Garsūs žmonės, gyvenę dvaruose

Gimęs Vilniuje, 1797 m. vasario 19 d. Lietuvių dailininkas, gydytojas, grafikas, skulptorius, vienas iš ksilografinės technikos pradininkų. Bene didžiausio pripažinimo sulaukęs kaip grafikas ir piešėjas, jis paliko ne mažiau ryškų pėdsaką Lietuvos tapyboje, įtvirtinęs joje klasicizmo principus, sukūręs reikšmingų istorinių paveikslų, buitinių scenų, portretų.

Nuo 1816 m. Vilniaus universitete studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, grafiką – pas Juozapą Saundersą, skulptūrą – pas Kazimierą Jelskį. Pirmojoje studentų darbų parodoje eksponavo J. Rustemo tapytų portretų kopijas ir portretą iš natūros. 1823–1829 m. su Vilniaus universiteto stipendija tęsė studijas Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje.

1841 m. vedė Paliesiaus ir Krikonių dvarininko, bajoro Juozapo Piottuch-Kublickio dukrą Emiliją, pasak amžininko, turtingą, kuprotą ir visų keturių vėjų lamdytą senmergę ("bogatą, garbatą ir na wszystkie cztery wiatry pogiętą starą panną“).

V. Smakauskas svajojo būti kaimo gydytoju, gyventi ramiai gamtos prieglobstyje ir laisvalaikiu tapyti paveikslus, tačiau ši svajonė neišsipildė. Neradęs darbo Lietuvoje, jis išvyko į Varšuvą, kur įsidarbino miesto gydytoju. Jam teko skrosti savižudžių ir skenduolių lavonus, tikrinti mėsinių, parduotuvių, turgaviečių sanitarinę būklę, lankyti beprotnamius. Jis taip pavargdavo, kad laiko tapymui beveik nelikdavo, o algos vos užtekdavo užsimokėti už butą.

Smakauskas kelis kartus iš Varšuvos buvo atvykęs į pasiilgtą Lietuvą, po keletą mėnesių atostogavo Kublickių Paliesiaus dvare. Mūsų laikais restauruojant šį dvarą, jo pastatų rūsiuose buvo rasta daug vaistų buteliukų, kitų medicininių indų. 1858 m. V. Smakauskas išėjo į pensiją ir išvažiavo į Peterburgą. 1860 m. jis jau buvo Krikonyse, kur ir mirė, palaidojimo vieta nėra tiksliai žinoma, manoma, kad arba Mielagėnų bažnyčia, arba Kublickių šeimos koplyčia Mielagėnų kapinėse. Antkapinis V.Smakausko paminklas po II pasaulinio karo buvo pavogtas. Vaikų dailininkas neturėjo, kūrybinis jo palikimas ir asmeninis archyvas (laiškai, straipsnių rankraščiai, užrašai) nebuvo išsaugoti. Daugybę piešinių, eskizų E.Smakauskienė išdalino giminaičiams ir pažįstamiems.