Tikras mokytojas moko visą gyvenimą

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Mokytojas Pranas Sližys

1945-ieji metai. Pirmosios pamokos Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Vilnius ir pati gimnazija patiktų, tik kad visą laiką norisi valgyti, o dauguma ir mamų esame pasiilgusios – juk gyvename bendrabutyje. Bet kai į klasę žvaliai įeina muzikos mokytojas Pranas Sližys, užmiršti visas negandas. Jis tarsi iš kito pasaulio: jaunas, linksmas, gražiu tamsiu kostiumu apsivilkęs, kiekvieną mergaitę pastebi ir ko nors linksmai paklausia. Daug dainuojame. „Aš eisiu pas motulę motulei pasiskųst...“ – iš širdies traukiame liūdną dainą apie našlaitę. (Ir dabar aš ją dainuoju, kai sunku ir nėra kam pasiskųsti.) Tų pačių metų žiemą mums, antrokėms, vėliau pagal naują sistemą pavadintoms šeštokėmis, mokytojas pasakoja apie Liudviko van Bethoveno Penktąją simfoniją. Maža to, jis pasakoja patraukliai ir suprantamai. Ir to dar maža! Jis taip užkrečiančiai žavisi tuo šedevru! Pasakoti paprastai ir žavėtis – koks didelis skirtumas! Keturiolika likimo dūžių esą beldžiasi į kurstančio kompozitoriaus širdį! Kol užaugau, kol subrendau, aš, klausydamasi tos simfonijos, nieko kito ir neieškojau, tik tų keturiolikos likimo dūžių: pirmas, antras, trečias... ir šiurpau, šiurpau, šiurpau.

Ak, kaip gerai dainavo mokyklos mergaičių choras! Atsimenu, kaip aistringai šaukdavo altai Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ ištraukoje: „Vaduoki! Už svetimo neduoki!“ ir po to lyg atsidusdavo: „Oi lylia...“ O paskui netikėtai išnirdavo choro lyriška ir skaidri repriza: „Į dangų žvaigždės renkas...“ Kaip dabar galvoju, choro repertuaras buvo platus ir sudėtingas, jame nemažai buvo ir paties mokytojo P.Sližio subalsuotų dainų. Kartais mokytojas mus išmokydavo ir vienbalsę dainą, bet už tai kokią! Tik paklausykite – tai skamba senovės lietuvės sukurta daina „Aš atsisakiau savo močiutei“. Ne veltui ši daina taip patiko didžiajam Volfgangui Gėtei, ne veltui ją panaudojo savo šedevrui – dramai „Žvejė“ – papuošti, ne veltui ir mes, nesubrendusios paauglės, didžiavomės ne tik savo mokytoju, kuris mums šią dainą parinko, bet ir tuo, kad esame lietuvės; ne veltui žibėdavo publikos akys, kai dainuodavome pilnutėlėje Filharmonijos salėje tradicinio ataskaitinio koncerto metu. Nuostabi dainos galia!

Ir staiga mokytojas P.Sližys – tremtinių vagone! Kas gali jam padėti? Niekas. Gali! Sigutė Paleckytė, mūsų klasės moksleivės Gerutos sesuo, verkdama, kaip žmonės šnekėjo, prašo savo tėvo Justo Paleckio, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, paleisti muzikos mokytoją, kurį ir jinai, kaip ir visos moksleivės, ir gerbia, ir myli. J.Paleckis sutinka, ir mokytojas P.Sližys, praleidęs vagone vieną repeticiją, vėl stovi prieš chorą. Padirigavęs jis atsidūsta ir sako: „Kaip gera vėl girdėti jūsų dainavimą... Deja, jei ne viena mergaitė iš mūsų mokyklos, aš čia jau nebebūčiau stovėjęs...“

Mirus J.Paleckiui, P.Sližį vis dėlto ištrėmė, tik šį kartą – iš knygos „Tarybų Lietuvos chorvedžiai“: joje nebuvo nusipelniusio artisto P.Sližio pavardės! Kodėl? Nes, tik išėjęs į pensiją, garbusis muzikas pradėjo vargonininkauti bažnyčioje, o toks „neidėjiškas elementas“ paprastai buvo metamas į „istorijos šiukšlyną“. Bet, pučiant laisvės vėjams, žemė greičiau sukasi, ir P.Sližys atsidūrė... istorijos gėlyne! Ilgo žydėjimo!

P.S. Be galo apgailestauju: neseniai sužinojau, kad jau nutilo Mokytojo daina. Tik viena teguodžia: kad tą dainą laiku įsirašėm į savo širdis.

Mokytojas Lazeris Mejerovičius

Kalbėjo, kad matematikos mokytojas Lazeris Mejerovičius per Antrąjį pasaulinį karą tarnavęs kariuomenėje ir net buvęs kontūzytas, tačiau klasėje jis būdavo ramus, dalykiškas ir net linksmas – jokių nervų! Ko jam nervintis, jei viskas eina kaip sviestu patepta. Tėvelis sakė, kad mokytojas L.Mejerovičius dar dirba Švietimo skyriaus metodikos kabinete. Tas faktas mums, moksleivėms, nebūtų rūpėjęs, jei mokytojas ir klasėje nebūtų buvęs tikras metodininkas.

„Kas ten šnekasi?“ – klausia tik į klasę įėjęs mokytojas ir, sustojęs dar toli nuo mokytojo stalelio, griežtai žiūri į paskutinius suolus. Klasė iškart nutyla: jei mato ir girdi paskutinius suolus, tai ką kalbėti apie artimesnius!

Matematikos pamokose atsiranda daug naujovių. Pirmiausia mokytojas L.Mejerovičius nebekviečia įrodinėti teoremų tų moksleivių, kurios gerai sprendžia uždavinius. Taigi, kaip dabar sakoma, mokytojas dirbo diferencijuotai. Taip mokydamas, mokytojas L.Mejerovičius laimėdavo laiko silpnesnėms moksleivėms dažniau paklausti ir labai pagerbė bei įpareigojo stipresniąsias: mokėti teoremą stipresniosioms dabar buvo garbės reikalas. Ką reiškia jaunam žmogui pasitikėjimas, rodo ir šis faktas.

Devintoje klasėje per pertrauką atsiverčiau geometrijos vadovėlį ir, plaštaka uždengusi būsimos pamokos teoremos įrodymą, ėmiau ją ir įrodžiau... Gal nelabai sunki buvo, nes, nors ir gaudavau už matematiką labai gerus pažymius, ypatinga matematikė nebuvau – klasėje buvo tikrų matematikos asų – Siga Žvironaitė, Danutė Mockutė ir kt. Apie tą teoremą pasisakiau S.Žvironaitei, kurią gerbiau ne tik už labai gerą mokymąsi, bet ir už humaniškumą bei draugiškumą. Pamokos metu mokytojas L.Mejerovičius, įrodęs minėtąją teoremą, netikėtai pakvietė mane dar kartą įrodymą pakartoti. Man tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus: „Manimi mokytojas nebepasitiki!“ Gal mokytojas ir nieko blogo nepagalvojo, bet aš tą iškvietimą palaikiau manęs priskyrimu teoremos atsakinėjančiųjų kastai ir taip susijaudinau, kad nieko negalėjau pakartoti.

„Tamsta mokytojau, juk ji per pertrauką tą teoremą pati, be vadovėlio, įrodė!“ – linksmai sušuko S.Žvironaitė. Mokytojas nustebo, nusišypsojo, liepė man sėsti ir teoremų manęs nebeklausė iki pat savo dėstymo pabaigos.

L.Mejerovičius šnekamojoje lietuvių kalboje kartais padarydavo nežymių klaidų. Dar ir dabar pasijuokiame iš sparnuotosios mokytojo pastabos Laimai Noreikaitei, kuri užsimiršusi pamokos metu sėdėjo pusiau gulom: „Noreikaite, gal jums atnešti futelį, bus dar patogiau klausyti?“ (Ne „fotelį!“ – aut. pastaba.) Tačiau už lietuvių kalbos klaidas, padarytas rašomuosiuose darbuose, mokytojas L.Mejerovičius mažindavo pažymį. Gal mokytojas ir pats mokėsi lietuvių kalbos, gal kolegų prašydavo ištaisyti, dabar tenka tik spėlioti, bet tuo, kad jis, nelietuvis, rūpinosi lietuvių kalbos žinių įtvirtinimu, kiekvienas tik pasigėrės.

Aštuntoje klasėje mes mokėmės popiet. Kartą, kai nebuvo elektros, sprendėme uždavinius žodžiu. Man patamsyje skaičiuoti sekėsi daug geriau negu šviesoje. „Kas ten taip gerai skaičiuoja?“ – paklausė mokytojas L.Mejerovičius. Aš neatsiliepiau, bet pasijutau kaip medaliu apdovanota, nors ligi šiol nesu tikra, ar mokytojas mane atpažino, nes buvo tamsu, o aš sėdėjau ne savo vietoje. Kai gyvenime pavykdavo ką nors gerai padaryti, net ir nedraugiškoje draugų tyloje už pečių išgirsdavau klausimą: „Kas ten taip gerai?..“

Pavasario atostogoms mokytojas L.Mejerovičius mums skirdavo uždavinių žaidimų. Visos išspręsdavome, bet mokytojas niekada jų netikrindavo: gal patikrinimas būtų nupūtęs žaidimo romantiką?

Nors, kaip dabar galvoju, mokytojo L.Mejerovičiaus pamokos būdavo stropiai planuojamos, jis, matyt, truputį laiko skirdavo ir netikėtumams. Toks netikėtumas buvo garsiojo lietuvių boksininko Algirdo Šociko pralaimėjimas Nikolajui Koroliovui. Mes, moksleivės, kaip ir visa Lietuva, tą pralaimėjimą laikėme neteisingo teisėjavimo pasekme ir tik įėjusiam į klasę mokytojui L.Mejerovičiui pradėjome audringai guostis. Aš, kaip besiboksuojančio brolio sesuo, taip įsijaučiau, kad užsimiršusi atsisėdau ant suolo turkiškai, parietusi kojas, kaip namie ant sofos! O juk sėdėdavau pirmame suole! Žiūriu, stovi prieš mane mokytojas L.Mejerovičius, juokiasi ir, iš nuostabos pakėlęs pečius, sako: „Šimonyte, Šimonyte!..“ Klasė kvatojasi, tuo labiau kad aš dar nesuvokiu, kas darosi, – taip esu susigraužusi dėl A.Šociko garbės! Supratusi skubiai atsisėdu kaip pridera ir, matydama, kad mokytojas nė nemano pykti, su visais juokiuosi.

Pabaiga visada liūdna, net ir talentingiems. Šito mokytojo net ir mirtis susijusi su darbu. Tikriausiai dėl blogos savijautos, kuri, aišku, galėjo būti ir karo metų kontūzijos pasekmė, blogai išsprendęs egzaminų uždavinį, garbusis mokytojas, visą gyvenimą išlaikęs savigarbos jausmą širdy, nebepakėlė savo pirmos klaidos ir baigė gyvenimą savižudybe.

Kartais pasimeldžiu už mokytoją L.Mejerovičių, nors jis ir kitos tikybos. Ir iš aukštai aukštai, iš toli toli girdžiu jo žodžius: „Kas ten taip gerai… meldžiasi?“

Mokytojas Petras Steponavičius

Rūstus, bet pakilus, veržlus ir įtaigus buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Petro Steponavičiaus balsas, nes tokia buvo ir jo dvasia. Jis mums ne tik dėstė literatūrą – jis mokė gyventi. Su šia Dievo dovanota įtaiga susijęs ir niekur kitur dar mano negirdėtas įvykis: vienoje žemesnėje klasėje, kurioje mokėsi ir mūsų vienos bendraklasės sesuo, per pamoką, skirtą Maironiui, mokinės buvo taip sukrėstos mokytojo P.Steponavičiaus įtaigios kalbos, kad, padėjusios galvas ant suolų, visos verkė.

Praėjus nemažai metų, aš įsikalbėjau su vienos įstaigos partinės organizacijos sekretoriumi apie savo vardo vertus ir nevertus nusipelniusius mokytojus.

„Štai, – sakau, – turėjome mes Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje puikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją P.Steponavičių. Kokia asmenybė! Per jo pamokas verkia, o jis ir dabar dar nenusipelnęs“.

„Verkia pamokoje apie Maironį? Tai jau per daug! Tai jau kvepia nacionalizmu!“ – nukirto partinis sekretorius.

Tas pokalbis įvyko praėjus kokiam dešimtmečiui po Stalino mirties, taigi sovietiniam klimatui truputį atšilus. Tad galite įsivaizduoti, kaip nepatiko kai kam ta nesusovietinta meilė literatūrai Stalino teroro laikais! Nenuostabu, kad apie 1949 metus spaudoje pasirodė nepalankus straipsnis apie mokytoją P.Steponavičių, kaip tuo metu buvo įprasta, kliedintis apie neidėjiškumą.

Na, ir pasišiaušė mūsų klasė! Pasipiktinimas straipsniu peraugo į pasipiktinimą vien sovietine spauda: ankstyvoji jaunystė nepripažįsta atsargumo! Atsimenu, kaip smerkiančiai spindėjo Danutės Bistrickaitės, mūsų klasės geriausios mokinės, akys, kai ji, atsistojusi ant suolo, kalbėjo: „Meluoja tie laikraščiai, viską meluoja! Ir apie mokytojus, ir apie kolūkius!“

Tik vienerius metus, tik šeštoje klasėje, mokytojas P.Steponavičius buvo ir klasės auklėtojas, bet tūkstančiai prisiminimų, lyg balti saulėti paukščiai, lydėjo buvusias auklėtines per visą vidurinės mokyklos kelią. Aš tegalėjau tik pavydėti, nes tada šioje klasėje dar nesimokiau.

Saulėtą 1952-ųjų birželio pradžios popietę, po lietuvių kalbos abitūros egzamino, nuostabiame viduramžiškame, kadaise priklausiusiame vienuolynui, mokyklos sode buvusios auklėtinės susėdo su mokytoju P.Steponavičiumi nusifotografuoti. Aš sąmoningai padariau didelį netaktą – nekviesta atsisėdau su mokytojo buvusiomis auklėtinėmis, ir joks nustebęs žvilgsnis nepajėgė manęs iš ten išprašyti. Save laikiau teisėta šio mokytojo auklėtine: juk kas gi kitas, jei ne aš, vaikystėje, nebegalėdama šiek tiek poetiškoje širdyje išlaikyti susižavėjimo šio mokytojo asmenybe bei dėkingumo už rūpinimąsi mano vos besiskleidžiančia kūryba, ėmiau ir vieną vakarą parašiau jam laišką, gink Dieve, nemanydama jo išsiųsti, – taip buvo prisipildžiusi jauna širdis! Dabar tą laišką, išaugusį į straipsnį, skelbiu visiems, kad tokio mokytojo visi trokštų.

Maža pasakyti, kad sugėlė širdį, kai, 2002 metais nuvažiavau į mokyklos baigimo 50-metį, sužinojau, kad jau kokie ketveri metai, kaip nepakartojamasis mokytojas ilsisi Kuktiškių kapinaitėse.

Geras mokytojas – tai uždelsto veikimo bomba, kuri ir po daugelio metų sprogdina tavo nepasitikėjimą, nerimą ir galinga oro srove meta tave, tegul ir nelaimingą, ir liūdną, pirmyn, tik pirmyn. Ir taip – iki tavo mirties.

Argi yra gražesnė profesija už mokytojo profesiją?

Krekenavos etiudai

Krekenavos 600-ųjų metinių jubiliejaus proga pradedame spausdinti Klaipėdoje gyvenančios mūsų skaitytojos prisiminimus

iš jos vaikystės, kurią ji praleido šiame krašte

Pirmasis žvilgsnis į Krekenavą

1939 metų pabaiga. Jau trys dienos, kai mes Krekenavoje. Tiesa, tėvelis Petras Šimonis čia jau nuo 1939 metų rugsėjo, nes yra paskirtas Krekenavos šešių komplektų pradinės mokyklos vedėju. Atvažiavome iš Virbališkių kaimo, kur buvo mokykla kiek mažesnė, bet visai nauja, statybos metu tėvelio, ten irgi dirbusio mokyklos vedėju, prižiūrėta. Atvažiavo tėvelis į Krekenavą ne tuščiomis rankomis – prieš metus už gerą darbą buvo apdovanotas garbingu V laipsnio Gedimino ordinu. Deja, karo metu ordinas dingo, bet iškilmingas Lietuvos prezidento Antano Smetonos įsakymas išliko viename iš Vilniaus archyvų.

Stoviu prie tėvelio rašomojo stalo ir žiūriu, kaip mama eina liuobtis: mama man liepė nebijoti, nes mamai išėjus dideliame ir neįprastame bute aš, penkiametė, esu viena: tėvelis moko vaikus, o brolis Algimantas mokosi. Kad geriau matyčiau mamą, užlipu ant rašomojo stalo, nors šito mama, aišku, neliepė… Vakar mes visi žiūrėjome į Krekenavą pro tą patį didelį langą, ir mama pastebėjo, kad mokyklos pastatas ir bažnyčia – patys didžiausi rūmai miestelyje. Stovi, sako, kaip sargai ant kalvų.

– O ką jie saugo? – atsimenu, paklausiau aš, žiūrėdama į tėvelį.

Tėvelis kiek pagalvojęs atsakė:

– Ir mokykla, ir bažnyčia saugo, kad vaikai geri išaugtų.

Šiandien, stovint ant rašomojo stalo, viskas taip gerai matosi! Atsiminusi skubiai numetu batukus ant grindų ir žiūriu žiūriu… Ak, kaip gražu! Tarp bažnyčios ir mokyklos – įduba, kurioje – miestelio vidurys. Iš kiekvieno namo kyla balti balti dūmai, jų vis daugėja, ir Krekenava darosi panaši į didelį šiltą laužą. Užmiršusi baimę, stoviu nustebusi ir laiminga. Stoviu laiminga ir nežinau, kad jau telkiasi karo debesys, kad balti Lietuvos beržinių malkų dūmai greitai taps tamsiais gaisrų dūmais. Tik Dievas težino, kad aš po penkerių metų eisiu keliais per žvyruotą Krekenavos bažnyčios šventorių, melsdama, kad tik tėvelio antrąkart nebesuimtų (suims!), ir pro šalį einąs Krekenavos bažnyčios klebonas Kasparas Spudas, lyg žinodamas, paklaus: „Ar už tėvelį meldiesi?“ „Taip“, – atsakysiu aš, nė nenujausdama, kad ir pats klebonas greit išbarstys sveikatą Sibiro platybėse… Tik vienas Dievas težino, kad aš, jau paauglė, po septynerių metų pusiau slapčia su teta ir jos vaikais pėsčia eidama iš Daukniūnų, kur buvo mūsų žemė ir namas, į garsiuosius Žolinės atlaidus Krekenavoje, pirmąkart išgirsiu, kaip dūžta Lietuvos vienybės monolitas, nes dviem ašarojančioms kelionės draugėms pasiguodus, jog jų sūnūs žada neiti į sovietinę kariuomenę, trečia nepažįstamoji kaip kirviu nukirs: „Eisiu ir paskųsiu: kodėl mano vaikas turi eiti į kariuomenę, o jūsų – ne!“ Tik Dievas težino, kad tuose pačiuose Žolinės atlaiduose Jis man padovanos visos Lietuvos paveikslą: eina moterys – motinos, žmonos, seserys – kaip visada keliais apie Švč. Marijos paveikslą, eina kraujuojančiomis širdimis ir kraujuojančiais keliais apie Krekenavos bažnyčią, o viena ateina keliais taip iš toli, kad atrodo kaip taškas prie ryžtingo sakinio: „Padėsi, Marija, tiktai Tu“. Štai jau moteris centrinės gatvės pradžioje, ir nežinia, kur, kurioje Lietuvos dalyje ta jos kelionė prasidėjo. Nutilę ir liūdni, žiūrėdami į keliais einančios moters veide sustingusį visos Lietuvos skausmą, žmonės ant šaligatvio tyliai šnabždės: „O!.. Dabar mums yra už ką melstis!“ Ir tik nejautroje išaugęs sovietinis rusų kareivėlis garsiai juoksis ir kažką rusiškai sakys, bet maldos įkvėptas Lietuvos veidas nepasikeis.

Taip bus. O dabar vikriai nušoku nuo rašomojo stalo, nes, girdžiu, kad mama jau ruošiasi virtuvėj, greit pareis iš mokyklos Algis, vėl abu skaitysime elementorių. Broliukas paprastai skaito ramiai: „Mū, mū“, o aš, šalia stovėdama, kaip karvei ir priklauso, šaukiu iš visų jėgų, net visi kambariai skamba: „Mū-mū-mū-mū!“ Tad jau nuspręsta, kad nuo balandžio mėnesio ir aš eisiu į mokyklą, į pirmąją grupę, kurią moko, kaip sako mano tėvelis, labai gera mažų vaikų mokytoja Valerija Rutkauskienė.

Mokytoja Valerija Rutkauskienė

Ne žaizda, sūnau, ne baimė –

Gerklę gniauš žmonių gerumas.

(Iš Birutės Kaniušaitės-Šeškauskienės eilėraščio)

Labai gerai prisimenu, ką aš toje pirmojoje grupėje „veikiau“ ir kaip į tai reagavo mokytoja V. Rutkauskienė. Kartą man, penkiametei, be galo nusibodo rašyti brūkšnelius, tad įdėjau sąsiuvinį į suolą ir sėdžiu kaip niekur nieko. Mokytojos paklausta, kodėl nerašau, užmiršusi, kad mokytoja ką tik mane matė rašant, sakau: „Sąsiuvinio neturiu!“ Užlenkime vieną pirštą – pirmas melas! Keista, mokytoja man nieko nesako, tyli – gal kad aš už kitus vaikus jaunesnė?

Antras nusikaltimas buvo tikras darbo sabotažas (taip jį būtų pavadinę rusai, bet jų dar nėra). Mokytoja V. Rutkauskienė išsivedė visą klasę į didelį, erdvų mokyklos kiemą, susodino ant žolės po medžiu, pavėsyje, ir moko. Man tai pasirodė nei šis, nei tas: pamoka po ta pačia liepa, kur aš per laiptus triukšmingai atsivežusi ant tėvelio skaitliukų paguldytą lėlę žaidžiu… Todėl manęs po medžiu dabar nėra: stoviu prie centrinių mokyklos laiptų ir žiūriu iš tolo. (O gal tai buvo mano neakivaizdinio mokymosi pradžia – juk užaugusi lietuvių kalbą ir literatūrą baigiau neakivaizdžiai!..) Paskui užlipu ant be galo patogių „važinėtis“ cementinių laiptų plačių turėklų ir švilpiu jais žemyn, kol nusibosta. Tada pamažu, visai nesigėdydama, einu prie vaikų. Bet mokytoja vėl manęs nebara, – matyt, jai rūpėjo mane prisijaukinti, neatgrasyti nuo mokyklos, kurioje po nerūpestingos penkerių metų laisvės staiga atsirado tiek daug visokiausių reikalavimų…

Nebarė manęs supratingoji mokytoja ir trečią kartą, kai aš vėl nusikaltau pameluodama. Šį kartą nebenorėjau eiti į mokyklą. Pirmiausia pamelavau mamai sakydama: „Neisiu į mokyklą, – man galvą skauda“. Tą posakį „man galvą skauda“ buvau girdėjusi iš mamos, bet nežinojau, ką tai reiškia, nes man dar niekad nebuvo skaudėję galvos! Mama gal būtų ir patikėjusi, bet čia atėjo mokytoja V. Rutkauskienė ir pasakė: „Kelkis, Niliut, pažaisim“ ir aš žvaliai šoktelėjau iš lovos.

Tik už vieną nusikaltimą mokytoja mane ir dar tris mergytes nubaudė: pertraukos metu žaisdamos sukomės ratu susitvėrę, išeiginėm suknytėm šluodamos grindis. Tai pamačiusi mokytoja mus visas pastatė į kampus (matote, esu stovėjusi ir kampe!), sakydama: „nesaugote drabužėlių, mamytėms reikės skalbti“. Daugiau tos pastabos per dvylika mokymosi vidurinėje mokykloje metų niekas nebepakartojo, bet ir vienos visam gyvenimui užteko.

Mokytoja mus lavino. Kartais jai nei iš šio, nei iš to atsirišdavo batų raištelis ir ji sakydavo: „Vaikai, kas mokat surišti batų raištelį?“ Gal kas ir mokėjo, tik ne aš. Kartą mokytoja, ilgiau dirbusi su tikrais mokiniais (grupėje mes mokydavomės tik kokias 2–3 pamokėles per dieną), atėjo į mūsų butą (tereikėjo tik pereiti koridorių) ir paklausė, kiek valandų: esą, laikrodis sustojęs. Namie be manęs nieko daugiau nebuvo, ir aš labai susigėdusi pasakiau: „Tamsta mokytoja, aš laikrodžio dar nepažįstu“… Ar tik nebuvo čia tas pats atvejis kaip su batų raišteliu: labai išradinga buvo mokytoja!

Ak, kaip nieko mes nemokėjome! Kartą, mokytojai paprašius, kad visi vaikai vakare nusimazgotume kojas, vienas berniukas, iš tų jauniausiųjų, garsiai ir labai nuoširdžiai pasakė: „Man tai mama numazgos!“ Visi nusijuokė, o mūsų šeimoje tas posakis, man papasakojus, trumpam labai išpopuliarėjo: „Man tai mama nosį nušluostys, mane tai mama į mokyklą nuves…“ O juoko – kaip krekeno! Ne veltui gyvenome Krekenavoje.

Per du mėnesius paruošti tokius nebrendilas mokykliniam gyvenimui – didžiulė užduotis mokytojui! Ir vis dėlto mokytoja V. Rutkauskienė surado laiko ir progą žodžiams „tėvynė“, „Lietuva“, gal ir nujausdama, kad labai greitai – tik už kelių mėnesių – tų žodžių reikės nebe kasdieniniam naudojimui, o slaptam nepriklausomos praeities apgailėjimui.

Pavasarį ir vasarą pasimatė, kiek daug Krekenavoje visko yra: erdvės, tyro Nevėžio vandens, sultingų, net persprogusių alyvinių obuolių, kuriuos kaip dovanas kas rytą į tamsią aukštą žolę lyg šviesius sviedinukus man sumėtydavo obelys… Bet daugiausia buvo saulės – pro didelius klasių ir mūsų buto langus ji šviesdavo visą mielą dieną, ir aš, atsigulusi ant švarių įšilusių raudonai dažytų grindų, skaitydavau, skaitydavau… Skaitydavau dar lėtai, bet ilgai ir kantriai. Knyga, ramybė ir saulė – kas gali būti geriau?.. Bet artėjo 1940-jų metų vasara, ir su ja prasidėjo baisūs dalykai…

Pirmosios beviltiškos vaiko ašaros

Giliai į mano sąmonę įsmigo 1940-jų metų birželio 15 diena, kai Nepriklausomą Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė. Sėdėjome visa šeima prie radijo, nusiminę ir pritrenkti. Grojant liūdnai muzikai, prislėgtas diktoriaus balsas su pertraukomis pranešinėjo: „Jau rusų kariuomenė x mieste, jau y miestelyje“… Sėdėjau mamutei ant kelių ir gailiai verkiau. Tėvelis paklausė:

– Ko taip verki, Niliut?

– Man labai gaila Lietuvos, – atsakiau kūkčiodama.

Po daugelio metų, maždaug 1962–1964 metais, Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje taisydama lietuvių literatūros rašinius, kartais rasdavau parašyta… Lietuva… Mažąja raide! Sudrebėdavau. Atiduodama rašinį sugėdindavau moksleivį, bet ausyse skambėjo 1940-ųjų metų birželį girdėta graudi radijo muzika ir pranašiški diktoriaus žodžiai: „Jau jie x mieste… Jau jie y miestelyje…“ Negi jau bus atėję ir į pačią širdį?

Lietuvos nebėr

– Prisiminkite, vaikeliai, – pasakė mamutė, karštą liepos dieną vasaros virtuvėje mums ruošdama pietus, – kad aš jums paplotėlius kepiau ir pasakiau, jog Lietuvos nebėr.

Tai buvo 1940 metų liepos 21 diena, kai naujasis, prosovietinis Liaudies seimas paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika.

Politruko veidmainystė

Mano mama Kazimiera Šimonienė mėgdavo pasakoti šį atsitikimą, tad jos vardu ir rašau.

1940-ųjų metų vasarą Krekenavoje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Stovėjo jie būriu prie mokyklos ir tylėjo. Vaikinai buvo nelinksmi, suvargę, sulysę; jų uniforma, palyginus su Lietuvos kariuomenės uniforma, buvo baisi: drabužiai pasiūti iš blogos medžiagos, nublukę, susidėvėję. Vietoj kojinių – autai. Aš išnešiau puodynę ką tik pamelžto pieno ir pasiūliau kareiviukams: kokia gi lietuvė nepasiūlys pieno ištroškusiam praeiviui? Kareivėliai pralinksmėjo, net akys sužibo. Bet kareivių vyresnysis kažką man pasakė, ir kareiviukai tuoj nusigręžė nuo ištiesto puodelio: vieni išraudę į šalis dairėsi, kiti medžių viršūnes apžiūrinėjo!..

– Ką tas vyresnysis pasakė? – paklausiau kaimyno, kuris truputį graibėsi rusiškai.

– Jis sako: „Mes ne alkani“.

Pirmoji sovietinė demonstracija

Saulėtas 1941 metų gegužės 1-osios rytas, tik mūsų valgomajame prieblanda: jau nuo vakar dienos langas iš lauko pusės apkaltas didžiulėmis medžiaginėmis raudonomis rožėmis, viduryje – Lenino ir Stalino portretai.

– Kaip nepatinka man tos dirbtinės gėlės, nė žiūrėt negaliu, – sako mama, pildama man arbatą, kad nenusiplikyčiau.

– Lietuvoje nėra tradicijų puošti ką nors dirbtinėmis gėlėmis – čia rusų išmislas, – pritaria tėvelis.

– Kas tik eina pro šalį, tas sustoja ir šaiposi iš mūsų lango, – patempiu lūpą.

– Nenuleisk nosies, čia ne mūsų langas, o mokyklos, – moko Algis.

– Mūsų, mūsų valgomojo, – nenusileidžiu.

– Nesiginčykit, vaikai, tos gėlės ir plakatai nei mūsų, nei mokyklos. Visa iš vykdomojo atnešė ir liepė sargui prikalti, tas ir prikalė, – sako tėtė.

– Jeigu kas ir šaipysis, jūs neprisidėkite, – tuoj paeis kalbos, kad mokyklos vedėjo vaikai iš demonstracijos juokiasi, – rūpinasi mama.

Tėvelis atsidūsta, atsistoja, persižegnoja po valgio (kartu, žinoma, ir mes) ir eina prie lango. Pripuolu ir aš. Kieme jau matyti vaikų.

– Kad tu žinotum, Kazyt, kaip man nesinori to vaidinimo vaidint… – tyliai sako tėvelis, atsigręžęs į mamą.

– Nieko, Petriuk, pakentėk, gal nebeilgai, – šnabžda mama ir taiso tėtės kaklaraištį.

Kieme matyti ir nepažįstamų žmonių, jau nebe mokinių: tai, sako, komjaunuoliai iš būstinės. Jie vyresniųjų skyrių vaikams dalina Stalino ir Lenino portretus ant kotų, plakatus, mažesniesiems duoda raudonas popierines gėles, metrinius raudonus medinius plunksnakočius ir tokio pat ilgio raudonus pieštukus. Mokytojai ir nepažįstamieji sustato vaikus eilėmis, tuoj pajudėsim.

Staiga į minios priekį išbėga Kostas Puidokas, žinomas mokyklos išdykėlis, rodo pirštu į demonstrantus ir šaukia:

– Žiūrėkit žiūrėkit – durnių kompanija!

Kosto žodžiai tokie netikėti ir taiklūs, kad visi mokiniai prapliumpa juokais. Užmiršusi mamos įspėjimą, juokiuosi ir aš, o Algis, iš tolo matau, su kitais berniukais net šokinėja iš pasigėrėjimo. Reikėtų Kostą nubausti, bet kad… jo nebėr, todėl „durnių kompanijai“ nieko kito nebelieka, kaip pamažu krypuoti į miestelio centrą su visais plakatais ir plunksnakočiais. Centras – akmenimis grįsta Krekenavos turgavietė. Čia mums, vaikams, yra į ką pažiūrėti. Kvailiausiai ir todėl įdomiausiai atrodo su visais ratais, tik be arklio, mitinge paliktos pagyvenusios žydės. Visi stebisi, kodėl jos važiuotos, juk čia pat gyvena! Nieko joms neprikiši, atrodo organizuotai, tik dainos nevienodos: dvi žydės traukia rusišką dainą, o kitos dvi – kažkokią negirdėtą, ištęstą (žmonės spėja, kad žydišką) dainą ir dairosi išsišiepę į visas puses – ir joms pačioms, matyt, truputį juokinga… Paaugusi suvokiau, kad jos į mitingą buvo atvežtos miestelio valdžios: kaip ir kituose miesteliuose, ataskaitoje apie mitingą reikėjo parašyti, kad mitinge dalyvavo ir valstiečių klasė…

Sutrenkia dūdų orkestras, ir mes, vaikai, lekiame prie jo. Orkestras mums patiktų, bet kodėl kai kurie žmonės iškėlė kumščius? Man baisoka, pasitraukiu kiek toliau, bet ir čia tie patys pikti veidai ir grėsmingi kumščiai. Lendu per žmones ieškoti savo mokyklos. Va, ir žydės savo ratuose, irgi iškėlusios kumštelius, bet jos man nebe galvoj, – besiirdama per žmones, batą pamečiau. Nelinksma, truputį bijodama mamos (juk naują batuką pamečiau), lėtai einu namo. Mane pastebi kiek vyresnės pažįstamos mergaitės ir tempia mane atgal: „Ieškosim bato, palauksim, kol visi išsivaikščios, tada batas bus matyti kaip ant delno“. Bet kad nebeįdomu: nei žydės nebearmazuoja, nei dūdos nebegroja, tik vienas po kito ant sukalto paaukštinimo lipa ir lipa žmonės ir kažkam vis grūmoja.

– Kam jie grūmoja? – klausiu mergaitės iš antro skyriaus.

– Kad nebeatsimenu… Kažkokiam kap…, kap…

– Kapitalizmui, – pataiso pažįstama ketvirtokė.

Dar man rūpėtų paklausti, ar tas žmogus su tokia sunkia pavarde – iš Krekenavos, bet žmonės pradeda skirstytis, laikas ieškoti bato – labai nesmagu stovėti su vienu. Batą surandame, ir aš pasišokinėdama lekiu namo. Dar koridoriuke išgirstu, kad valgomajame linksma: visi gėrisi Kosto drąsa.

– Išdykęs vaikas, bet gudrus. Tu man taip pasakyk! – juokiasi tėtė.

– Kas jam bus? – klausia Algis, man sėdant prie stalo.

– Kas bus? Nieko. Jei mokytojo ar stambaus ūkininko vaikas taip būtų šaukęs, tai tėvams būtų buvę ne pyragai, o kai neturtingos grytelninkės sūnus… – ir tėvelis numojo ranka.

Kitą dieną Stalino ir Lenino portretus su visomis dirbtinėmis gėlėmis nuėmė, ir mūsų valgomasis vėl nušvito. Pirmoji sovietinė Krekenavos demonstracija greit pasimiršo, nes ir per užsienio radiją, ir miestelyje prakalbo apie karą. Pakvipo laisve! Kas tada galėjo pagalvoti, kad po kelių metų atvangos „durnių kompanijose“ reiks dalyvauti dar 50 metų!

Užsieniečiai gal nusistebės paskaitę: „Galėjote neiti, demonstracija – savanoriškas veiksmas“. Oho! Šis suplanuotas, priverstinis sovietinės valdžios garbinimas buvo vienintelė galimybė parodyti pasauliui tariamą solidarumą grobikiškai sovietų valdžiai. Tai, jog gera pasaulio nuomonė sovietų valdžiai buvo svarbesnė už savo šalies gyventojų sveikatą ir net gyvybę, įrodo ir nusikalstamas sovietinės valdžios elgesys po 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avarijos: ji įvyko prieš Gegužės 1-osios šventę, bet tą faktą Sovietų Sąjungos valdžia sąmoningai nuslėpė nuo visos Sąjungos demonstrantų, nepaisydama, kad ilgai būti užterštame ore buvo labai pavojinga. Štai tau ir visur eskaluojama darbo žmonių meilė!

Natalija Pacenkaitė

Natalija buvo ne tik gera mokinė, bet ir santūrumo bei inteligentiškumo įsikūnijimas (vaikystėje – tai retas reiškinys.) Tą vaikišką inteligenciją – žinojimą, kaip elgtis, kaip reaguoti į aplinką, – galima paaiškinti ir prigimties dovana, ir tada dar dažnos didelės šeimos įtaka ir faktu, kad Natalija buvo iš viso didelio šeimos būrio jauniausia: kelios seserys jau studijavo Vilniuje, o mano paauglystės metais viena jų man dėstė psichologiją Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje. Prisiminusi šią mokytoją jaučiu didelę gėdą. Per vieną jos pamoką aš, kaip sakoma, įsisiautėjau – organizavau pokštus, iš kurių man labiausiai patiko kolektyvinis čiaudėjimas: tuo pačiu laiku vienos mergaitės sako „ria“, kitos – „rač“, trečios – „ruč“, o viena, dažniausiai – Laima Noreikaitė – gale sušunka „Ir aš čia!“ Toks čiaudėjimas, beje, labai tikroviškas, negali būti pakartotas, nes dingtų netikėtumo efektas. Panašūs išdykavimai mums iš dalies pavaduodavo vaidybą – klasė troško vaidinti, bet mums, daug skaitančioms, vis neįtikdavo auklėtojų siūlomos pjesės: nei auklėtojos J. Černiauskienės parašytos neblogos, bet, mūsų nuomone, per vaikiškos pjesytės, nei kiti kūriniai. Mums, paauglėms, reikėjo ko nors panašaus į K. Binkio „Atžalyną“ (bet šioje pjesėje reikėjo berniukų...)

Taigi įsisiautėjom! Ir pačioje džiaugsmo viršūnėje aš staiga prisiminiau, kad šiandien – sausio 27-oji – mūsų psichologijos mokytojos sesers Natalijos, su kuria draugavau, mirimo diena... Nutilau kaip už rankos pagauta: štai tavo ištikimybė, štai ašarų, išlietų per mirimo metines, žiūrint į laikrodį, prieš metus nutraukusį Natalijos gyvenimo siūlą, vertė. Likusią pamokos dalį tylėjau ir karštligiškai galvojau – atsiprašyti ar ne, atsiprašyti klasėje ar koridoriuje? Neatsiprašiau. Ir iki šiol gailiuosi.

1942–1944 metais mūsų klasėje, o ir apskritai Krekenavos mokykloje, buvo labai populiarios atminimo knygelės. Natalija man įrašė nežinomo autoriaus eilėraštį, kurį ji sakė gavusi iš seserų. Eilėraštis stiprus, jis – tarsi būsimųjų tautos kančių nuojauta; kartu jis optimistiškas, teikiantis stiprybės:

Nenusimink, jei darbas liks vergijai,

Nesisielok, jei aplankys skausmai likimo:

Kentėk vien Kristui, o dirbk žmonijai, –

Tikrai pasieki tikslą paskyrimo.

Natalija, būdama trejais metais už mane vyresnė, vieną saulėtą pavasario dieną nusivedė mane į Krekenavos pušyną žibučių. Po to pokario negandos mus išskyrė, bet visą gyvenimą aš ją prisimenu kaip neilgai žydėjusią žibutę. Sužinojusi apie netikėtą Natalijos mirtį, ilgai verkiau, o paskui Jos atminimui parašiau pirmąjį savo gyvenime eilėraštį, kuris, deja, dingo. Bet atsirado kiti, dažname jų – Krekenavos pušynų kvapas. Vaikystės miškų kvapas dvelkia visą gyvenimą net ir iš labai toli; man jisai užgožia net mano mylimos Baltijos jūros milžinišką galingų kvapų puokštę.

Kai pavasaris išauš

Kai kurie mūsų klasės draugai ir dabar dar būtų gyvenę, jei ne sovietų okupacija, jei ne karas: su pirmuoju trėmimu į Sibirą sovietai išvežė mūsų mokytojos Danutės Rapšytės-Urbėtienės broliuką Vygandą Rapšį, tada dar pirmaklasį, ir jis netrukus nuo kažkokios vaikiškos ligos mirė. Po karo pasilikusių sprogmenų suviliotas namų kieme žuvo A. Garbaliauskas: užtaisė savo darbo sprogmenį ir, nubėgęs už namo kampo, žiūri į mirtį ir juokiasi: galvoja, kad nepavys. O ji – pasivijo... Jau būdama paauglė pėsčia nuėjusi į garsiuosius Krekenavos Žolinės atlaidus mačiau, kaip melsdamasi verkė jo sesuo Antanina, irgi mūsų klasės draugė – verkė ir brolio, ir išvežtųjų tėvų. Ją pačią mirtis pasivijo jau suaugusią: nuolatinės ašaros irgi susprogdina gyvenimą.

Poetą Česį Gediminą Cemnolonskį paskutinį kartą mačiau 1945 metais, kai baigdami Krekenavos progimnazijos pirmąją (penktąją) klasę abu gavom iš mokyklos direktoriaus rankų po knygą dovanų už labai gerą mokymąsi. Ir tik po daugelio metų perskaičiau jo gilius, patriotiškus eilėraščius, išleistus po autoriaus mirties. Rinkinys net iš paviršiaus krekenavietiškas: iš rinkinio „Ąžuolų sakmė“ viršelių žvelgia išraiškingos buvusio bendraklasio Zigmanto Plėščio iliustracijos, jaudina Janinos Vaičiūnaitės-Vladišauskienės, irgi bendraklasės, daug jėgų įdėjusios, kad knyga būtų išleista, poeto gyvenimo apžvalga. Bet nuostabiausios, žinoma, eilės. Visos jos skirtos tėvynei:

Nors mano sielą sekino toliai, –

Aš Tavo balso neužmiršau:

Trečdalį amžiaus Tau ligi šiolei

Vieną eilėraštį rašau.

Česlovo Gedimino Cemnolonskio gyvenimas ir belaikė mirtis yra susiję su neturinčia precedento 12-kos Krekenavos vidurinės mokyklos jaunųjų literatų slapta antisovietine organizacija „Prisikėlimo ugnis“. Ją susekus, ant jaunųjų literatų sparnų buvo užritintas 25-erių metų katorgos ir 5 metų tremties akmuo. Bet Česys rašė ir katorgoje. Kūrybą konfiskavo, tačiau poeto širdies konfiskuoti negali niekas. Sugrįžo poetas greičiau, negu buvo numatyta, bet ne po penkių dienų, per kurias tardytojai irgi sugebėdavo atmušti inkstus, o po 5-erių metų. Sugrįžo be sveikatos. Tad ar teisinga būtų parašyti, kad tokie kaip Česys mirė savo mirtimi? Ne, jie žuvo už tėvynę. „Garbė žuvusiems už tėvynę, garbė Tėvynei, kad yra kam už Ją žūti“, – yra pasakęs Vaižgantas. Garbė Krekenavai – didvyrių tėvams ir mokytojams, į jaunas širdis įžiebusiems Prisikėlimo ugnį.

Štai prisiminiau Krekenavos mirusius bendraklasius, tarsi vykdydama Henriko Tvarijono lietuvių liaudies žodžiais išreikštą paliepimą, 1943 metais man įrašytą į atsiminimų knygelę:

Kai pavasaris išauš

Ir gegutė užkukuos,

Prisiminki, mylimoji,

Ar aš gyvas, ar kapuos.

Deja, nežinau, ar visus klasės mirusius prisiminiau – juk iš Krekenavos išvykau vos 11-os metų. Jei kurio mirusio bendraklasio nepaminėjau, tegul dar pagyvens nors mano širdyje.

Pradinės mokyklos vedėjas Petras Šimonis

Mano vaikystės dienų draugė ir bendraklasė krekenavietė Janina Vaičiūnaitė-Vladišauskienė prieš kelerius metus rašė: „Aš, sulaukusi brandos metų, stebiuosi, kokie turėjo būti tolerantiški tavo tėveliai, kad leido tau su manimi draugauti. Juk mano mamytė sirgo džiova, ir mokyklos vaikai lyg prikišdami man kartais pasakydavo, kad aš – džiovininkės duktė...

Mano brolis Juozas dar ir dabar prisimena ir tavo tėvelio toleranciją. Juozas įlindo į mokyklos sodą ir jį pagavęs mokyklos sargas nuvedė pas mokyklos vedėją. Bet tavo tėtis, užuot pabaręs, gražiai pamokino, pavaišino pyragu su uogiene ir atidavė tuos obuolius. Tai ir buvo geriausia pamoka paaugliui. Tad linkėjimų tau ir nuo Juozo“.

Telefonu abiem padėkojusi už tokius gražius žodžius ir linkėjimus, susimąsčiau. Manau, kad ši minėtoji tolerancija, pakantumas išplaukė iš tėvelio gilaus tikėjimo: juk Kristus yra pasakęs: „Atleisk ne 7 kartus, o 77 kartus“. Tą toleranciją, neskubėjimą teisti vėliau pajutau ir aš, būdama 13-os ar 14-os metų. Visi mano amžiaus žmonės prisimena, kad net ir tokioje ankstyvoje jaunystėje buvome sovietinės valdžios skandinami antireliginės propagandos jūroje. Tėvelis, apsiskaitęs ir nepiktas, man buvo didelis autoritetas, ir aš kartą pasitikrindama jo paklausiau, ar Kristus tikrai buvo. „Buvo“, – tvirtai atsakė tėvelis. „Tai Kristus – istorinė asmenybė?“ – „Taip.“ Greta stovėjusi mama pradėjo verkti sakydama: „Kaip tu gali šito klausti?!“ O tėvelis pasakė, jog gerai, kad klausiu.

Mokykloje vagysčių būdavo mažai, nes su jomis ir mokyklos vedėjas, ir, aišku, visi mokytojai efektingai kovojo: apsivogęs moksleivis pamokos metu turėjo eiti per visas šešias klases ir mokytojo bei mokinių akivaizdoje prisipažinti, jog vogė, ir pažadėti, kad nebevogs. Atsimenu, jog jie labai jaudindavosi. Kartą po pamokų nemaža grupė miestelio vaikų, kurie tikriausia nė nepagalvojo, kad tai vagystė, kratė miestelio gyventojų bučius – iš vytelių pintus prietaisus žuvims gaudyti. Nuėjo ir Algis pasižiūrėti, ir aš nusekiau iš paskos – labai norėjau iš arti pamatyti gyvą žuvį! Žuvų vaikai nerado, bet aš tėveliui namie pasigyriau, kad buvome prie Nevėžio žuvų ieškoti. Visada ramus tėvelis netikėtai sukilo nelyginant audra! „Juk tai vagystė!“ – aiškino jis mums, žiūrėdamas į nustebusias akis. Mūsų laimė, kad žuvų neradome, žmonėms nuostolio nepadarėme, o tai, neduok Dieve, būtų reikėję eiti per klases ir sakyti: „Aš vogiau, daugiau taip nebedarysiu...“

Įvykus vagystei, tėvelis mokinius tardydavo ne mokytojų kambaryje, o mūsų namuose, salone. Gerbdamas mokinį, suprasdamas, kaip jis jaudinasi, mums neleisdavo net per kambarį pereiti. Ir mokinys visada prisipažindavo.

Apie vieną tėvelio pakantumo, krikščioniško elgesio atvejį noriu parašyti plačiau. 1941 metų vasara. Mokyklos kieme – daugybė vokiečių kareivių. Visi jie, atsigulę tiesiai ant žolės, miega. Krekenavoje – didelis perversmas: mūsų – buvusių kandidatų vienpusiam pasivažinėjimui į Sibiro platybes – veidai prašviesėjo, o mūsų pagrindinių sekėjų ištįso ir išbalo. Ir štai atsitiko retas, bet gyvenimiškas įvykis: buvusio sovietinės valdžios patikėtinio, mūsų gyvenimo sekėjo žmona verkdama prašė mano mamos, kad ji pasikalbėtų su mokyklos vedėju, t. y. su mano tėveliu, gal jis galėsiąs padėti išgelbėti jos vyrą, gal užtarsiąs prieš tuos, kurie gali nulemti sargo likimą. „Pagailėkit“, – raudojo ji. O mūsų mamutė, atsimenu, pasakė: „O jūs mūsų ar pagailėjot?“ Bet pakalbėti su tėveliu prižadėjo. Tėvelis ir mama, būdami giliai tikintys katalikai, nekeršijo skundikui, tėvelis net stengėsi, kad mažų vaikų tėvui nieko blogo neatsitiktų: jis rėmėsi tuo, kad sargas R. gerai dirbo. O darbininkas jis tikrai buvo geras, nesigėdydavo ir mokinio numestą popiergalį pagriebti, todėl mokykla ir jos aplinka visada būdavo švari. Mes su mano broliu, dabar jau amžiną atilsį Algimantu net užaugę ir subrendę vis prisimindavome nebe skundus, o sargo R. darbštumą ir kartais pakartodavome nuostabiąją Justino Marcinkevičiaus eilėraščio frazę, kad kiekvienas žmogus yra „šitaip didelis, taip mažas“.

Savas žmogus

Anksti rytą mane, kaip jauniausią, kurios stribai dar nepažįsta, mamutė siunčia į miestelį pažiūrėti, ar tėvelį išveš į Panevėžį. Aš, žinoma, į stribų būstinę neinu, bijau, stoviu gatvėje. Toli, prie būstinės – lyg tėtuko figūra.

– Atsiprašau, ar ten ne mokytojas Šimonis stovi? – klausiu jauno sargybinio.

– Ne, ten savas žmogus.

Nusmelkia širdį nuo tų žodžių šalčio. Parėjusi pasakau mamai.

– Taip ir turi būti, – sako ji griežtai ir lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį, – mums būtų didelė negarbė, jei stribai, tiek žmonių pražudę, tiek nekaltų į kalėjimus sukišę, mus savais laikytų.

Liekame vieni

Liekame vieni, bet labai liūdėti nėr kada: skubame „apsišvarinti“ prieš kitą kratą. Jei tarp stribų atsiras mokytesnis, gali kratyti ir knygas. Pirmiausia sudeginame vokiškus žurnalus, kuriuos tėvelis skaitydavo, kad vokiečių kalbos neužmirštų (ką tu tiems stribams įrodysi). Mokytojai peržiūri tėvelio knygas ir tokias, kurios gali užkliūti, nešasi į savo namus. Nešu ir aš, ir Algis. Tik radijo detales nežinom kur dėti. Pagaliau mamutė sugalvoja: kai ateis laikas kiaules liuobti, detales su ėdalu supilsim į gilų šulinį – jis už tvarto, jo iš ūkinio kiemo nematyti.

Taip ir padaro. Kibirą nešu aš, nes mamutė po tėvelio suėmimo dar blogai jaučiasi, guli. Nulipusi šoniniais laiptais į kiemą, prieš pat sargo buto langus, apsidairau (čia, kaip dabar galvoju, buvo pirmoji mano klaida; žinoma, aš tikriausiai jų padariau daug, tik nesuvokiau: koks vienuolikmetis – o man tada nė vienuolikos dar nebuvo – gali varžytis su prityrusiu sekliu). Kieme nieko nėra, tad skubiai tempiu man per sunkų kibirą (o ką – ir ėdalas, ir detalės), tyliai praveriu antrąsias tvarto duris, supilu „ėdalą“ į už tvarto esantį srutų šulinį. Kaip gerai, kad nieko nesutikau, niekas nematė! Ir be galo nustembame, kai kitą rytą kaimynai mums skuba pranešti, jog mokyklos sargas Š. visam miesteliui jau apskelbė, kad mes radiją į srutų šulinį supylėm!.. Negi bus srutas kartimi maišęs? Šulinys buvo gilus, ilgos karties reikėjo... Na, o srutų šulinio nesimatė iš kiemo, galėjo kiek tinkamas darbuotis sovietinės tėvynės labui...

Kaip matote, su mokyklos sargais mums nesisekė: raudonaisiais laikais valdžia pakišdavo ir raudoną sargą, tik 1941–1944 metais, sargaujant Graževičiui, partizanui, vėliau išvykusiam į užsienį, pailsėjome.

Vakare ateina stribai mamutės išsivesti.

– Ką norit darykit, naktį neisiu. Be to, ir sergu. Kai pasveiksiu, pati nueisiu, – sako mama griežtai, bet raudonų dėmių išmušta.

Neišvedė. Be tėvelio mokykla tokia tuščia, kad baisu vieniems ir miegoti, tad pasikviečiam nakvoti kaimynę Merkelienę. Greit sugulame. Tik padėjusi galvą ant priegalvio, išgirstu žingsnius: stribai ateina mamutės išsivesti! Šoku iš patalo, ilgai žiūriu, akis įtempusi į kiemo tamsą, – nieko nėra. Pradedu snausti, bet prie mokyklos kiemo vartų taip aiškiai girdėti stribų žingsniai... Vėl puolu prie lango.

– Vaikui priemetį bus įvarę, – dejuoja nubudusi Merkelienė.

Man nieko neatsitinka, mamutė irgi pasveiksta, pati nueina į valdžios būstinę. Tėvelis mėgdavo sakyti, kad jei nori, jog tavęs bolševikai nepultų, pats pulk. Mamutė taip ir padarė: tuoj pasiskundė, kad stribai jos moterišką dviratį išsivežė, dukters (tai yra, mano) perlinį rožinį nukniaukė, o dabar grasina kiaulę nupenėtą paimti. Gal todėl tardytojas rusas, beje, mokėjęs lietuviškai, buvo mandagus ir daugiau mamos tardyti nebekvietė, nors nei dviračio, nei perlinio rožinio, man dirmavonės motinėlės mokytojos Valės Rutlauskienės dovanoto, niekas taip ir nebegrąžino.

Kiekvieno į novelę panašaus kūrinio pabaigoje skaitytojas turi rasti netikėtą atomazgą. Man jos nereikia ieškoti – ji egzistuoja.

Kaip tamstoms atrodo, buvo mūsų namuose šitiek triukšmo sukėlęs radijas ar nebuvo? Kaip toj dainoj: „lyg tai buvo, lyg tai ne“... (todėl ir nerado). Tėvelis stribus apie pirštą apvyniojo! Būdamas didelis radiotechnikos mėgėjas, jis kiekvieną vakarą (!) radiją pasidarydavo, išklausydavo žinias iš užsienio ir... vėl ją išardydavo! Žinoma, klausomasi buvo vėlyvą vakarą, kai mes, vaikai, miegodavome. Vieną vakarą, ilgiau paskaičiusi, aš ir pati užklupau tėvelį radiją su ausinėmis besiklausantį. Tėvelis bandė nežymiai radiją paslėpti, bet aš pradėjau džiūgaudama šokinėti: „Mačiau, mačiau, mačiau!“ Tėvelis nusijuokė ir tepasakė: „Žiūrėk, tik niekam nesakyk“. Kur jau čia sakysi... Sovietiniais laikais vaikai geriausiai mokėjo konspiracijos discipliną, nes ją dėstė ir nuolat žinias tikrino pats gyvenimas.

Bet – ir vėl prieštaravimas: sargas Š., etatinis mūsų skundikas, visiems prisiekinėjo aiškiai girdėjęs radiją... kalbant! Jis nemelavo. Girdėjo. Tik girdėjo ne radijo diktoriaus balsą, o... gramofoną! Tėvelis iš gramofono plokštelės mokėsi anglų kalbos ir nematė reikalo slėptis. Sargas Š., vienintelis iš trijų mokyklos sargų pasižymėjęs tamsumu, gyvenime, aišku, nebuvo girdėjęs, kad iš gramofono plokštelės ne tik galima muzikos pasiklausyti, bet ir kalbų mokytis. Nubėgo į valsčių ir paskundė: „Mokyklos vedėjas radijo klausosi!“ Žinoma, kaliniui tas gramofono plokštelės kalbėjimas būtų buvęs geras alibi bet kurioje laisvoje šalyje, tik ne sovietinėje. Sovietiniams tardytojams tai būtų buvusi nauja prielaida naujam kaltinimui: pirmas klausimas suimtajam būtų buvęs: „Tai ką, anglų lauki? Kodėl?“ Juk karas dar nebuvo pasibaigęs, iki pergalės dar buvo likę du mėnesiai, ir žmonėse tvyrojo paskutinė viltis sulaukti anglų, kurie, kaip buvo tikimasi, padarysią tvarką.

Anglų pagalbos tautos laukė turėdamos skirtingų tikslų. Tai rodo ir mano asmeninė patirtis. Jau karui pasibaigus, tų pačių metų rudenį, aš apsigyvenau Vilniaus vaikų namuose, buvusiuose Onos Vytautienės gatvėje. Mes su viena lenkaite, mano bendraamže, nuo visų buvom atskirtos izoliatoriuje, nes sirgome kiaulyte. Neturėdamos ką veikti daug kalbėjomės ir galų gale susipykome. Ji man pasakė, kad atėję anglai Vilnių lenkams atiduos. Aš irgi nenusileidau: „Neatiduos. Jis mūsų“.

Akmenėlis

Tėvelį nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Ten pirmiausia liepė atiduoti laikrodį ir auksinį žiedą. Prasidėjo tardymai. Kartą tardytojas tėveliui pateikė naują kaltinimą: „Čia rašoma, – žiūrėdamas į raštelį pasakė jis, – jog jūs turite tokį akmenį, kurį pasukiojus sklinda garsas iš viso pasaulio“. Prisiminęs tai tėvelis pasakojo:

– Pirmą kartą kalėjime taip skaniai juokiausi ir sustoti negalėjau: kaltinimas skambėjo kaip dar vienas anekdotas apie komunistų nemokšiškumą.

– Kas taip rašo, nieko apie techniką nenusimano, – pasakiau. Tardytojas, visas raudonas iš gėdos, trenkė kumščiu į stalą ir sušuko:

– Tylėk!

Bet per kitus tardymus apie stebuklingąjį akmenėlį jis daugiau neužsiminė.

Kadangi rimtų kaltinimų nebuvo, mane po dviejų savaičių paleido. Atidavė laikrodį, bet – žiedo nėra.

– Prašom grąžinti žiedą, – sakau.

– Nebuvo jokio žiedo, čia neparašyta.

Uždariau kalėjimo duris. Gaila buvo auksinio žiedo, dar ir vestuvinio, bet viršų ėmė džiaugsmas, kad esu laisvas. Tik į Krekenavą nusprendžiau nebegrįžti: kai nori suimti, ir akmenėlis įkalčiu pavirsta...

Krekenavos progimnazijos įkūrimas

Mano tėvelis Petras Šimonis, dirbdamas šešių skyrių pradinės mokyklos vedėju, 1944 merų vasarą rinko tėvų parašus, kad Krekenavoje būtų įkurta progimnazija. Didelėmis jo pastangomis leidimas progimnazijai įsteigti buvo gautas ir ji sėkmingai pradėjo gyvuoti. P. Šimonis laikinai vadovavo abiem mokykloms – 6 skyrių pradinei ir progimnazijai. Atvykus naujam progimnazijos direktoriui Povilui Pečkui, tėvelis grįžo prie savo įprasto pradinės mokyklos vedėjo darbo, progimnazijoje pasilikęs tik prancūzų kalbos pamokas.

Direktorius Povilas Pečkus

Povilas Pečkus buvo jaunas, aukštas, mokiniams – labai griežtas. Kad jis – buvęs Lietuvos karininkas, žinojo tik mano tėvai ir dar kai kas. Povilas Pečkus labai „susidraugavo“ su miestelio valdžia, per visuotinį mokinių susirinkimą rūsčiai barė moksleivius, kad kai kurie esą tėvų pripūsti buržuazinės dvasios (nors jų pavardžių nenurodė!). Pasakiau tėveliui, jam, atsimenu, tie direktoriaus žodžiai apie buržuazinę dvasią nepatiko.

– Na, čia tai jau per daug, – pasakė jis.

Prieš Kalėdas nuėjom su tėveliu į bažnyčią, rarotus. Lauke tamsu dar, bažnyčioje irgi tamsoka (elektros miestelyje juk nėra). Bet mano akys geros: žiūriu, šoninėj klaupkoj, kur tamsiausia, mokyklos direktorius sėdi. Aš tuoj tėveliui į ausį:

– Tėtuk, žiūrėk, Pečkus sėdi.

– Tylėk, – sako tėtė subardamas ir apsidairo, – niekam nepasakok.

Vieną dieną, jau tėveliui išėjus į laisvę ir gyvenant Panevėžyje bei dirbant Panevėžio švietimo skyriuje, Krekenavos miestelį apskriejo nepaprasta žinia: dingo progimnazijos direktorius. Dingo kaip į vandenį, jokių pėdsakų. Nėra dieną, antrą, trečią... Pečkuvienė per ašaras kelio nemato, stribams raudodama guodžiasi, kad Povilą, matyt, banditai bus nušovę ir po kelmu pakišę. Visi stribai sukelti ant kojų! Šitoks direktorius buvo! O mamai, paprašiusi užrakinti duris, Pečkuvienė šnabžda:

– Pabėgo Povilas. Pamatė, kad nebeišlaviruos... Su tokia biografija ilgai vienoj vietoj nepabūsi...

Po kiek laiko stribai vis dėlto sužinojo teisybę, gal koks raštas į saugumą atėjo apie buržuazinį karininką Pečkų ar ką... Ką pajuto stribai, tokio „idėjinio“ draugo netekę, paprastam mirtingajam nepasakė...

Ilgai vyliausi, kad Povilas Pečkus sulaukė nepriklausomybės, kol „Lietuvos aide“ prie Antano Šimėno straipsnio „Mokyklos sovietų okupacijos laikotarpiu“ pamačiau nuotrauką, kurioje matyti šeši 1949 metų balandžio 27-ąją žuvę partizanai, numesti prie Viešintų stribynės: keturi iš jų buvo mokytojai, tarp jų – ir Povilas Pečkus, mokytojas iš Raguvos mokyklos. Amžiną Jam atilsį.

Mokytojas Pakšys

Po karo į Krekenavą užklysdavo nemažai naujų mokytojų. Jie manė, kad iš pažiūros ramiame miestelyje pasislėps nuo komunistų represijų. Atvažiavo ir mokytojas Pakšys, buvęs karininkas ar karo mokyklos studentas, bet to niekas nežinojo, išskyrus mūsų mamutę, mat mokytojas Pakšys pas mus išsinuomojo kambarį. Jis buvo dar jaunesnis ir už Pečkų, irgi kariškai pasitempęs, šviesaus, ryškaus veido; po pamokų su vyresniaisiais moksleiviais iki devinto prakaito mokyklos kieme žaisdavo tinklinį.

Mažame miestelyje žmonės vienas kitą tyrinėja kaip pro padidinamąjį stiklą. Pajutęs, kad yra sekamas, mokytojas Pakšys nustojo nakvoti namie. Vieną ankstų rytą, apie šeštą valandą, pas mus netikėtai ateina naujai atkeltas mokyklos direktorius ir klausia, kur Pakšys. Mama dėl visa ko dedasi nieko nesuprantanti ir juokiasi:

– Ką aš žinau, kas čia jauną supaisys: gal pas mergaites kur vaišinasi.

Direktorius išeina labai nepatenkintas, taip ir nepasakęs atėjimo priežasties...

Vieną tamsų vakarą miestelyje į mokytoją Pakšį šauna, bet nepataiko, tik nubruožia veidą.

– Na, aš tiems pienburniams stribams tai jau nepasiduosiu, – sako parėjęs Pakšys, – geriau eisiu į mišką. Ponia, parodykit, kaip man būtų lengviausia pabėgti, jei išgirsčiau, kad ateina suimti.

Mamutė nusiveda mokytoją į tamsią klasę ir tyliai aiškina:

– Iššokęs pro aukštu žemiau esančios klasės langą, bėkit nuo mokyklos kalno žemyn, pereikit per Lokaušos upelio akmenis, paskui bėkit į kairę, štai ten, kur medžiai.

Taip ir nebespėjo mokytojo Pakšio suimti: vieną naktį jis tyliai išėjo pas partizanus.

Po kokių dvejų metų į mūsų sodybą Daukniūnuose, kur mes, išsikėlę iš Krekenavos, apsigyvenome, atėjo Pakšio motina likusių sūnaus daiktų pasiimti. Ji nieko nesakė, tik tyliai braukė ašaras, ir mes viską supratom. Visi gailėjomės mokytojo Pakšio ir dabar tebesigailime. Jis mus mokė geografijos ir taip išmokė pasaulio vandenynų, upių, ežerų, salų, pusiasalių pavadinimus, kad bėrėm juos kaip žirnius. Pasaulis tarsi praplatėjo, norėjosi, anot Maironio, „apimti pasaulį, priglaust prie širdies“. Pakšio būta tikro Mokytojo: mokė jis ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu.

Krekenavos unikalumas

Ar daug Lietuvoje yra miestelių, kurie yra buvę net trijų sukilimų dalyviai ar net pradininkai? Dar tebėra gyvas (ir toliau amžiaus gyvuos!) liudininkas – Krekenavos bažnyčia, kuri 1863-ųjų metų vasario mėnesį iš savo toliamačių bokštų matė, kaip 1853–1855 metais Krekenavoje gyvenęs kunigas vikaras Antanas Mackevičius Krekenavos miškuose suorganizavo pirmąjį visoje Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimo būrį net iš 250 asmenų! Šventoji bažnyčia, miestelio 600-ųjų gimimo metinių proga apdovanota Bazilikos vardu, 1863 metų vasarį iš savo aukštybių ramybės girdėjo, kaip tyliai, tėvynės meilės įkvėptais gražiais lietuviškais balsais sukilėliai meldė Dievą laisvės. Laisvės neišmeldė, bet ji priartėjo. 1941 metais didžioji liudininkė bažnyčia, tik krekenaviečių kovingo religingumo dėka netapusi eiliniu sovietiniu grūdų sandėliu, vėl matė, kaip trisdešimt Krekenavos partizanų, vadovaujamų mokytojų Juozo Jackūno ir Antano Kirsnio, iš Skiemonių miško pakilo į antrąjį sukilimą, kad šį kartą nusikratytų bolševikinių pančių. Nusikratė. Laisvė pareikalavo dviejų partizanų – Antano Kulikausko ir Antano Kiaunės – gyvybių.

Ar buvo trečias sukilimas Krekenavoje? Buvo. Bet jis buvo dvasinis: vietoj ginklo talentingi jaunuoliai pasiėmė plunksną. Dvylika Krekenavos vidurinės mokyklos abiturientų, geriausiųjų mokyklos literatų, įkūrė unikalią mokyklinę antisovietinę literatų organizaciją, kaip dvylika Kristaus apaštalų uždegė „Prisikėlimo ugnį“, kad sovietinių speigų metu neiššaltų dvidešimt metų Nepriklausomoje Lietuvoje augintos tautos dvasios obelys. Kraupstu iš pasididžiavimo, kad šie abiturientai, kurie mokyklą turėjo baigti 1952-ųjų metų pavasarį, progimnazijoje mokytis pradėjo kartu su manimi. Šis dvasinis sukilimas, aišku, padėjo priartinti ir Atgimimą, irgi praėjusį be šūvio: šūviais tapo stiprios tėvynės meilės spinduliai.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis

Lyg juosta juosia žaliąsias pievas.

Banguoja, vagą giliai išrėžęs,

Jo gilią mintį težino Dievas.

Kodėl prisiminiau Maironį? Todėl, kad Maironis – dar vienas Krekenavos unikumas. 1915–1918 metais jis gyveno Krekenavoje, kas rytą kėlė Švč. Ostiją už Lietuvą ir pasaulį. Šiais žodžiais Poetas apibendrino Krekenavos ir visos Lietuvos buvusius ir būsimus žygius, kurių be gilios minties niekada nebuvo ir nebus.

Tegyvuoja šešiašimtmetė Krekenava ir jos gili mintis, tegul nuolat čia dega Prisikėlimo ugnis!

Nijolė Ona Marija

ŠIMONYTĖ-DOMARKIENĖ