsargų, kurios ėjo į pabaigą. Trumpai pabuvę Dancige, kuris ištisai buvo sugriautas, pradėjome žygį į rytus Varšuvos link. Jau atsirado ir rusų palydovas – raitas raudonarmietis. Pasijutome esą karo belaisviais pilna to žodžio prasme, todėl mūsų vadų buvo duotas nurodymas nusiimti antpečius ir kitus kariškus ženklus. Šitą mes supratome ir patys, ypač tai lietė aukštesnio laipsnio kariškius.

Maždaug per pusantros savaitės atžygiavome į Graudencą (Grudziandza). Ten kelias dienas pabuvę vėl žygiavome tolyn į Tornau (Torunia) miestą, tačiau ten pernakvojus buvo įsakyta grįžti atgal. Pagaliau vėl atsidūrėme Graudence, kur buvome apgyvendinti buvusiose arklidėse. Kas mus lauke toliau – buvo neaišku. Taigi, po mėnesio su viršum žygiavimo turėjome galimybės šiek tiek pailsėti. Teritorija gana didelė buvo aptverta viela, tačiau apsaugos nebuvo ir laisvai galėjome išeiti į miestą ar kur kitur. Netoliese buvo nedidelis ežeras ir esant geram orui eidavome ten maudytis. Retkarčiais nedideles grupes siųsdavo padirbėti į karinį aerodromą. Vieną kartą ir man ten teko pabūti, iš arčiau pažiūrėti rusų naikintuvus. Kartas nuo karto rusai organizuodavo kratas ir atimdavo vertingesnius daiktus. Buvo ir pavienių „duoneliautojų“, ypač iš karininkų tarpo, kurie stengdavosi išvilioti iš mūsų vertingesnius daiktus bauginimu, apgaule ir panašiai. kartą vienas toks „išvaduotojas“ prisistatė ir prie manęs, reikalaudamas pasikeisti batai. Už dvi amerikoniškos „tušonkos“ dėžutes ir sunešiotus brezentinius batus turėjau atiduoti dar Skuode siūtus aulinius chromo batus. Šie mainai vos nesibaigė man tragiškai.

Maždaug liepos mėn. viduryje susirgau nesuprantama liga – palaipsniui pradėjo paralyžiuoti ir savaitės bėgyje jau nebegalėjau vaikščioti. Buvau nugabentas į netoli esančią rusų karinę ambulatoriją, o kitą dieną – į karo ligoninę, nes jau labai buvo sunkus stovis. Visa mano nedidelė manta: foto albumas, skraidymų knygutė, aviacijos mokyklos baigimo pažymėjimas, dienoraštis, kurį kasdien vedžiau nuo išvykimo iš Lietuvos dienos, ir kitos smulkmenos liko arklidėse. Iš ambulatorijos į karo ligoninę lydėjo leitenantas Avižienis (dabar gyvena Kaune) ir Zubka (dabar gyvena Alytuje), jie pilnai galėjo atgabenti į ligoninę ir mano daiktus, tačiau nebe tas man buvo galvoje. Taip šie daiktai nežinia kur atsidūrė. Vėliau smarkiai dėl to pergyvenau. Karo ligonėje pagyvenęs gydytojas iš karto pradėjo klausinėti, kur pas mane žaizda, tačiau jokios žaizdos, išskyrus truputį brezentinių batų nutrintą kojos pirštą, nebuvo. Pasirodo, visa šios ligos pradžia ir buvo tas nutrintas kojos pirštas ir kvepėjo grabu. Kaip vėliau sužinojau – sirgau stabo liga. Turiu pasakyti, kad gydymas ir priežiūra buvo be priekaištų.

Gulėjau atskiroje palatoje, nuskausminimui leisdavo morfijų, krizės metu pastoviai dieną naktį budėjo seržantas – sanitaras, nes momentais buvau be sąmonės. Tuo metu nesuvokiau, kokia mano kritiška padėtis ir kad esu prie mirties slenksčio, gydytojai davė mažai šansų pasveikti, net nugabeno į mirtininkų palatą. Dar apsunkino gydymą tas faktas, kad labai pavėluotai buvau pristatytas į ligoninę.

Po kurio tai laiko, dabar man sunku pasakyti, ir kokiu tai momentu įvyko persilaužimas – lyg pabudau iš miego. Po kelių savaičių reikalai pradėjo eiti į gerąją pusę, galėjau savo jėgomis pasiversti ant šono ir net atsisėsti. Maždaug po mėnesio pradėjau vaikščioti, tada buvau perkeltas prie sveikstančiųjų į bendrą palatą, kur buvo gydomi pagyvenę kareiviai ukrainiečiai ir keletas latvių. Pradžioje, kol sunkiais vaikščiojau, maistą man atnešdavo į palatą, o pietums apetito pataisymui dar atnešdavo ir po 30 gramų degtinės, nes buvo sutrikęs virškinimas ir nesinorėjo valgyti. Kada pats pradėjau vaikščioti į valgyklą – šis davinys buvo nutrauktas. Šiaip ar taip – reikalai taisėsi į gerąją pusę. Dėl tų nelemtų iškeistų batų, nuo kurių užsikrėčiau šia liga, teko tiek daug iškentėti.

Rugpjūčio mėn. pabaigoje iš ligoninės buvau išrašytas. Po pirties gavau kareiviškus apatinius baltinius ir panešiotus kerzinius pusbačius, nes į ligoninę buvau atgabentas basas. Aš labai pergyvenau dėl likusių belaisvių stovykloje mano daiktų, ypač foto albumo ir paskutinio laikotarpio dienoraščio. Dienoraštyje buvo surašyta visa mano Rytprūsiuose odisėja.

Grįžęs į stovyklą radau ją tuščią, visi belaisviai jau senokai buvo išžygiavę Gardino link. Mane apgyvendino toliau esančiose nuo stovyklos barakuose, kur buvo įsikūręs filtracijos štabas, per kurį turėjo praeiti grįžtantys iš Vokietijos pabėgėliai. Radau dar keliolika lietuvių iš mūsų statybos bataliono ir net begrįžtančių iš anglų zonos. Kas mūsų laukė toliau – buvo neaišku. Pagaliau vieną dieną buvau pakviestas į filtracijos punktą. Visų pokalbio detalių dabar neatsimenu, tačiau kalba ėjo apie tai, kaip ir kodėl čia atsidūriau ir ką veikiau. Tai buvo savos rūšies tardymas, nes ten dirbo pusiau kariškai apsirengę saugumiečiai. Kadangi iš ligoninės turėjau pažymėjimą ir dar tebebuvau gana silpnas, tai čia buvo lengvinančių aplinkybių mano naudai, t.y. grįžti namo. Po šio apklausimo laukiau rezultatų, nes iš čia bėgti vienam be dokumentų, apsirengusiam vokiečių kareivio rūbais, buvo labai rizikinga ir pavojinga. Kai kurie iš mūsų galvojo užsiverbuoti arklių varovais (rusai iš Vokietijos gabeno viską, ką tik galėjo) ir tokiu būdu pasiekti Lietuvą.

Maždaug 1945 m. rugsėjo mėn. pradžioje buvo sudaryta nedidėlė grupė (4-5 žmonės), kuriems buvo leista važiuoti namo. Į šią grupę buvau įrašytas ir aš. Kiekvienam buvo išduotas atitinkamas pažymėjimas, o grupės vyresniajam – dar sąrašas ir sauso maisto davinys. Grupės vyresniuoju buvo paskirtas žydelis, iš kur ir kaip jis atsidūrė šiame punkte – šito nežinau. Tuo metu keleivinių traukinių ir reguliaraus susiekimo nebuvo, todėl važiavimas buvo sudėtingas. Ėjo iš Vokietijos į rytus tik prekiniai ešalonai su trofėjais ir prisiplėštu turtu. Nežiūrint rizikos ir sunkumų, po vienos dienos kelionės su kitu lietuviu Staponkum nutarėme nuo grupės atsiskirti, nes visi kiti važiavo į Rusiją, o mums reikėjo į Žemaitiją. Liko be oficialaus kelionės dokumento ir maisto. Iš tikrųjų, kelionė su daugybe persėdimų ir be maisto prekiniuose vagonuose arba jų tambūruose tęsėsi keturias paras. Pasitaikė atvejų, kai raudonarmiečiai neprileisdavo prie traukino, vadindami mus fašistais, arba tiesiog nesakydavo, kur eis stotyje esantis sąstatas, nes tuo metu beveik visose Lenkijos geležinkelio stotyse „darė tvarką“ vien rusų kariškiai, o ką bekalbėti apie Rytprūsius – čia iš viso neteko pamatyti vietinio žmogaus. Atvažiavus į Šiaulius lengvai pavyko surasti eskadrilės draugą Alfonsą Alekną, kuris pavalgydino ir davė nakvynę. Kitą dieną Šiaulių geležinkelio stotyje įsėdau jau į keleivinį traukinį ir tęsiau paskutinio etapo kelionę Šateikių link į tėviškę. Kaip klostysis reikalai toliau – sunku buvo numatyti.

___ . . . ___

Pokarinis laikotarpis

1945 m.

Grįžau į Lietuvą, į savo tėviškę, rodos, galima jau buvo džiaugtis, nes visus namiškius radau gyvus, tačiau iš tikrųjų buvo ne taip. Tiesa, tėvai, brolis Ignas ir sesuo Ona Duoblienė džiaugėsi mano sugrįžimu, nes jie buvo įsitikinę, kad aš žuvęs arba kur nors toli Vakaruose. 

Bet kartu sužinojau, kad areštuotas brolis Justinas Mikutis, tas filosofas, nesidomintis jokia politika, niekam blogo nepadaręs, paskutiniu metu mokytojavęs netoli Beržoro Grigaičių pradžios mokykloje. Visi sukome galvas, už ką jį galėjo areštuoti, kam jis padarė blogo ir kaip jam padėti. 

Lietuvoje buvo pilna rusų kariuomenės, visokio plauko saugumiečių ir jų pakalikų, vietininkių „stribukų“, kurie save vadino „liaudies“ gynėjais. Visi tie „išvaduotojai“ ir terorizavo Lietuvos žmones. Be to, tuo metu smarkiai veikė Lietuvos partizanai, kovodami prieš atėjūnus, tas dar labiau siutino okupantus. Nebuvo dienos, kad nebūtų kas nors areštuotas arba nužudytas. Vienu žodžiu, Lietuvoje tebevyko karas. O aš galvojau, kad savo atkariavau ir dabar bus galima ramiai gyventi. Dar būnant Lenkijoje buvo tokių aiškintojų, kad dabar bolševikai nebe tokie, kokie buvo 1940 metais. Tikrumoje viskas buvo atvirkščiai.

Esant tokiai padėčiai nieko broliui negalėjau padėti, nes kiekvienu momentu vietinių „šuniukų“ įskųstas, aš irgi galėjau būti suimtas. Tiesiog bijojau saugumui lįsti į akis, nes vis tiek nieko nepadėčiau. 

Kaip vėliau paaiškėjo, Justinas buvo įskųstas provokatorių neva už ryšių palaikymą su partizanais ir 1946 m. pradžioje nuteistas 10 metų į koncentracijos stovyklą. Tik 1956 m. vasarą buvo peržiūrėta byla, nuimtas teistumas ir paleistas iš Vorkutos namo su sugadinta sveikata.

_________

Šiek tiek pabuvęs tėviškėje pradėjau galvoti, kaip susitvarkyti asmens dokumentus ir kur nors įsidarbinti, nes teturėjau tik filtracijos punkto pažymėjimą apie paleidimą namo. Todėl 1945 m. spalio mėn. pirmoje pusėje nuvažiavau į Kretingą, ten milicijoje man paaiškino, kad asmens dokumentai gyventojams dar neišduodami. Dėl tų dokumentų šiek tiek apsiraminau. Kadangi Kretingoje turėjau pažįstamų ir nebuvo ko skubėti, tai nutariau ten keletą dienų pabūti. Vieną vakarą būnant Klaipėdos gatvėje pas pažįstamą merginą Stefą Viknaitę staiga į butą įsiveržė trys civiliai apsirengę piliečiai ir pareikalavo eiti su jais kartu. Iš karto supratau, kad tai saugumiečiai ir kad pakvipo nemaloniu reikalu. Stebėjausi, kaip jie taip mane lengvai surado, matyt, jie atkreipė dėmesį man bevaikštant po miestą ir mane sekė. Dar labiau nustebau, kai mane atvedė į tą patį Peldės namą, kur buvo Lietuvos Vietinės rinktinės komendantūra, kur aš dirbau ir gyvenau. Truputį patardę nuvedė mane į rūsį, vadinamą „KPZ“, ir užrakino. Ten pusiau tamsiame rūsyje buvo 5-6 žmonės jau anksčiau areštuoti. Tarp jų radau pažįstamą buvusį Kretingos pranciškonų gimnazijos mokinį Ramoną ir buvusį tos pačios gimnazijos vokiečių okupacijos metais direktorių Antanėlį. Kitų areštuotųjų nepažinojau ir kuo visi ten esantys buvo kaltinami – negalėjau pasakyti. Mane tardė kariškais rūbais be laipsnių apsirengęs rusas su vertėju, nes tada rusų kalbos nemokėjau. Iš pradžių pradėjo klausinėti, iš kokios aš komendantūros, ką veikiau vokiečių okupacijos metu ir kaip atsidūriau Vokietijoje. Daug klausimų man buvo tiesiog nesuprantami. Taip mane tiesiog kamantinėjo 3 ar 4 dienas, o maitino duona ir vandeniu. Kadangi turėjau iš Lenkijos pažymėjimą apie manęs iš ten paleidimą ir dokumentą apie buvimą ligoninėje, tai sunku prikergti kokius nors ryšius su „miškiniais“ (taip vadindavo Lietuvos partizanus) ir mane paleido, liepdami tuoj pat kariniame komisariate užsiregistruoti. Po šio įvykio pasidariau žymiai atsargesnis ir stengiausi mažiau rodytis viešose vietose.

Iš mūsų Rūdaičių kaimo Platelių valsčiaus mokesčių inspekcijoje dirbo Aldona Štambergaitė, su kuria vaikystėje kartu lankiau Šateikių pradžios mokyklą. Per ją susipažinau su šios inspekcijos vyresniuoju inspektoriumi Povilu Pivoriumi. Atsižvelgdamas į mano padėtį Pivorius sutiko priimti mane laikinai pas save dirbti. Pasitaikius progai su Pivorium nuvažiavau į Kretingos finansų skyrių (tuo metu Platelių valsčius priklausė Kretingos apskričiai) ten radau bedirbantį iš Kretingos pranciškonų gimnazijos klasės draugą Juozą Gudauską. Jis mane pristatė finansų skyriaus vedėjui Vizgirdai ir to išdavoje gavau paskyrimą į Salantų valsčiaus mokesčių inspekciją – tai didelis mano laimėjimas.

Salantuose tuo metu vyresniuoju inspektoriumi buvo Šeputis, antru inspektoriumi – Bortkevičius, su jo vyresniuoju broliu mokiausi Kretingoje gimnazijoje, o su jo tėvu šiek tiek bendravau 1944 m. Palangos valsčiaus savivaldybėje, jis ten dirbo sekretoriumi. 

Aš buvau Salantų valsčiaus mokesčių inspekcijos trečiuoju inspektoriumi. Čia išdirbau iki 1945 m. gruodžio mėn. vidurio, o po to buvau paskirtas į Kulių valsčiaus mokesčių inspekciją vyresniuoju inspektoriumi. Vienas didžiausių Žemaitijos užkampių, miestelis įsikūręs tarp miškų, toli nuo didesnių miestų (Plungė – 16 km, Kretinga – apie 30 km) ir magistralių. Surinktus mokesčius kas savaitę reikėjo gabenti į Kretingos banką pasikinkius į roges arkliuką su atitinkama milicijos palyda. Laimei, nė karto niekas neužpuolė ir pinigų neatėmė. 

Vienos tokios kelionės į Kretingą metu, iš Gudausko sužinojau, kad porą inspektorių iš apskrities planuojama siųsti Kaunan į finansistų kursus. Su Gudausko pagalba pavyko įsiprašyti į trijų mėnesių kursus, kitas kandidatas buvo Pivorius iš Platelių. 

Kaip tik gruodžio mėn. pabaigoje Kulių milicija pradėjo išdavinėti miestelio gyventojams laikinus asmens dokumentus, ta galimybe pasinaudojau ir aš. Pagal pažymėjimą iš Graudenco pavyko gauti laikiną pasą – tai buvo didelis laimėjimas ir atidarė man visus kelius į platųjį pasaulį.

Mąstytojo Justino Mikučio virtualus archyvas  >>