Juozapas ir marcelė šimoniai

1938.11.24 Subačiaus bažnyčioje buvo įregistruota santuoka tarp Marcelės Tuskenytės (1910.12.10 - 1981.05.13) ir Juozapo Šimonio (1910.06.01 - 1978.01.18)

Šeima susilaukė penkių vaikų: Eugenijos (1940.11.07), Jono (1942.03.13), Elvyros (1943.10.06), Palmyros (1945.06.25) ir Stasio (1950.03.17)

Marcelės Tuskenytės vaikystė

Marcelė gimė 1910 m. gruodžio 10 d. Subačiaus miestelio apylinkės Skaistkalnės kaime, ūkininkų Uršulės Stakaitės Tuskenienės ir Pranciškaus Tuskenio šeimoje. Gimė dvynukės. Kaimo pribuvėjai, deja, nepavyko išsaugoti Marcelės sesutės ir pačios motinos gyvybių. O ir pati Marcelė buvusi tokia silpna, kad buvo aprengta baltais marškinėliais, ir prie degančios žvakės laukta jos mirties...Bet Dievas Marcelės pasigailėjo ir ji išgyveno. Šeimoje dar augo vyresnysis broliukas (vardas nežinomas) ir sesutė Ona. Brolis apie penkioliktuosius gyvenimo metus jodamas nukrito nuo arklio, apsirgo ir, neilgai pagyvenęs, mirė. Marcelę, maždaug iki septynerių metų, padedant tarnaitei, augino tėvelis. Ona buvo atiduota auginti giminaičiams Ragauskams. Marcelė prisimena, kad tėvelis ją labai mylėjęs. Tačiau pristojus ligai ir jausdamas artėjančią mirtį, Pranciškus iš Amerikos pasikvietė vyresnį brolį. Broliui buvo jau apie 60 metų. Pranciškus jam patikėjo ūkį ir pavedė rūpintis dukterimi. Brolis, palaidojęs Pranciškų, vedė tarnaitę ir susilaukė dar trijų vaikų. Kadangi jaunajai Tuskenienei darbų netrūko su mažais vaikais ir namais, Marcelė buvo įkinkyta į įvairius ūkio darbus. Vasarą buvo piemene, ganė gyvulius. Valgyt dėdiene įdėdavo tik iš pasukų suslėgto sūrio gabalą, kietą it akmuo. Tad per dieną jį ir griauždavo, nes daugiau nieko neturėjo. Duonos panorėjęs nepasiimsi. Vakare, pargynusi bandą, pripuldavo prie vandens, pasisaldinto sacharinu (to nedrausdavo, galėjai saldytis kiek nori) ir gerdavo, gerdavo, nes sūris būdavęs pasūdytas, troškindavę.

Ar vasara, ar ruduo, Marcelė gyvulius išgindavo basa, apsirengusi iš maišo siūta suknele. Marcelė palaukdavusi, kol karvės prisiėdusios ims “kepti tortus” ir pripuolusi prie dar šiltų krūvų, jose šildydavo sužvarbusias kojas. Dar ir “batukai” gaudavosi, ne taip šalta ant ankstyvo ryto žemės. Apavas buvęs brangus, tik turtingieji galėjo jį įsigyti.

Marcelė prisimena, kaip kartą miške praganė dvi karves. Vakare, pargyusi likusią bandą, už dingusias karves smarkiai gavo nuo dėdės pylos. Vyrai išėjo į mišką ieškoti dingusių galvijų, o ji priemenėj verkusi, verkusi... Sušalus, alkana, menkutė. Niekam nepasiguosi, niekas nėra net galvytės paglostęs. Toks didelis ilgesys dažnai apimdavo savo vienintelio artimo žmogaus sesers Onos, kad, sako, žiūrėdavau, žiūrėdavau į tą pusę, kur ji gyvena. O kai galėdavo, pėsčia nulėkdavo.

Visais metų laikais Marcelė miegot eidavo į klėtį. Žiemą įlįsdavo į apledėjusias duknas ir miegodavo. Žiemos būdavusios tada gilios ir Marcelei patikdavo, kai auštant dėdė brisdavęs iki pažastų per sniegą, kad ją prikeltų prie eilinių darbų. Kad nors tiek, tegu kenčia dėdė!

Gaspadoriams irgi ne pyragai būdavo: tokie pat, vyžas avintys, nuo aušros iki sutemų prie darbų nusivarę, ar tau derlingi metai, ar prasti, samdiniams turėdavai atiduot, kas suderėta. Dėdė turėjo dar vieną bevaikį pasiturintį brolį, kuris norėjo įsidukrinti Marcelę, bet ši nė už ką nesutikusi. Vieną kartą, prisimena, kaip atvažiavęs tas dėdė norėjo ją išsivežt, viską žadėjo, bet ta draskiusis, rėkusi visą kelią, “noriu namo”, tad dėdė supykęs parvežė ją atgal. O kas gi tuos namuos jos laukė? Marcelė po laiko labai gailėjosi tokio savo poelgio, nes būtų gyvenus kaip panytė ir į mokyklą būtų galėjus eiti. Mokslas tais laikais buvo prieinamas tik turtingiesiems, tad Marcelė išmoko tik skaityti ir rašyti. Niekas mokyklon daugiau neleido, nes reikėjo dirbti.

Po daugelio metų, perskaičiusi J.Baltušio knygą “Parduotos vasaros”, ji ne kartą sakė, kad ten aprašytas tarsi jos gyvenimas...

Elvyros prisiminimai iš mamos pasakojimų

Marcelės jaunystė

Ir išaušo ta diena, kai Marcele galėjo sau pasakyti „aš jau didelė“. Apgaulingas tas „didumas“, kai tau tik kokie 12 metų. Svarbu, kad nebe piemenė! Marcelė yra sakiusi, kad jautėsi laiminga, kai ją paskyrė dirbti pusmerge. Tu jau nebe vaikas, jau kaip ir panelė. Ir į tave pradeda žiūrėti kaip į žmogų. Niekas nebenučaižydavo botagu per „padalkas“ už gyvuliams zyliojant ištryptus pasėlius. Bet tapus pusmerge, gyvenimas nepalengvėjo. Atvirkščiai: reikėjo daugiau fizinių jėgų, kad nudirbt visus suaugusiųjų darbus. Ir keltis dar anksčiau...

Ėjo laikas, Marcelė iš pusmergės tapo merga. Brendo, stiprėjo, gražėjo, jau ir duonos kąsnis būdavo sotesnis, nes prie puodų dažniau reikėdavo sukiotis. Padėdavo dėdienei jos vaikus augint, sakydavo, kad jiems košes skanias virdavo. Iš vaikų mylimiausias buvo Vytukas. Gal, kad vyriausias?.. Būdavo, išbučiuos jį visą nuo galvos iki kojų.

Marcelė, kaip ir kiekviena mergina, turėjo pasirūpinti savo kraičiu. O kokia puiki audėja buvo! Nežinia, kas ją išmokė šio meno. Kraitį išsiaudė ir šeimą milų ir milelių rietimais aprūpino. Anuomet niekas nepirkdavo patalynių ar staltiesių. Ūkininkai augindavo pulkus avių, kirpdavo jų vilną ir moteriškėms visai žiemai užtekdavo verpimo, audimo, mezgimo. Kraičio skrynioms pilnėjant, laikas buvo jaunikio dairytis. Marcelė nebuvo aukšta, bet turėjo ilgas, juodas kasas. Senose nuotraukose matyti, kad ir veidelio dailaus būta.

Pamenu, kaip mama nepiktai savo dukterį Eugeniją bardavo, kai ta su draugėm eidavo į vakaruškas. Sakydavo, ar jums ne sarmata eit bernų pačiom ieškot! Mus berniokai patys atvažiuodavo pasiimt... Marcelė po sunkių dienos darbų nesijausdavo pavargusi, tad mielai šokiuose lankydavosi. Kaimo gryčiose būdavo ne tik šokama, bet ir dainuojama, žaidžiama įvairius žaidimus. Gryčios šeimininkas ilgai neleisdavo trypt, liepdavo eit namo, primindamas, kad anksti reiksią prie ruošos keltis.

Marcelė pasakojo, kad ją norėjo vest darbštus kaimo bernužėlis ūkininkas Bernatonis iš Anykščių rajono. Patiko jis ir Marcelei, mielai būtų už jo ištekėjus, bet buvo pasakyta, kad: „yra vyresnė Marcelės netekėjus sesuo Ona, tad dangčio nenukėlus iš puodo barščių nepasrėbsi“... Ir ištekėjo Ona už to paties Bernatonio. Ir pagimdė jam dešimt vaikų. Onos vyras buvo be galo geras ir darbštus žmogus. Jis ne tik dirbo visus ūkiškus darbus, bet mielai padėdavo žmonai vilnas verpt, kojines, pirštines megzt. Žmonai susiruošus gimdyt, abu lipdavo ant pečiaus ir pats priimdavo vaikus - pabūdavo pribuvėju. Seniau moterys buvo stiprios ir tvirtos, lengvai pagimdydavo.

Duktė Palmira prisimena vieną įvykį, kada jau pati buvo suaugusi. Sako, mums su tėvais būnant virtuvėje, pamatėm nuo autobusų sustojimo pusės takeliu ateinant kažkokį vyriškį. Įėjęs į trobą pasisveikino, pakalbėjo apie šį bei tą, pasisakė esąs Stankevičius ir pradėjo pasakoti kokiu reikalu atvažiavo. Jį, pasirodo, daug metų griaužia sąžinė dėl Marcelės. Jaunystėje šokiuose jis juokais numovęs nuo Marcelės piršto auksinį žiedą ir nebegražinęs. Tad dabar atvažiavęs atsiprašyt ir vis kartojęs apie sąžinės graužatį. Pasisiūlė nors pinigais atsilygint, mat žiedo nebeturįs. Tėvai nesutiko, bet jis vis tiek paliko kažkiek rublių. Palma pastebėjo, kad mama iš karto tą vyriškį pažino, buvo kaip nesava. Kokia likimo ironija: tąsyk mama ruošėsi dėtis naujus dantis ir tuomet buvusi beveik be dantų, o pokalbio metu turėjo ir kalbėt ir juoktis iš tų prisiminimų. Nekaip ji tada atrodė. Palmai mamos pažįstamas patiko, sako tai buvo aukštas, žilas, mėlynų akių, gražių veido bruožų vyriškis. Sako, netgi dabar, senstelėjęs, jis atrodė gražus. Dar ne kartą po to Palma jį matydavo prie parduotuvės „Stumbras“ turgelyje prekiaujantį daržovėmis. Neaišku, kiek dar buvo tų jaunikių iki Juozapo Šimonio...

Surdegy vykdavę kermošiai ir į atlaidus iš artimesnių apylinkių atvykdavo aibės žmonių. Atvažiuodavo pakermošint pas vietinius gyventojus ir toliau gyvenantys giminės. Netoli nuo Tuskenių gyveno ūkininkai Vizbarai. Tad pas juos, ar tai balius, ar pakermašys dažnai atvažiuodavo į lineiką įsikinkę arkliuką giminaičiai Elžbieta ir Stanislovas Šimoniai iš Subačiaus parapijos, Skverbų kaimo. Kartu jie veždavosi ir savo sūnus: Petrą, Juozapą ir Povilą. Gražūs tai buvo berniokai. Vizbarai į pakermašį susirinkusiems giminaičiams ruošdavo vaišes, padarydavo alaus. Pakviesdavo ir artimiausius kaimynus. Seniau pasiturintys ūkininkai ir šiaip keldavo balius: tai vardines, tai krikštynas ar vestuves. Tad ir važiuodavo giminaičiai į svečius. Tokiuose baliuose Marcelė ir susipažino su Juozapu. Neaišku kiek jie draugavo ir kokia ta jų draugystė buvo, ar dažnai susitikdavo. Kelias tai tolimas buvo, dažnai nesulakstysi. Kaip ten bebuvo, bet Juozapas piršlius pas Tuskenius siuntė. „Nuogos plikos“ Marcelės į svečią šalį Tuskeniai neturėjo teisės išleisti. Kadangi ji buvo našlaitė, tad kokią dalį skirti kraičio, svarstė kaimo taryba. Marcele kraičio gavo tiek, kiek priklausė, atsižvelgiant į namuose augančius dar tris vaikus. Į Skverbus Marcelė išsivežė didelę margą kraičio skrynią, pilną prikrautą pačios austų staltiesių, patalynių dar ir dabar esančių. Parsivedė ir dvi karves: žalą ir palšą. Kiek daugiau ko buvo skirta, pinigu kiek - neaišku.

(Bus daugiau)

Elvyros prisiminimai iš mamos pasakojimų

Visa Šimonių šeima: tėvas Juozapas, motina Marcelė ir vaikai: Jonas, Eugenija, Elvyra, Stasys ir Palmyra

Dalia, Gražina, Eugenija, Jonas, Palmyra ir Elvyra

Marcelė prie namų, ant kelių laiko Stasiuką

Juozaspas-gaspadorius kieme.

Šimoniokų vaikystė

Didelės permainos įsisuko į Šimonių šeimos gyvenimą. Po ilgos pertraukos gimė jauniausias šeimos narys Stasiukas. Tai buvo 1950 m. Jį tėvai atsivežė iš Subačiaus ligoninės. Mūsų šeimoje visi žinojo kaip atsirado šiame sviete: Augenę atnešė gandras, Joną rado kopūstuose, Palmą atnešė pamiškės Damakauskienė iš miško, tik aš viena nežinojau iš kur atsiradau. Kai mamos klausdavau, ji tik nusijuokdavo. Mama, Stasiuką suvysčius, tvirtai susukdavo į siaurą ilgą juostą, kaip kokoną. Sako, taip geriau miega. Kol mama ruošdavos ar eidavo į kolūkį, mažą vaiką palikdavo mums prižiūrėti. Bet kai devynios auklės, tai vaikas be nosies. Mes, vaikai, mažąjį broliuką mylėjom, bet turėjom ir savų reikalų. Tad, būdavo, laikant ant rankų, jis ir ant grindų atsidurdavo. Porą kartų Stasiukas stačia galva nuo pečiaus buvo paleistas. O tai iš aukštai, be kėdės neužlipsi. Gal dėl tos nepriežiūros jis labai vėlai pradėjo šnekėti, gal trejų, o gal keturių metų. Be „mamos“ ir „tetes“, pirmas jo ištartas žodis buvo „ort“ - tą gerai atsimenu. Kiek mums buvo džiaugsmo! Nepaisant auklėjimo spragų, Stasys išaugo į gudriausią mūsų šeimos narį.

Seniau niekas neduodavo atostogų vaikams augint, pagimdei - ir eik darban. Mama mažąjį Stasiuką mylėjo ir lepino, neatsimenu, kad kada nors jis būtų buvęs nubaustas. Mes, vaikai, tuo ir naudojomės. Kartą sudaužiau „baklažkę“ su spanguolių sunka, o mamai paklausus, kas sudaužė, atsakiau, kad Stasiukas. Mama tik liūdnai pasižiūrėjo į jį ir nieko nesakė. Gaila uogienės, juk taip mažai jos turėdavo, kol buvo maži vaikai. Vieną kartą mes su Palma prižiūrėjom Stasiuką ir įsinorėjom valgyt. Išsiėmusios iš „dukofkės“ blynus, žiūrim, kad keli blynai juodai prisvilę ir sumetėm, kad gerų blynų per mažai trims. Tad pradėjom Stasį kalbinti, kad jis valgytų tuos susvilusius, atseit, tai tėvas juos medum ištepė, todėl tokie juodi. Na ir valgė broliukas, net visa burna buvo juoda. Mama paprastai tokius nenusisekusius maistus kiaulėms atiduodavo, šįkart nepagalvojo, kad sukirsim. Nelaimė buvo atsitikus ir prie pačios mamos akių. Kai Stasiukui buvo gal tik metukai, vieną rytą jis lėkė link mamos ir įpuolė į dubenį su karštu vandeniu. O skausmo buvo! Ilgai tada reikėjo gydyt pūslėm nuėjusią koją. Labai skausmingi buvo perrišimai. Tiek apie jauniausio šeimos nario pirmus metus.

Nors augom be televizoriaus, kompiuterio, brangių žaislų, nemanau, kad vaikystė buvo skurdi. Pamenu, kad Stasys iš žaislų turėjo tik barškutį, Jonas – balto aliuminio tamsiai rudą nedidelį sunkvežimiuką, o mes trys seserys – tik vieną lėlę. Ta lėlė buvo pirkta ar padovanota vyresnei seseriai Eugenijai, o mums ji jau teko beveidė skudurinė, be drabužių. Mes su Palma ją ragana praminėm. Na ir rengdavom mes ją, stačiai įvarydamos mamą neviltin. Apžiūrėjusios spintą, pamatėm mamos dvi gražias šilko sukneles, dėdės iš Amerikos atsiųstas. Oi darbo turėjom, kol sukarpėm ir prisiuvom lėlei suknelių. Toks ten siuvimas, paprasčiausiai sukarpėm gabalais ir skyles galvai pralyst padarėm. Na ir kliuvo tada mums, juk mama taip neturėjo gražių drabužių, kadangi parduotuvės būdavo tuščios, nebent kokia spekuliantė kada atnešdavo. Tokiu būdu suknelėms buvo panaudoti ir tėvo dveji marškiniai. Kadangi lėlė tebuvo viena, teko jų prisigamint pačioms. Paslapčia nugvelbdavom iš spintos mamos skarytes ir prikimšusios skudurėlių, užrišdavom, taip suformuodami lėlės galvą. Mamai susiruošus kur išeit, skarytes rasdavo su išduobtom duobėm. Taip lengvai jų neišlyginsi, nes angliniai lygintuvai lėtai įkaisdavo. Vėliau, kai jau buvom paaugę, likę vieni namie, įpuolėm į stakles, mamos audžiamo milelio. Didžiausi „audėjai“ buvo Jonas su Eugene, Palmai, rodos irgi teko paausti, tik manęs neprileido artyn. Prisimenu, kaip Jonas net prigulęs šaudyklę tik mėto į abi puses, tik pakojus mina. Mamai sugrįžus vėl mūsų kupros nukentėjo, juk ji audė su rašteliu, o mes vaikai pridarėm bent metrą jovalo, kurį teko išmest. Dar daug kartų teko „beržinės košės“ ragaut.

Esu dėkinga likimui, kad mums vaikams skyrė daug gerų žmonių, paįvairinusių vaikystę. Būdami maži turėjom ir savo „labanakt vaikučiai“. Tai buvo atlydėlė valkataujanti iš Panevėžio Kaziūnė. Ji apsigyvendavo ant pečiaus, tai būdavo jos „kambarys“. Vakarais ropšdavomės pas ją ant pečiaus ir klausydavomės jos gražių pasakų. O tų pasakų ji mokėjo nemažai. Nepabosdavo net ir po kelis kartus klausytis. Kartu būnant mamai, mes abejoms išpindavom kasas ir šukuodavom jų ilgus plaukus, o paskui supindavom vėl. Gaila, bet Kaziūnė mėgo išgert ir kiek su mumis pagyvenus, vėl dingdavo iki kito karto. Ji apsistodavo pas žmones, tai vienam kaime, tai kitam. Žmonės jos nevydavo lauk, pasigailėdavo, nes ji buvo sąžininga ir padėdavo atlikt įvairius ūkio darbus.

Mūsų gyvenime gilų pėdsaką paliko dar viena šeima. Tai Ūselių šeima su dviem mūsų amžiaus vaikais – Jūrate ir Gediminu. Antanas Ūselis buvo buhalteris ir buvo paskirtas dirbt į spirito varyklą. Apsigyveno jie gretimame kaime pas Žiūrą Albiną. Po daugelio metų aplankius juos Druskininkuose paklausiau, kaip jie susidraugavo su mūsų šeima. Onutė Ūselienė tada pasakė, kad mūsų mama virdavo labai skanias sriubas, o jos vyras Antanas pas mus valgydavo pietus kartu su kitais varyklos „ponais“. Mes vaikai labai laukdavom ateinant Ūselienės su vaikais, o tuos vaikus mes labai pamilom. Nuolat klausdavom mamos, kada ateis Jūratė su Gediminu. Mūsų klėtyje jie gyveno vieną vasarą iki pat žiemos, kol neišsikėlė pas Jurkevičius. Laimingos tai buvo mūsų vaikų dienos su jais: ko tik mes neprigalvodavom, kokių žaidimų neprižaisdavom, visos pakrūmės kartu išuogautos, aukščiausi medžiai išlaipioti, net į tualetą dažnai kartu eidavom. Vogdavom iš gūžtų kiaušinius ir eidavom už tvarto purvo „bandelių“ kept. Buvo išardytas geras tėvų arpas ir padaryta iš jo „mašina“. Buvom surengę iškilmingas šuns krikštynas pirty tada Jonas buvo aprengtas kunigu, o „altorius“ buvo krosnis. Visko neišvardysi. Bet viskas, kas gera, kada nors baigiasi. Taip baigėsi ir tas šviesus periodas su ta šeima. Ūseliai išvyko gyvent į Druskininkus, tada jie jau turėjo ir sūnų Arvydą.