Sklandymas

1959 m. gegužės mėn. pabaigoje buvau pašauktas į karinį komisariatą, ten susodinę į sunkvežimį nuvežė mus prie Grigiškių į mišką paruošiamiesiems darbams atlikti ryšium su atitarnavusių armijoje asmenų pašaukimu pakartojimui. Vienas iš mūsų kompanijos pasisakė esąs lakūnas – sklandytojas ir apgailestavo, kad esant tokiam gražiam orui negali skraidyti. Tas mane sudomino ir mes ta tema užvedėme rimtą pokalbį. Sužinojęs, kad prieš karą ir aš buvau lakūnu, pakvietė apsilankyti Kyviškių aerodrome. Tai buvo laikraščio „Tarybinis mokytojas“ fotografas Leonas Vasauskas, praėjęs 1947 m. Vilniaus aeroklube skraidymų kursą su lėktuvu „Po-2“ pas instruktorių Juozą Kairį. J. Kairys buvo Lietuvos karo aviacijos karo lakūnas, baigęs 1937 m. rudenį puskarininkių lakūnų mokyklos II-ąją laidą, vienintelis iš mūsų Karo aviacijos prie sovietų valdžios tuo metu skraidęs.

Vilniaus aeroklubas teegzistavo labai trumpai (apie metus laiko), dėl nepasitikėjimo lietuviais buvo likviduotas, tik po keliolikos metų buvo įkurtas aviacijos sporto klubas. J. Kairys perėjo dirbti į medžiotojų draugiją, o iš kursantų vienas kitas vėliau tapo parašiutininkais arba sklandytojais. Su L. Vasausku ryšiai nenutrūko, retkarčiais užeidavau pas jį redakcijon, jis man padarė keletos senų nuotraukų iš Lietuvos karo aviacijos kopijas, tačiau į Kyviškių aerodromą vis nebuvo progos nuvažiuoti.

Tik 1959 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje – tai buvo to mėnesio paskutinis sekmadienis – paskambino Vasauskas, kad galiu kartu su klubo sklandytojais važiuoti į Kyviškes, nes yra galimybė paskraidyti. Tą dieną skraidymams vadovavo grandinės vadas Juozas Jaruševičius, kuriam ir pristatė mane Vasauskas. Į startą buvo atitempti du man nepažįstamos konstrukcijos sklandytuvai; man paaiškino, kad tai čekų gamybos dvivietis „Pionierius“ ir tarybinis vienvietis „Mak-15“, nes su sovietų sklandymo technika nebuvo tekę susidurti. Jaruševičiui dar talkino instruktorius Kavunovas, kuris neseniai buvo įvykdęs sporto meistro reikalavimus. Vasauskas apie mane jau buvo šį tą papasakojęs Jaruševičiui ir Kavunovui, todėl man, kaip svečiui ir buvusiam lakūnui, buvo leista skristi keleiviu su sklandytuvu. Tuo metu Vilniaus aviacijos sporto klubas sklandytuvams į orą išvilkti lėktuvų dar neturėjo, todėl buvo naudojamas savaeigis čekų gamybos išvilktuvas „Herkules-3“, o patys skraidymai vadinosi autostartu. Šis agregatas su dviem barabanais turėjo 134 A.J. dyzelinį variklį, prie kiekvieno barabano buvo po 1000–1200 m ilgio trosai, kur kiekvienas iš jų galėjo iškelti sklandytuvą į 300–500 m aukštį. Mokomiesiems skridimams ratu aplink aerodromą pilnai tokio aukščio pakanka. Man norėjosi patirti tokio skrydžio jausmą ir su nekantrumu jo laukiau.

Po 19 metų vėl užsidėjau parašiutą, tiesa, šiek tiek kitokį, negu naudojomės Lietuvos karo aviacijoje ir atsisėdau į antrą sklandytuvo sėdynę. Po trumpo pasiruošimo buvo duota komanda kilti ir tiesiog nepajutau, kaip atsidūriau pusiau vertikalioje padėtyje tartum raketos iššautas (maždaug 45o kampu) ir pirmas sekundes jaučiausi keistokai, bet palaipsniui su ta situacija apsipratau. Pasiekus atitinkamą aukštį (apie 350 m) „Herkulesas“ traukimą sustabdė ir Vasauskas (jis buvo mano pilotas) staigiai sklandytuvą pervedęs į planiravimo kampą atitinkamo kablio pagalba atsikabino nuo troso, po to prasidėjo normalus skridimas – sklendimas aplink aerodromą. Vasauskas man leido antrais vairais truputį pavairuoti, jautėsi, kad aš gerokai nuo to atpratęs. Šis skridimas man padarė labai didelį įspūdį ir už tai buvau dėkingas Jaruševičiui, kad jis mane taip svetingai priėmė.

Netrukus į aerodromą su savo mašina atvyko dar vienas, jau vyresnio amžiaus sklandytojas, kuris atitempė į startą naujo tipo dvivietį lenkišką sklandytuvą „Bocian“, ketindamas su juo paskraidyti. Tai buvo prieš metus įkurto LŪT visuomeninio sklandymo klubo pirmininkas Vytautas Vaitkus, inžinierius, šios tarybos darbuotojas. Klubas maždaug prieš mėnesį iš lenkų parodos Maskvoje nupirko tris naujausio tipo lenkiškus sklandytuvus: dvivietį „Bocian“ ir vienviečius „Jaskulka“ bei „Mucha“, kuriais ir pradėjo šiame aerodrome skraidyti.

Įsikalbėjus su Vaitkum paaiškėjo, kad mes abu prieškarinės Nidos sklandymo mokyklos auklėtiniai. Kuomet Vaitkus buvo pasiruošęs skridimui, Jaruševičius pasiūlė dar kartą su juo paskristi, ir su džiaugsmu tuo pasinaudojau. Ši ekskursija į Kyviškių aerodromą praėjo turiningai ir įdomiai, padarė didelį įspūdį, vėl kažkaip suartėjau su aviacija, vėl atsinaujino aistra paskraidyti. Atsisveikindamas su Jaruševičiumi tą pareiškiau ir jam, jis į tai reagavo gana paprastai, jeigu turiu noro – galiu šiuo sportu užsiimti ir aktyviau, tik žiemą reikės praeiti reikalingą teorijos kursą. Man jau buvo 42 metai, dirbau tokiame darbe, kur laiko per daug nebuvo, šeima į tą dalyką taip pat skersai žiūrėjo, todėl reikėjo rimtai pagalvoti. Tačiau Jaruševičiaus mintis įkyriai man lindo į galvą.

[...]

1959 m. lapkričio mėn. pabaigoje klube įvyko visuotinis sklandytojų susirinkimas, kur buvo apsvarstyti sezono rezultatai. Šiame susirinkime dalyvavau ir aš, buvo proga susipažinti ne tik su Vilniaus, bet ir su Kauno sklandytojais. Dėl mano ketinimo skraidyti pritarė visi, todėl galutinai išsisklaidė bet kokios abejonės ir tvirtai nutariau užsirašyti į aviacijos sporto klubo narius. Šitaip prasidėjo mano antras etapas į aviaciją. Žinoma, apie kokius nors rezultatus jau nebegalvojau, tačiau atsiplėšti nuo žemės retkarčiais labai norėjosi.

1960 m. pradžioje Vilniaus aviacijos sporto klube (Basanavičiaus 15) pirmamečiams prasidėjo teoriniai užsiėmimai. Pradžioje tarp jauniklių jaučiausi ne kaip, paskui palaipsniui apsipratau. Užsiėmimai vyko du kartus savaitėje vakarais, juos vedė ir dėstė J. Jaruševičius. Nors kai kurios disciplinos buvo žinomos iš Lietuvos karo aviacijos, tačiau per 20 metų viskas jau buvo pamiršta, o be to, buvo ir naujų dalykų, todėl reikėjo šiek tiek pasimokyti. Retkarčiais susirinkdavo klube ir „seniai“: Speičys, Brazauskas, Vaitkus, Abeltinis, Marčiulionis, Čeponis, Visackas, Vasauskas, seserys Celkevičiūtės, Zableckytė, Mališkaitė ir kiti. Jie į savo tarpą pakviesdavo ir mane, man buvo naudinga kuo daugiau sužinoti sklandymo paslapčių, dauguma buvo jau solidaus amžiaus ir man nebebuvo ko varžytis.

Sausio mėn. pabaigoje įvyko visos Lietuvos sklandytojų susirinkimas, buvo kuriama aviacijos sporto federacija ir renkamas federacijos pirmininkas. Pirmininku buvo išrinktas Anatolius Speičys, tuo metu dirbęs Šlifavimo staklių gamyklos direktoriumi, vienas iš pagrindinių asmenų kuriant LŪT visuomeninį sklandymo klubą. Vasario mėn. pabaigoje klubas organizavo medicinos komisiją, ją turėjo praeiti visas skraidantis personalas. Praėjau be jokių kliūčių, nors prieš tai būgštavau, nes ne taip seniai buvo daryta operacija.

[...]

Pirmieji 1960 m. mėnesiai buvo labai įtempi: reikėjo atlikti savo tiesioginį darbą, ... o taip pat lankyti aviacijos sporto klube teorinius užsiėmimus ir ruoštis egzaminams. Aviacijos teorijos egzaminus išlaikiau, tad visa įtampa praėjo ir dabar laukiau linksmesnių dienų.

Dar balandžio mėnesį sekmadieniais pradėjome važinėti į aerodromą rinkti technikos, nes visi sklandytuvai buvo išardyti ir žiemai sukišti į pašiūrę. Po atitinkamo inžinieriaus ar kito už techniką atsakingo asmens patikrinimo sklandytuvai turėjo būti išbandyti (apskraidinti) ore ir tik po buvo galima eksploatuoti. Skraidymų laukiau su nekantrumu. Pirmą pažintinį skridimą padariau gegužės 8 d. su instruktoriumi Kavunovu. Tuo metu buvo naudojamas mokomasis sklandytuvas „Pionierius“ čekų gamybos, medinės konstrukcijos drobe aptrauktas, ir to paties sklandytuvo Rusijoje pagaminta kopija, tik jau metalinė konstrukcija, vadinamas „Primorec“ („Pajūrietis“). Pradėjau intensyviai važinėti į Kyviškių aerodromą, žinoma, sekmadieniais, nes darbo dienomis nebuvo laiko. Paprastai per dieną daugiau dviejų skridimų neišeidavo, todėl esant tokiam skraidymų intensyvumui praėjo daug laiko iki savarankiško išskridimo. Buvau paskirtas į instruktoriaus Michailo Kaduškino grupę, nors pasitaikė keletą kartų skristi ir su kitu instruktoriumi.

Pagaliau 1960 m. birželio 10 d. po 25 skridimų su instruktoriumi (2 val. 40 min.) buvau išleistas savarankiškai. Po pirmųjų dviejų savarankiškų skridimų buvau atitinkamai „įšventintas“, t.y. kiekvienas šiuo sklandytuvu savarankiškai skraidantis turėjo teisę man prie sklandytuvo suduoti po kartą per užpakalį. Džiaugiausi kaip mažas vaikas – juk aš vėl pilotas. Šiaip ar taip – įvykis man buvo svarbus ir įnešė mano gyvenime tam tikrų pataisų.

[...]

Skraidoma buvo išvilktuvo „Herkules-3” (autostarto) pagalba ratu aplink aerodromą, kuris iškeldavo iki 300–400 m aukščio. Vidurvasarį klubas gavo pirmą lėktuvą „Jak-12” (Jakovlevo konstrukcijos) ir pradėjo naudoti sklandytuvų išvilkimui į orą, tačiau šio metodo buvo apmokomi jau seniau skraidantys sportininkai, o mūsų pirmamečių kol kas dar tas nelietė. Tiesa, į sezono pabaigą po vieną susipažinimo skridimą į zoną (1000 m aukščio) teko atlikti ir pirmamečiams, buvo parodyta suktuko atlikimo technika. Suktukas pradedantiems skraidyti savarankiškai labai pavojinga figūra. Posūkio metu netekus greičio sklandytuvas (lėktuvas) įvirsta į suktuką ir sukdamasis grąžtu staigiai krenta žemyn, todėl dėl nesugebėjimo ar nesuspėjus išvesti dėl mažo aukščio – gresia katastrofa. Liepos 5 d. tokį skridimą su instruktoriumi M. Kaduškinu gavau ir aš. Pirmą kartą teko skristi velkant lėktuvui, pasirodo, kad ne taip lengva – reikia gerokai pasitreniruoti. Atsikabinę atitinkamame aukštyje pasijutome laisvais paukščiais ir pradėjome vykdyti nustatytą programą – keletą suktukų bei kilpų, po to nužemėję iki leidžiamo aukščio baigėme pilotažą ir nuėjome tūpti. Man parodytos figūros nebuvo naujiena, kadangi aukštojo pilotažo kursą buvau praėjęs Lietuvos karo aviacijoje. Skirtumas tik tas, kad su sklandytuvu galima atlikti ribotą figūrų skaičių, nes be variklio labai greitai netenkama aukščio ir reikia tūpti. Dar tokį skridimą į zoną atlikau liepos 26 d., o rugsėjo 18 d. dar skridau su A. Arbačiausku, jis mano skridimą įvertino labai gerai, sakėsi nekišęs rankų prie vairų ir davęs man pilną skridimo laisvę. Tuo 1960 m. skraidymų sezonas ir baigėsi. Liko paskutinis etapas – išardyti sklandytuvus ir užkonservuoti juos žiemai. Šį darbą kolektyviai atlikome per vieną sekmadienį, nes tos technikos tuo metu nedaug teturėjome, o po to pagal tradiciją sezono uždarymas buvo organizuotas restorane.

Aviacijos sporto klubo skraidantis ir techninis personalas rudenį išėjo atostogų, tad iki metų pabaigos beveik nebuvo jokių priemonių ar susirinkimų. Po Naujųjų metų gyvenimas pagyvėjo, dažniau užeidavau į aviacijos sporto klubą, pasvarstydavome apie ateinančio sezono planus. Aš, žinoma, tos sezono pradžios labai laukiau.

Labiau atšilus orui 1961 m. balandžio mėn. pradžioje sekmadieniais pradėjome važinėti į Kyviškių aerodromą ruošti aviacinės technikos, o sportininkai jau po truputį pradėjo skraidyti. Aš pirmą skridimą gavau 1961 m. balandžio 19 d., jau iš karto buvau apmokomas skristi paskui lėktuvą su sklandytuvu „Primorec“ arba „Pionier“. Pastovaus instruktoriaus neturėjau, mano instruktoriais buvo senesnieji sportininkai R. Visackas, Z. Brazauskas ir kiti.

Po 18 skridimų su instruktoriumi gegužės 25 d. buvau išleistas savarankiškai, o gegužės 27 d. pirmą kartą pakilau su „Pionierium“ į skriejimą ir ore išsilaikiau 1 valandą, kitą dieną – 1 val. 28 min. Dabar jau įgavau sparnus, nors dar nedrąsiai nardžiau padebesiais. Visi sportiniai skridimai buvo atliekami išvelkant sklandytuvą lėktuvu, tačiau man dar gerokai teko paskraidyti autostartu. Po kontrolinio patikrinimo skrendant antroje sklandytuvo sėdynėje gegužės 17 d. tapau visuomeniniu instruktoriumi, t.y. buvo suteikta teisė mokyti pradedančius skraidyti. Todėl aerodrome nenuobodžiavau, nesant skriejimui palankaus oro, sėsdavau į antrą sėdynę instruktoriauti, nes instruktorių trūkdavo, prisieidavo per dieną padaryti po 20 skridimų ir daugiau.

Rugpjūčio 13 d. po dviejų kontrolinių skridimų su instruktoriumi buvau išleistas savarankiškai su čekų gamybos dviviečiu sklandytuvu L-13 „Blanik“. Tuo metu šis sklandytuvas pas mus buvo vienas geriausių, jo kokybė – 28 (sklendimo koeficientas). Su juo pradėjau treniruotis, siekdamas įvykdyti antrą sportinį atskyrį. Šių sklandytuvų pas mus dar tebuvo keli, todėl, esant geresniam orui, juos pirmoje eilėje paimdavo „asai“, o tokiems kaip man – nebelikdavo su kuo skirsti. Rugsėjo 2 d. vėl buvo bandoma skristi į tolį, bet man vėl neliko sklandytuvo.

Buvo dar vienas sklandytuvas angare – tai LŪT (liaudies ūkio tarybos) visuomeninio sklandymo klubo vienvietė „Jaskulka“, bet grandinės vadas J. Jaruševičius šio sklandytuvo nenori man duoti, nes nei karto su juo nebuvau skridęs, be to, pirmą kartą einu į perskridimą už aerodromo ribų ir į aikštelę tūpdamas galiu padaryti avariją. Pagal taisykles pradedant skraidyti su nauju sklandytuvu pilotavimo technikos įsisavinimui pradžioje būtina paskraidyti ratu aplink aerodromą. Čia įsikišo sklandymo rekordininkas A. Arbačiauskas ir įtikino Jaruševičių leisti man skristi su „Jaskulka“. Man maršrutas buvo: Kyviškės – Soli (Baltarusija), atstumas – 50 km, atgal mane turėjo partempti lėktuvas. Atitinkamai pasiruošęs pirmą kartą gyvenime pakilau skrydžiui į rytų pusę. Kaip sekėsi skristi, smulkiai aprašyti nesirengiu, nes tai esu aprašęs 1970 m. „Sparnų“ 2-ame numeryje.

Iki tikslo nuskristi nepavyko, nusileidau šalia Ostroveco (Astrava) Baltarusijoje į suartą dirvą. Po kelių minučių nusileido kita „Jaskulka“, su kuria skrido sklandytojas V. Abeltinis. Pirmiausia rūpėjo surasti artimiausią telefoną, prisiėjo žygiuoti keletą kilometrų iki artimiausio pašto. Savo sklandytuvus pertempėme į šalia ką tik nuvalytą avižieną ir laukėme lėktuvo. Oras buvo saulėtas, be jokio debesėlio (už tai nebuvo termikų), todėl laukti lėktuvo nebuvo nuobodu. Pagaliau atskrido „Jakas“, kurio įgulą sudarė J. Jaruševičius ir A. Arbačiauskas, jie mus pagyrė, kad pasirinkome gerą aikštelę ir tuoj pat davė komandą man pasiruošti skristi, nes pagal nutūpimo eilę buvo mano pirmenybė. Antro atskyrio norma buvo įvykdyta. Paskutinį sezono skridimą atlikau su „Blaniku“ rugsėjo 17 d.

Jau nuo pat sezono pradžios mūsų sklandymo sportas buvo gana turtingas aukštais rezultatais ir respublikos rekordais. 1961 m. gegužės mėn. susisiekimo aviacijos lakūnas Jonas Kuzminskas su keleiviu Žalpiu Vytautu (gydytojas – parašiutininkas) pasiekė 3000 m aukštį ir įvykdė sporto meistro normą. J. Jaruševičius su keleiviu M. Leščiku, dviviečiu sklandytuvu „Blanik“, iš Kyviškių aerodromo nuskrido į Brianską, padarė apie 530 km kelią – tai naujas Lietuvos rekordas. Tą pačią dieną (liepos mėn.) Regina Garmutė nuskrido į Ukrainą, įveikusi apie 470 km. Vytautas Dovydaitis irgi panašiai nuskrido kaip Garmutė. Tais metais ir daugiau sklandytojų skrido į rytų pusę ir pasiekė neblogų rezultatų. Aš savo rezultatais taip pat buvau patenkintas, Vilniaus aviacijos sporto klubo viršininko įsakymu man buvo suteiktas sklandymo sporto antras atskyris.

Nors aerodromo darbai ir pasibaigė, tačiau rūpesčių turėjau, tiksliau pasakius, prisidėjo papildomos visuomeninės pareigos. Buvau išrinktas Vilniaus sklandymo sekcijos tarybos pirmininku, sekcija priklausė aviacijos sporto federacijai ir turėjo rūpintis sklandymo sportu Vilniuje. Be to, dar buvau išrinktas į LŪT visuomeninio sklandymo klubo tarybą, kur buvo pavestos iždininko pareigos.

Tuo metu visuomeninis sklandymo klubas turėjo tik du etatinius darbuotojus – klubo viršininką ir lakūną instruktorių. Klubo viršininku kovo mėn. buvo priimtas atsargos majoras Arkadijus Katkovas, skraidęs Pabaltijo apygardoje lėktuvais „Mig-15“. Po poros mėnesių buvo priimtas ir instruktorius. Juo buvo ką tik baigęs aviacijos mokyklą Okunevas.

Siekiant populiarinti sklandymo sportą, kuo daugiau pageidaujančių apmokyti skraidymo meno ir esant galimybei – buvo du etatiniai darbuotojai – rugpjūčio mėn. Palangoje buvo organizuota pradinio apmokymo stovykla. Stovykla įsikūrė buvusiame Lietuvos karo aviacijos aerodrome, sportininkai gyveno palapinėse, nes pastatai per karą buvo sunaikinti. Tuo metu pasitaikė būti Klaipėdos farmacijos skyriuje, ta proga apsilankiau ir Palangoje, buvo skraidoma autostarto pagalba, pabuvau truputį instruktoriumi – padariau keletą skridimų su kursantais aplink Palangos aerodromą.

1962 m. skraidymų sezoną pradėjau balandžio 22 d. Skraidymai vyko įprasta tvarka: kontroliniai skridimai su instruktoriumi, keletas skridimų ratu savarankiškai ir tik po to į skriejimą. Aš stengiausi kuo daugiau paskrieti, geriau įsisavinti sklandytuvą „Blanik“, nes 1961 m. su šiuo sklandytuvu tik keletą kartų teteko skristi. Pradžia nebuvo bloga. Pavyzdžiui, gegužės 12 d. ore išsilaikiau 4 val. 38 min., o kitą dieną – 3 val. 42 min. Taigi, pažanga buvo akivaizdi, pradėjau lygiuotis į „senius“. Dažniau pavykdavo neoficialiai ištrūkti iš darbo ir nusigauti iki aerodromo. Nesant palankaus oro skriejimui be darbo nelikdavau – mokomųjų skraidymų metu padėdavau instruktoriauti, nes trūkdavo instruktorių. Būdavo dienų, kai tokių instruktorinių skridimų su „Pionieriu“ skaičius pasiekdavo iki 26, o per visą sezoną su mokiniais teko pakilti net 316 kartų.

Kadangi skraidyti sekėsi gerai, tai buvau įtrauktas į respublikinių sklandymo pirmenybių dalyvių sąrašą, kurios vyko birželio 7-19 dienomis. Vilniuje buvo sukomplektuotos trys komandos po tris dalyvius su sklandytuvais „Blanik“ ir 5 dalyviai individualiai su įvairaus tipo sklandytuvais sportinio atskyrio normoms įvykdyti. Aš įėjau į 3-čios komandos sudėtį kartu su Vytautu Pakarsku ir Zigmu Motiekaičiu (dabar Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas) ir buvau išrinktas komandos kapitonas.

Pirmame greičio 100 km trikampio maršruto pratime: Kyviškės – Šalčininkėliai – Ašmena – Kyviškės pavyko nuskristi iki pirmojo posūkio punkto – Šalčininkėlių (apie 30 km) ir ten pas teisėjus aikštelėje tūpiau, atgal teko grįžti tempiamam lėktuvo – tai buvo birželio 8 d. Kitas greičio pratimas įvyko birželio 13 d. (per mano vardines), reikėjo įveikti 200 km trikampio maršrutą: Kyviškės – Žirmūnai (Baltarusija – netoli Lydos) – Desetnikai (Baltarusija – į pietryčius nuo Ašmenos) – Kyviškės, šiame maršrute nuo pakilimo iki nutūpimo ore iškabėjau net 5 val. 50 min., tačiau jį įveikiau. Per kiek laiko apskridau paminėtą maršrutą pagal teisėjų užfiksuotą nuo starto iki finišo laiką – tokių davinių neturiu, nes į skraidymų knygutę tas nerašoma.

Ta proga noriu trumpai paaiškinti greičio maršruto skridimo technologiją.

Sklandymo varžybų metu pagal ištrauktus burtus sklandytojai sustato kilimo – tūpimo vietoje savo sklandytuvus į tam tikrą eilę, po to priklausomai nuo meteorologinių sąlygų duodamas skridimo uždavinys, kur sklandytojai savo žemėlapiuose pasižymi punktus, atstumus tarp jų ir kompaso kursą. Po sklandytojų pasiruošimo skraidymų vadovas nustatytu laiku iš komandinio punkto raketa duoda signalą pradėti sklandytojus kelti į orą. Lakūnai – buksiruotojai su savo lėktuvais eilės tvarka vienos minutės intervalais pradeda kelti sklandytuvus. Lakūnas, iškėlęs sklandytuvą į 700 m aukštį griežtai nustatytoje vietoje, duoda komandą sklandytojui atsikabinti ir šis tampa laisvu paukščiu. Dabar sklandytojui pats svarbiausiais uždavinys – surasti kylančias oro sroves (termikus), nustatyti jų intensyvumą bei aukštį, kokios iš viso oro sąlygos ir tik gerai susipažinęs su situacija gali startuoti, t.y. praskristi virš teisėjų perkertant aerodrome išdėtą liniją ne aukščiau 1000 m. Žinoma, sklandytojas apie savo startą per radiją turi pranešti teisėjams, kad šie jį per žiūronus žiūrėtų ir pažymėtų laiką. Be starto–finišo teisėjų aerodrome dar siunčiami (nuskraidinami) teisėjai ir į posūkio punktus, kurie privalo atžymėti praskrendančius sklandytuvus. Apskridęs maršrutą sklandytojas privalo bet kokiame aukštyje finišuoti praskrisdamas tą pačią starto – finišo liniją, kur teisėjai atžymi laiką. Greičiausiai apskridęs maršrutą tampa čempionu, nesugebėjęs to daryti (tūpęs aikštelėje) taškus gauna už nuskristus kilometrus. 

Dabar vėl grįžtu prie varžybų temos.

Po poros dienų, pagerėjus orams, vėl buvo daromas pratimas, šį kartą maršrutas buvo duotas į tikslą ir atgal, konkrečiai: Kyviškės – Žirmūnai – Kyviškės. Šį kartą dėl nepalankių oro sąlygų tenuskridau tik apie 50 km, ir tūpiau Varanavo (Baltarusija) apylinkėse į aikštelę. Tą dieną dauguma sportininkų nepasiekė tikslo – tūpė aikštelėse. Aš startavau vienas iš paskutiniųjų, tai vėliau ir tūpiau. Iš aikštelių buvo paimami anksčiau nutūpę sklandytojai, todėl prie manęs tą dieną lėktuvas jau nebespėjo atskristi, prisiėjo turimomis priemonėmis pririšus sklandytuvą apsinakvoti pas kolūkietį. Kitą rytą atskrido su „Jaku“ Jonas Kavaliauskas ir partempė mane į savo bazę. Tą dieną ir dar kitą dieną neskraidėme, nes buvo blogas oras, todėl vieną iš tų dienų buvo organizuota į Pikeliškių kaimą ekskursija prie ežero. Pagaliau pasitaisė oras ir birželio 18-19 dienomis buvo įvykdyti du 100 km trikampio maršrutai. Abu šiuos pratimus suskridau gerai ir nors galutiniame rezultate teužėmiau 13-tą vietą (maždaug apie vidurį), tačiau kaip naujokas rezultatais buvau patenkintas, su kaupu įvykdžiau 1-mam sportiniam atskyriui gauti normas.

Po varžybų sportiniai skraidymai, galima sakyti, užsiraukė, nes visos jėgos buvo nukreiptos į mokomųjų skraidymų programą. Tik retkarčiais, esant geresnėms oro sąlygoms, pakildavau atsipalaidavimui su „Blaniku“ paskrieti virš aerodromo, šiaip kiek tekdavo būti aerodrome – skraidžiau su mokiniais kaip instruktorius. Paskutinius 6 mokomuosius skridimus padariau rugsėjo 23 d., tuo sezonas ir baigėsi. Iš viso per vasarą padariau 342 skridimus išbūdamas ore 81 val. 15 min.

1963 m. skraidymų sezoną pradėjome anksti ir ne visai įprasta programa. Be teorinių užsiėmimų, kuriuos kartą savaitėje vakarais lankydavome, šiais metais dar reikėjo atlikti parašiutinį šuolį. Ši naujiena manęs per daug nedžiugino, nes niekada su parašiutu neteko šokti. Lietuvos karo aviacijos mokykloje parašiutiniai šuoliai nebuvo praktikuojami – lakūnai šokdavo tik gelbėdamiesi arba per aviacijos šventes. Man buvo jau 46 metai ir toks šuolis jau turėjo šiek tiek rizikos, tačiau nenorėdamas pasirodyti bailiu ryžausi šokti. Instruktoriai aiškino, kad su parašiutu šokti žymiai saugiau žiemą ant sniego, švelniau atsitrenkiama į žemę. Ir taip vieną vasario mėn. vakarą buvo sukviesti sklandytojai į aviacijos sporto klubą parašiutinio paruošimo užsiėmimui. Čia parašiutinio sporto instruktoriai supažindino su parašiutu, jo sudėjimu ir panaudojimo būdu. Tuo metu buvo naudojami parašiutai „PD-47“. Po atitinkamo instruktažo, instruktoriui prižiūrint, kiekvienas turėjo sau susidėti parašiutą, nes kitą dieną turėjome važiuoti į Kyviškių aerodromą atlikti šuolius. Tą dieną oras pasitaikė saulėtas, apie 10o šalčio, sniego danga aerodrome siekė iki 50 cm storio, šokti reikėjo iš lėktuvo „Jak-12“, kurį pilotavo klubo viršininkas J. Jaruševičius. Lėktuvas galėjo paimti 2 parašiutininkus, buvo šokama nuo virvutės, t.y. be kokių nors parašiutininko veiksmų. Mano kompanione buvo Laima Celkevičiūtė, širdis plakė šiek tiek stipriai ir jausmas buvo keistokas, tačiau kelio atgal nebuvo. Pasiekus 600 m aukštį Jaruševičius davė ženklą pasiruošti šuoliui Celkevičiūtei, nes ji sėdėjo man iš dešinės arčiau atvirų durų. Jaruševičius dar kartą davė ženklą ir Celkevičiūtė iššoko, o po to, nesupratęs jo ženklo, iššokau ir aš, nors tikrumoje turėjau iššokti padarius lėktuvui ratą. Pirmas sekundes nieko nesuspėjau suvokti, o kai išsiskleidė parašiutas gerokai mane sukratydamas, tai iš karto dingo visa baimė. Aš buvau pripratęs skristi – judėti į priekį, o čia reikėjo kaboti po kupolu vietoje ir tas darė labai keistą įspūdį, nors šiaip tarp diržų jaučiausi kaip fotelyje. Kuo žemiau, tuo greičiau artėja žemė – reikia parašiuto pakabinamųjų diržų pagalba atsisukti pavėjui, ištiesti pirmyn suglaustas kojas, taip mokė parašiutizmo instruktorius, kad būtų švelnesnis smūgis atsitrenkus į žemę. Ir štai aš šlepteliu pusiau kojomis, pusiau užpakaliu į minkštą sniegą aerodromo pakraštyje – nepajutau jo smūgio. Šiaip taip susirinkęs iškleistą parašiutą klampoju per gilų aerodromo sniegą į vadavietę. Jaruševičius jau buvo nutūpęs ir pusiau rimtai, pusiau juokais pradėjo priekaištauti, kodėl aš be komandos iššokau, jo parodytas ženklas buvęs tik pasiruošti, gerai, kad nenusileidau už aerodromo ribų. Šitaip baigėsi mano parašiutinis šuolis.

1963 m. kovo 28 d. pradėjome skraidyti, gavau su sklandytuvu „Primorec“ iš antros sėdynės tris kontrolinius skridimus, kad galėčiau instruktoriauti. Tą dieną padariau dar 9 skridimus kaip instruktorius, duodamas kontrolinius skridimus kitiems sportininkams. Tokia sovietinė tvarka – kiekvienas skraidantis pradedant naują sezoną turi būti patikrintas.

Kurį laiką buvo pertrauka, tačiau balandžio mėn. pradžioje vėl buvo skraidoma. Kadangi Kyviškių aerodromas buvo šlapias ir dar buvo jame sniego, tai vienas reikalingas treniruotėms sklandytuvas „Primorec“ buvo pertemptas į Vilniaus aerouostą tikslu pasinaudoti betoniniu taku ir ruoštis kosmonautikos dienai Šilutėje. Šioje šventėje dalyvauti buvau pakviestas ir aš, todėl Jaruševičius ore man parodė su „Primorec“ keletą aukštojo pilotažo figūrų, kurias aš turėjau atlikti Šilutėje. Kas nuskraidino į Šilutę sklandytuvą – dabar neatsimenu. Man buvo nurodyta vykti dviem dienom anksčiau klubo furgonu kartu su parašiutininkų ir technikų grupe, aviacijos šventė turėjo įvykti balandžio 12 d. Laisvas dienas buvo planuojama panaudoti treniruotėms, tačiau stiprus rūkas tai sutrukdė ir visa skraidanti technika iš Vilniaus ir Kauno į Šilutę atskrido tik šventės dieną. Aviacijos šventė praėjo gerai, teko paskristi ir man, o vakare restorane buvo suruošta šauni vakarienė. Kitą dieną sklandytuvą iš Šilutės į Vilnių paskraidinau aš, kartu su manim skrido Vytautas Pakarskas, todėl vairuodavome pakaitomis. Po šios šventės kurį laiką skraidymų nebuvo, nes buvo šlapias aerodromas.

Intensyvūs skraidymai prasidėjo balandžio mėn. paskutinėmis dienomis ir gegužės mėn. pirmoje pusėje, buvo ruošiamasi respublikos sklandymo pirmenybėms, kurios turėjo įvykti gegužės 23 – birželio 9 dienomis Pociūnuose. Apie dalyvavimą pirmenybėse žinojau iš anksto, todėl pasirūpinau atitinkamais dokumentais dėl atleidimo šiam laikotarpiui iš darbo. Šios skandymo pirmenybės buvo pirmosios tokio aukšto lygio, kur buvo daugiausiai dalyvių (35 sklandytojai), kvalifikuota teisėjų kolegija ir pasitaikė labai geras oras, todėl buvo įvykdyti net septyni įvairių distancijų pratimai. Šį kartą apie atskirus pratimus daug nekalbėsiu, noriu pasakyti, kad man sekėsi gerai, net buvau pakilęs iki 5-tos vietos, tačiau paskutiniuose pratimuose truputį nepasisekė. 100 km trikampio maršrute: Pociūnai – Raudondvaris – Sasnava – Pociūnai su dvigubu apskridimu, skrendant antrą ratą tūpiau Kauno aerouoste – iš karto krito balai. Nepavyko ir paskutinis pratimas: Pociūnai – Kaltinėnai – Pociūnai (280 km). Grįždamas iš Kaltinėnų padariau taktinę klaidą – atsiskyriau nuo grupės ir patekęs į nepalankaus oro zoną turėjau tūpti Ariogaloje į aikštelę. Kadangi jau buvo vėlokas laikas – niekas nebeatskrido manęs paimti, prisiėjo nakvoti sklandytuve, šitaip laukiant lėktuvo. Patekau į blogą rajoną – toli nuo gyventojų, todėl net pieno negavau atsigerti. Kitą dieną apie pietus atskrido Jaruševičius, jis pranešė, kad varžybos pasibaigė ir kilusi mintis, kas nori, skristi į Kyviškes savo eiga (netempiant lėktuvui), tokia galimybe galiu ir aš pasinaudoti. Šito iš karto pasakyti negalėjau, nes oras buvo nepalankus – dangus be jokio debesėlio. Jaruševičius mane atitempė virš Pociūnų aerodromo 1000 metrų aukštyje. Atsikabinęs nuo lėktuvo pirmiausiai apžiūrėjau aerodromą, ten ramu, niekas dar nesiruošia skristi, reiškia, aš pirmutinis. Kol kas čia dangus tyras, nesijaučia jokių krestelėjimų, tik pietų pusėje kažkur toli už Birštono pradeda formuotis debesys, reikia pabandyti iki jų nuskristi, blogiausiu atveju grįšiu į aerodromą. Pavyko, suradau šiokių tokių termikų, tik jau labai toli atsidūriau nuo aerodromo tarp Alytaus ir Daugų, gerokai šone nuo maršruto, tačiau kelio atgal nebebuvo. Nors padariau didelį vingį, tačiau reikalai po truputį gerėjo ir buvo šansų maršrutą užbaigti gerai. Per radiją išgirdau kaip pakilo Zigmas Motiekaitis, Regina Garmutė, Romas Visackas ir kiti, tačiau ne visi išdrįso toliau skristi, bijodami pakelėje nukristi, ir grįžo atgal į Pociūnus. Buvo kurie ir nukrito, kažkuris tūpė netoli Kyviškių prie Turgelių. Aš į Kyviškes atskirdau su 1500 m aukščio rezervu, būčiau galėjęs be jokių termikų nuskristi apie 30 km toliau už Kyviškių. Kada pažemiais švilpdamas sufinišavau 200 km į valandą greičiu – visi nepaprastai nustebo (ten vyko mokomieji skraidymai), iš kur čia atsirado svetimas sklandytuvas.

Kuomet visi suskrido į Kyviškes: kas savo jėgomis, kas lėktuvo atitemptas – buvo duotas nurodymas, sutvarkius savo techniką, visiems pirmenybių dalyviams sėsti į lėktuvus ir grįžti atgal į Pociūnus, nes kitą dieną buvo numatytas varžybų rezultatų paskelbimas ir pirmenybių uždarymas. Suvedus pirmenybių rezultatus paaiškėjo, kad net 8 dalyviai įvykdė sporto meistro normatyvus – tai vilniečiai: V. Čeponis, R. Garmutė, A. Mikutis ir V. Pakarskas, kauniečiai: L. Aleksandravičius, V. Drupas ir A. Vilimas, ir alytiškis J. Vaitkevičius. Ir taip, turėdamas jau 46 metus, visiškai neplanuotai tapau sporto meistru.

Šiomis pirmenybėmis skraidymų programa dar nesibaigė. 1963 m. liepos mėn. 7 d. dalyvavau aviacijos šventėje Zarasuose, o po to kitą dieną iš Zarasų į Kyviškes parskraidinau sklandytuvą „Jaskulka“.

Rugpjūčio 18 d. Aukštųjų Panerių aerodrome aviacijos dienos proga dalyvavau aviacijos šventėje. Trijų sklandytuvų grandis turėjo lėktuvams buksyruojant pademonstruoti pakilimą, atsikabinimą 1000 m aukštyje nuo lėktuvų, skridimą rikiuotėje karusele ir žąsele, po to vienas po kito pikiruodami žemyn parodyti finišą, t.y. praskirsti pačiu didžiausiu greičiu pažemiais pro žiūrovų tribūnas. Šių sklandytuvų pilotais buvo: Vytautas Čeponis, Antanas Arbačiauskas ir aš. Ši aviacijos šventė ir konkrečiai sklandytojų pasirodymas buvo aprašytas 1963 m. rugpjūčio 20 d. „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje, o lenkiškame laikraštyje „Červony Štandar“ [„Czerwony Sztandar“] tą pačią dieną buvo įdėta aviacijos šventės dalyvių nuotrauka. Dar prieš aviacijos šventę savaitės viduryje buvau pakviestas į radiofoną paskaityti nedidelį tekstą radio skaitytojams apie aviaciją ir jos atsiekimus.

Dar prieš aviacijos dieną rugpjūčio mėn. pradžioje buvau pakviestas dalyvauti aviacijos šventėje Palangoje. Į Palangą su sklandytuvu „Blanik“ lėktuvo tempiamas išskridau 1963 m. rugpjūčio 9 d. po pietų. Tą kartą skridau ne visai geroje nuotaikoje, nes į antrą sėdynę, visai man nepageidaujant, atsisėdo neseniai pardėjęs sklandyti Antanas Kilna (jam leidęs Jaruševičius), kurio nesugebėjau išprašyti iš sklandytuvo ir kuris man gerokai trukdė atlikti savo programą. Tūpėme Palangos aerouoste, ten ir palikome visą savo techniką apsaugai, tačiau aviacijos šventė turėjo būti pravedama buvusiame Lietuvos karo aviacijos aerodrome, todėl šventei reikėjo persikraustyti į šį aerodromą, o po to vėl grįžti į aerouostą. Mano programa buvo: pakilti į 600 m aukštį, esant palankiam orui, paskrieti ir po to žiūrovams parodyti finišą, dideliu greičiu praskrendant pažemiais pro žiūrovų tribūnas. Aviacijos šventė įvyko rugpjūčio 11 d., praėjo gerai, smulkiau jos neaprašysiu.

Vakare, visi aviacijos šventės dalyviai nuvykome į „Sausos jūros“ restoraną, kur gana linksmai praleidome laiką, nes kitą dieną nebuvo numatyta skristi. Tačiau kitą dieną dėl kokių tai priežasčių Arbačiauskas sugalvojo skristi į Vilnių, tuo pačiu turėjo skirsti ir sklandytuvas, kurį man reikėjo pilotuoti, nes tebuvo tik vienas buksyravimo lėktuvas. Kitas lėktuvas, kuriuo aviacijos šventėje skraidė Jaruševičius, buvo sportinis – pilotažinis. Iš tos bėdos pasisiūlė mane gelbėti ten buvusi sklandytoja Danutė Maleškaitė: ji atsisėdo kaip pilotė pirmoje sėdynėje, o aš – antroje, vildamasis be rūpesčių parskristi namo. Pakilome į 300 m aukštį (toks nustatytas ešalonas) ir kurį laiką skridome ramiai, tačiau neilgai trukus, išsisklaidžius ryto rūkui, pradėjo vystytis kamuoliniai debesys, kas kartą vis labiau stiprėjo vertikali oro masių cirkuliacija – termikai ir dėl to prasidėjo stiprus blaškymas. Greitai įsitikinau, kad Maleškaitė nebesuvaldo sklandytuvo ir sunkiai sekasi skristi paskui lėktuvą, todėl neilgai teprisiėjo ramiai pabūti keleiviu – prisiėjo imtis antroje sėdynėje esančių vairų. Ir taip šis velnio šokis tęsėsi 2 val. 30 min., kol atskridome į Kyviškes.

____________ 

Dar būtina paminėti vieną didelę ir įdomią išvyką – tai kelionė į Maikopą (Krasnodaro kraštas), kur 1963 m. spalio 5–19 dienomis buvo organizuoti Šiaurės Kaukazo kalnuose aukštuminiai skraidymai. Šioje išvykoje dalyvavo vilniškiai: J. Jaruševičius, M. Kaduškinas, A. Arbačiauskas, A. Katkovas, J. Sukackas, Z. Motiekaitis, A. Kilna ir aš, ir kauniškiai: V. Drupas, K. Kizevičius, V. Žukas ir J. Bagdonas. Buvo tikimasi tuo laikotarpiu rasti kalnuose palankiais sąlygas aukštuminiams skraidymams naudojantis bangomis, kurios dėl stipraus vėjo susidaro tarpukalnėse rotoriaus pavidalu ir pasiekia didelį aukštį, jų debesys dešros pavidalo būna net kelių aukštų. Amerikiečių sklandytojas P. Baiklas Kordiljero kalnuose atsikabinęs nuo lėktuvo 1920 m aukštyje pakilo šių bangų pagalba į 14100 m aukštį. Tokius rekordus ruošėmės šturmuoti ir mes, nes Sovietų Sąjungoje šioje srityje iš viso nieko nebuvo daroma ir net bandoma. Maikopo sklandymo klubas priskyrė mums kelis sklandytuvus „Blanik“, kuriuose reikėjo įrengti deguonies aparatūrą, reikalingą mūsų programai. Kol nebuvo aukštuminiams skraidymams tinkamo oro – skraidėme aerodromo rajone vis laukdami ko nors geresnio. Tik spalio 13 d. rytas žadėjo kai ką rimtesnio – tikėjomės taip laukiamų bangų. Buvo sudaryta skridimo eilė: pirmuoju turėjo skirsti dviviečiu variantu J. Jaruševičius su A. Kilna, antruoju – vienviečiu variantu aš ir t.t., tolimesnės eilės neprisimenu. Vėjo stiprumas buvo 18-20 m/sek. ir pūtė į mus nuo kalnų pusės, tad skridimas buvo sudėtingas. Arbačiauskui buksyruojant pakilo Jaruševičius ir nuskrido kalnų link (kalnai nuo Maikopo maždaug už 40 km, pats Maikopas dar Kubanės lygumose), o aš su nekantrumu laukiau savo eilės. Pagaliau grįžta Arbačiauskas, tačiau kažkodėl prie manęs neruliuoja, o kažkur prie angaro, pasidarė įtartina padėtis, bet aš vis dar sėdžiu sklandytuve ir laukiu lėktuvo. Netrukus buvo pranešta, kad skraidymai nutraukiami ir čia iš Arbačiausko paaiškėjo, kad virš kalnų buksyruojant sklandytuvą sustojo lėktuvo variklis ir sklandytuvas tuojau buvo atkabintas. Koks jo tolimesnis likimas – neaišku, nes tais laikais tarp lėktuvo ir sklandytuvo radio ryšio nebuvo. Sklandytuvuose tuometinės radio stotys „R-106“ buvo labai mažo veikimo radiuso, todėl iš didesnio atstumo jokio ryšio ir su aerodromu. Variklį pavyko Arbačiauskui ore užvesti ir grįžti į aerodromą. Visą tą įvykį jis papasakojo klubo vadovybei, todėl kilo klube panika ir susijaudinimas, pagrindo šiek tiek buvo.

Maždaug po keturių valandų išgirdome eteryje Jaruševičiaus balsą, kad jie netoli Maikopo, sėkmingai grįžta namo, visi atsidusome lengviau, reiškia, niekur nenukrito ir vilkai kalnuose nesudraskė. Bet kas iš to, skraidymai uždaryti ir kas žino, ar besulauksime su tokiu oro dienos. Nutūpę papasakojo, kad nors ir priverstinai nuo lėktuvo atsikabino, tačiau pavyko surasti keliančią srovę ir palaipsniui pakilo beveik iki 7000 m aukščio. Barograma parodė tiksliai: absoliutus aukštis – 6896 m, o bangų pagalba pasiektas aukštis – 4977 m – tai naujas TSRS rekordas. Daugiau tokio oro panašiam skrydžiui Maikope nebebuvo. Tiesa, spalio 16 d. bandėme su Jaruševičium nuskristi į kalnus, tačiau nieko neradę grįžome atgal. Spalio 17 d., esant saulėtam orui, dar po keletą valandų paskriejome Maikopo padangėje ir tuo užbaigėme čia savo viešnagę, nors nuotaika nebuvo gera – tikėjomės geresnių rezultatų.

[...]

1963 m. lapkričio mėn. įvyko Liaudies ūkio tarybos (LŪT) visuomeninio sklandymo klubo visuotinis–ataskaitinis susirinkimas. Buvo perrinkta klubo taryba: iš klubo tarybos pirmininko pareigų pasitraukė nuo pat susikūrimo dienos jam vadovavęs Vytautas Vaitkus, nauju pirmininku buvo išrinktas sporto meistras Vytautas Čeponis, o iždininku, jau ne pirmą kadenciją, buvau išrinktas aš.

1964-tuosius metus sutikau kolektyviai su sklandytojais „Saulutės“ kavinėje, linkėdami vieni kitiems linksmų ir laimingų metų, tačiau kokie jie bus – turėjo parodyti pats gyvenimas.

1964 m. metų pradžioje, kol dar tebebuvo žiema ir sklandytojai neskraidė, aviacijos sporto klubas nutarė sklandytojus – sporto meistrus apmokyti skraidyti lėktuvu „Jak-12“ ir kovo 26 d. pradėjome skraidyti. Instruktoriumi buvo paskirtas klubo lakūnas Česlovas Danilevičius, vėliau perėjęs skraidyti į susisiekimo aviaciją. Tą dieną padariau 15 skridimų, tuo tą pavasarį mano apmokymas skraidyti lėktuvu ir baigėsi.

Viso to priežastis buvo – kilęs konfliktas tarp Vilniaus aviacijos sporto klubo ir LŪT visuomeninio sklandymo klubo. Mat vieno sklandytojų susirinkimo metu naujas visuomeninio sklandymo klubo tarybos pirmininkas pareiškė atsiskiriąs nuo centrinio klubo ir visą veiklą vykdysiąs atskirai, kas kažkodėl užgavo kitos pusės ambicijas ir prasidėjo diskriminacija. Nors visuomeninis sklandymo klubas jau turėjo etatinį viršininką bei lakūną instruktorių ir pagal instrukcijas buvo galima skraidymus organizuoti atskirai, tačiau neturėjome atskiro aerodromo, o viename aerodrome su atskirais skraidymų vadovais ir atskiromis programomis kartu vienu laiku negalėjo skraidyti dvi organizacijos saugumo sumetimais. Šita V. Čeponio ekstremistinė veikla klubui nebuvo naudinga.

Nežiūrint visų tų nesklandumų skraidymai šiaip taip vyko. Su sklandytuvais pradėjome skraidyti 1964 m. balandžio 26 d., nes rūpėjo kuo geriau pasiruošti respublikinėms pirmenybėms, nors naujoje darbovietėje man buvo žymiai sunkiau atsitraukti nuo darbo. Visa laimė dar buvo tai, kad tuo metu įmonių bei organizacijų vadovai lengviau suteikdavo sportinių varžybų laikotarpiui papildomas apmokamas atostogas.

Respublikos sklandymo pirmenybės pagal nuostatus buvo numatytos 1964 m. gegužės 29 – birželio 11 dienomis. Pirmas pratimas 100 km trikampio maršrutu: Pociūnai – Krokialaukis – Sasnava – Pociūnai buvo vykdomas tik birželio 6 d., nes iki tol nebuvo palankaus oro. Pratimas pavyko. Nors dangus buvo be jokio debesėlio, tačiau maršrutą apskrido dauguma sportininkų. Pirmuoju maršrutą baigė kaunietis Jonas Bagdonas (po keliolikos metų bandydamas sklandytuvą žuvo), o antruoju – aš. Birželio 8 d. buvo bandoma skristi į Vilkaviškį ir atgal, tačiau dėl nepalankaus oro niekam šio maršruto nepavyko įveikti, aš nuskridau pusę maršruto, t.y. tūpiau Vilkaviškyje, posūkio punkto aikštelėje pas teisėjus, todėl pratimas skaitėsi neįvykdytu. Panašus pratimas buvo vykdomas birželio 11 d. – skridimas į Ariogalą ir atgal, tačiau ir vėl nepasisekė – niekas į Pociūnus negrįžo. Aš tūpiau netoli Ariogalos į ganyklą, po manęs į tą pačią aikštelę dar tūpė A. Kavunovas. Pasirodė, kad tų valdų šeimininku, t.y. kolūkio pirmininku, yra tos pačios aviacijos mokyklos ir tos pačios laidos absolventas Panka. Tai buvo malonus siurprizas ir įdomu buvo pasikalbėti, nes turėjau laiko, kol atskrido lėktuvas manęs paimti. Šiuo trečiuoju neįvykdytu pratimu ir užsibaigė pirmenybės. Kadangi per šiai pirmenybes tebuvo įvykdytas tik vienas pratimas (pagal nuostatus reikia trijų), tai pirmenybės skaitėsi neįvykusiomis. Todėl 1964 m. birželio 20 d. „Sporto“ laikraštyje buvo gana taiklus straipsnis „Futbolas vietoje sklandymo“.

Po respublikinių pirmenybių skraidymai buvo nebe tokie intensyvūs, dažniausiai tik sekmadieniais ir tai tik kaip mokomieji, nes pradedantiems skraidyti Kyviškėse buvo organizuota stovykla. Pasitaikius geresniam orui keletą kartų virš aerodromo paskriejau, o liepos 22 d. (sekmadienį) V. Čeponis, A. Kilna ir aš sumanėm skristi į Minską ir atgal. Oras nebuvo palankus, todėl iki Minsko (150 km) skridau net 4 valandas, buvo jau gana vėlus laikas, todėl atgal savo jėgomis nebebuvo galimybės grįžti, tuo labiau, kad Minsko aviacijos sporto klubo aerodrome matėsi iš Kyviškių atskridęs mūsų lėktuvas, kuriam nors iš mūsų nutūpusiam iš čia paimti. Turėdamas apie 1500 m aukščio nutariau dar virš Minsko pasisukioti ir į jį pasižiūrėti iš paukščio skrydžio. Tuo metu netikėtai atskrido Kilna, jis paklausė manęs per radiją, ar aš galvoju grįžti į Kyviškes, man atsakius neigiamai, jis apsukęs ratą staigiai nėrė žemyn. Tada supratau, kad aš žioplys – lėktuvas tebuvo vienas, mes dviese, reiškia, paskutiniam iš mūsų nutūpusiam teks nakvoti Minske, šiuo atveju – man. Tikrumoje taip ir atsitiko, nes sklandyme yra nerašytas įstatymas, kas pirmas į aikštelę nutūpė, tas pirmas grąžinamas namo. Mane jaudino ne tiek nakvynė Minske, kiek darbo klausimas – kitą dieną turėjau būti darbe. Nakvojau klasėje ant stalo. Manęs paimti atskrido instruktorius Šachanovas su sklandytoja Laima Misiūnaite, todėl turėjau sau pilotę parsivilkti namo, pagal sklandytojų leksikoną – parstumti „Jaką“ (lėktuvą) namo. „Orgtechstatybos“ trestą pasiekiau tik pavakariais.

1964 m. rugpjūčio mėn. antroje pusėje savo darbovietėje gavau eilines atostogas, todėl turėdamas daugiau laisvo laiko galėjau pabuvoti aerodrome. Sklandymui jau ne visada buvo palankus oras, daugiau tiko skraidyti lėktuvu, tad klubo tarybos pirmininkui V. Čeponiui ir klubo viršininkui A. Katkovui neprieštaraujant pradėjau persimokymą su lėktuvu „Jak-12“. Tam tikslui reikėjo pas Vilniaus aviacijos sporto klubo inžinierių I. Trufanovą išlaikyti lėktuvo „Jak-12“ ir variklio „AJ-14“ eksploatavimo įskaitas ir tik po teorinio pasiruošimo buvo leidžiama skraidyti. Pagal apmokymo kursą (taisykles) kiekvienam pratimui buvo nustatytas privalomas skridimų skaičius (apie 100 skridimų). Mano instruktoriumi buvo A. Katkovas. Pradžioje mokomieji skridimai nebuvo sklandūs: negalėjau priprasti prie Katkovo mokymo metodikos, tiesiog vienas kito nesuprasdavome, todėl ir tie skridimai išeidavo ne visai vykę ir nervuoti. Per 12 dienų padarius virš 80 skridimų rugsėjo 3 d. buvo planuojama išleisti mane savarankiškai, tačiau reikalingu momentu nebuvo Vilniaus aviasportklubo viršininko Zigmo Polinausko, kuris turėjo su manimi padaryti du kontrolinius skridimus ir tik tada galėjau skristi savarankiškai. Šitas reikalas mane šiek tiek sunervino ir tai, matyt, turėjo įtakos tolimesniems įvykiams, gana skaudiems. Tą dieną su lėktuvu daugiau nebeskraidžiau, o vietoje to, esant geram orui, nutariau valandą kitą paskrieti su sklandytuvu, kitaip sakant, norėjau šiek tiek atsipalaiduoti.

Greitai nubėgau į sklandytuvų stovėjimo aikštelę, kurie ten stovėjo pririšti ir sutvirtinti nuo visokių gamtos negandų. Nieko nelaukdamas atsirišau savo sklandytuvą „Blanik“ (borto Nr. 1-10) ir paskubomis paruošęs skridimui, nes starte laukė Katkovas su lėktuvu, nusitempiau prie komandinio punkto. Užsidėjęs parašiutą tuoj sėdau į sklandytuvą, prisirišau diržais, išlydintieji prikabino prie sklandytuvo falą (kaproninė virvė) ir laukiau leidimo kilti. Kylu. Bet kas per velniava, sklandytuvas neklauso vairų. Aš juk sporto meistras, nejaugi nesusitvarkysiu. Bandau patraukti atsikabinimo nuo lėktuvo kablį, bet neryžtingai ir sklandytuvas neatsikabina. Mane jau ore dar stipriau bloškia į šoną, o tuo tarpu Katkovas, pajutęs kažką negero, nuėmė gazą ir lėktuvas sustojo, bet manęs neatkabino (toks pat atkabinimo įtaisas kaip sklandytuve). Tuo tarpu aš skersas lekiu pirmyn, dabar nebe lėktuvas mane buksyruoja, o aš lėktuvą, atsikabinti dabar nebegaliu, aš pririštas prie lėktuvo ir tokiu nenulėksiu. Šmėkštelėjo mintis – kaip kvailai aš žūstu. Laukiu baisaus smūgio, bet tame košmare ir nepajuntu, kaip aš jau ant žemės. Nei smūgio, nei skausmo ir pirma mintis – baigta su manim, savo atskraidžiau.

Atidariau gaubtą, atsisegiau diržus ir bandau išsinerti iš parašiuto bei atsistoti, bet nepajėgiu, jaučiu kažką negero su dešine koja, nors kol kas neskauda. Tuo tarpu visi buvę aerodrome bėga mano sklandytuvo link, nes tai įvyko aerodromo ribose. Pirmas atbėga skraidymų vadovas R. Visackas ir, žinoma, pirmas jo klausimas, ar aš gyvas, ar sužeistas, nes jiems iš tolo žiūrint labai baisiai atrodė. Į antrą klausimą dar tiksliai negalėjau atsakyti, tik prašiau, kad padėtų išlipti iš kabinos. Sklandytuve sėdynė yra tiesiog ant grindų, todėl pilotas su parašiutu ant nugaros sėdi pusiau gulintis, kojos ištiestos toli į priekį po bortine lenta ant posūkio vairo pedalų, todėl ir sveikam greitai išlipti ne taip lengva, o aš jaučiausi ne visai normaliai. Visackas ir dar kažkuris už pažastų mane pakėlė, aš stodamas ant kojų pajutau, kad negaliu remti dešinės kojos, pasižiūrėjęs iš po treningo kiškos pamačiau blauzdoje prie kulkšnio didelę žaizdą ir išlindusį kaulą, koja tiesiog tabalavo, tas padarė baisų įspūdį ir tada pajutau skausmą. Pats savo jėgomis iš sklandytuvo kabinos išlipti nebegalėjau, todėl vyrai mane iš čia iškėlė ir paguldė ant žemės. Pradėjo svarstyti, kaip čia suteikus pirmąją pagalbą, nes padėtis labai rimta, o ligoninė toli. Atsirado ir aviasportklubo gydytojas Vytas Žalpys, tačiau jis nieko neturėjo pirmai pagalbai suteikti. Nesurasdamas ko nors geresnio išleido mano parašiutą ir įsuko sulaužytą koją. Tuo tarpu atruliavo lėktuvas, kurį valdė lakūnas – instruktorius Česlovas Danilevičius, pasiruošęs mane nuskraidinti į aerouostą. Mane per šonines paguldė į tuščią užpakalinę lėktuvo liemens dalį ir tučtuojau pakilome. Aerouoste, kol atvyko greitoji medicinos pagalba, gydytojas suteikė pirmąją pagalbą ir suleido nuo skausmo vaistus. Matyt, Danilevičius tik pakilęs iš Kyviškių aerodromo per aerouosto dispečerį iškvietė greitąją pagalbą, nes ji atvažiavo gana greitai. Mane atvežė į I-mą tarybinę ligoninę ir paliko priėmimo kambaryje, čia teko labai ilgai laukti, kol pradėjo užsiimti mano bėda. Pagaliau nugabeno į operacinę, čia laike operacijos buvo vykdomas kraujo perpylimas, nes labai daug jo netekau. Po operacijos buvau nugabentas į palatą. Kadangi buvo atviras lūžimas, tai gipso nedėjo, nes tris savaites turėjau išgulėti tempimo stadijoje ant kieto matraco pusiau galva žemyn (buvo lovos kojūgalyje pakišta taburetė) – tai menkas džiaugsmas.

Noriu dar sugrįžti prie šios avarijos ir kodėl ji įvyko. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad sklandytuvas skridimui buvo ruošiamas skubotai ir paviršutiniškai, o taip pat prieš kylant nebuvo patikrinti vairai, ar jie normaliai veikia. Kiekvienas sklandytuvas ar lėktuvas stovėjimo aikštelėje turi būti ne tik stipriai pririštas, bet ir sutvirtinti tam tikrų priemonių, strupcinomis vadinamų, pagalba vairai. Ruošdamas sklandytuvą skridimui nenuėmiau nuo eleronų (pokrypio vairai) strupcinos ir su neveikiančiais vairais kilau į orą. Suprantama, su nevaldomu sklandytuvu toli nenuskrisi. Dėl paviršutiniškumo ir dėl per didelio pasitikėjo savimi vos nesibaigė tragiškai.

Palatos gydytoju buvo chirurgas Dirsė, anksčiau buvęs Sveikatos apsaugos ministru. Po trijų savaičių varginančio ant kietos lentos gulėjimo ta kankynė pasibaigė – buvo uždėtas gipsas ir pradėjau mokytis vaikščioti su ramentais. Pagaliau spalio 12 d. buvau iš ligoninės išrašytas.

1965 metų sausio mėn. pirmomis dienomis pradėjau dar su ramentais važinėti į darbą, nors tai sudarė daug sunkumų, tik retkarčiais tresto valdytojas Garalevičius atsiųsdavo į namus lengvąją mašiną. Vasario mėn. buvo nuimtas gipsas ir jau užteko lazdos, nors raumenų ir sąnarių atstatymui reikėjo visų metų, o šlubavau dar ilgiau. Kojos gydymas ėjo į gerą pusę, tačiau buvo gana miglotos perspektyvos dėl tolimesnio mano skraidymo, nes po avarijos iš SDAALR [JM past. - Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, rus. DOSAAF] respublikinio komiteto pirmininko J. Žiburkaus nuo skraidymų buvau nušalintas, t.y. diskvalifikuotas, avariją tyrusios komisijos išvadoje buvo nurodyta, kad tai mano kaltė. Tad reikėjo ieškoti būdų kaip paveikti Žiburkų, kad vėl man leistų skraidyti. Šiuo reikalu man daug padėjo klubo tarybos pirmininkas Vytautas Čeponis. Jis sugalvojo kovo mėn. pabaigoje suruošti „Dainavos“ restorane sklandymo klubo įsikūrimo penkmečiui paminėti banketą. Į šį banketą pirmoje eilėje buvo pakviestas J. Žiburkus, o taip pat aviacijos sporto federacijos pirmininkas A. Speičys, LŪT finansų valdybos viršininkas M. Gruodis ir visa klubo valdyba. Banketo metu, tarpininkaujant Speičiui, pavyko įkalbėti Žiburkų, kad jis vėl leistų man skraidyti ir jis savo pažadą ištesėjo, balandžio 23 d. prezidiumo nutarimu mano teisės buvo atstatytos.

1965 m. balandžio 14-15 dienomis reikėjo praeiti medicinos komisiją. Tuo metu savo sveikata nesiskundžiau ir medicinos komisiją praeiti nebuvo sunkumų, tačiau vos neužkliuvau pas chirurgą. Pasirodo, tais metais į komisijos sudėtį buvo pakviestas chirurgas Keršys, kuris po avarijos darė mano sulaužytai kojai operaciją ir mane dar prisiminė. Jį labai nustebino po tokios avarijos mano noras vėl skraidyti, jo nuomone, turėjo praeiti bent vieni metai. Mano koja dar tebebuvo gerokai sutinusi, vos užgijusi žaizda, šlubavau, todėl chirurgas būkštavo ne be reikalo. Kadangi pagal nuotraukos duomenis kojos kaulai jau buvo sugiję, tai Keršį pavyko įtikinti, jog sklandytuve galiu sėdėti ir su tokia koja.

Dėl kilusio konflikto su Vilniaus aviacijos sporto klubu mūsų visuomeninis sklandymo klubas pradėjo skraidyti Aukštųjų Panerių skraidymų aikštelėje pavėluotai, t.y. gegužės 11 d., todėl mažai beliko laiko pasiruošti respublikos sklandymo pirmenybėms. Mūsų komanda buvo numatyta tokios sudėties: Regina Garmutė, Zenonas Brazauskas, Vytautas Čeponis, Antanas Kilna ir Antanas Mikutis – visi sporto meistrai.

Pirmenybės vyko Pociūnuose 1965 m. gegužės 29 – birželio 10 dienomis. Mūsų komanda užėmė pirmą vietą, t.y. tapo Lietuvos čempione. Individualiai buvo iškovotos tokios vietos: V. Čeponis – trečią, A. Kilna – ketvirtą, A. Mikutis – penktą, Z. Brazauskas – aštuntą ir R. Garmutė – dvyliktą. Po varžybų į Aukštuosius Panerius grįžti nebegalėjome – draudė civilinė aviacija, todėl sklandytuvus palikome Pociūnuose. Mokomuosius skraidymus pagal susitarimą buvo nutarta organizuoti Alytaus sklandymo klubo aerodrome. Esant tokiai situacijai, kurį laiką neskraidėme ir tik liepos 25 d. iš Kyviškių į Alytų nuskraidinome du mokomuosius sklandytuvus „Primorec“. Pagal esamas sąlygas pradėjome auto starto pagalba mokomuosius skraidymus. Tuo metu būdamas atostogose savaitę laiko padirbėjau instruktoriumi, o po to tais metais ir nebeteko daugiau skraidyti. Tik spalio mėn. pabaigoje grupė sportininkų nuvykome į Pociūnus išrinkti ten paliktus sklandytuvus ir užkonservuoti juos žiemai.

_______

Netikėjai 1966 m. kovo mėn. pradžioje LŪT visuomeninio sklandymo klubo pirmininkas Z. Brazauskas, dar tik rudenį pradėjęs vadovauti, pasiūlė dirbti instruktorium – lakūnu, nes stažą jau ne vienus metus turėjau dirbdamas visuomeniniais pagrindais.

Taigi 1966 m. kovo 19 d. buvau priimtas į sklandymo klubą lakūno – instruktoriaus pareigoms.

1965 m. pabaigoje buvo likviduota Lietuvos liaudies ūkio taryba ir vietoje valdybų vėl buvo sukurtos įvairių ūkio šakų ministerijos.

Mūsų sklandymo klubą pradedant 1966 metais ėmėsi šefuoti Lengvosios pramonės ministerija (ministras Albinas Adomaitis). Dabar visą klubo išlaikymą turėjome gauti iš šios ministerijos, tačiau prieš akis buvo dar daug rūpesčių – reikėjo sueiti į kontaktą su ministru, išsirūpinti finansavimą ir panašiai. Pirmomis dienomis naujoje vietoje reikėjo aklimatizuotis, nors čia nieko tokio naujo nebuvo, nes visos funkcijos buvo žinomos. Jau nuo 1960 m. buvau renkamas į klubo tarybą iždininku, todėl šį darbą turėjau atlikti ir čia dirbdamas etatiniu lakūnu (nebuvo etatinio buhalterio). Dabar buvome keturi etatiniai darbuotojai: viršininkas Z. Brazauskas, lakūnai – instruktoriai V. Šachanovas ir aš bei technikas–vairuotojas V. Mikučionis.

1966 m. kovo mėn. pabaigoje Z. Brazauskas ir A. Kilna, kaip TSRS sklandymo rinktinės nariai, išvyko trim savaitėm į treniruočių stovyklą Esentukuose. Tą laikotarpį man buvo pavesta eiti sklandymo klubo viršininko pareigas – tai buvo nelengvas laikotarpis, nes reikėjo ruoštis naujam skraidymų sezonui. Balandžio 20 d., dar Brazauskui negrįžus iš Esentukų, pradėjome skraidymus. Mano pirmieji skridimai buvo su lėktuvu „Jak-12”, nes norėjau kuo greičiau jį įsisavinti. Kadangi mūsų sklandytuvai dar tebebuvo Pociūnuose, tai pirmiausiai reikėjo juos iškonservuoti, surinkti ir parskraidinti į Vilnių, nes buvo planuojama skraidyti ir ruoštis respublikinėms sklandymo pirmenybėms Kyviškių aerodrome. Palaipsniui pradėjau įsitraukti į naują darbą, tik sunku buvo priprasti prie Brazausko vadovavimo ir darbo stiliaus – daugelyje dalykų trūko operatyvumo ir konkretumo. Aš daug metų išdirbęs ūkinėse organizacijose ir įstaigose buvau pripratęs prie intensyvaus darbo be atidėliojimo kitai dienai.

Balandžio mėn. pabaigoje buvau išleistas savarankiškai skristi su lėktuvu „Jak-12“, tačiau iki pilno jo įsisavinimo, kad galėčiau buksyruoti sklandytuvus, dar reikėjo praeiti nemažą programą. Tačiau šis reikalas buvo atidėtas į šalį, nes reikėjo ruoštis sklandymo pirmenybėms.

Respublikinės sklandymo pirmenybės vyko Pociūnuose 1966 m. gegužės 13-26 dienomis, tačiau mano rezultatai buvo gana kuklūs, kažkur apie vidurį, mat mažai treniravausi. Vos tik pasibaigus sklandymo pirmenybėms Pociūnuose Brazauskas išvyko į visasąjungines sklandymo pirmenybes Oriole ir vėl viskas ant mano galvos, likome iš skraidančio personalo tik mudu su Šachanovu. Tuo tarpu prieš akis buvo didžiulis darbas, nes reikėjo organizuoti mokomuosius skraidymus pirmamečiams, kuriuos buvo numatyta pravesti vėl Alytuje. Čia buvo karinis aerodromas, kuriuo naudojosi desantininkai ir sklandymo klubas. Šiame aerodrome karo metu kurį laiką bazavosi prancūzų pulkas „Normandija – Nemunas“. Liepos 2 d. pradėjome persikėlimą iš Kyviškių į Alytų, kurį užbaigėme liepos 5 d. Čia reikėjo įsikurti pilna to žodžio prasme: sutvarkyti atgabentą aviacinę techniką, pasistatyti apsigyvenimui aerodrome palapines, organizuoti valgykloje maitinimą ir daug kitų dalykų.

Buvo skraidoma su dviem mokomaisiais dviviečiais sklandytuvais „Primorec“ išvelkant lėktuvui. Instruktoriais sklandytuvuose buvome aš ir atostogaujantis visuomenininkas Albertas Vėžys, nes Šachanovas sklandytuvais neskraidė, todėl pastoviai sėdėdavo lėktuve. Alytaus aerodromas buvo tarp Nemuno, miško ir miesto namų, todėl su sklandytuvais skraidyti čia buvo gana sudėtinga, nes užeiti tūpti reikėjo per kliūtis ir buvo „galimybė“ nutūpti nesėkmingai (ant miško, į Nemuną ar ant namo).

Brazauskas grįžo liepos pabaigoje, kada jau visas juodas darbas buvo atliktas – dauguma mokinių buvo paruošti skristi savarankiškai, jam beliko tik atlikti formalumą – kiekvieną patikrinti. Man šiek tiek tapo lengviau: nebereikėjo pastoviai su mokiniu sklandytuve sėdėti, buvo galimybė ir su lėktuvu ar sportiniu sklandytuvu paskristi. Stovykla Alytuje tęsėsi ir rugpjūčio mėn. pradžios, o po to su visa skraidančia ir neskraidančia technika grįžome į Kyviškes, kur skraidymai dar vyko iki rugpjūčio 22 d. Šį laikotarpį daugiau teko paskraidyti su lėktuvu, t.y. buksyruoti sklandytuvus. Paskutinį tais metais atlikau skridimą spalio 4 d. – perskraidinau iš Alytaus į Pociūnus mokomąjį sklandytuvą „Primorec“.

Viena iš tokių svarbesnių problemų 1966 m. buvo – savo bazės sukūrimas. Didelių pastangų dėka Žemės ūkio ministerija sutiko klubui išskirti Merkio tarybinio ūkio (Trakų rajonas) valdose žemės sklypą aerodromui įrengti, o Pabaltijo karinė apygarda irgi čia leido įrengti skraidymų aikštelę, kitaip sakant, reikėjo šiame rajone gauti oro erdvę. Tai buvo netoli nuo Paluknės bažnytkaimio, prie magistralės į Pirčiupį ir Paežerėlių kaimo rugių lauko. Vieta buvo gera, iš rytų pusės – miškas, o iš pietų – Mamovo ežeras.

Pats didžiausias buvo uždavinys – šią rugieną padaryti tinkamą skraidymams, t.y. išlyginti, pasėti daugiametę žolę, pastatyti pastatą technikai laikyti ir panašiai. tai buvo gana sudėtingas dalykas, tačiau čia mums į pagalbą atėjo atėjo Trakų melioratoriai. Tą vasarą viena melioratorių brigada, vadovaujama darbų vykdytojo Perevičiaus, netoli nuo mums išskirto sklypo už Mamovo ežero ir to paties pavadinimo kaimo, Merkio upės slėnyje, buvusiuose durpynuose vykdė pievų kultūrinimo darbus. Trakų melioracijos valdybos vadovams neprieštaraujant, Perevičius su savo brigada už tam tikrą atlyginimą darbininkams grynais pinigais sutiko atlikti sklypo lyginimo darbus. Per rugsėjo – spalio mėnesius šie darbai, nors ir nelabai aukštame lygyje, buvo atlikti. Žemės ūkio ministerijai padedant Kauno elevatoriuje pavyko šiek tiek nusipirkti daugiamečių žolių sėklos. Vienas iš svarbiausių aerodromo paruošimo eksploatacijai etapų buvo atliktas, beliko laukti kitų metų ir darbo vaisių, t.y. ar bus jau galima čia skraidyti.

1967 m. vasario 16-27 dienomis buvo organizuoti lėktuvu „Jak-12” skraidymai žiemos sąlygomis su slidėmis, nes žiemos sąlygos skiriasi nuo vasaros, o tuo pačiu buvo taip vadinamas įvedimas į rikiuotę.

Po to du mėnesius buvo skraidymų pertrauka, daugiau teko užsiimti organizaciniais ir ūkiniais reikalais, reikėjo vaikščioti į Lengvosios pramonės ministerijos įmones ir agituoti jaunimą užsiimti sklandymo sportu, nes šios ministerijos buvo išlaikomi, be to, prieš pradedant naują skraidymų sezoną, reikėjo pravesti teorinius užsiėmimus su pardedančias skraidyti ir su sportininkais. Tuo pačiu metu reikėjo intensyviai užsiimti projektinės dokumentacijos angaro statybai sudarymu, o taip pat pastatyti administracinį pastatą. Visiems šiems reikalams reikėjo surasti šefus, kas galėtų tai atlikti. Čia padėjo ministerija, jos nurodymu eksperimentinė gamykla „Puntukas“ ėmėsi daryti angaro projektinę dokumentaciją, o tos pačios ministerijos statybos – remonto valdyba ėmėsi statyti pagal eskizą nedidelį administracinį namelį.

Skraidymai, kaip ir kiekvienais metais, prasidėjo balandžio mėn. antroje pusėje, dar tame pačiame Kyviškių aerodrome, nes mūsų naujas aerodromas Paluknėje nebuvo panašus į jį, labiau atrodė į neseniai suartą lauką, todėl pagrįstai buvo abejojama, ar pavyks tais metais persikelti į naują bazę. Man teko skraidyti ir lėktuvu, ir sklandytuvais kaip instruktorius, o gegužės mėn. tik su sklandytuvu, nes ruošiausi sklandymo pirmenybėms.

Pirmenybės vyko Pociūnuose 1967 m. gegužės 13-26 dienomis, mano pasirodymas praėjo gana blankiai, matyt, pasenau. Juk sausio mėn. man buvo suėję 50 metų. Po respublikinių pirmenybių vėl grįžome į Kyviškes, nes Paluknėje dar vos tik buvo pradėjusi iš žemės lįsti reta žolytė. Kaip tyčia, ilgą laiką tebuvo mažai lietaus, tačiau mintyse vis tiek galvojome apie persikėlimą. Tuo tarpu Brazauskas vėl išvyko į Oriolą ir visą darbą reikėjo atlikti mudviem su Šachanovu, juo labiau, kad su juo dažnai buvo sunku surasti bendrą kalbą. Pagal pasiskirstymą pareigomis aš buvau atsakingas už ūkinę ir finansinę veiklą, o reikalui esant pavaduodavau viršininką, Šachanovas – už skraidymų dokumentų tvarkymą. Noriu pridurti, kad nesutarimų kildavo ir su Brazausku dėl jo nerangumo, reikalų vilkinimo, nekonkretumo ir savanaudiškumo.

Po gana aštrių ginčų su Šachanovu ir SDAALR respublikinio komiteto lakūnu inspektoriumi A. Katkovu (jie buvo priešingi persikėlimui) 1967 m. liepos 13 d. (tuo metu ėjau viršininko pareigas) pradėjome persikėlimą į naują aerodromą. Iš karto visiems norintiems skraidyti, pirmoje eilėje pirmamečiams, buvo organizuota stovykla. Nesant jokio pastato tuojau reikėjo pasistatyti aerodromo pakraštyje esančiame miškelyje palapines, nes reikalas apsigyventi ir prižiūrėti atgabentą techniką vertė nedelsiant.

Per Rūdiškių kooperatyvą pavyko Paluknėje organizuoti sklandytojų maitinimą, tam tikslui visiems buvo išduoti talonai. Pradžia buvo nebloga, galima buvo gyventi ir dirbti. Jau liepos 15 d. pradėjome mokomuosius skraidymus, instruktoriais sklandytuvuose buvome: aš ir visuomenininkas A. Vėžys, todėl ir visi pradedantieji buvo paskirstyti į dvi grupes, skraidėme sklandytuvais KAJ-12 „Primorec“, išvelkant lėktuvu „Jak-12“; buksyruotoju pastoviai buvo V. Šachanovas. Šitokia padėtis nebuvo normali, todėl ėmiausi žygių paruošti iš senesnių sklandytojų bent porą visuomeninių instruktorių. Tokiais galėjo būti: Algis Virbickas ir Vytas Mikučionis (klubo technikas ir vairuotojas). Po poros kontrolinių skridimų iš antros sėdynės šie vyrai tapo instruktoriais ir man tapo lengviau, galėjau atsisėsti ir į lėktuvą ir užsiimti kitais darbais.

Dienos režimas buvo nustatytas toks, kad normaliai vyktų mokomasis darbas ir galėtų skraidyti, esant palankiam orui, sportininkai. Visiems skraidantiems yra gerai žinoma, kad mokomiesiems skraidymams geriausios sąlygos yra ryte ir vakare, kada pats ramiausiais oras – neblaško, todėl buvo skraidoma ryte nuo 7 val. iki 11 val. ir vakare nuo 17 val. iki 21 val. Vidurdienį išnaudodavo seniau skraidantys sportininkai su sklandytuvais „Blanik“ – tai treniruotės aparatai. Buvo daromi kontroliniai skridimai su mažiau patyrusiais sportininkais su tūpimu už aerodromo ribų į iš oro pasirinktą aikštelę arba skriejama virš aerodromo kuo ilgiau išsilaikant ore. Mūsų klube skraidančių maršrutais ir dalyvaujančių varžybose tebuvome tik Brazauskas, Kilna ir aš, o visą jaunimą dar reikėjo paruošti, tačiau tam trūko fizinių ir techninių galimybių.

Vis dėlto 1967 m. rugpjūčio 2 d., esant geram orui, nutariau leisti į perskridimą maršrutu Paluknė – Nedzingė ir atgal Algį Virbicką ir Vytą Mikučionį, antro atskyrio normai įvykdyti, maršruto ilgis 100 km. Tikrumo ir padrąsinimo sumetimais kartu skridau su jais ir aš. Sklandytojų kalba šnekant tik „apsiplunksnavusius ančiukus“ pirmą kartą tempiau paskui save savarankiškam skrydžiui į maršrutą. Skrydis pavyko, „ančiukai“ nuo manęs neatsiliko ir nepasimetė – sėkmingai finišavo iš kur buvo pakilę. Tad turėjome pirmuosius naujoje bazėje atskyrininkus.

Liepos mėn. pabaigoje pas mus įsiprašė skraidyti panevėžiečiai, ten susiorganizavo entuziastų grupė, kuri neturėjo savo aerodromo. Šiai grupei vadovavo visuomeniniai instruktoriai Sigitas Noreika ir Laurenčikas, skraidė jie autostarto pagalba, retkarčiais jiems padėdavau ir aš. Per nepilną mėnesį visi kursai pradėjo skraidyti savarankiškai ir po to grįžo į Panevėžį. Po metų Panevėžyje įsikūrė sklandymo klubas oficialiai, kuriam ėmėsi vadovauti mano mokinys Algis Virbickas.

1967 m. rugpjūčio mėn. viduryje iš Oriolo grįžo Brazauskas ir man kokia tai prasme pasidarė dirbti lengviau. Skraidyti buvo planuojama iki rugsėjo mėn. pabaigos, tačiau tragiški įvykiai Latvijoje sugriovė visus planus, iš Maskvos buvo gautas įsakymas nuo rugpjūčio 20 d. užbaigti skraidymo sezoną.

Bausko visuomeninio sklandymo klubo viršininkas Dzindoleto prisisodinęs pilną lėktuvą („Jak-12“) pašalinių žmonių nutarė juos paskraidinti ir „skraidino“ taip, kad sukdamas virš Žeimelio ratus lėktuvas užsikabino už medžių ir trenkėsi į žemę, visi skridę žmonės žuvo. Po savaitės laiko Rygos aviacijos sporto klubo technikas (buvęs lakūnas) atvykęs į aerodromą, nors latviams skraidymai jau buvo uždrausti, savavališkai nutarė paskraidyti su lėktuvu „An-2“ ir kildamas užsikabino už aukštos įtampos laidų ir tiesiog ant geležinkelio bėgių sudužo, o po to dar sudegė.

Po tokių skaudžių įvykių buvo duotas įsakymas uždaryti skraidymus visose respublikose. Šitokia netikėta sezono baigtis mus nuteikė nekaip, tuo labiau, kad buvo geri orai. Dabar reikėjo rūpintis technikos užkonservavimu žiemai, bet prieš tai reikėjo susirasti vietą, kur patalpinti ją, vėl kreipėmės į Vilniaus aviacijos sporto klubą gauti pastogės. Rugsėjo 24 d. visa aviacinė technika iš Paluknės buvo perskraidinta į Kyviškes, o ten atitinkamai išrinkta ir angare užkonservuota.

Po skraidymų uždarymo laisvą laiką panaudojom persikraustymui į naujas patalpas Komjaunimo g. 50 (kino teatro „Aušra“ kieme), kurias mums perleido trikotažo fabrikas „Vilija“. Prieš tai naudojomės Šlifavimo staklių gamyklos išskirta patalpa. Pilnai viską sutvarkę spalio mėn. pabaigoje išėjome eilinių atostogų, tačiau tokiu laiku atostogos nebuvo linksmos. Gruodžio mėn. pradžioje iš Metalo pjovimo staklių instituto filialo gavau 2 savaitėms kelialapį į Lampėdžių poilsio namus Kaune, ten vis dėlto buvo šiokia tokia programa.

Prie tų metų įvykių dar noriu pridurti ne visai malonų įvykį. Kaip jau minėjau, nuo 1960 m. buvau šio klubo tarybos nariu – iždininku, todėl apart tiesioginių lakūno – instruktoriaus pareigų turėjau vesti ir buhalterinę apskaitą. Dar pavasarį Šlifavimo staklių gamykla mūsų klubo išlaikymui pervedė 3000 rublių (klubas išsilaikė šefuojančių įmonių pinigais) su sąlyga, kad iš sumos pagal sutartį 100 rub. bus išmokėta grynais pinigais už kokį tai atliktą darbą ir 400 rub. bus pervesti „Vilniaus“ restoranui už sportininkų maitinimą, o likusi suma 1600 rublių už šią „operaciją“ lieka klubui. Pirmoji suma buvo gamyklos panaudota apmokėti namų savininkams Palangoje už poilsiautojų apgyvendinimą, o „Vilniaus“ restorane kokiems tai svečiams buvo organizuotas banketas. Neilgai trukus Finansų ministerijos revizoriai ten darė patikrinimą ir aptiko tuos 400 rub., kuriems nebuvo pateisinamų dokumentų ir dėl to šie revizoriai ėmėsi tikrinimo mūsų klube. Čia jie surado ir tuos 1000 rub., paskaitė nusikaltimu ir visą medžiagą perdavė milicijai, įtardami, kad tuos pinigus pasisavinom mudu su Brazausku. Iš to triukšmo nieko baisaus neįvyko, tačiau į „Vakarinių naujienų“ laikraštį patekom, straipsnyje buvo kaltinama gamykla, bet paminėjo ir klubo viršininką Brazauską, o mano adresu (pavardės neminėjo) buvo parašyta, kad sklandymo klubo iždininkas linksmai niūniuodamas „Padangių tylialėkio“ dainelę nešė iš banko pinigus. Tuo šis konfliktas ir baigėsi, nors klubui jis buvo naudingas – uždirbta 1600 rublių.

________

Naujaisiais 1968 metais pradėjome rūpintis komplektavimu naujo kontingento ateinančiam sezonui. Finansuojami buvome Lengvosios pramonės ministerijos, todėl stengėmės kuo daugiau iš šios ministerijos įmonių norinčio skraidyti jaunimo priimti. Vasario mėn. pradėjome vakarais užsiėmimus su jaunimu, o taip pat ir su anksčiau pradėjusiais skraidyti, nes be teorijos pagrindų neįmanomi skraidymai. Esant geresniam orui važiuodavome į aerodromą paskraidyti žiemos sąlygomis su lėktuvu, o nuo balandžio 25 d. pradėjome skraidyti ir su sklandytuvais. Tą pavasarį skraidžiau gana daug ir vien tik lėktuvu, nes Brazauskas mane užplanavo respublikinėse sklandymo pirmenybėse buksyruotoju, t.y. turėjau tampyti sklandytuvus. Pradžioje šiam planui neprištaravau, tačiau vėliau įsitikinau, kad tokioms stambioms varžyboms nesu pakankamai pasiruošęs ir prašiau viršininką tam darbui skirti kitą lakūną, bet jis savo sprendimo nesutiko keisti. Šios varžybos man buvo lemtingos ir baigėsi gana liūdnai. 

Pirmenybės prasidėjo Pociūnuose 1968 m. gegužės 20 d. ir tęsėsi dvi savaites.

Jau pirmą varžybų dieną paaiškėjo, kad šiam reikalui blogai paruoštas lėktuvas: blogai fiksavosi kojų vairais valdomas lėktuvo uodegos ratukas, dėl to nutūpus ant žemės sunku buvo išlaikyti kryptį ir grėsė avarija; nesandarus buvo suspausto oro balionas, pastoviai užsipildantis varikliui dirbant kompresoriaus pagalba, reikalingas užvesti variklį, stabdžiams, užsparniams ir panašiai, todėl nutūpus į aikštelę ir išjungus variklį buvo galima nebepakilti. Technikas Mikučionis nesugebėjo šių defektų pašalinti, o aš kaltas, kad su tokiu lėktuvu skraidžiau. Tokia nervuota padėtis neliko be pasekmių. Vieną rytą ruošdamiesi su techniku Mikučioniu skristi į Paluknę pakeisti su defektais lėktuvą į geresnį, pakilome į orą su strupcina ant dešinio sparno elerono, tačiau ore pavyko ją nukratyti ir sėkmingai nutūpėme, galėjo baigtis ir negerai. Technikas blogai paruošė lėktuvą, o aš nepatikrinau. Kitą kartą kildamas skristi į aikštelę paimti sklandytuvo nepastačiau aukštumos vairo kompensatoriaus – trimerio į kilimo padėtį, todėl nuo žemės lėktuvas atsiplėšęs staigiai pradėjo riesti nosį aukštyn, tai pajutęs – žaibiškai šią klaidą ištaisiau, bet šį faktą pastebėjęs SDAALR inspektorius Katkovas nušvietė kitomis spalvomis. Jis susumavo visas mano nuodėmes ir nušalino nuo skraidymo. Tad nuskalpuotam su bloga nuotaika teko to paties Mikučionio vairuojamu sunkvežimiu grįžti nebaigus varžymų namo.

________

Dar prieš respublikines pirmenybes Lietuvos aviacijos sporto federacijos atsakingas sekretorius Vytautas Pakarskas minėjo, kad planuojama autobusu vykti į pasaulio sklandymo čempionatą, kuris vyks 1968 m. birželio mėn. viduryje Lešne (LLR) [lenk. Leszno], tačiau aš apie tai negalvojau. Dabar atsitikus tokiam dalykui pagalvojau apie šią kelionę rimtai, buvo proga išsiblaškyti ir nusiraminti, tuo labiau, kad Pakarskas primygtinai siūlė važiuoti. Iki šios kelionės buvo likusi nepilna savaitė, todėl reikėjo skubėti tvarkyti dokumentus.

Iš Vilniaus išvykome 1968 m. birželio 12 d., vadovavo Bronius Oškinis, grupėje buvome 25 žmonės, visi aviatoriai. Mūsų grupėje buvo ir rašytojas Jonas Dovydaitis, 1937 m. rudenį baigęs Lietuvos karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, po tą perėjęs į Lietuvos aeroklubą ir sportinėje eskadrilėje skraidęs kaip aukštojo pilotažo meistras.

Pavakariais pasiekėme Brestą. Turėdami laiko susipažinome su miestu ir Bresto tvirtove, kur 1941 m. prasidėjus karui vyko pirmieji su vokiečiais mūšiai. Rusai pirmomis karo dienomis šią tvirtovę dar bandė ginti, tačiau neskaitlinga įgula ilgai neišsilaikė, nes visa panikos apimta armija tuo pat pasitraukė arba pateko vokiečiams į nelaisvę. Tvirtovė pastatyta ant Bugo upės kranto užima gana didelę teritoriją, bet iš jos likę beveik vieni griuvėsiai.

Vakare viešbutyje nutarėme pažymėti Antanus, nes buvome net keturi: Antanina Kostiukevičienė (aviacijos sporto federacijos pirmininko D. Kostiukevičiaus žmona), Antanas Arbačiauskas, Antanas Kilna ir aš.

Kitą dieną pervažiavę sieną jau su gide važiavome Varšuvos link, kurią pasiekėme jau po pietų. Čia nakvojome dvi naktis, todėl šiek tiek susipažinome su Varšuva. Panašiai dvi naktis nakvojome ir Krokuvoje, čia įdomiausia buvo susipažinti su Vavelio pilimi ir muziejumi. Iš čia per Osvencimą, Bielską – Belą (vietovė prie Čekoslovakijos sienos, kur statomi sklandytuvai) ir Vroclavą (Breslau) jau naktį pasiekėme Lešną.

Lešnas – tai nedidelis, bet gana tvarkingas miestelis, buvome apgyvendinti viešbutyje. Aviacijos mokymo centras ir aerodromas buvo maždaug už kilometro, todėl susisiekimo problemos nebuvo.

Šiame pasaulio sklandymo čempionate dalyvavo ir sovietų sklandytojai Rudenckis, Zaicevas ir Čiuvikovas. Prieš šios komandos buvo pritvirtinti vairuotojais Vilniaus sklandymo klubo viršininkas Z. Brazauskas ir Kauno aviacijos sporto klubo viršininkas A. Jonušas, kurie su savo „Latvijomis“ maršrutu palaikydavo su skrendančiais komandos draugais radio ryšį, o kuriam nors nutūpus – parveždavo namo. Čempionatas jau buvo įpusėjęs, tad mūsų tautiečiai jau buvo senbuviai ir daug ką galėjo papasakoti.

Buvo labai įdomu matyti viso pasaulio sklandytojus ir Vakarų pasaulio techniką. Lešne išbuvome savaitę laiko. Pasinaudodami laisvu laiku birželio 25 d. savo autobusu nuvažiavome aplankyti Dariaus ir Girėno žuvimo vietos Soldine (dabar Myšlibuž) [lenk. Myślibórz]. Vietos valdžia organizavo nedidelį mitingą, dalyvaujant netoli esančios mokyklos vaikams. Grįždami į Lešną keletui valandų sustojome Poznanėje, kur trumpai apžiūrėjome tarptautinę technikos pasiekimų parodą.

Greitai baigėsi čempionatas, kurio uždarymo ceremonija praėjo gana įspūdingai. Prizininkų, išskyrus atviros klasės čempioną, dabar neprisimenu, juo tapo austras Haro Vėdlas [Harro Wödl]. Įdomu pažymėti, kad Vėdlas pusiau invalidas – paralyžiuota dešinė ranka, jam 40 metų. Deja, po metų šis nepaprasto talento sklandytojas vieno skridimo metu žuvo. Standartinėje klasėje čempionu tapo amerikietis.

Iš Lešno mūsų maršrutas sekė prie Baltijos jūros į Sopotą, kuris tarp Gdansko ir Gdynės yra. Čia susipažinome su Gdansku ir Gdyne, o po dviejų dienų vėl grįžome į Varšuvą. Pakeliui sustojome Žalgirio mūšio vietovėje, ten pastatytas didelis obeliskas, aplinkui didelė teritorija su išgrįstais takais, o viename kalno šlaite įrengtos patalpos muziejui, kur patalpinti įvairūs mūšio atributai. Varšuvoje išbuvome dar dvi dienas, nes laukėme pasiruošiant lenkų sklandymo komandos, kuri buvo pakviesta dalyvauti Lietuvos sklandymo pirmenybėse ir buvo pasiūlyta vykti su mūsų autobusu. Lenkų komandos sudėtyje buvo ir pasaulio rekordininkė Pelagija Majevska. Padidėjus važiuojančių žmonių skaičiui pasidarė sunkesnis važiavimas – pritrūko sėdimų vietų, tad į Vilnių grįžome gerokai pavargę. 

__________

Dabar iškilo klausimas, ką toliau veikti ir kur dirbti, nes klube jau nebebuvo kas veikti, todėl pradėjau rimtai ieškoti darbo. 1968 m. rugsėjo 11 d. iš Vilniaus aviacijos technikos sporto klubo pasiliuosavau, rugsėjo 23 d. pradėjau dirbti LPM statybos – remonto valdyboje gamybos – planavimo skyriaus viršininku [JM past. – LPM – Lengvosios pramonės ministerija]. [...]

_________

1969 m. pradžioje pradėjau rūpintis atstatymu į skraidančiųjų gretas. Rodos, kovo mėn. federacijos posėdyje buvo svarstomas tuo klausimu mano pareiškimas, tačiau nebuvo patenkintas, nes paskutinis žodis priklausė klubo viršininkui Brazauskui, tačiau jis pareiškė nepasitikėjimą už mano kritiką jo adresu. Toks nutarimas mane smarkiai įskaudino, tačiau ginklų nesudėjau ir buvau pasiryžęs kovoti iki pergalės. Aviacijos sporto federacijos pirmininkas D. Kostiukevičius žadėjo mane ginti ir tarpininkauti prieš SDAALR respublikinį komitetą, tačiau savo pažado neištesėjo. Noriu pridurti, kad didele kliūtimi buvo: 1964 m. mano avarija ir mano 52 metų amžius. Taip tie metai be rezultatų ir praėjo.

Jau pačioje 1970 m. pradžioje ėmiau klibinti man rūpimą klausimą, tačiau sekėsi sunkiai išjudinti Kostiukevičių dėl tarpininkavimo. Pagaliau gegužės 12 d. buvo parašytas SDAALR respublikiniam komitetui tarpininkavimo raštas, tik, deja, nebuvo kam reikia įteiktas. Po poros mėnesių Kostiukevičius man pranešė, kad su tuo laišku pas generolą Žiburkų eičiau pats. Gaila, kad taip ilgai buvo vilkinama, būčiau galėjęs tą padaryti dar pavasarį. Nieko nelaukdamas liepos 21 d. nuvykau pas Žiburkų, jis be jokių kliūčių mane priėmė ir po trumpo mano pareiškimo paėmė mano raštą ir nė žodžio netaręs užrašė: „Leidžiu skraidyti“. O juk 1968 m., nušalinus mane nuo skraidymų (inspektoriaus Katkovo dėka), kreipiausi į Žiburkų, bet tada jis atsakė neigiamai.

1970 m. rugpjūčio 17 d. su Brazausku vėl pakilau kontroliniam skridimui ir jau mano istorijoje – ketvirtą kartą: pirmas – 1938.06.28, antras – 1960.06.10, trečias – 1965.05.11. Vadinasi, bet kokiame reikale nereikia nuleisti rankų. Kadangi sezonas ėjo į pabaigą, tai tais metais nedaug tepriskraidžiau.

________

1971 metais pradėjau skraidyti gegužės 15 d. Reikia iš karto pasakyti, kad tais metais mažai teskraidžiau, sakysim, birželio mėn. iš viso neteko pakilti į orą. Gegužės 28 – birželio 11 dienomis buvau vyriausiuoju teisėju Lietuvos sklandymo pirmenybėse, kurios vyko Pociūnuose. Paskutinį tais metais skridimą padariau rugpjūčio 14 dieną.

1972 m. skraidyti pradėjau tik gegužės 13 d. ir tą mėnesį padariau tik šešis skridimus, birželio mėn. – 2 skridimus, liepos – 4 skridimus ir rugpjūčio mėn. – 2 skridimus. Tokiu būdu per visą sezoną skridau tik 14 kartų, ore išbuvau 21 val. 05 min. – tai pats mažiausiais iš visų metų valandų skaičius. Pagrindinė priežastis tokio mažo išskraidymo buvo ta, kad dirbdamas naujoje vietoje buvau labai užimtas, pasitaikė nepalankus oras ir kitos kliūtys.

Rugsėjo mėn. pabaigoje išėjau eilinių atostogų, kaip tik tomis dienomis vyko vyresniojo sūnaus Vito vestuvės. Tuo pačiu metu rimtai pradėjau galvoti apie pasiliosavimą iš „Autoserviso“, nes ten ne man dirbti – ten aukščiausio laipsnio kombinatoriai. Du kartus rašiau pareiškimus, kol nuo gruodžio 1 d. pavyko išeiti. Tuo tarpu naujo darbo dar nebuvau suradęs, todėl laikinai įsidarbinau Vilniaus aviacijos technikos sporto klube.

Negaliu praleisti vieno labai svarbaus įvykio – tai 1972 m. lapkričio mėn. viduryje Prienų eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje pastatyto plastmasinio sklandytuvo bandymas. Šį sklandytuvą sukonstravo žymus konstruktorius ir lakūnas Balys Karvelis, jis buvo pavadintas BK-7 „Lietuva“. Pirmas toks plastmasinis sklandytuvas Tarybų Sąjungoje, kurio bandymai parodė, kad jis savo duomenimis nedaug teatsiliko nuo geriausių sklandytuvų iš Federacinės Vokietijos. Sklandytuvas buvo išbandytas Pociūnuose, kurio bandytojais buvo A. Jonušas (Kauno ASK) ir Z. Brazauskas (Vilniaus ATSK). Į tokį įvykį, kaip į didžiulę šventę vykome organizuotai su klubo autobusu. Vėliau šis sklandytuvas buvo tobulinamas ir gaminamas serijomis, naudojamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 

______

1973 m. 

Nors ir labai buvau užimtas tiesioginiame darbe, tačiau sklandymo nemečiau. Praėjau medicinos komisiją ir balandžio 20 d. padariau pirmuosius skridimus. Kiek turėjau laisvo laiko – nepraleisdavau progos nuvažiuoti į aerodromą. Birželio mėn. pradžioje buvau kviečiamas į respublikines sklandymo pirmenybes Pociūnuose vyriausiu teisėju, tačiau manęs neišleido iš darbo. 

Skraidymus tais metais užbaigiau 1973 m. rugsėjo 7  dieną, per metus padariau 33 skridimus, ore išbuvau 41 val. 33 min. Teko skraidyti ne tik su „Blaniku“, bet ir su rekordiniu lenkų gamybos sklandytuvu „Foka-5“. Su šiuo sklandytuvu 1968 m. buvo skraidoma pasaulio sklandymo čempionate, kuris vyko Lenkijoje.

1974 m. birželio 16-25 dienomis vyko respublikinės II-os lygos sklandymo pirmenybės Paluknėje. Aš buvau paskirtas į šias pirmenybes vyriausiu teisėju. [...] Dėl įtampos darbe mažai teturėjau laiko pabuvoti aerodrome ir per visą sezoną tepakilau 23 kartus ir ore teišbuvau 23 val. 05 min.

Naujuosius 1975 metus sutikau organizuotai „Bangos“ restorane. Šią priemonę organizavo „Sparnų“ redakcijos darbuotojai, bankete dalyvavo ne tik sportinės aviacijos lakūnai ir sklandytojai, bet ir civilinės aviacijos lakūnai. 

Balandžio 9 d. pradėjau skraidyti, nors laisvo laiko nedaug teturėjau. 

1976 metais skraidyti pradėjau tik gegužės 30 d., skraidžiau tą vasarą labai mažai ir su didelėmis pertraukomis ir priskraidžiau vos 19 val. 03 min.

Daug laiko skyriau tiesioginiam darbui, juk nedaug bebuvo likę iki pensijos. 

____

Štai ir atėjo 1977 metai, apie kuriuos nenorėjau daug rašyti, bet jie man ypatingi, nes sausio 22 dieną pažymėsiu savo 60 metų jubiliejų, tai jau ne eilinė data. ... Tik balandžio mėn. pradžioje padaviau pensijai gauti, o po poros savaičių ji buvo paskirta, tačiau du mėnesius dar likau dirbti. 

Po keletos dienų pagal iškvietimą išvažiavau į  Čekoslovakiją ir ten išbuvau iki 1977 m. liepos 6 dienos. Dar prieš išėjimą į pensiją buvau susitaręs su Vilniaus aviacijos technikos sporto klubo viršininku Z. Brazausku ten pereiti dirbti, tad grįžęs iš Čekoslovakijos ir kibau iš karto į darbą. Buvau priimtas prietaisininko pareigoms, tačiau kaip iždininkas buvau atsakingas už finansinę veiklą ir lėšų apskaitą. Dabar po tokio įtempto darbo galėjau atsikvėpti, čia buvo tiesiog atostogos. Bet kokią dieną, jei tik geras oras, galėjau važiuoti į aerodromą skraidyti. Gaila, visas liepos mėnuo buvo labai lietingas, be to, Brazauskas irgi nedavė nuobodžiauti – paskyrė nuo liepos 18 d. teisėjauti visasąjunginiame sklandymo čempionate, kuris vyko Pociūnuose. 

Tuo metu klubo finansinė padėtis buvo gera, todėl pasibaigus skraidymų sezonui ir prasidėjus atostogoms Brazauskas už klubo pinigus organizavo nuo spalio 5 d. turistinę kelionę į Aluštą (Krymas), ten 10 dienų prie Juodosios jūros poilsiavome. Lapkričio mėn. viduryje tarnybiniais reikalais buvau 3 dienas Maskvoje, gyvenau centriniame Čkalovo vardo aeroklubo viešbutyje (Tušino aerodromas).

1978 metus irgi norėčiau pavadinti jubiliejiniais, nes suėjo 40 metų kai pirmą kartą į rankas paėmiau vairolazdę: pradžioje – mokomojo sklandytuvo Nidoje, po to – mokomojo lėktuvo „ANBO-51“ Kaune. Kadangi tokios datos būna ne kiekvieną dieną, tai nutariau ją paminėti ir paminėti Paluknės aerodrome, dalyvaujant pirmajam mano instruktoriui Baliui Dabušiui, kuris tuo metu gyveno Vilniuje. Prie šio reikalo prisidėjo ir mūsų klubo narys, dirbantis susisiekimo aviacijoje bortmechaniku (skraidė TY-134) Edmundas Ganusauskas, parašydamas birželio 26 d. „Tiesoje“ apybraižą „Ištikimas erdvėms“. Beliko nustatyti tikslią datą ir susitarti su Dabušiu dėl atvykimo į aerodromą. 

Birželio 18 – liepos 2 dienomis vyko Vilniaus miesto sklandymo varžybos, kuriuose aš buvau vyriausiuoju teisėju. Ta proga nutariau priderinti ir savo priemonę, pasirinkęs birželio 23 d., Joninių išvakares. Numatytą dieną atvykus Dabušiui ir svečiams nutariau su buvusiu instruktorium padaryti simbolinį – kontrolinį skridimą, t.y. turėjo mane patikrinti, ar moku skristi. Sėdome į dvivietį sklandytuvą „Blanik“ ir pakilome į 800 m aukštį, tačiau užėjus audrai greitai prisiėjo tūpti. Žinoma, B. Dabušis vairolazdės neturėjo rankoje nuo 1941 metų, bet vairuoti dar mokėjo, mano skridimą įvertino gerai. Po šio ceremonialo pasivaišinome alučiu.

1978 m. liepos 9 d. buvo man leista skristi su sklandytuvu „Lietuva“ – tai labai inertiškas sklandytuvas, kitaip sakant, pavėluotai reaguojantis į vairų veiksmus, ypač į pokrypio vairus (eleronus). Prieš tai jau buvau skraidęs sklandytuvais: „A-15”, „Pirat“ ir „Kobra-15“. Tad įsisavinau visus mūsų klube esančius sklandytuvus, neskaitant anksčiau įsisavintų sklandytuvų: L-13 „Blanik“, „Jaskulka“, „Bocian“, „Mucha-100“ ir „Foka-5“.

Rugpjūčio mėn. antroje pusėje turėjau galimybės truputį paatostogauti Palangoje, o iš ten grįždamas užsukau į Burbaičius, pas seserį. Būdamas pas seserį netoli nuo Burbaičių Kartenos link apsilankiau Klaipėdos aviacijos technikos sporto klubo aerodrome, čia man klubo viršininkas Albertas Dulkė sudarė galimybę nuskristi į tėviškę. Tad 1978 m. rugpjūčio 28 d. su lakūnu Algiu Kiškiu apskridom Burbaičius, Šateikius ir Rūdaičius – tai buvo įspūdingas skridimas, nes pirmą kartą iš oro pamačiau savo tėviškę. Prieš tai tuose kraštuose buvo rusų raketinės bazės ir ten nebuvo galima skirsti. Rugsėjo mėn. pabaigoje dar teko nuskristi į Akmenę, kur vyko lakūnų – buksyruotojų varžybos, ten jose teisėjavau. 

___________

Pereidamas prie kitų metų noriu pažymėti, kad šie prasidėjo rūškanotai ir nebuvo aišku, kaip klostysis reikalai. Jau pačioje 1979 metų pradžioje iš Brazausko išgirdau, kad Kauno aviacijos sporto klubo sklandytojas Vytautas Dovydaitis ieškodamas teisybės, kodėl A. Jonušas (Kauno ASK viršininkas) neduoda jam skraidyti, rašo į visas instancijas skundus pabrėždamas, kad Mikutis žymiai vyresnis dar tebeskraido, o jam nebeleidžiama. Ši kvaila ir tendencinga rašliava man pakenkė. Dar kvailesnis SDAALR komiteto pirmininko generolo Roko Žalnierausko nurodymas uždrausti man skraidyti, šitaip buvo reaguota į Dovydaičio skundus. Taigi, Dovydaitis nerado geresnio būdo savęs apginti kaip tik skųsti mane. Kadangi 1979 m. skraidymo sezonui jau buvau įtrauktas į sąrašus, tai dar skraidžiau oficialiai, nors Brazauskas primindavo, kad neskraidyčiau esant atstovams iš aukščiau. Čia turiu pasakyti, kad Brazauskas turėjo pilną teisę tą klausimą spręsti savarankiškai.

Biurokratų ir apsidraudėlių dėka buvau iš aviacijos išmestas, dar prie to prisidėjus skundikams. Už ką? Už tai, kad metų metus pašvenčiau aviacijai, negailėjau nei laiko, nei sveikatos, aktyviai dalyvavau kuriant Vilniaus visuomeninio sklandymo klubo bazę, 26 metus tvarkiau klubo finansus ir atlikau daug kitų dalykų – neįmanoma visko išvardinti. Jeigu tai būtų padariusiu medicina, žinotum priežastį ir nebūtų pikta, bet su medicina mano santykiai nebuvo blogi ir nebūkštavau, kad mane nurašytų. Deja, netikėtą smūgį gavau visai iš kito šono. Tiesa, Brazauskas pažadėjo leisti skraidyti neoficialiai, bet tai ne išeitis, o tik nervų gadinimas. Visiems buvo nesuprantama, kodėl jis taip darė, tai buvo dvigubas nusikaltimas. Įvykus kokiai nors avarijai pirmiausiai jam kliūtų už leidimą skraidyti pašaliniams asmenims, o paskui dar už patį įvykį. Ką darysi, vis geriau negu nieko.

Kaip bebūtų, tačiau 1980 metais anksčiausiai pradėjau skraidyti: vasario mėn. dar žiemos sąlygomis padariau 9 skridimus, o kovo mėn. – 7  skridimus, bet savijauta vis tiek buvo ne ta. Jaučiausi kažkokiu nepilnaverčiu žmogumi, nuolatos bijančiu, kad to mano „nusikaltimo“ nepamatytų aukštesni valdininkai. Nejučiomis praėjo prie metai, nors nelabai džiaugsmingai, tačiau palaipsniui prie tos nenormalios padėties pradėjau priprasti. Nors paskutiniu laikotarpiu tokių esminių įvykių nebuvo, tačiau prisilaikydamas ligšiolinės chronologinės tvarkos noriu sustoti prie kiekvienų metų – prie vienų daugiau, prie kitų mažiau. Čia dar noriu pridurti, kad savo autobiografinį rašinį esu nusistatęs parašyti arba, tiksliau pasakius, aprašyti tik laikotarpį, susijusį su aktyvia veikla aviacijoje. Sėdėdamas namie jau ypatingos veiklos nebeišvystysi.

Štai ir 1981 metai. Metų pradžioje buvo pirmasis rūpestis – praeiti medicinos komisiją, nes šis faktorius nulemia tolimesnę eigą, t.y. skraidyti ar neskraidyti. Man medicina ypatingos problemos nesudarė, gal šiek tiek buvo pradėjusios silpnėti akys. Jau 1976 metais gulėdamas Vilniaus įgulos karo ligoninėje tyrimams (tais metais reikėjo sveikatos patikrinimą praeiti stacionare) pastebėjau, kad matau ne visu šimtu procentu. Kadangi buvau ne sąrašinis, t.y. už borto, tai lankyti užsiėmimų ir laikyti įskaitų nereikėjo. Prasidėjus skraidymams, norėdamas kurią dieną paskristi, turėjau budėti ir laukti, kada pasitaikys tokia proga ir skraidymų vadovas iš malonės įterps kur nors į eilę, jeigu, žinoma, pasitaikys laisvas sklandytuvas, nes aš buvau pašalinis ir skraidantis iš malonės. Pirmuosius skridimus padariau balandžio 11 dieną. Nors skraidžiau partizaniškai, tačiau atkaklumo dėka šis sezonas buvo gana vaisingas: padariau 61 skridimą, ore išbuvau 71 val. 55 min. – tai pagal tokias skraidymo sąlygas rezultatas geras. Rugsėjo mėn. pradžioje buvo organizuota aviacijos veteranų ekskursija į Paluknės aerodromą. Veteranai buvo supažindinti su esama technika, visi buvo paskraidinti su lėktuvais ir sklandytuvais. Aš su dviviečiu sklandytuvu „Blanik“ perskraidinau karo lakūnus: A. Navaitį, L. Paplauską ir S. Žeibą. Visi veteranai džiaugėsi galėję nors trumpai rankoje palaikyti vairolazdę.

Jeigu jau paminėjau šiokią tokią veiklą 1981 metais, tai reikia sustoti ir ties 1982 metais, nors paskutiniais metais žymesnių įvykių ir nebuvo. Aukštesnei valdžiai nematant šį tą veikiau, žinoma, ne tokia buvo veikla, kokia buvo prieš 20 ar 10 metų. Nereikia užmiršti, kad aš turėjau ir tiesioginių darbų: tvarkyti finansus, sustatyti ataskaitas ir panašiai. Neatsisakydavau ir pateisėjauti sklandymo varžybose nes turėjau respublikinę kategoriją ir teisėjavimo patirtį. Todėl negalėjau kiekvieną dieną sėdėti aerodrome ir skraidžiau tik laisvalaikiu, o kiek dar būdavo kliūčių skraidyti dėl nepalankaus oro. Šiaip tai turėdamas kiek nors laisvo laiko visada stengdavausi  išnaudoti iki maksimumo ir nors truputį pabūti ore. Pirmieji skridimai buvo atlikti balandžio 15 dieną, šiaip skraidymai nebuvo intensyvūs, nes trukdė įvairūs darbai. Birželio mėn. antroje pusėje teisėjavau respublikinėse sklandymo pirmenybėse. Noriu pridurti, kad buvo organizuotos priemonės aviacijos veteranams, dalyvavome aviacijos šventėje Kyviškėse, o taip pat kituose susitikimuose. 

1982 m. liepos mėn. buvo paminėtas „Lietuvos sklandymui 50 metų“ jubiliejus. Ši jubiliejaus data buvo skaitoma nuo to laiko, kada Kauno aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai V. Ašmenskas, J. Dovydaitis, B. Oškinis ir kiti savo jėgomis pasistatė sklandytuvą „T-1“ ir 1932 m. vasarą Petrašiūnuose pradėjo skraidyti. Tačiau dėl šios datos galima ir suabejoti, nes pirmieji tokį sklandytuvą pastatė Milevičius ir Skurauskas ir 1931 m. vasarą Kauno aerodrome skraidė.

Dabar apie patį minėjimą. Iškilmingoji dalis buvo pravesta Vilniuje, o šiai datai paminėti Pociūnuose buvo organizuota didelė aviacijos šventė. Paskutinė šio minėjimo dalis praėjo Nidoje. Buvusios sklandymo mokyklos vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo su atitinkamu įrašu, kurį pastatė Nidos valdžia. Po daugelio metų vėl teko pabuvoti Nidoje. Kažin, ar čia atvykęs vienas būčiau suradęs sklandymo mokyklos buvimo vietą, nes dabar didžiulis miškas ir tik žinant buvo galima surasti apsamanojusios mokyklos pamatus bei įspėti šulinio buvimo vietą, kur anais laikais kišdavome simuliantus po pompa. Nėra ko norėti, juk praėjo 44 metai. Į Nidą ir atgal plaukėme laivu „Raketa“, iš Nidos sklandymo mokyklos beliko tik prisiminimai. Skaudu.

Pereinant prie 1983 metų reikia pakalbėti apie plačiau, nes jie man buvo jubiliejiniai. Kol dar tebelaikiau vairolazdę reikėjo forsuoti, nes jautėsi, kad artėja ta riba, kada reikės visiems džiaugsmams uždėti kryžių. Jau medicinos komisijos metu akių gydytoja išreiškė nepasitikėjimą mano regėjimu, nors pagal instrukciją esant tokiam regėjimo stiprumui ir amžiui galėjau skraidyti su akiniais. Šiai gydytojai kėlė nusistebėjimą ar net suglumimą, kad aš eidamas 67-tuosius dar veržiuosi skraidyti. Ir jau ne pirmus metus teko iš jos išgirsti tokius priekaištus. Tai viena medalio pusė, kita medalio pusė buvo ta, kad labai įkyrėjo nuolatos dairytis, ar neatvažiavo į aerodromą koks nors iš centro viršininkas, po to maldauti skraidymų vadovo, kad šis kiek nors duotų pakilti į orą ir tai tik aerodromo ribose. Visą laiką buvo primenama, kad ore radijo ryšį su skraidymų vadovu ir ore esančiais lėktuvais bei sklandytuvais laikyčiau pakeistu balsu, kad, neduok Dieve, neišgirstų kitos radijo stotys mano tikro balso, gal kur nors Kaune ar Alytuje „klausosi“ koks viršininkas mano balso. Todėl savaime piršosi išvada, kad reikia tą nenormalų žaidimą baigti.

Dabar dėl mano jubiliejaus – suėjo 45 metai, kaip pradėjau skraidyti ir reikėjo kokiu tai būdu pažymėti. Sugalvojau, kad reikia pakviesti į Paluknę buvusius Lietuvos karo aviacijos 4-tos eskadrilės karo lakūnus. Tą klausimą suderinau su klubo viršininku Z. Brazausku ir gavęs pritarimą liepos 10 dieną organizavau tokį susitikimą. Į šį susitikimą atvyko: Alfonsas Alekna ir Antanas Keršys iš Šiaulių, Antanas Navaitis ir Leonardas Paplauskas iš Vilniaus ir Balys Brazys (1940 m. vasarą Zoknių įgulos grupės vadas, majoras) iš Kauno. Tą dieną iš centro pareigūnų nebuvo, tad Brazauskas išskyrė sklandytuvą „Blanik“ ir leido šiuo dviviečiu paskraidinti visus svečius. Ir taip pakilęs su kiekvienu ore išbūdavau po 20 minučių, visi buvo labai patenkinti galėję po daugelio metų vėl pačiupinėti vairolazdę. Po to ramioje aplinkoje įvyko pokalbis – pasidalinimas įspūdžiais apie senus laikus ir apie šiandieninį pasiskraidymą. Man ypač buvo malonu, kad galėjau paskraidinti savo senus eskadrilės draugus. Vienu žodžiu, mano jubiliejus buvo pažymėtas aukštame lygyje ir ilgam liko atmintyje.

1983 m. liepos 15-17 dienomis vyko Dariaus ir Girėno 50-ties metų nuo žuvimo dienos minėjimas. Ta proga buvo organizuota išvyka į jų tėviškes. Kartu su mumis važiavo ir meninio filmo apie Darių ir Girėną statytojas ir režisierius Vabalas. Pirmiausiai nuvykome į Stepono Dariaus tėviškę Rubiškėse, ten įvyko iškilmingas minėjimas, kur dalyvavo iš visur suvažiavę tūkstančiai žmonių. Ta proga buvo atgabenta parodai „Litunicos“ kopija, kuri buvo pastatyta panevėžiečių lakūnų V. Kensgailos ir S. Noreikos ir naudojama statant apie Darių – Girėną meninį filmą „Skrydis per Atlantą“. Įvyko aviacijos šventė, kur demonstravo lakūnas Pivnickas aukštąjį pilotažą, o grupė parašiutininkų tiksliai nusileido į numatytą vietą. Pasibaigus minėjimui išvykome į Stasio Girėno tėviškę Vytogaloje, nakvojome Upynoje, o kitą dieną dalyvavome pačiose iškilmėse, kur vyko mitingas. Dalyvavo netoli šimto tūkstančių žmonių, suvažiavusių iš visos Žemaitijos. Tomis dienomis taip pat vyko didelė aviacijos šventė Pociūnuose, o poros dienų tokia pati šventė į vyko ir Vilniuje Kyviškių aerodrome, tuo pat metu įvyko ir socialistinių šalių aukštojo pilotažo čempionato atidarymas. Visos tos šventės dar nesibaigė.

Rugpjūčio mėn. pradžioje buvo paminėtas Nidos sklandymo mokyklos įsikūrimo 50-metis, kuris sutapo su Dariaus ir Girėno žuvimo metinių minėjimu. Tuo matu atostogavau Palangoje ir Klaipėdos aviacijos sporto klubo viršininkui A. Dulkei padedant turėjau galimybę pabuvoti Nidoje ir aš. Tai sukakčiai paminėti buvusio sklandymo klubo angaro vietoje dar 1982 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo su atitinkamu užrašu. Vėliau dar buvo pastatyta prie įėjimo į buvusio angaro teritoriją informacinė lenta ir angarui priminti viena ferma, ant stulpo buvo iškeltas mokomasis sklandytuvas. Įvyko nedidelis mitingas, po to virš kopų praskrido lėktuvų grandis, nusileido grupė parašiutininkų.

Kaip jau minėjau, mano padėtis skraidymų atžvilgiu buvo nepalanki, todėl tais metais po savo jubiliejaus ryžausi su skraidymų sezono uždarymu galutinai atsisveikinti su aviacija, juk jau ėjo 67-tieji metai. Paskutinį skridimą padariau rugsėjo 17 dieną. Per sezoną padariau 69 skridimus, ore išbuvau 86 val. 30 min. 

Dar noriu paminėti kai kuriuos faktus, liečiančius statistiką. Taigi, pokario laikotarpiu išskraidžiau 24 metus, o pridėjus prieškarinio laikotarpio 4 metus susidarė 28 metai (kalendorinis stažas 45 m.). Pokario laikotarpiu padariau 3310 skridimų, ore išbuvau 1282 valandas 23 minutes, o pridėjus Lietuvos karo aviacijos laikotarpio 470 skridimų, ir 114 valalandų iš viso susidarė 3780 skridimų ir 1396 valandos 23 minutės. Pagal Lietuvos karo aviacijos karo lakūnų klasifikaciją (II-os eilės, I-mos eilės ir Plieno sparnų ženklo) būčiau Plieno sparnų ženklo kavalierius (reikėjo išskraidyti 1000 valandų).

Nors jau buvau solidaus amžiaus, bet skraidyti dar norėjosi, tuo labiau, kad sveikata dar buvo gera. Klube vis dar tebedirbau: pagrindinis mano darbas – finansinė ir ūkinė veikla. 

______

Aviacijos veteranų veikla

Mintis sukurti aviacijos veteranų klubą ar ką nors panašaus buvo sena idėja, bet neatsirado iniciatoriaus tiems ledams pralaužti, o be to, tos minties nebuvo kam palaikyti iš valdžios pusės. Pagaliau 1980 m. gruodžio 20 d. Lietuvos aviacijos sporto federacijos metinio susirinkimo metu buvo iškeltas klausimas dėl sukūrimo prie aviacijos sporto federacijos veteranų tarnybos (komiteto). 

Federacijos ats. sekretorius V. Ašmenskas pasiūlė į veteranų pirmininko postą Vilniaus VU geologijos katedros vedėją Stasį Žeibą, baigusį Lietuvos karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklos trečiąją laidą. Truputį stebino šios kandidatūros parinkimas, nes jo niekas, išskyrus rašytoją Joną Dovydaitį ir mane, daugiau nepažinojo, jis pats čia nedalyvavo, tačiau pagal Ašmensko rekomendaciją buvo federacijos patvirtintas. Vėliau Žeiba pasakojo, kad apie šį „paskyrimą“ nieko nežinojo ir negalvojo tokį postą užimti, nes nuo aviacijos atitrūkęs jau 40  metų ir šiam darbui nepasiruošęs.

1981 m. vasario 21 d. įvyko aviacijos veteranų steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko tik Vilniaus ir Kauno veteranai (buvę karo lakūnai). Buvo išrinkta aviacijos veteranų taryba, į kurią įėjo: Stasys Žeiba – pirmininkas, Antanas Mikutis – sekretorius, Antanas Arbačiauskas, Česlovas Balčiūnas, Stasys Bulota, Jonas Čepulis, Jonas Dovydaitis, Juozas Kairys, Tadas Koronkevičius, Petras Motiekaitis ir Anatolijus Speičys – nariai. Buvo išrinkta nuostatams paruošti redakcinė komisija: Z. Brazauskas, S. Bulota, J. Dovydaitis, S. Griškevičius, J. Kairys, T. Koronkevičius ir S. Žeiba. Taip buvo išrinkta informacijos komisija, į kurią įėjo: J. Balčiūnas, J. Dovydaitis ir L. Juozėnas. Kaip matyti iš susirinkimo protokolo, buvo išrinktos solidžios komisijos ir reikėjo tikėtis rimto darbo. Kartu buvo nutarta balandžio 4 d. Kaune, aviacijos klubo patalpose (Daukanto 15, anksčiau Daukanto – 7, kur valgyklų treste prasidėjo mano darbinė veikla) organizuoti visuotinį aviacijos veteranų susirinkimą. Toks susirinkimas įvyko, dalyvavo netoli šimto veteranų ir svečių, daugiausiai dalyvavo atstovų iš buvusios Lietuvos karo aviacijos.

Pirmieji veiklos metai buvo gana aktyvūs: buvo paruošti veteranų nuostatai, dalyvavome organizuojamose priemonėse bei susirinkimuose – linksmose ir liūdnose. Vėliau entuziazmas palaipsniui pradėjo blėsti. Statys Žeiba nebuvo labai uolus pirmininkas, todėl daugiau prisiėjo dirbti man. Suprantama, mūsų priemonės nebuvo grandiozinės, tačiau kartas nuo karto prisieidavo organizuoti išvykas, dalyvauti įvairiuose susirinkimuose, prisieidavo skirtis visam laikui, t.y. dalyvauti laidotuvėse. Juk veteranai ne jaunuoliai, o pagyvenę žmonės. Kaip bebūtų, toks susibūrimas labai reikalingas. Buvusiems aviatoriams yra proga retkarčiais susitikti, pabendrauti ir pasidalinti prisiminimais. Šie žmonės gali daug nuveikti rinkdami apie Lietuvos aviaciją istorinę medžiagą, bendraudami su jaunimu, propaguodami Lietuvos aviacijos pasiekimus ir panašiai. Čia noriu pridurti, kad keičiantis politiniams vėjams, keitėsi ir veteranų veiklos pobūdis, t.y. atsirado visokių apribojimų ir suvaržymų, kas apsunkino kai kurių priemonių organizavimą – ypač ekskursijas.

Apie aviacijos veteranų veiklą čia tepaminėjau trumpai, nes tikiuosi apie tai parašyti atskirai.

1984 metai

Balandžio mėn. baigėsi piloto licenzijos galiojimas, reikėjo pratęsti naujam sezonui. Licenzijos nebepratęsiau, piloto kalendorinis stažas jau buvo 45 metai. Klube dirbau toliau, vasarą gyvenau Paluknio aerodrome. Birželio mėn. teko teisėjauti Lietuvos sklandymo čempionate Pociūnuose. Šiaip įsimintinų įvykių nebuvo.

1985 metai labiau įsimintini. Sausio mėn. į pensiją išėjo klubo viršininkas Zenonas Brazauskas. Jo vieton buvo paskirtas „DOSAAF“ inspektorius Liudas Buitkus. Įvyko ir daugiau pasikeitimų, buvo priimtas etatinis buhalteris – Veronika Petrauskienė. Dabar reikėjo pasirinkti – dirbti prietaisininku arba pasiliuosuoti. Likau prietaisininko pareigose. Dabar jau reikėjo kiekvieną dieną važinėti į aerodromą, ypatingo darbo nebuvo. Visa aviacijos technika tebebuvo angare. Toliau tais metais gyvenimas ėjo normaliai. Darbas buvo nesudėtingas, tačiau gana nuobodus. Buvo laiko ir pagrybauti, ir ežere pasimaudyti.

1986 metai prasidėjo ne visai man palankiais įvykiais. Klubo viršininkas L. Buitkus kovo 30 d. pareiškė, kad aš nuo balandžio 1 d. atleidžiamas. Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Negalėjau patikėti – humoras ar pasityčiojimas. Juk tai prieštarauja sveikam protui ir įstatymui, ar balandžio 1-osios pokštas. Toks Buitkaus elgesys niekuo nepateisinamas.

Šios avantiūros iniciatorius buvo Z. Brazauskas, siekęs įdarbinti savo sūnų Darių. Vengdamas bylinėjimosi solidaus amžiaus sutikau iš klubo išeiti. Vasarą aerodrome pagyventi ir ežeru naudotis kliūčių nebuvo. Birželio antroje pusėje turėjau progos pabūti teisėju Pabaltijos sklandymo varžybose Estijoje. Jos vyko Pilvos rajono Ridali aerodrome. Rugpjūčio 6-20 dienomis Oriole vyko sąjunginės Karaliovo taurės varžybos, ten buvau vyr. teisėjo pavaduotoju. Rinkau balus sąjunginei teisėjo kategorijai gauti.

Gruodžio 20 d. įvyko Lietuvos aviacijos veteranų komiteto visuotinis ataskaitinis susirinkimas. Jo metu buvau išrinktas pirmininku, nes iki tol vadovavęs pulk. Vidmantas Motieka nuo tų pareigų dėl ligos atsisakė.

1987 metai man buvo jubiliejiniai, sausio 22 d. suėjo 70 metų. Tai datai pažymėti buvo susirinkęs iš Kauno ir Vilniaus didelis būrys aviatorių, buvo atšvęsta iškilmingai. 

Rugpjūčio 7-11 dienomis Panevėžyje vyko jaunimo (iki 14 m.) sąjunginės sklandymo varžybos, ten buvau vyr. teisėjo pavaduotoju. Dar nepasibaigus šioms varžyboms turėjau skubiai išvykti į Vinicą (Ukraina), kur rugpjūčio 12 d. turėjo prasidėti sąjunginės 2-os lygos sklandymo čempionatas. Ten buvau paskirtas vyr. teisėjo pavaduotoju. Birželio 4-17 dienomis Paluknyje vyko Lietuvos atviros klasės sklandymo čempionatas, joms vadovauti buvau paskirtas vyr. teisėju.

Lapkričio 30 d. Maskva suteikė sąjunginę teisėjo kategoriją. 

1988 metais įsimintinų įvykių nebuvo. Vasaros metu dažnai lankiaus Paluknio aerodrome, pagrybaudavau, pabūdavau prie ežero.

1989

Tuo metu Vilniaus aviacijos sporto klubo viršininku dirbo Antanas Kilna. O buhaltere – Veronika Petrauskienė. Tarp jų paskutiniu metu vyko nesutarimai, todėl V. Patrauskienė iš klubo pasiliuosavo. Balandžio pabaigoje A. Kilna pasiūlė man vėl grįžti į klubą buhalterio pareigoms. Šiek tiek pagalvojęs sutikau. Gegužės 10 d. buvau komandiruotas į Babruiską pravesti Baltarusijos sklandymo čempionatą, nes Baltarusijoje neatsirado sąjunginės kategorijos teisėjo. Grįžęs iš Baltarusijos gegužės 20 d. pradėjau dirbti Vilniaus aviacijos sporto klube buhalteriu. Šie metai buvo labai audringi: vyko demonstracijos prieš okupantus, visam tam vadovavo Sąjūdis. Lietuva siekė nepriklausomybės. Tai buvo paskutiniai sovietų okupacijos metai. Buvo laukiama didelių įvykių. Visą pasaulį nustebino Baltijos kelias.

1990

Metai istoriniai. Kovo pradžioje įvyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Po rinkimų kovo 11 d., Vytautui Lansbergiui vadovaujant, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sovietinė valdžia darė pastangas mus sužlugdyti, todėl vykdė įvairias provokacijas. Nemažai nusotolių patyrė aviacijos sporto klubai: buvo grobiama aviacijos technika ir inventorius. Tas operacijas vykdė sovietų kariškiai. Kol tokia padėtis tęsėsi, skraidymai buvo sustabdyti, buvo dedamos pastangos apsaugoti turimą techniką. Aerodrome mažai tesilankiau.

1991 

Šie metai pasižymėjo rimtais įvykiais. Sausio 13 d. komunistų Burokevičiaus ir Jermalavičiaus bei kitų vadovaujami kariškiai pradėjo pulti Spaudos rūmus ir kitas įstaigas. Ypač skaudūs įvykiai buvo prie Televizijos bokšto. Šių metų pradžia buvo labai tragiška, vėliau padėtis šiek tiek sunormalėjo. 

Tuo metu klubui vadovavo Viktoras Račiūnas. Pasikeitus Lietuvoje padėčiai pajutome laisvę, nebebuvo „DOSAAF“ funkcionierių su visokiais apribojimais, todėl kilo noras vėl paskraidyti. Po 8 metų petraukos vėl rugpjūčio 18 d. pakilau į orą ir tais metais padariau 7 skridimus, ore išbuvau 7 val. 35 min. Pradėjau galvoti apie rimtesnius skraidymus, nors ir aerodromo ribose. 

1992

Sausio mėn. Lietuvos aeroklube vieno posėdžio metu alytiškis Jonas Vaitkevičius iškėlė mintį – veteranams pradėti skraidyti. Šią mintį palaikė panevėžietis Liudas Ramanauskas, Zigmas Motiekaitis ir aš. L. Ramanauskas pasiūlė organizuoti veteranų varžybas Panevėžyje. Visi su tuo sutikome. Buvo sudaryti nuostatai ir nustatytas laikas rugpjūčio 10-18 dienomis. Pagal šį grafiką jos ir įvyko. Buvo pavadintos senjorų varžybomis, dalyvavo 16 sklandytojų iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Vilniaus ir Talino. Iš Vilniaus aš tik vienas tedalyvavau. Teko rimtai paskraidyti, jos buvo  plačiai išreklamuotos ir praėjo aukštame lygyje. Dėl nepalankių sąlygų dalyviams apgyvendinti kitų metų varžybas nutarta pravesti Alytaus aeroklube.

1993

Pradžioje turėjau rūpesčių dėl varžybų finansavimo. Dėl pačių varžybų pravedimo rūpesčių nebuvo, nes Alytuje buvo visos reikalingos sąlygos. Aeroklubas ir aerodromas buvo miesto ribose, geras bendrabutis. Šį kartą į varžybas susirinko tik aštuoni dalyviai, nedalyvavo klaipėdiečiai. Iš Vilniaus tebuvau aš vienas. Varžybos prasidėjo gegužės 23 d. Buvo atlikti 4 pratimai. Gyvenau klubo bendrabutyje su Juozu Jaruševičiumi ir latviu Karliu Vitolins. Noriu pridurti, kad varžybose dalyvavęs žymus sklandytojas J. Jaruševičius sunegalavo ir varžybų nebaigė, o savaitei praėjus po varžybų mirė. Netekome žymaus sklandytojo rekordininko. Paskutinį skridimą tais metais padariau rugpjūčio 29 d., o spalio 4 d. Susisiekimo ministerija išdavė piloto sklandytojo licenziją.

1994

Balandžio 1 d. pasibaigė piloto licenzijos galiojimas. Man buvo 77 metai, todėl reikėjo rimtai pasvarstyti, ar beverta tuo užsiimti. Licenzijos pratęsimas gana sudėtingas, ypač sveikatos patikrinimo procedūra. Mano kalendorinis piloto stažas buvo 55 metai, tad nutariau nebeskraidyti, reikalui esant, tik teisėjauti, nes turiu nacionalinę (buvusi sąjunginė) teisėjo kategoriją. 

Senjorų sklandymo varžybos buvo numatytos birželio 25 - liepos 2 d. Kadangi formaliai jau nebeskraidžiau, tad kaip šių varžybų organizatorius nutariau teisėjauti. Varžybos vyko Alytaus aeroklubo aerodrome, jose dalyvavo 13 sklandytojų, iš jų 2 estai. Kadangi dalyvavo užsieniečiai, jas buvo galima pavadinti Baltijos šalių. Daugiau tais metais aviacijos tema įvykių nebuvo.

1995 

Šie metai buvo olimpiniai. Lietuvos vyriausybė nutarė organizuoti Pasaulio lietuvių žaidynes. Į šias žaidynes bvuo įtrauktas ir aviacijos sportas: parašiutininkai, senjorų sklandymas ir precizinis skridimas. Kitoms aviacijos šakoms nebuvo leista dėl lėšų trūkumo dalyvauti. Senjorų sklandymo varžybos buvo numatytos nuo liepos 27 d. iki rugpjūčio 4 d. Vyriausiuoju teisėju buvau paskirtas aš. Varžybos praėjo sėkmingai, buvo iškilmingų momentų. Tačiau tose varžybose dalyvavo tik vienas Amerikos lietuvis. Tai buvo vienintelis senjoras sklandymo varžybose su pilnu finansavimu.

1996

Senjorų sklandymo varžybos pagal tradiciją prasidėjo Alytuje biržleio 6 d. Orai nebuvo palankūs, todėl vos pavyko įvykdyti minumumą (3 pratimus). Varžyboms, kaip visada, vadovavau aš. Šiaip varžybos praėjo normaliai, be įvykių. Varžybų atidarymo metu Lietuvos aeroklubo prezidentas Jurgis Stanaitis išreiškė pageidavimą, kad aš įvyksiančioje Vilniuje aviacijos šventėje pasirodyčiau žiūrovams su sklandytuvu kaip seniausias pilotas. Jis pažadėjo šį klausimą sureguliuoti su Aviacijos inspekcija, kad išimties tvarka leistų skristi be licenzijos (pasibaigęs galiojimas) po pilotavimo technikos patikrinimo. Alytuje to padaryti negalėjau, nes neturėjau prie savęs skraidymų knygutės įrašui padaryti. Tą pavyko po poros savaičių padaryti Biržuose, kur teisėjavau standartinės klasės sklandymo varžybose. Visą procedūrą atliko klubo viršininkas Jukna, buvo leista man savarankiškai skraidyti. Tačiau Aviacijos inspekcija nesutiko leisti dalyvauti aviacijos šventėje – pareikalavo sveikatos stovio pažymėjimo. Alytuje jau buvo ketvirtosios iš eilės varžybos. Skaitlingiausiai dalyvavo klaipėdiečiai, todėl jie pradėjo reikšti pretenzijas, kad kitos varžybos vyktų Kartenoje. 

1997

Kartenos aerodromas man buvo pažįstamas, teko ne kartą lankytis. Iš šio aerodromo porą kartų turėjau galimybę paskraidyti virš mano tėviškės Šateikių Rūdaičių kaimo. Malonu iš paukščių skrydžio pamatyti savo tėviškės ir kaimynų namus. Šio aerodromo trūkumas – toli nuo Klaipėdos (apie 40 km) kaimo vietovėje, prie kelio Kretinga – Plungė. Artimiausias miestelis – Kartena už 6 km. 

Varžybos vyko liepos 18-30 dienomis. Klaipėdos sklandymo klubas, siekdamas išpopuliarinti  klubą ir sklandymą, organizavo iškilmingą varžybų atidarymą. Dalyvavo Klaipėdos, Kretingos ir Palangos merai, televizija ir spaudos atstovai. Varžybos praėjo sėkmingai.

Tų metų pradžioje pradėjo organizuotis tarnavę Vietinėje rinktinėje. Susikūrė Vilniaus klubas. Spalio mėn. padaviau prašymą ir aš. Kartu buvo duota anketa, kurią reikėjo užpildyti, taip pat pateikti apie save reikalingus dokumentus. Buvo tokia informacija, kad tarnavusiems Vietinėje rinktinėje gali būti suteiktas savanorio statusas, tuo pačiu mokama valstybinė pensija.

1998

Sausio – vasario mėnesiais Vietinės rinktinės klubo nurodymu ruošiau dokumentus valstybinei pensijai gauti. Balandžio 17 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras įteikė dokumentus dėl kario–savanorio statuso suteikimo. Pagal tuos dokumentus man buvo suteikta valstybinė pensija. (o birželio pabaigoje paskirta valstybinė pensija 552 Lt dydžio).

Sklandymo varžybos (senjorų) vyko liepos 18-30 dienomis. Jose vėl buvau vyriausiu teisėju. Dalyvavo 18 sklandytojų iš Alytaus, Akmenės, Klaipėdos ir Panevėžio.

Sausio 17 d. nutraukiau darbą Vilniaus aeroklube, kur dirbau buhalteriu. Nutariau iš viso daugiau nebedirbti. Tad mano darbo stažas pagal darbo knygutę 52 metai (1946.03.14-1998.01.17). Paskutinį kartą buvo teisėjauta sklandymo varžybose.

1999

Užrašai pradėti šiame sąsiuvinyje 1983 m., buvo nutrūkę 1998 m. Galvoju, kad svarbesnius įvykius reikia pažymėti. Iki šiol rašiau tik sklandymo varžybas. Reikia paminėti ir kitas žymesnes datas.

Senjorų sklandymo varžybos dar vyko Kartenos aerodrome liepos mėn. antroje pusėje. Vyriausiuoju buvo panevėžietis Gintautas Kaikaris. Čempionu tapo Klaipėdos sklandymo klubo viršininkas Algimantas Mandenis. Kaip visada dalyvavo latvių ir estų sklandytojai. Šiais metais suėjo 18 metų kaip vadovauju Aviacijos veteranams – pradžioje (5 m.) sekretoriumi, vėliau pirmininku. Spalio mėn. pabaigoje šiais pareigas pavyko perduoti buvusiam sklandytojui Ramūnui Milašiui. Tais metais rimtesnių įvykių daugiau nebuvo.

2000

Šie metai niekuo nepasižymėjo. Senjorų sklandymo varžybos vėl buvo organizuotos Alytuje. Varžybų organizatoriai buvo panevėžietis Liudas Ramanauskas ir alytiškis Algimantas Sarpalius. Varžybos vyko liepos mėnesį. Čempionu tapo panevėžietis Liudas Ramanauskas. Šie metai buvo ramūs, visą vasarą praleidau sode. Tačiau rudenį Vietinės rinktinės sąjungos konferencijos metu buvau išrinktas tarybos nariu. Kadangi sąjungos būstinė Kaune, tai turėjau rūpestį kiekvieną mėnesį važiuoti į tarybos posėdžius. Buvo savos rūšies užsiėmimas.

2001

Pirmiausiai apie sklandymą. Suinteresuoti varžybų organizatoriai nutarė varžybas organizuoti Alytuje. Vyriausiu teisėju buvo Gintautas Kaikaris, jos vyko liepos mėn. pabaigoje. Kas tapo čempionu – duomenų neturiu. Noriu priminti, kad šiuos užrašus darau pavėluotai, po metų. Todėl smulkesnių įvykių neprisimenu. Ateityje galvoju užrašysiu tuojau po įvykio.

Lietuvos karo aviacijos 70-mečio minėjimas 1989 m.
Vaizdo įrašas, saugomas Lietuvos centrinis valstybės archyve: https://www.e-kinas.lt/ekinas-movie/movie/9549

Nuotraukos iš asmeninio Jurgitos Mikutytės archyvo >>