Šimonių medis Šimonių giriai gėdos nepadarys

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Po brolio Algimanto Šimonio mirties radau jo neišsiųstą man laišką. Jame rašoma: „Reikėtų susirašinėti su giminėmis ir pažįstamais, draugais. Mūsų vaikai su giminių vaikais po tėvų mirties neturės jokio ryšio“.

Šie žodžiai paskatino mane atvykti į Šimonių giminės susitikimą, kuris įvyko liepos 17-18 dienomis netoli Kupiškio, Aukštupėnuose. Susitikime dalyvavo daugiau nei 50 žmonių. Kupiškio bažnyčioje išklausėme už mirusius Šimonių giminės žmones aukojamas šv. Mišias. Džiugu, kad bažnyčioje kartu su visais meldėsi ir Vyriausia Šimonių giminės narė – Kazimiera Šimonienė-Žiūraitė, kuriai jau 92 metai, tačiau ji gerai jaučiasi ir turi gerą atmintį. Po šv. Mišių automašinomis išvykome į Subačiaus seniūniją, į Skverbų kaimą ir netoli jo esančias kapinaites, kuriose palaidota daug Šimonių. Iš toli šviečia baltas medinis gražiai kiauraraščiais išpjaustytas kryžius: jį savo motinai Elžbietai Šimonienei pastatė amatų mokyklos mokytojas Povilas Šimonis, pats be laiko amžinąjam poilsiui atgulęs Panevėžio kapinėse.

Aukštupėnų turistiniame namelyje mūsų laukė iškabintas Šimonių giminės medis, giminę skaičiuojantis nuo 1856 metais gimusio Stasio Šimonio ir Elžbietos Mieliūnaitės (1878-1948) vedybų.

Kodėl rašau apie Šimonių giminę? Ogi todėl, kad ji mane žavi ne tik visiems lietuviams būdingu darbštumu, bet ir ne tokia dažna savybe – noru žinoti, pažinti savo kraštą ir pasaulį, dideliu noru mokytis.

1942-ieji metai. Krekenavoje, kur tėvelis dirba pradžios mokyklos vedėju, vieši tėvelio mama Elžbieta Šimonienė, mūsų vadinama babute. Ji skubiai su visais grėbia šieną, nes juodas debesis žada lietų. Kai šienas išgelbėtas, ji, kiek pavargusi, pasideda rankas ant stalo, ir aš pašnibždom klausiu mamą: „Mamut, kodėl babutės rankos tokios raukšlėtos?“ - „Tai nuo lauko darbų“, - tyliai paaiškina mama. Ji nori, kad babutė pailsėtų, ir daugiau nieko nebeleidžia jai dirbti, tad tėvelis atneša knygą – Kristijono Donelaičio „Metus“. Stebėjausi, kad babutė susidomėjusi perskaitė storą (kaip man tada atrodė) knygą iki galo.

Mėgo skaityti ir dėdė Juozapas – tėvelio brolis. Negalėdamas mokytis (turėjo gi kas nors iš vyrų ir ūkyje likti!), jis stengėsi plėsti savo akiratį pats. Man pradėjus dirbti Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, kartą po pietų mane aplankė dėdė Juozapas. „Aš jau visą Klaipėdą išvaikščiojau ir į Žvejybos uostą pėsčias nuėjau ir parėjau“. - „Pėsčias? Juk toli!“ - „O kaip kitaip miestą pažinsi?“ - atsakė nedvejodamas. Per dėdės Juozapo laidotuves jo sūnus Jonas pasakojo, jog tėvas taip susižavėjo Krymu, kad vos nepavėlavo į lėktuvą. Mano brolis Algimantas sakydavo, jog, turėdamas tokį troškimą žinoti, dėdė Juozapas būtų galėjęs profesoriumi tapti. Dėdės Juozapo duktė Eugenija tapo geografijos mokytoja, o iš Eugenijos pavyzdį paėmė jos duktė Gitana, - ji irgi tapo pedagoge, pradinių klasių mokytoja.

Mano tėvelis Petras Šimonis (1902-1956) labai norėjo mokytis, ir tėvai neprieštaravo. Bet, likusi našle, dar augindama du paauglius sūnus, E. Šimonienė sunkiai vertėsi, tad Petrui tekdavo, kaip sakoma, smarkiai diržą susiveržti. Matyt, buvo geras mokytojas, kad 1939-aisiais buvo apdovanotas Gedimino ordinu, už ką sovietiniais metais teko atkentėti – saugumas dažnai kviesdavo, laikydavo iki pusiaunakčio... Bet ir tokiomis sąlygomis tėvelis dirbdamas mokėsi ir 1951 metais gavo išsvajotąjį aukštojo mokslo baigimo diplomą, tapo geografijos mokytoju. Tėveliui mirus, mes dar buvome studentai. Kai kažkas pasakė, kad mes turėsime mesti studijas, nes nepragyvensime, mama net užsigavo, ir mes toliau mokėmės. Algimantas baigė tuometį Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, tapo inžinieriumi. Jo duktė Rasa Rinkauskienė dirba televizijoje, šukuoja ir grimuoja net prezidentus ir ministrus prieš jų pasirodymą per televiziją. Aš baigiau dvi aukštąsias mokyklas – lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute (neakivaizdžiai) ir Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademija) Choro dirigavimo fakultetą (stacionare). Lankiau abi aukštąsias mokyklas kartu, - ko čia jaunam nepasispausti?!

Garbė žmonoms, kurios savo mirusių vyrų svajones įgyvendina, t.y. svajonę vaikus išmokyti. Garbė Elžbietai Šimonienei, Petro, Juozapo ir Povilo motinai, garbė mano mamytei Kazimierai Šimonienei-Lukošiūnaitei ir Povilo Šimonio žmonai Bronislavai Šimonienei; kurios visi šeši vaikai baigė aukštąjį mokslą, nors ir labai sunku buvo – juk staiga miręs vyras mažąjį Poviliuką paliko dar vystykluose. Visi vaikai gerai mokėsi, nes, anot dėdienės, amžinai būdavo nosis į knygas sukišę. Ne tik gerai mokėsi – vyresniosios mergaitės prie tėvo pradėto statyti namo daugybę valandų dirbo! B. Šimonienei dabar 89-eri, ji dalyvavo Šimonių suvažiavime (žinoma, vaikų paglobojama).

O dabar – apie romantiškus, nepaprastus Šimonių giminės darbus. Šie žygiai priklauso Igno Minioto ir Edvardo Pundziaus šeimoms. Apie I. Miniotą girdėjo visa Lietuva: jis su jachta ,,Laisvė“ apiplaukė aplink pasaulį, buvo įgulos kapitonas. Kartu su tėvu aplink pasaulį apiplaukė ir jo sūnus Tadas, žygio pradžioje teturėjęs tik dešimt su puse metų! Tadukas dvejus metus kartu su kitais įgulos nariais kovojo su vandenyno bangomis. Ir mokymosi neapleido, mokėsi laive.

Tadas Miniotas – dabar jau Informatikos fakulteto IV kurso studentas.

Ne mažiau romantiški ir pavojingi yra Valės bei Edvardo Pundzių žygiai. Jie – alpinistai. Į alpinizmą įtraukė ir savo vaikus – Urtę, kuriai neseniai sukako 21-eri, ir Algirdą, kuriam tik keturiolika.

Pundzių dukters Urtės Šimonių suvažiavime nebuvo, nes jį kartu su grupe rengėsi žygiui į Tian Šanį. Valė sako: „Kaip motina, jaudinuosi dėl Urtės, o kaip alpinistė – ja didžiuojuosi“.

Lygiai prieš 22 metus Pamyre devynių lietuvių grupė, kopdama į Koržemskajos kalno viršūnę (7124 metrai), ties pačia viršūne pateko į sniego griūtį. „Lėkėme žemyn apie 400 metrų. Per griūtį netekome geriausio draugo E. Bajoro. Galėjome ir visi žūti, bet gal išgelbėjo tas didžiulis kryžius, kurį prieš metus žemai, stovykloje, Rusijos turistai pastatė žuvusiesiems draugams atminti“.

Stiprios asmenybės, harmoningos šeimos. Džiugu, kad jose yra ir Šimonių kraujo.

O ką veikia patys jauniausi Šimonių giminės atstovai?

Stasio Šimonio produkraitė, Povilo Šimonio dukraitė, Sigitos Šimonytės dukra Monika Paulevičiūtė Klaipėdos universitete baigė vokiečių kalbą. Dar mokydamasi universitete per konkursą iškovojo dviejų mėnesių tobulinimosi kursus Ciuriche (Šveicarija). Dabar studijuoja Harvardo universitete germanų, italų ir ispanų kalbas; be to, baigė dvejų metų ekonomikos kursus.

Stasio Šimonio provaikaitis Juozapo Šimonio vaikaitis, Stasio Šimonio sūnus Audrius Šimonis jau baigė magistrantūrą, gilinasi į medicinos fiziką.

Stasio Šimonio provaikaitis, Petro Šimonio vaikaitis, mano sūnus Audrius Domarkas dirba Nidoje kompiuterinių tinklų administratoriumi, kartu neakivaizdžiai studijuoja dviejose aukštosiose mokyklose.

Petro Šimonio produkraitė, mano dukraitė Žydrūnė Domarkaitė, Audriaus penkiolikmetė duktė prieš ketverius metus laimėjo pirmąją vietą Nidos moksleivių rašinio apie Nidą konkurse. Rašo eilėraščius, nori tapti žurnaliste. Ir taps, jei labai norės.

Apie kitus – pačius jauniausius – parašys Ateitis. Šimonių medis Šimonių giriai gėdos nepadarys.

Nijolė Ona Marija ŠIMONYTĖ-DOMARKIENĖ

Klaipėda

[XXI amžius. 2004-10-06, Nr. 74]