FN MAG sukurtas Belgijos kompanijoje FN Herstal XX a. penkiasdešimtaisiais. Pradėtas gaminti 1955 metais. Tai universalus kulkosvaidis, kuris gali būti naudojamas pėstininkų padaliniuose kaip pagrindinis skyriaus ginklas, taip pat tvirtinamas ant šarvuotos kovinės technikos, sraigtasparniuose ir pan. Šis ginklas naudojamas Belgijos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Kanados, JAV ir daugelyje kitų kariuomenių.

Kulkosvaidis MG-3 – tai Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metais sukurto MG-42 nedaug pakitusi versija. Pirmaisiais karo metais pagrindinis Vokietijos kariuomenės kulkosvaidis buvo MG-34, tačiau dėl didelės kainos ir gamybos sudėtingumo jis 1942 metais buvo pakeistas nauju kompanijos „Grossfuss” sukurtu universaliu kulkosvaidžiu MG-42. Nors kuriant buvo panaudotos kai kurios MG-34 dalys, iš esmės tai originali sistema, pasižyminti labai aukštomis kovinėmis savybėmis. Maža gamybos kaina buvo pasiekta plačiai taikant štampavimo metodą. Kulkosvaidis MG-42 buvo gaminamas iki pat karo pabaigos. Negalutiniais duomenimis, per 1943–1944 m. buvo pagaminta 350 000 jo vienetų. 1959 m. kulkosvaidis pritaikytas 7,62 x 51 NATO standarto šoviniui ir pavadintas MG-42/59. Šiek tiek vėliau kompanijos „Rheinmetall” modernizuota versija gavo pavadinimą MG-1. Dabartinis daugelio NATO šalių naudojamas kulkosvaidis MG-3 yra paskutinės, 1968 m. atliktos, modernizacijos rezultatas. Šiame kulkosvaidyje panaudotais principais ir sprendimais buvo pasinaudota kuriant daugelį vėlesnių ginklų (pvz., M-60 ir FN MAG).

Sunkusis kulkosvaidis M-2 Browning sukurtas iš kart po pirmojo pasaulinio karo. 1920 metais priimtas į JAV kariuomenės ginkluotę. 1932 metais šis ginklas buvo modifikuotas ir nuo to laiko be didesnių pakeitimų tarnauja JAV ir daugelio kitų kariuomenių iki šiol. Naudojamas kaip pėstininkų paramos ginklas, priešlėktuvinis ginklas, tvirtinamas ant šarvuotos technikos, laivuose, antrajame pasauliniame ir Korėjos karuose naudotas ir aviacijoje.

Vienas populiariausių pistoletų-kulkosvaidžių MP-5 buvo sukonstruotas 1962 m. Vokietijos „Heckler & Koch” ginklų gamybos įmonėje. MP-5 sukurtas naudojant G-3 automatinio šautuvo konstrukciją. Abiejų ginklų veikimo principas yra toks pat. Kai kurios G-3 dalys tinka ir MP-5 pistoletui. Ginklas yra gaminamas iki šiol, nuo jo gamybos pradžios pagaminta daugybė šio ginklo modelių. Pirmieji MP-5 modeliai turėjo stacionarią buožę, panašią į G-3 standartinę buožę. Vėlesni modeliai dažniausiai gaminti su ištraukiama atrama.

Vykstant Arabų ir Izraelio konfliktui 1948 m., Izraelio kariuomenės karininkas Uzielis Galis pradėjo kurti pistoletą-kulkosvaidį. Pasinaudojęs čekų konstruktorių patirtimi, Uzielis Galis sukūrė kompaktišką ir technologiškai pažangų ginklą. 1949-1950 m. šio konstruktoriaus ginklas buvo išmėgintas kovinėmis sąlygomis. 1954 m. „Israel Military Industries” pradėjo serijinę šio pistoleto-kulkosvaidžio gamybą. Ginklas buvo pavadintas UZI, pagal jį sukūrusio konstruktoriaus vardą.

Nešiojamoji vidutinio nuotolio prieštankinė raketų paleidimo sistema „Javelin” buvo pradėta kurti JAV ginkluotosioms pajėgoms septinto dešimtmečio viduryje. Iš pradžių ginklą kūrė „Texas Instruments” (šiuo metu vadinasi „Raytheon Systems Company”). 1988 m. ši įmonė sujungė savo pastangas su „Lockheed Martin” (seniau vadinta „Martin Marietta”). Nuo 1989 m. šių firmų bendra įmonė tęsė „Javelin” projektą. 1993 m. buvo baigti naujosios raketų paleidimo sistemos „iššoviau-pamiršau” „Javelin” bandymai. Sistema pademonstravo puikius rezultatus. „Javelin” efektyvumas viršijo 90 %. 1994 m. pradėta šio prieštankinio ginklo gamyba. Pirmieji JAV armijos vienetai gavo „Javelin” 1996 m., Jūrų pėstininkų korpusą šie ginklai pasiekė 1999 m. JAV kariuomenėje „Javelin” raketų paleidimo sistemos pakeitė raketų paleidimo sistemas „Dragon”. Pirmoji užsienio valstybė, įsigijusi „Javelin” (2002 m.), buvo Lietuva. Raketų paleidimo sistemas „Javelin” naudoja Didžiosios Britanijos, Airijos, Jordanijos kariuomenės.

AT-4 yra vienkartinis prieštankinis ginklas, gaminamas Švedijoje „SAAB Bofors Dynamics” kompanijoje. AT-4 sukonstruotas bendradarbiaujant su amerikiečių ginklų gamintojais. Šis ginklas buvo sukurtas pakeisti pasenusį amerikiečių prieštankinį granatsvaidį M72 LAW (Light Anti-armour Weapon).

Dar Antrojo pasaulinio karo metu švedų inžinieriai pradėjo konstruoti beatotrankį prieštankinį ginklą. Tokiame ginkle visas šūvio metu susidaręs parako dujų perteklius pasišalina priešinga nei šūvio kryptimi pro galinę ginklo vamzdžio angą. Pirmasis modelis buvo 20 mm, tačiau tokio ginklo efektyvumas kovojant prieš šarvuotą techniką buvo nepakankamas, todėl 1946 m. sukurtas pirmasis 84 mm ginklas, kuriuo 1948 m. pradėta apginkluoti Švedijos kariuomenė. Jo šaudmenys veikia priešo technikos šarvą kumuliacinio sprogimo būdu. Ginklas pavadintas Švedijos karaliaus, žymaus karvedžio Karlo Gustavo garbei.

GMG (Grenade Mashinen Gewehr) buvo sukurtas Vokietijos ginklų gamybos įmonėje „Heckler & Koch” 1992 m. Po sėkmingų šio ginklo bandymų 1995 m. pradėta serijinė gamyba. Šis automatinis granatsvaidis yra pėstininkų tiesioginės paramos ginklas. Pėstininkų veiksmų sėkmė kovos lauke priklauso nuo minosvaidžių ir sunkiųjų kulkosvaidžių paramos ugnimi. Automatinis granatsvaidis pasižymi ugnies nepertraukiamumu ir paramos betarpiškumu, – kaip sunkieji kulkosvaidžiai ir skeveldriniu ugnies poveikiu, – kaip lengvieji minosvaidžiai. Šis ginklas gali būti naudojamas tiek kaip stacionari, tiek kaip mobili ugnies paramos priemonė.

Povamzdinis granatsvaidis AG-36 buvo sukurtas Vokietijos „Heckler&Koch” ginklų įmonėje, jis pakeitė pasenusį HK 79 modelį. Pirminė šio povamzdinio granatsvaidžio platforma buvo naujos kartos automatinis šautuvas G-36. Tačiau vėliau AG-36 buvo pritaikytas tvirtinti ir prie Didžiosios Britanijos kariuomenės standartinio automatinio šautuvo L85A2, ir Kanadoje gaminamos M-16 versijos „Diemaco” C7 ir C8. Vėliau sukurtas modelis AG-36, tvirtinamas ant amerikietiško M-16 A4 Picatinny tipo povamzdinės tvirtinimo pavažos. Taip pat sukurta ir prijungiama peties atrama, su kuria sujungus povamzdinį granatsvaidį AG-36 galima naudoti kaip savarankišką ginklą.

PV 1110 arba Pvpj 1110 – švedų gamybos 90 mm prieštankinis ginklas, pabūklas arba kitaip dar vadinamas prieštankiniu beatošliaužiu, skirtas naikinti šarvuotus visureigius, tankus, sunkvežimius ir nedidelius pastatus. Pagrindinė paskirtis – naikinti šarvuotą techniką.

Pabūklai tvirtinasi prie sunkvežimių ir BV-206. Pagrindiniai naudotojai: Lietuva, Latvija, Estija, Švedija ir Airija.

Lengvasis 60 mm minosvaidis yra kuopos netiesioginės ugnies palaikymo ginklas, skirtas pėstininkų padaliniams paremti, taip pat priešo gyvajai jėgai ar silpnai įrengtiems įtvirtinimams naikinti. Šis ginklas šaudo minomis. Paprastai minosvaidžiai susideda iš taikymosi įtaiso, vamzdžio, dvikojo ar trikojo lafeto (atramos kojelių) ir atraminės plokštės (į ją įstatomas vamzdžio drūtgalis). Minosvaidžiu šaudoma stačia trajektorija, o kai kurių modelių lengvaisiais minosvaidžiais galima šaudyti ir plokščia trajektorija. Todėl kai kurių modelių lengvieji minosvaidžiai turi po du taikymosi įtaisus – šaudyti stačia ir plokščia trajektorijomis.

Sunkusis 120 mm minosvaidis yra bataliono netiesioginės ugnies palaikymo ginklas, skirtas pėstininkų padaliniams paremti. Sunkiojo minosvaidžio funkcijos – naikinti priešo karius ir slopinti ugnies priemones (išdėstytas atvirai arba paslėptas priedangose), t. y. slopinti priešo ugnies priemones, išdėstytas priešingose šlaitų pusėse, giliuose kloniuose, tarpekliuose ir miškuose, naikinti (slopinti) minosvaidžių baterijas, matomas ir nematomas, išdėstytas dažniausiai priešingose šlaitų pusėse, tarpekliuose, lengvose priedangose. Taip pat kovoti su priešo artilerijos baterijomis, išsidėsčiusiomis arti už priešo gynybinės linijos, apkasų, tranšėjų, griauti (ardyti) susisiekimo eigas ir lengvus medžio ir žemės statinius, daryti perėjimus vielų užtvarose, lydėti šaulius, atremti priešo atakas ir kontratakas.