1991 Karpatai
Mano sugrįžimas į kalnus po ensifalopoliradikuloneurito, kuris neišleido kartu su A.Strioga į Pamyrą 1990 vasarą, Leninas liko neįveiktas, o Algis Strioga išėjo 1990.12.25 į Elbrusą ir nebegrįžo...
Nekategorinis
Keliavo:
Kristina Pesliak - atkaklioji mūsų vadė, kuri taip norėjo užtempti mus į kokią nors viršūnę; Dalytė - jauniausias ir sparčiausias grupės dalyvis; Vilė - atkakli naujokė, gydytoja, sugebėjusi nieko nesusargdinti. Aš su ja susipažinau per savo ligas sanatorijoje Palangoje... ir tebebendraujam iki šiol :); Aušrelė - grupės siela, nuostabi dainininkė, žolininkė; Danielius Steikūnas (1968-2009) - šauniausias pasaulyje laužų kūrentojas, vandens nešiotojas, kino režisierius ir nenusakomai subtilus diplomatas; Aš - virėja
Kelionės dienoraštis
1991.05.24
Nuo pat ryto kažkokia kelioninė nuotaika. Vis kirba mintelė: - "Jau šiandien". Va. ir Kristina atbildėjo su gabaritiniu "krepšeliu". Dar subėgios į darbelį ir ruošiamės... Žinoma jau reikia pabaigti krauti kuprinę, o galo vis nematyti. Baisiai didelis žvėris gavosi. Sveriu: 31 kg. Kristina mane gasdina, kad duos mano kuprinę Navickui (Komisaras) panešioti... Bildam į stotį, o ten jau Aušrelė ir Danielius, Sauliuką pasistatę mūsų belaukią... Susirenkam neįtikėtinai greit, o lydinčių tokia nuostabiai didelė krūva susirinko, kad pajuodo dangus ir net pradėjo varvėti lietus... Vadų vadai, Juliukas net iš išleistuvių pabėgo, Vida su spanguoliniais pyragėliais, Puodžiūnas su riešutais, Dalytę visa šeimyna atlydėjo, o Aušrelę visos sesės su pusseserėm... Tiesa, traukinys ne į tą pusę išvažiavo, bet vistik buvo malonu, kad mūsų delegaciją išlydėjo tokie svarbūs asmenys...
Kad važiuoju patikėjau ties Lyda, kai su Vile iššokom į peroną. Subildėjom visi į vieną kupe, susipažinom, užpildėm oficialius dokumentus su 56-os vid. m-los antspaudu, na o vėliau pradėjome naikinti maistą, išgasdinom palydovę, kad patalynės mums nereikia, nupylėm iš jos bako keletą litrų arbatai. Po to prasidėjo azartiniai žaidimai, tik Aušrelė su Vile, kaip šeimyniškiausios moteriškės puolė megzti...
Ir miegutis...
1991.05.25
Rytas Lvove atrodė šaltokas, ilgoka eilė prie bilietų, bet viskas nugalėta ir šiaušiam į miestą... Blaivosi debesėliai, kyšteli nosį saulutė... Gal oras palepins?.. Apžiūrim bažnyčias, pilna alyvų žiedų ir panašių į aerus porų turguje. Inirtingai ieškom kavinės, o surandam tik nuostabių bulkučių su aguonom, Mickevičiaus paminklą ir, žinoma paštą iš kurio siunčiame sveikinimo telegramas Feliksui ir kitiems svarbiems namie paliktiems asmenims. Po pietų traukinys, visi apsnūdę, o Kristinai labai sekasi bendrauti su vietiniais. Jie labai nustebę: "Ko jūs ten vaikštot? Va važiuojam pas mane į Rachovą, suvežiosiu pasižiūrėti į Goverlą su motociklu"... Va ir Kvasy. "Draugai" mus išlaipina, pamojuoja ir palinki gero oro. Siurbtelim mineralinio vandenėlio iš tikro šaltinėlio ir dui į kalniuką, statom namuką. Verda vakarienė, kažkur už medžių viršūnių kyšteli nosį mėnulis, o aplink žvaigždės ir didžiulis mūsų pasiryžimas - rytoj lipsim!..
1991.05.26
Azimutas į Bliznicą! Pasirodo tai tas pats gražus kalnas, kuriuo gėrėjausi pirmą kartą būdama Karpatuose. Palei upeliuką vingiuoja kapitalinis kelias pasipuošęs žaliu mišku ir nuostabiom uolelėm. Dar toliau staigiai metamės į bukų giraitę, kur Aušrelė tuoj nustato iš kokių sėklų ir kaip jie dygsta. Sutinkame didžiulį būry avių su skambaliukais.
Piemenys nurodo kur per polianką pro žinką galim rasti kelią. Sukam lanką, verdam ties išvarta pietus ir po truputį kopiam. Radom varveklių! Kyla vėjelis, žeria sniegelį, jau ir pūgelė neša mus į kairį šoną ir viršūnėlių nebeaplankom. Vos ne klupdama keturiom užslenku ant balno, prie turo lentelė su liūdnu eilėraščiu, ten 1990.01.26 žuvo keturi turistai. Bildu žemyn, tai jau man geriau sekasi, link bendražygių, kurie kantriai šąla manęs laukdami... Nustatom azimutą į tris iš tolo gražiai atrodančias trobelytes ir pirmyn... Vėjas iš nugaros. Deja, - trobelės, toks pavadinimas tinka tik iš tolo, arčiau - tai sulūžę tvartai. Tiesa, savo įkaitimą ir pasiryžimą kopti, prieš tas trobeles dar suspėjam atšaldyti sniego su ... ledais. Pakrikštijom Dalytę su Vile... Už tų kiaurų trobelyčių radom piemenų namelį, kuriame kūrėm, rūkėm, šalom, drebėjom. Nuo vėjo drebėjo ir mūsų namelis. Jis kiaurokas, bet priglaudė šauniai.
Nors dūmai akis ir graužė, bet neužmiršom padainuot Kanklių baigiamojo proga...
1991.05.27.
Aušta, o snigti ir pūsti vėjūkštis nenustoja. Lauke pragaras, todėl tupim dūmuose net nekišdami iš mūsų nesandarios trobelės nosies. Tik mūsų narsusis Danielius laksto lauk ir atgal lyg patrakęs: neša vandenį, vėdina dūmus ir dar spėja mus visas paguosti, kad būna dar blogiau.
Po pusryčių (Aušrelė privirė labai skanių žirnių), apie pietų metą išbildėjom į radialinį. Padarom ekskursiją į gretimą trobelytę, kuri daug mažesnė, bet irgi ganėtinai jauki. Miške smagiau, o mūsų trasa snieguose ir vėjuose. Ryt gal ir kilsim, o šiandien švenčiam Felikso gimtadienį. Dainuojam, miegam ir žiūrim filmukus apie drakoną ir Raudonkepuraitę. Feliksai, su gimtadieniu! Sėkmės ir laimės! Būk laimingas, kaip ir mes šitoje vėjų pagairėje, šitoje trobelėje su pasaga ant durų su dūmais akyse, su Aušrelės dainom...
Dieve, dieve, kur aš Vilę ištempiau. Žadėjau vyno upes, žiedų jūras, ištisą poilsį... O ji jau taip kantriai kentėjus, mane pagasdino, kad atkeršys kokiais kitais būdais (kad tik nepaliktų manęs be varškės vakarienei).
Dalytė, kaip vyturiukas čirškia ir džiaugiasi, kad į mokyklą nereikia eiti, Kristina vis matuoja žemėlapius, Aušrytė dainuoja, o Danielius dirba drakonų tramdytoju, vilku, Raudonkepuraite ir baisia jos senele - medkirte, kūrike...
O aš godoju, kad Karpatai man kartojasi su savom pūgom, sniegais ir noru vėl į juos sugrįžti. Taigi teisus mano bendradarbis: kalnai iki bambos, bet oi kokie gali jie būti!
Į vakarą sniegelis tirštėja. Ar per šitą naktį neužoustys?
Valgom medų skaitom paskaitas apie VFR Naująjį kiną ir toliau švenčiam Felikso gimtadienį. Ta proga, vakarų pusėje, išlindo šiokia tokia, balta kaip sidabro pinigas, saulelė. Valio! Jau šviečia apie 5 minutes. Dar truputuką ir rytoj pulsim eiti toliau.
1991.05.28.
Ryte paliekam dūmų ir vėjo pakriūtę ir šokam per upelaitį, per lomą į kalnagūbrį. Eisim link Rachovo. Iškart lyg ir matėm vaizdų, sutikom piemenų, o kai įlipom į kalnagūbrį, aptraukė toks rūkelis, kad daugiau kaip 5 m nesimatė. Svarbu buvo nepamesti priekyje einančio. Kalneliai snieguoti... Tolumoje išgirdom civilizuotą motorą. Artėjam prie Pirilisok prijuto. Pietaujam, o tuo metu papūtė vejelis ir išlindo pro rūkelį nuotabi panorama...
Einam žvalgybom link Bilinos, sutikom prie tikrojo "Pirilisok" 4 girtus su arkliais. Pirmiausia puolė man pirštis, o po to aprodė visus kelius į Biliną ir dar 50m pavežė link mūsų stovyklos.
Danielius su Dalytės pagalba jau buvo atrakinęs tokį namą ir prišildęs kambarį. Taigi trys žmogiukai: Dalytė, Aušrelė ir Danielius sutūpę palei sieną laukė mūsų tikroj namų aplinkoj. Prisivirėm saldžios sriubos tiek, kad net arbatos nesinorėjo ir ėjom gulti su viltim, kad šalta nebus...
1991.05.29.
Deja. Vilei skauda kaulus, visi apšalę skubam pabėgti iš šitos nakvynės. Mus stabdo taip ilgai neužverdanti arbata... Bildam į pakalnę puikiu rudenišku mišku per šnarančius lapus, sukiojamės serpentinu, kai kur kampiuką nukertam. Prie upeliuko pietaujam ir bepietaudami pamatom saulės kraštelį. Truputį po pietų įeinam į kaimą pro nuostabią užtvanką ir krioklius. Net neaplankę krautuvių ir mineralinio vandens, išpuolam į geležinkelio stotį su idomiu veikiančiu varpu ir močiute, kuri parduoda bilietus mažyčiame pilname gėlių kambarėlyje ir pavaišina arbata. Į vagoną lipam su garuojančiais puodukais rankose. Apie 16.00 išvažiuojame į Jeremčią. Dalytė skaičiuoja kalnus ir sustojimus. Oras visr nekoks - nebus svetinga turbūt ir Jeremčia. Bet bandysime dar truputį pasibėgioti...
Jeremčia. Aplankom kioską PID VIDIPADOM, kur gaunam gramą chalvos ir pakvietimą apsilankyti ryt, iš tolo patikrinam ar dar tebėra tas VIDIPAD ir prisipirkę keksiukų, sausainiukų šiaip taip išsprunkam iš miesto, nes niekas nenori parodyti kelio į Dovbušanką. Galų gale... Ir štai sėdime nuostabiame apvirtusiame, apkapotame miške prie laužo ir vėl gera, gera, gera. O Danielius šviečia, o Aušrelė verda ir man taip šilta ir arbata jau užvirė. Rokiruotė, dabar šviečia Dalytė, o Kristina registruoja pravažiuojančius traukinius, o Vilė kažką sau dūmoja ir linguoja į negirdimos muzikos taktą.
1991.05.30.
O naktis! Naktis!.. Bet ir ji neatbaidė nuo lipimo į prijutą. bandysim grįžti tik rytoj. Naktis jau dabar ne taip baisiai atrodė, bet kai pradėjo semti, buvo ne juokai. Iškart šlapau, po to šalau, po to Vilei panosėn atsukau kojas, po to sėdėjau, po to vaikščiojau aplink palapinę, po to tupėjau, po to visus sukėliau, o po to gulėjau ant Danieliaus, Aušrelės ir Kristinos kojų, ant manęs gulėjo Vilė, ant Vilės Dalytė ir t.t. Atsikėliau 6 valandą ir beviltiškai bandžiau įžiebt lauželį. Gerai, kad į pagalbą atėjo Vilė.
Radom kažkokią mėlyną markiruotę ir drožėm pirmyn. Deja, apart kapų kalpakovcų partizanams, nieko neaptikom. Gražūs vaizdai irgi neatsivėrė. Taigi ir viskas. Prieinam pievelę, stojam naktelei, o ryt traukinukas... O gaila, kad tiek mažai džiugių akimirkų ir tiek ekstremalių sąlygų padovanojo mums oras... Gera, tik kad geri žmonės aplink...
1991.05.31.
Vakar šventėm Aušrelės gimtadienį ir žygio galą... Kristina padarė tokį nenusakomai skanų ir gražų tortą, kurį benatant sušveitėm, o aš nugramdžiau stalą taip, kad nereikėjo nei plauti, nei dulkinti. Danielius ištraukė jų vestuvinės Maderos..., nuo kurios šiandien taip norisi miego ir taip nesinori lįsti iš palapinės. Mūsų "pusė apelsino" vėl šlaputė, bet Vilė mane šianakt gelbėjo ir labai gerai išsimiegojau. Todėl pratęsdama sapną, kad Kristina vietoj markiruotės prikavino sūrio punktipse, sėdžiu čia, o jie valgo manus. Aš, tiesa, jau trečia diena badauju... bet niekaip man nesiseka, nes visuomet išgramdau puodus.
Vakar lipdami sutikom labai įdomų juodą su geltonais taškais driežą. Tiesa, jis buvo apsimiegojęs ir mes suspėjome jį nufotografuoti. O dabar girdžiu, kaip Danielius upelyje matė plaukiojančią plaukuotą gyvatę.
Valio! Lyg ir iki pietų būsime šitoje pievelėje, kur šone šniokščia upeliukas, o keliu pro šalį vis kas nors nueina ar nuvažiuoja. Aplink apaugę kalneliai, kur medžių spalva nenusakoma: spygliuočiai tamsūs, o lapuočiai šviesiai žali ir kalnas nuo jų taip puikiai margas.
O dabar labai daug valgom, o aš ypač. Visi valgo burokėlius su rugštynėm, o aš su Kristina individualiai verdamės grikių su grybų padažu...
Sėdžiu šalia Danieliaus, o jis nejuda ir kaip sugedus plokštelė perka chalvą. Iki Jeremčios palydėjo smagus lietutis, o ten iš tiesų chalva be kuponų, išprašytos kojinės ir piniginė ir filma apie gražią indišką meilę, kai galima nugalėt nenugalimus sunkumus. Vakarinis pasivaikščiojimas palei Prutą ir ge. stotis, kur šauni močiutė pasaugojo mums kuprines. Vakarienė su cibuliais ir tomatais...
1991.06.01.
Traukinys į Lvovą užmuštas ir 4.09 išriedam. Lvovas pasitiko su saulute. Pasidedam kuprines ir važiuojam į centrą. Kristina susapnavo kaip vadinasi garsiosios Lvovo kapinės tai mes ir traukiam ten. Net bulkutes su aguonom atidedam vėlesniam laikui. Deja, mane su Vile pagauna noras būtinai padaryti kokį nors gerą darbą. Proga, žinoma, atsiranda - lydime į duonos parduotuvę aklą močiutę... Po to sukiojamės po centrą, fotografuojame turgų (jame alyvų mažiau neiprieš savaitę), einame į vėliavų (praporų) parodą, ginklų muziejų... O ne, pirma dar užsukome į dailės parduotuvę, kur prisiperkame molio, kur malonus pardavėjas - pats turistas, padovanoja krūvą kuponų. Dar susitinkame Danielių, atskubėjusį pasižiūrėti į ginklus. Jis ir painformuoja, kad kapinės vertos dėmesio. taigi laikomės, įtariamos krypties ir pagal nuojautą keliaujame į kapinių pusę. Palankom kavines išsimėčiusias pakeliui, suradom puikų barą, kuriame yra šašlykų. Bet mes dar sočios nuo trijų puodų kavos, taigi paniekinam 7 tramvajų ir pėsčiomis kulniuojame į tuos įžymiuosius kapus. Neapsigavome čia atėję. Įspūdis didžiulis. Kapinės su nedideliais ir didesniais mauzoliejais man asocijuojasi kažkodėl su Šekspyro "Romeo ir Džiuljeta". Čia palaidota daugybė įžymybių... Grįždamos į centrą, aplankom kažkokią parodą - pardavimą, kur su kukurūzų krepšiais solidžiai neatrodome. Centre ieškom Mickevičiaus paminklo ir šalia esančio knygyno. Ten prieš savaitę mačiau puikių japoniško stiliaus atvirukų ant medžiagos... Ir vėl, deja... viskas uždaryta... Kinas "Jėzus" tik ukrainietiškai... Ieškom dar kokios netyčia veikiančios krautuvės, kad išleisti tuos kelis kuponus ir... o koks mažas tas pasaulis - prie šviesaforo sutinkam likusią kompanijos dalį su čerešnėm ir kukurūzais... Einam pas bulkutes, kurių, aišku, irgi nėra... Dar trys atkaklūs meno mylėtojai: Danielius, Dalytė ir aš perbėgame per Lvovo dailės galeriją... Man labiausiai patiko"Pjanica" - toks jau išraiškingas... Važiuojam į stotį, į 3 peroną ir laukiam, laukiam. Kas sėdi ir saugo kuprines, o aš, Vilė ir Danielius apeinam visus Lvovo stoties kioskus ir praperkam kuponus. Traukiniui pajudėjus, pajutau kad grįžtam ir vos neapsižliumbiau... Nuliūdęs Danielius krenta miegoti, o mes paknaibom po truputį varškę ir irgi mingam. Tik Dalytei taip liūdna, kad reikia grįžti, kad vaikas net užmigti negali. Teko nusišaut siuvenyriniu pistoletu...
1991.06.02.
Oras puikus, traukinys nestoviniuoja ir... pro langus šmėsteli Бенеконе, Stasylai... ir Vilnius...
Dabar ryškiai fotografuojamės ir dainuojam atsisveikinimą... O sutinkantys atkaklūs. Trys iš palydėjusių, jau prie vagono atiminėja mūsų inventorių ir... su puokštėm alyvų paperka visą mūsų pasipriešinimą...
Namai...