Spėjama, kad šiemet svarbiam, bet retai minimam XVI a. lietuvių raštijos veikėjui, M. Mažvydo pusbroliui ir jo darbų tęsėjui Baltramiejui Vilentui (Bartholomäus Willent, Bartholomæus Wilentus) – 500. Nors tiksli gimimo data ir vieta nėra žinoma, sutartinai laikoma, kad jis galėjo gimti apie 1525 m., Z. Zinkevičiaus spėjimu, pažemaičio vakarų aukštaičių tarmės ruože (aplink Jurbarką, Ariogalą, Tytuvėnus).
Tikslių biografinių Vilento gyvenimo faktų žinoma nedaug. Spėjama, kad pirmiausiai mokslus galėjo pradėti Abraomo Kulviečio 1541 m. pavasarį įsteigtoje liuteroniškoje mokykloje Vilniuje. Tačiau jo pavardė studentų sąrašuose pirmą kartą aptinkama tik 1546 m. rugpjūčio 1 d., kai Bartolomeus Villentatius buvo imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete kartu su Martinus Moswidius (žr. paveikslėlyje žemiau). Šias studijas finansavo Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis.
1546 m. rugpjūčio 1 d. matrikuliacijos sąrašo fragmentas
Nors teologijos mokslus Vilentas tęsė iki 1549 m., Šteindamo Šv. Mikalojaus (ne Sakaimio Šv. Elžbietos, kaip teigiama anksčiau) lietuviškosios parapijos kunigu paskirtas tik 1553 m. (žr. Aleknavičienė 2015). Yra žinoma, kad aptarnavo ne tik šios bažnyčios, bet ir viso Karaliaučiaus lietuvius. Nors B. Vilentas savo 1579 m. knygos pratarmėje teigia, kad dėl sunkios padėties buvo sumanęs persikelti kitur, to nepadarė, nes Karaliaučiaus senamiesčiui priklausiusioje Šv. Mikalojaus parapijoje dirbo iki mirties 1587 m. pavasarį.
Toje pačioje pratarmėje Vilentas užsimena ir apie šeimyninę padėtį, kad turi gausią šeimą, daug vaikų, gimusių iš pirmos ir antros santuokos. Iš vėliau O. Aleknavičienės (2009; 2015) publikuotų laiškų ryškėja, kad 1554 m. jau galėjo būti vedęs, tačiau apie 1570 m. tapo našliu, o antrą kartą turėjo vesti po 1572 m. Antroji žmona Ona Vilentienė (Anna Wilentin) pergyveno vyrą ir rūpinosi jo rankraščiais. Kiek tiksliai vaikų turėjo Vilentas nežinoma, tačiau jo du sūnūs – Baltramiejus ir Kasparas – 1578 m. kovo 17 d. imatrikuliuoti Karaliaučiaus universitete (Aleknavičienė 2015: 66).
Parengta pagal naujausius tyrimus, žr. skiltį Bibliografija
Taip pat skaitykite enciklopedijų straipsnius apie B. Vilentą:
Paminėjimai amžininkų darbuose
B. Vilento pėdsakas lietuvių raštijoje ryškus – jis buvo pirmasis, padėjęs pagrindus liuteroniškajai spausdintų perikopių tradicijai. Būtų galima teigti, kad vėliau Biblijos ištraukas lietuvių kalba leidę liuteronai sekė B. Vilento keliu.
Pavyzdžiui, nors ir nenurodė, bet juo tiesiogiai naudojosi Jonas Bretkūnas, versdamas Naujajį Testamentą ir sudarydamas savo Postilę (daugiau žr. Aleknavičienė 1999).
1612 m. Lozorius Zengštokas perleido B. Vilento parengtą Enchiridioną ir perikopių rinkinį, antraštiniame lape palikdamas Vilento pavardę bei lotyniškąją jo prakalbą.
LMA Vrublevskių bibliotekos kopija (LK-17/6//13622)
1625 m. spalio 1 d. pasirašytame Jono Rėzos psalmyno įvade kaip antrasis po M. Mažvydo besirūpinantis lietuviškais tekstais minimas B. Vilentas.