Įžanga

Kiek tėra to žmogaus gyvenimo? Vienam atrėžta daugiau, kitas vos spėja akis prasikrapštyt, o kai kam taip trūksta laiko visiems darbams atlikt... nesu nei tarp vienų, nei tarp kitų. Laiminga kad esu, kad jau šiek tiek pamačiau...

Esu Eglė. Kažkada Kregždaitė, draugams tokia ir likau. Ypač draugams turistams :) Niekad nenustygdavau vietoje ir prisigalvodavau visokių veiklų. Kartais rodos niekas neišjudintų manęs iš tingulio uosto, o kartais nieks negalėdavo sustabdyt, kai pasiryždavau iškeliauti į laukus, su draugais į Rūdninkų pelkes, o kadaise net kažin kur į Rusijos platybes ... Kai Lietuva tapo laisva ir aš dariaus kitokia, keičiau tėvų namus į mažą nuomojamą su daliniais patogumais butelį Žvėryne, vėliau keičiau Vilnių į Klaipėdą, ten kūriau šeimą. Bandžiau vėl ieškot savęs, vėl grįžau į Vilnių, skyriausi. Dabar gyvenu kovoje su paaugliu sūnumi... Kažin ar kam tas bus idomu? Bet pabandysiu pasipasakot...

Ir vistiek visiems visada prisipažįstu. Vienas svarbiausių etapų gyvenime buvo kelionės
...

Dabar kartais pagalvoju, gal žmogus gyvas tada, kai dar kažkur juda, kažką pamato.... o ne tada kai jau gyvena prisiminimais.... Nors taip gera kai jų - tų prisiminimų yra...
 








Na ir smulkiu šriftu :) koordinatės tiems, kurie tose kelionėse buvo kartu :) eravno@gmail.com