1989.11. Moldavija

Dabar rašyčiau MOLDOVA, tada dar buvo MOLDAVIJA

1989.11.05-13

Rudeninis meninis politinis pasibėgiojimas kad neprarast formos. O metų tiksliai neprisiminiau kol neatradau dienoraščio... Tiesa mus tada užklupo Kišiniove neramumai, išdaužytos vitrinos ir atidėtas lėktuvo reisas...

Nekategorinis

Vadas Feliksas Bitinas

Genius, Geniaus draugas Kęstutis, Povilas, Povilo Vaclovas, Jolanta, Volodis, Laima juodoji, Viktorija, Danutė Gudukaitė, Aš, Roma...

keletas nuotraukų>>

Dienoraštis

1989.11.05

Traukinys dar nelaukia, o mes jau būriuojamės perone. Pirmieji buvo Povilas ir Vaclovas. Toliau sekė merginų gvardija. Paskutiniai atbildėjo Kęstutis ir Eugenijus. 9 vagonas. Ačiū dievui, patalynės nieks neperša, o arbatos davė. Ilgai vakaroti nesiseka. Tiesa, dar bandau klausyti, ką šneka apie būsimas keliones Feliksas su Danute, bet akys limpa limpa. Lieka neskaityta "Pergalė". Negali sakyt kad miegu, bet snaudžiu snaudžiu. "Vaikus": Viktoriją, Kęstutį ir Genių, Povilas paguldė atskirai, taigi ir bendra vakarienė nebuvo tokia bendra...

1989.11.06

Apie 6.00 ryto (Maskvos laikas) atsiduriame Bachamač. Ukraina. Senos mūs vėliavos, iš miestelio grožybių tik randame garvežį - paminklą geležinkelininkams ir purviną miesto aikštę su raudonom vėliavėlėm. Kadangi laikas ribotas, bėgam atgal į stotį, bebėgdami dar padedam močiutėm iki punkto nunesti priduoti obuolius... Už šią talką gavome ir pačių obuolių. Iš tos laimės mes su Vika mokomės ukrainietiškai eilėraštuką:

Що с тобе далйб недухб буде?

Боранчику мораль читав Чабан.

А тоi зухвало выпух грудi

Що буде? Вырасте баран...

Vaclovas mus egzaminuoja, bet mes bet kam to eilėraštuko nesakom. Taigi električka į Kijevą. Važiuojam neapsakomai ilgai. Dukart valgom, dukart miegam, fotografuojamės, o dailininkai suspėja daug pripaišyt, ne tik savų, bet ir svetimų... Pagaliau! Roma šaukia. Žiūrėkit Colga, o mes šaipomės ir aiškinam geografiją - Dniepras. Iš Kijevo gavom bilietus į Razvilką ir dar liko pora valandėlių. Taigi puolam į Chreščatiką. Vieni požeminiais perėjimais, taip kad Kijevo nematom taip aiškiai. Man jis visiškai kitoks, kaip tą tolimą vasara vaikysteje kai su dėde Vytu, Tolia malėmės žiguliais po Ukrainą. ir Sofijos soboras, rodos, kitoj vietoj stovi. Bet vistiek toks pat gražus. gal net gražesnis. Univermage nesustojam. Atsiskiriam Feliksas, Vika, aš ir aplankom gastronomą, kur KUKURŪZAI! Paperkam ir bėgam į stotį. Ten jau būriuojasi mūsiškiai. Valodia iš kažkur išgirdo, kad bus blogas oras ir nusiperko skėtį. Į traukinuką. Bildam į tą Razvilką. Šventiška vakarienė. Ypač ji šventiškai atrodė stebint iš antro aukšto. Miegot su Vika kraustomės dar aukščiau į trečią...

1989.11.07

Turbūt būčiau puikiai miegojus, jei ne tas vaikas. Tikra naktinė plaštakė. Dūzgė dūzgė, o kai dūgzt nustodavo, mane baksnodavo...

Ryte einu pasivaikščiot girdžiu balsą iš dangaus: "Ar jau?" Dairaus dairaus, o aplink visi miega. Nieko nesuprantu, ogi žiūriu pačioj palubėj Geniukas nosį iškišęs atsakymo laukia...

Kišiniovo traukinio laukėm 15 minučių. Dar susipažinom su komunikabiliu vietiniu moldavu, kuris siūlo sėsti į video vagoną. Bildam į tikslą.

Ant kažkokio mėsos kombinato jau Moldavijoje plėvėsuoja mūsų trispalvė. Valio! Vėl valgom. Kiek gi galima... ir Viktutė ignoruoja mūsų stalą. Toliau programoje Felikso muzika. Gera...

Išlipam Kišiniove. baisiai švarus peronas. Prisimenu kaip dar Kaune besimokant moldavai pasakojo apie savo šiukšles ir netikiu savo akimis. Tiesa, visur įspėjimai, kad už šiukšlinimą 1 rb. bauda. Pasišaipom, kad jei rublis nukristų - jis irgi jau būtų šiukšlė. Žygiuojam pro centrą į autobusų stotį. Pakeliui pagert balintos kavos. Lenino prospekte šventiška. Besidairant sutinkam ir pirmuosius demonstrantus. Mūsų vėliavų nemažai, bet, deja, beveik visos aukštyn kojom. Didesniu įvykių nelaukdami pasiekiame autobusų stotį. Puošiamės. Pinu kasas Romai ir Vaclovui, o Danutė net nenutuokia, kas jos laukia. Gaunam autobusą į Trebuženus ir bildam į senąjį Orfėjų. Eugenijus subendrauja su vietiniu turistu, sudarinėja žodyną, o mes akis ganom po Moldavijos kaimus, vynuogynus ir t.t. Kelias neprailgo. Štai ir "Zona" (Ivančia) - kalėjimas, už jo stojam ir bildam nuo kalniuko. Apačioj nuostabus vaizdas. Upė uolos, cerkvė, tiltas.

Mūsų gidas skuba į savo stovyklą, o mus siunčia į uolų vienuolyną. Žinoma mes dar spėjam apžiūrėt ir kapinaites. Vienuolynas įdomus. Man didžiulė asociacija su Vardzija (Gruzijoj), bet čia viskas kitaip, gal net truputį jaukiau. Į patį vidų negalima patekti po žemės drebėjimo, bet mes ir nesiveržiam, pavaikštinėjam, pačiupinėjam, gal kas net paragaujam. Uoliena įdomi. Joje atsispaudę suakmenėję kriauklės. Paeinam toliau iki cerkvės, ji neveikianti, dar toliau kažkieno postamentas ant kurio kariuosi aš. Taigi jau yra ir man paminklas.

Grįžtam iki vienuolyno, ten kapinių fone įsikuriam ilgesniam laikui. Valgom TORTĄ. Jis jau su laipsniais, bet dėl to niekas nesirūpina, tik džiaugsmingai šaukia, kad reikia pakartot. Grįžtam prie tilto, ten semiam šaltinio vandenį ir pirmyn į kitą uolą. Aš velniškai nesigaudau. Prisiminiau Tolbačiką (Kamčiatka), Kahisi (Gruzija), Kaznoką (Fanai) ir vos nepuoliau panikon.Paskaičiavau, kad reikės mane ten nešti apie porą valandų ir taip besvajodama užsikoriau ant viršaus. Dieve! Jau viršūnė? Negali būti? Dairaus. Ir kas keisčiausia - aš ne paskutinė ir liežuvis dar ne iki galo išlindęs, ir telipom 45 min. Viršuj nesvetingas šuniukas ir avinas. Prieinam kelią į Ivančią. Bet kalėjimo nebelankom, kertam kelią ir į laukus, į miškeliuką, o ten visuotinas nustebimas, raizgosi po ąžuolų giraitę gebenės. Toliau randam pagrindinių statybinių medžiagų sandėlius, kažkas panašaus į kalkakmenį. dar truputį pasisukinėjam ir prieinam vynuogyną. Lesam likučius. Už vynuogyno sodas. Jame obuoliai. povilas rado durnaropių ir pomidorų. dar toliau graikiški riešutmedžiai. Kertam javų lauką ir jau su nedidele prietema įlendam į miškelį, kur pilna bukų rastų, kur minkšti lapai ir kur stojam ir kuriam laužą. Vakaroti man, Vikai ir Geniui nesiseka. Einam pirmieji miegoti. Vakarinis pasimušimas, prie laužo skamba mums lopšinės. Kęstučio nieks nepriima. O mes išmetėm iš savo kompanijos. taip jis tąnakt šalo vienas.

1989.11.08

Jau girdžiu kaip kažkas krebžda prie laužo, kas drįso atsikelt ankščiau už budinčius? O ten Povilas ir Vaclovas. Atsiskyrėliai irgi sušalo. Bunda kiti. pusryčiaujam ir skubam klajoti po šitą bukų, ąžuolų ir skroblų giraitę. Man linksma. Gebenės kai kur palikę velnio uodegas, kaip lijanos kyla į medžius, po kojom šnara. Pats miškas kaip didelis gražus parkas. Visur pilna takų, kelių ir šernų pėdų.

Einam laukais, ratais ir vis tik išlendam į kelią. Pakelėj darom operaciją Danutei. Ji nelaiminga, kad sunkiai neša, kad buvo apgauta, kad yra nuskriausta ir t.t. Taip tos nelaimės prispausti, mes miškely surandam vos ne čigonų šeimą, kuri papasakoja, kaip surasti šaltinį. Mes jį žinoma radom. Mums gerinasi kažkoks šunelis. Pietaujam, prausiamės ir vėl per miškelį. Sutinkam medkirčius. Dar toliau kelią perbėga stirnaitė, auga rožės ir dar kažkokie įdomūs augalai. Išeinam į kaimą. Čia tai jau ganom akis, namukai vienas už kitą gražesni, šuliniams altoriai, senutė kviečia gerti vyno, o mus veja į priekį griežtas Povilo balsas. Begam į stotelę. Lukašovka ir porą valandėlių šąlam ant kelio. Mušamės. Autobusas pametėjo iki Manos kaimo. Ten norim bėgt į "puvėsius" (vynuogyną), bet sulaiko tokia moteris. Taigi praeinam kaimą ir kopiam į tokį tą naktį atrodantį aukštą kalną. Stojam nakvynei. Čia jau kompanija užsiiminėja Vaclovas. Jis nepakeičiamas šitame poste. Vakarojam, dainuojam 10 dainų ir krentam miegoti. Viktorija atstato alkūnes ir niekaip negaliu šiltai prie jos prisiglausti...

1989.11.09

Ryte vėl rūkas. negi taip ir nepamatysim saulės saulėtoje Moldavijoje?

Tranzuojam. Keleivinis autobusiukas nestoja. Tai mes jį aplenkiam su kitu tranzu ir vėl stabdom. Važiuojam į Karalašą šiltai ir glaustai. Darom vietos Felikso muzikai ir dairomės pro langus į nepakartojamus Moldavijos šulinius. Karalaše truputį pasibėgiojam. Perkam knygas, žodyną, "Buterbrodus"... Apeinam centrinę aikštę, pasibastome po gatvikes. Radom kalakutų pulkelį ant kažkokios neaiškios paskirties pastato. Į vieną autobiką netilpom. Šiaip taip įlendam į antrą. Ir nuostabu! Reikia paeiti apie 5km, o pakeliui vynuogynas. Dabar tai pasiganėm. Už vynuogyno vietiniai siūlo gyvenamą plotą. Deja, Danutės ir Vaclovo balso niekas neklausoir kylam į kalniuką, ant kurio nebežinom kur bėgti toliau. Kęstas vienam sodo gale, Povilas su Feliksu išvis išnyko iš akiračio, Eugenijus šiaušia dar toliau. Anarhija. Vistik suradom kopūstų lauką, kas išgelbėjo nuo psichinės ligos Vaclovą. Vakarojam kas prie laužo, kas palapinėj. Mūsų miegmaišis užsiiminėja skaitymu, kai kas, pvz. Geniukas net poezija. Aš galų gale radau žodyne, kaip moldaviškai "myliu" - "ым". Neskamba. už palapinės chachacha... tralialialia, kas visiškai pataiso Vaclovo sveikatą. Mingam.

1989.11.10

Ryte rūke ieškom didžiausio Moldavijos kalno 492m. Bendraujam jau beveik pilnai moldaviškai. Kokie šaunūs kalniūkščiai, drumstas upelaitis, sodas, arimas, arimas, vėl sodas ir didysis BUKAS. Toliau nuostabi atodanga, skardis, riešutas ant kelio, kapinaitės, koplyčia, medžiai pilni amalo, didžiulis kaimas, cerkvė. Netoli poliklinikos stipriai užpietaujam, nors ir neduoda niekas karšto vandenuko... toliau kasamės iki plento ant kurio TUŠČIAS autobusas į Kišiniovą. Dievas saugo. Sukam į Sirec pas Florą, kur spėjam prisipirkt peilių, o Vaclovas net marškinius už 12 rb.. Flora į mums paskirtą kambarį atneša kibirą šviežio vyno. Visi raukosi, bet visai nieko. Su brinza sunkiau. Politikuojam. Vakare Povilas sakė kalbą - galo nebegirdėjau...

1989.11.11

Į Kišiniovą. Sugedo autobusas. Dabar po miestą ratais suka Povilas. Galų gale radom gel stotį. Dedam daiktus ir bastomės. Aš prisiplakiau prie Valodios, Kęsto, geniaus, kažkas užtruko mamalygos restorane... Azartingai iekom paprastos valgyklos. Gatvėje kažkas netvarkoje. Apdegęs vidaus reikalų ministerijos pastatas, išdaužytos vitrinos. Vakar buvo susidorojimas. Dietinėje valgom su kažkokiais vietnamiečiais, nikaraguiečiais ir skubam į centrą. Politikuojam prie Štefano Didžiojo. Liaudis pasimetus, pilna plakatų ir kirilica ir jau lotyniškom raidėm. Ryt ruošiamas mitingas. Dalyvausim. Vakare važiuojam į Student gatvę. Laukia šviežutėlė mokykla. Prašo elgtis tyliai. Vynas, Kornelija, vakarojam švęsdami Romutės gimtadienį. Naktis... Su Vika tamsiais koridoriais nusigaunam iki aktų salės ir kaip vaiduokliai grojam patamsy pianinu...

1989.11.12

Mitingas neįvyko. Aplankėm turgų. Užsukom į muziejų ir tokia nuoširdi gidė pasitaikė. Gaila, kad reikia skubėti į lėktuvą. Deja, neskridom, nukeltas reisas dėl neramumų, turbūt Minskas atsisakė priimt... Dar darom ekskursiją po naktinį miestą. Aplankėm Brežnevo rezidenciją. Šąla. Vos nepatekom į vestuves. Nakvojam aerouosto viešbuty, gavau kajutę su Viktorija. Kokia palaima užmigt ir atsibust ant to pačio šono...

1989.11.13

Vėl miestas. Tikriau viena dailės parduotuvė. Aerouostas. Ir vis tik skrendam. Minske nuskilo. Tuoj pat traukinys, anglų kalbos pamokos... namai jau vėlų tos pačios dienos vakarą... O kada gi vėl kelionė?