Europoje ir Artimuosiuose Rytuose nėra regiono, iš kurio nebūtume perėmę kokių nors patiekalų. Šiuo metu daug žmonių gali sau leisti tokį maistą, kokį prieš 200 metų sau galėjo leisti tik karaliai ir didikai.

Pasak prof. dr. Rimvydo Laužiko kasdieninės didikų virtuvės pagrindas buvo mėsos gaminiai (lašiniai, kumpis, dešra, skilandis), pieno produktai (varškė, sūris, sviestas), grūdų, miltų patiekalai. Yra išlikę karaliaus Jogailos, viešėjusio Lietuvoje, kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto pietums skirtų produktų sąrašai. Tuometinę mitybą galima skirstyti į kasdieninį, pasninko ir puotos maistą. Pasninko metu buvo vartojama daug sūdytos žuvies, bet ne atvežtinė silkė, o vietinė – sūdytos lydekos ir seliavos.

Manoma, kad XIV-XV a. Lietuvos didžiąją kunigaikštystę pasiekė agurkai. Kadangi juos valgydavo žalius, tai tiekdavo kaip desertą, pavyzdžiui, su medumi. To paties principo laikytasi ir su kitomis daržovėmis, pavyzdžiui salotos, jeigu valgomos žalios – patiekiamos kaip desertas, o termiškai apdorotos yra priedas prie kitų patiekalų.

Viduramžiais pradėti kepti vafliai. Pradžioje juos vadino ostijomis ir kepė kaip kalėdaičius. Vafliai valgyti ir Jogailos dvare. Tuo metu jau kepti ir meduoliai.

Renesanso laikotarpiu Lietuvą pasiekė daug naujovių. Per karalienę Boną Sforcą atkeliavo alyvuogės, alyvuogių aliejus, vynas, makaronai, lazanijos, tortai, pvz., raugintų kopūstų ar kaštainių ir kt. Miltiniai patiekalai Europos ir Lietuvos dvarų virtuvėse itin išpopuliarėjo 16 amžiuje kartu su itališkos renesanso kultūros banga. Kai kurie tyrinėtojai šį amžių net vadina „pyragų amžiumi“. Itališką kultūrą į Lietuvą atnešė italė Bona Sforca – Žygimanto Augusto motina. Nuo tų laikų didikų virtuvėse gaminami ne tik naliesnikai, bet ir makaronai, skryliai, lazanijos ir tortai. Kaip teigia R. Laužikas “Skryliai arba lazankės yra tolimas, bet tikras romėniškų testaroli giminaitis. Plonos iškočiotos tešlos rombais pjaustyti ir virti gabalėliai, patiekiami su įvairiais padažais ar užpilais, ilgai valgytas didikų dvaruose. XVII amžiuje minimas net kaip puotos patiekalas. Vėliau buvo plačiai kopijuojamas valstiečių virtuvės, todėl ilgainiui tapo tikru lietuvišku etnografiniu valgiu.”

XVI a. ant Radvilų stalo be įvairių žuvų, kurapkų, vištienos, žąsienos ar kalakutienos, buvo ir apelsinų, figų, citrinų.

Baroko laikotarpiu maisto paskirtis buvo pirmiausia nustebinti, o tik paskui pavaišinti. Tada buvo manoma, kas riebu, vadinasi, sveika.

XIX a. viduryje pradėjo kurtis restoranai, įsteigta Kavoliškio (dabar Rokiškio raj.) saldumynų manufaktūra.

Prelegentas pristatė ne vieną tų laikų receptą: „Kepta košė“ su šafranu, „Blynai kaip pagalvėlės“, „Rožės meduje“, „Karpis pagal Radvilas“, „Grietininiai saldainiai“ ir kt.