Fikcijų monografija

Maxas Frischas 1961 metais dienoraštyje rašė: „Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją, kurią laiko savo gyvenimu. Bet kiekviena istorija, manau, yra pramanas. Kiekvienas „aš“, išsakantis save, yra vaidmuo“.

Taip tad ir prasideda Frischo 1964 metais išleistas romanas „Tarkim, aš Gantenbainas“: „Žmogus kažką patyrė, dabar jis ieško siužeto savo patyrimui“. Savo apleistame bute, kur kadaise žlugo jo santuoka, pasakotojas bando suprasti, kas gi iš tikrųjų įvyko, bando suvokti save. Įtempęs vaizduotę, jis aprašo savo patirtį, norėdamas su ja susidoroti. Ieškodamas tinkamų personažų, jis išeina į miestą.

Romano „aš“ yra kartu ir romano kūrėjas, ir pasakotojas, ir veikėjas. Bevardis. Įpusėjęs gyvenimą inteligentas. Melancholiškas, pavargęs, ironiškas. Patyręs vyras, žinantis, kad visas gyvenimo situacijas ir išgyvenimus galima schematizuoti ir net iš anksto numatyti įvykius, todėl bijantis pasikartojimo. Viskas patirta, net ir laisvė pasirinkti nieko nekeičia. Pasakotojas nepatenkintas regimybe ir savo „aš“, nes neranda, kuo jį pripildyti. Jo vidinė problema – nesugebėjimas patirti gyvenimo pilnatvės. Jam gyvenimas – žaidimas, žmonės – aktoriai, asmenybė – tik vaidmuo. Tikra – ne faktai, o įsivaizdavimai. Tai atspindi Frischo įsitikinimą, jog žmogus nėra jam primetamų savybių konglomeratas, žmogus – „įvairių galimybių suma, išeinanti už biografijos ribų“.

Taigi pasakotojas išsklaido savo asmenybę, sukurdamas Gantenbaino, Enderlino ir Svobodos vaidmenis, kurių kiekvieno istorijos – skirtingos. Jis taria: „Aš matuojuosi siužetus kaip drabužius!“ ir pirmiausia įlenda į Gantenbaino, nusprendusio apsimesti neregiu, kailį. Autorius žaismingai varijuoja aklumo motyvą tiesiogine ir perkeltine prasme tiek rimtose, tiek komiškose situacijose. Abejonės, ar Gantenbaino vaidmuo tikrai gali tinkamiausiai atspindėti esmę, verčia pasakotoją išbandyti kitas savojo „aš“ personifikacijas.

Ši perspektyvų kaita romane labai įdomi – kartais pasakotojas prisiima kurio nors veikėjo vaidmenį ir kalba pirmuoju asmeniu, nors kartu ir išlaiko atstumą, nesusitapatina su juo visiškai. Vienu metu jis yra ir išgyvenantis, ir pasakojantis „aš“: „tai įtrūkis, perskėlęs jo „aš“, įskilimas tarp jo ir manęs“. Šį įtrūkį iliustruoja, pavyzdžiui, pasakotojo elgsena, kai jis, „nepažįstamas ponas“ Enderlinas, kavinėje susipažįsta su moterimi: „Pasidomiu jos vyru, su kuriuo būčiau turėjęs susipažinti. Jos vyras, kaip jau sakyta, šiuo metu Londone. Staiga, lyg per aliarmą, išblaivėju, tik nepažįstamas ponas, kurio ji nenori gaišinti, taip ir lieka girtas, ne taip baisiai, bet visgi pakankamai, kad aš nuo jo skirčiausi“. Įtrūkis gilėja augant pasakotojo nepasitenkinimui savo vaidmeniu. Tad pagaliau Enderlino ir Svobodos jis atsisako ir pareiškia: „Tarkim, aš Gantenbainas! (Bet jau galutinai.)“

Šių vyrų gyvenimai sukasi aplink vieną ašį – moterį. Gantenbainas, per savo neregio akinius viską matantis nuspalvinta violetine spalva, duoda jai vardą Lila (Lila – vok. lelijinis, šviesiai violetinis) ir veda ją. Meno istorikas Enderlinas tampa jos meilužiu, architektui Svobodai tenka pirmojo palikto vyro vaidmuo. Nors pasakotojas ir keičia Lilos profesijas (aktorė, gydytoja, grafienė, namų šeimininkė), ji išlieka statiška veikėja, – jos išorinės savybės nesikeičia, o į vidinį moters pasaulį Frischas, vyriškos psichikos specialistas, nesigilina. (Beje, Lilos prototipas – garsi austrų poetė ir rašytoja Ingeborg Bachmann, su kuria Frischą kurį laiką siejo meilės ryšiai. 1971 metais ji išleido savo „atsakomąjį“ romaną „Malina“.)

Neįmanoma rišliai papasakoti romano „Tarkim, aš Gantenbainas“ siužeto. Asmenybės identiteto problemą perteikia pasakojimo struktūra: biografijos nuotrupos, asociatyviai susieti epizodai, sulipdyti tarsi mozaika, nekreipiant dėmesio į chronologiją. Kartais ta pati situacija parašoma dar kartą, pakeičiant kokią nors detalę, – pasakojimas esamuoju laiku leidžia žaisti galimybėmis. Alternatyvos išvystomos ir sumontuojamos viena šalia kitos. Vyrui įsivaizduoti save įvairiuose vaidmenyse su ta pačia moterimi, pakeisti savo praeitį ir ateitį, pakartoti gražias akimirkas, o blogus prisiminimus išbraukti – tai įmanoma tik literatūroje. Laimingai įveikęs savianalizės procesą ir susidorojęs su savo patirtimi, pasakotojas pabaigoje atsikvepia: „Gyvenimas man patinka...“

Maxas Frischas prozoje įgyvendino Bertoldo Brechto dramaturginę techniką – atsiribojimo efektą, naikinantį tikroviškumo iliuziją scenoje. Šiame romane autorius sąmoningai pabrėžia fikcionalumą, visi pasakojimo pramanai yra nuolat lydimi leitmotyvo „Įsivaizduoju“. Pasak vieno kritiko, čia mes skaitome pasakotojo „fikcijų monografiją“, nes apie tikrąją istoriją taip nieko ir nesužinome. Frischas apnuogina romano kūrimo procesą, tematizuodamas patį rašymą. Tikrasis šio pasakojimo objektas – vaizduotė.

„Tarkim, aš Gantenbainas“ padarė didelę įtaką vokiečių literatūrai, tapo modeliu. Vokietijoje jis atliko tą pačią funkciją kaip „naujasis romanas“ Prancūzijoje. Perspektyvų kaita, fikcijų rėmų laužymas tapo tiesiog mada. Sakiniai „Aš matuojuosi siužetus kaip drabužius“ arba „Įsivaizduoju“ buvo išeities taškas ne vienam autoriui: Christai Wolf („Kristos T. apmąstymai“), Johannesui Bobrowskiui („Levino malūnas“, „Lietuviški fortepijonai“), Gerhardui Rothui, Peteriui Bichseliui, Peteriui Härtlingui, Alfredui Anderschui, Thomui Bernhardui, Ingeborgai Bachmann ir kitiems.

Frischo populiarumo paslaptis – sugebėjimas rimtas problemas gvildenti lengvai, įdomiai, su humoru. Reikia tikėtis, kad „Tarkim, aš Gantenbainas“ nėra paskutinis į lietuvių kalbą išverstas Maxo Frischo kūrinys. ∎ 

Apie romaną: Max Frisch. TARKIM, AŠ GANTENBAINAS. Iš vokiečių k. vertė Jurgita Mikutytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.

Originalas: Max Frisch. Mein Name sei Gantenbein. Roman. Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1964.

© Jurgita Mikutytė

Straipsnis publikuotas: Literatūra ir menas, 1999-07-17