Popiežius Jonas XXIII

Foto iš: http://www.congregationaldevelopment.com

2014 04 27 (Per Atvelykį, Dievo Gailestingumo sekmadienį) Pal. Jonas XXIII kartu su Pal. Jonu Pauliumi II bus paskelbti šventaisiais.

Mano pagrindiniai principai lieka tie patys: nuolankumas visuose dalykuose, ypač kalboje, vienybė su Dievu

ir Jo valia, ne tik savo. (Popiežius Jonas XXIII)

Du epizodai

Keletą dienų po to, kai buvo išrinktas Popiežiumi, Jonas XXIII gavo laišką iš dvylikamečio berniuko Bruno: „Mano brangus Popiežiau, esu neapsisprendęs. Noriu būti policininkas arba Popiežius. Ką manai?“. Naujasis pontifikas nedelsdamas atsakė: „Mažasis Bruno, jei nori mano nuomonės, išmok būti policininku... Kiekvienas gali tapti popiežiumi ir to įrodymas yra, kad juo tapau aš. Jei kada būsi Romoje, atvyk į susitikimą. Man būtų malonu pasikalbėti apie visa tai su tavimi“.

Per įtemptas dienas dėl Kubos raketų krizės 1962 m. amerikiečių žurnalistas N. Cousins veikė kaip pasuntinys pristatantis laiškus tarp Dž. Kenedžio, N. Chruščiovo ir Popiežiaus Jono XXIII. Kai Cousins buvo susitikęs su Popiežiumi, kad praneštų apie susitikimą su Chruščiovu, jis prisiminė, kaip Popiežius, kurį jis matė pirmą kartą, rado būdą, kaip palengvinti bendravimą. “Turime daug ką aptarti“ – tarė Popiežius, – „Tiesiog atsiminkite, kad esu paprastas žmogus: turiu dvi akis, nosį, labai didelę nosį... Jauskitės visiškai atsipalaidavęs. Kalbėsimės kaip žmogus su žmogumi.“

Šie du epizodai perteikia šilumą, gerumą ir nuolankumą, t.y. savybes, kuriomis nuolat apibūdinamas Popiežius Jonas XXIII ir kurios jį padarė vienu iš labiausiai mylimų popiežių.

Žmogus (tikrasis vardas Angelo Giuseppe Roncalli), kuris vėliau buvo pavadintas „Geruoju Popiežiumi Jonu“, gimė 1881 m. lapkričio 25 d. mažame kaimelyje Bergamo provincijoje, Italijoje valstiečių šeimoje.

Kai buvo vaikas, Angelo augo tikėjimo atmosferoje. Šeima kasryt dalyvaudavo Mišiose, o vakarais kartu melsdavosi. Tai buvo labai svarbu jaunojo Angelo dvasiniam formavimuisi.

Vaikystė ir užrašai

Kai buvo 12 metų, Angelo išlaikė egzaminą, kuris jam leido vykti į katalikų mokyklą, kurioje jis įgijo gerą vidurinį išsilavinimą. Kol buvo paauglys, jo gyvenimas buvo visiškai orientuotas į dvasinį gyvenimą ir norą tarnauti Bažnyčiai būnant kunigu. 14 – metis berniukas ėmė rašyti užrašus ir tęsė juos ateinančius 67 metus. Vėliau jie buvo publikuoti, kaip geriausia dvasinė autobiografija. Pirmajame keturolikmečio įraše išvardintos dvasinės praktikos, kuriomis Angelo norėtų užsiimti. Pirmiausia – išsirinkti dvasios vadą iš pačių pavyzdingiausių ir protingiausių, kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti. Užrašuose jis apibūdina tai, ką norėtų atlikti kasdien, kas savaitę, kas mėnesį, kas metus...

Kasdien

• Nubudęs skirti bent ketvirtį valandos maldai, bent ketvirtį valandos dvasiniam skaitymui;

• Prieš vakarienę peržvelgti būdus, kurie gali padėti atsikratyti ydų ir jas pakeisti dorybėmis;

• Atidžiau perskaityti ir apmąstyti skyrių iš Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“.

Kas savaitę

• Išpažintis; pasninkas penktadienį ir šeštadienį; Šiomis dienomis skirti papildomą ketvirtį valandos dvasiniam skaitymui, jei įmanoma, kurios nors bažnyčios tyloje; Susitikti su dvasiniu vadovu dėl atskaitomybės.

Kas mėnesį

• Paprašyti vieną iš labiausiai pavyzdingų ir uolių draugų stebėti tavo elgesį ir atvirai, bet geraširdiškai įvardinti trūkumus;

• Tartis su dvasiniu vadovu dėl pastebėtų trūkumų ir geriausių būdų juos ištaisyti.

Kas metus

• Atlikti dvasines pratybas pagal Ignacą Lojolą; Prieš einant metinių atostogų konsultuotis su dvasios vadu, prašant patarimų, kad laiką naudotum dvasiškai naudingai.

Datos: 1900 m. Angelo baigė Bergamo dvasinę seminariją, o 1904 m. baigė Romos popiežiškąją seminariją, tapo teologijos daktaru. 1904 m. įšventintas kunigu. 1905–1914 m. buvo Bergamo vyskupo Radinio Tedeskio sekretoriumi, Bergamo kunigų seminarijos profesoriumi. Per Pirmąjį pasaulinį karą veikė kaip Italijos kariuomenės sanitarinės dalies puskarininkis, vėliau – karo kapelionas.

1921–1925 m. Romos kurijos Tikėjimo doktrinos kongregacijos tarnautojas ir Laterano universiteto dėstytojas. Nuo 1925 m. titulinis Aeropolio arkivyskupas ir apaštalinis vizitatorius Bulgarijai, nuo 1931 m. apaštalinis delegatas Bulgarijoje, nuo 1934 m. Turkijoje ir Graikijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą padėjo iš Vengrijos bėgantiems žydams. 1944–1953 m. popiežiaus nuncijus Prancūzijoje. Nuo 1952 m. nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie UNESCO. 1953 m. kardinolas, Venecijos patriarchas. Išrinktas popiežiumi 1959 m. pradėjo rengti Vatikano II susirinkimą, vykusį 1962–1965 m. 1960 m. įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą. Mirė 1963 m. birželio 3 d. [1]

Patarimai, žvelgiant į Jono XXIII pavyzdį

1. Gyvenk su džiaugsmingu optimizmu. Jonas XXIII praktikavo „džiaugsmingumą visą laiką“ ir atmetė „tamsos pranašų, kurie visada prognozuoja nelaimes, tarsi pasaulio pabaiga būtų čia pat“ balsus.

2. Prašyk, kad kiti melstųsi už tave. Kai tapo žinoma, kad taps kardinolu, jis parašė savo šeimai, kad pasidalintų naujiena ir paprašytų jų „Melsti Dievo, kad padarytų geru, taikiu ir švelniu kardinolu“. Kai susiduri su sunkiu sprendimu ar svarbiu gyvenimo iššūkiu, prašyk artimųjų maldos.

3. Sumažink kriticizmą. „Matyk viską, nepastebėk daug, taisyk mažai“ – šventojo filosofija. Mažink kriticizmą – būsi laimingesnis. Taip pat tavo šeima ir draugai.

4. Praktikuok santūrumą. Sek patarimu: „Mano prigimtis yra per daug kalbėti. Paruoštas liežuvis yra viena iš gerųjų Dievo dovanų, bet su ja turi būti elgiamasi atsargiai, pagarbiai ir saikingai“. Kad būčiau laukiamas, o ne įkyrus.

5. Skaityk dvasinių gyvenimų biografijas. Skaitymas apie tuos, kurie yra tapę dvasinio gyvenimo modeliais yra vienas geriausių būdų pagilinti savo dvasinį gyvenimą. Popiežius Jonas mėgo Pranciškų Salezą, vadindavo jį „švelniausiu iš šventųjų“, „nuostabia figūra“. Jis rašė: „Skaičiau apie jo gyvenimą tiek kartų!“

6. Gyvenk tuo, ką skelbi. Visuose savo santykiuose būk vientisumo tarp to ką skelbi ir to kuo gyveni modeliu. „Turiu būti tikras, kad niekada nesakysiu kitiems daryti to, ko nepraktikuoju pats.

7. Būk malonus. Tai buvo Jono gyvenimo tikslas. „Mano ryšys su kitais turi būti paženklintas pagarba, paprastumu ir gerumu, spinduliuojančiu ir giedru gerumu“.

8. Stebėk save. Jonas tai vadino sąžinės tyrimu, ir tai darė visą gyvenimą. Laikas nuo laiko atidžiai ir sąžiningai pažvelk į save.

9. Atmink, kad esi pavyzdys. Esame matomi šeimai, draugams, kolegoms, kaimynams ir pažįstamiems. Būk „teigiama įtaka“. „Žmonės mokosi krikščioniško elgesio socialiniuose ir ekonominiuose dalykuose pagal faktinį krikščionių elgesį šiose srityse“.

10. Nežiūrėk į save pernelyg rimtai. Po kelių dienų, kai buvo išrinktas Popiežiumi, Jono šeimai buvo suteikta speciali audiencija. Ronkaliai įėjo į Popiežiaus apartamentus nedrąsiai ir nervindamiesi atnešė savo dovanas. Valstietiška duona, kumpis ir vynas, įpakuoti į ryškius audinius nukrito ant žemės. Jonas juos nuramino. Jis nusišypsojo ir tarė „Nebijokite! Tai tik aš“. [2]

Parengė: A. J.

! Kopijuojant straipsnį kituose puslapiuose, prašome nurodyti A. Panemunės parapijos pavadinimą.

[1] Pagal http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_XXIII

[2] Pagal https://www.osv.com/MyFaith/DeathandGrieving/Article/TabId/741/ArtMID/13720/ArticleID/4860/John-XXIII--Mystic-Pope.aspx