Šv. Agota (vasario 5 d.)

Paveikslėlio šaltinis: http://www.catholictradition.org/Saints/saints2-4b.htm

Šventųjų užtarimas

„Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus“. Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui, dėl jų pavyzdžio mums. (Pgl. KBK)

Šv. Agota

Vasario 5 dieną minime Šv. Agotą, mergelę, kuri III a. tapo kankine. Agota gimė apie 235 m. Katanijoje, Sicilijoje, kurioje tuo laikmečiu, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Šv. Agota gimė turtingoje ir kilmingoje kataniečių šeimoje. Agotos tėvai buvo krikščionys, Agotą taip pat auklėjo krikščioniškai. Sulaukusi 15 metų Agota pajuto, kad atėjo metas įgyvendinti savo troškimą visiškai priklausyti Kristui. Krikščionybės pradžioje Dievui pasišventusios mergelės savo radikaliai nauju gyvenimo stiliumi tapdavo dieviškumo proveržiu pagoniškame ir jau irti pradėjusiame pasaulyje. Katanijos vyskupas priėmė jos prašymą ir per vieną oficialią ceremoniją, uždėjo jai „flammeum“, tai yra raudoną galvos gobtuvą, kokį anuomet dėvėdavo Dievui pasišventusios merginos. Katanijos prokonsulas Kvincianas, turėjęs progą pamatyti Agotą, užsigeidė jos. Pasitelkdamas persekiojimus leidžiantį Decijaus ediktą, apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu, visiems krikščionims taikytu kaltinimu, ir liepė atgabenti Agotą į Pretorijaus rūmus. Norėdama išvengti arešto, Agota pabėgo ir pasislėpė. Tačiau buvo sugauta ir nugabenta pas Kvincianą. Prokonsulo mėginimai suvilioti

Agotą subliūško dėl tvirto merginos pasipriešinimo. Negalint palaužti šio pasipriešinimo Agota buvo žiauriai kankinama. Šiai nepalūžtant, galiausiai buvo liepta plėšyti jos kūną. Todėl greta Agotos paveiksluose neretai vaizduojamos didžiulės žnyplės. Praradęs viltį nugalėti, prokonsulas liepė sudeginti Agotą ant grotelių. Tradicija pasakoja, kad, ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Agotai mirštant, Kataniją sukrėtė žemės drebėjimas, du žiaurūs Kvincijano patarėjai pakliuvo po griuvėsiais. Žmonės išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Prokonsulas liepė nuimti Agotą nuo žarijų, tačiau po poros valandų ji mirė. Po metų, 252 m. vasario 5 d., mieste išsivežė stiprus Etnos ugnikalnis. Daug krikščionių, taip pat ir nemažai pagonių miestiečių bėgo prie jos kapo, paėmė stebuklingą veliumą ir nunešė prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis; nuo tada šv. Agota tapo ne vien Katanijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau ir nuo gaisrų. Daugelyje šalių atsirado paprotys Šv. Agotos minėjimo dieną šventinti duoną ir vandenį, bei naudoti šias priemones apsaugai nuo gaisrų. Šiandien Šv. Agotos duona tadiciškai laikoma namuose arba gabalėlis duonos vežiojamas savo automobilyje, o keliautojas įsideda į kelioninį krepšį, kad nelaimės kelyje aplenktų. Bet reikia nepamiršti, kad ši palaiminta duona yra tik priemonė, kuri turėtų paskatinti pasitikėti geruoju Dievu. Šv. Agotos, kaip saugotojos nuo gaisrų, vaidmuo gal net ne pats svarbiausias. Agota galėtų būti pavyzdys ir pagalba, siekiant skaistumo.

Jėzau Kristau, visų dalykų Valdove!

Tu matai mano širdį, žinai troškimus.

Tau priklauso visa, kas esu – vien Tau.

Esu Tavoji avis; padaryk mane vertą įveikti blogį.

Tu paėmei mane iš pasaulio meilės ir

kentėjimuose suteikei kantrybę.

Dabar priimk manąją dvasią. (Šv. Agota)