„Aš – vaikas didžios pasaulio baimės“*

Ingeborg Bachmann ir jos romanas „Malina” (2003, red. 2026). 

Ingeborg Bachmann gimė 1926 m. birželio 25 d. Klagenfurte, netoli Slovėnijos ir Italijos sienų. 1936-1944 m. mokėsi Uršuliečių gimnazijoje. 1945 m. Insbruko universitete vieną semestrą studijavo filosofiją, lygiai tiek pat – Grace, galiausiai apsistojo Vienoje (jos adresas buvo Beatrixgasse 26, visai šalia Vengrų gatvės) ir pasirinko dar dvi gretutines specialybes – germanistiką ir psichologiją. Bachmann įsitraukė į Vienos literatūrinį gyvenimą, priklausė Hanso Weigelio ratui. 1947 m. ji atliko praktiką Steinhofo psichiatrinėje ligoninėje. 1948 m. gegužės 16-ąją įvyko lemtinga pažintis su Pauliu Celanu, kuris jau liepos mėnesį išvažiavo į Paryžių. Deja, nepaisant įsimylėjimo, bendras gyvenimas jiems nebuvo lemtas.

1950 m. Bachmann apsigynė disertaciją „Kritinis Martyno Heideggerio egzistencialistinės filosofijos vertinimas“. Dvejus metus jaunoji poetė dirbo radijo stotyje „Rot-Weiss-Rot“. 1952 m. ji buvo pakviesta dalyvauti vokiečių rašytojų „Grupės 47“ suvažiavime, kur padarė didelį įspūdį ir jau kitais metais gavo grupės įsteigtą premiją.

1953 m. Bachmann apsigyveno Italijoje, kur ją siejo artima asmeninė ir kūrybinė bičiulystė su kompozitoriumi Hans Werner Henze: ji parašė libretus baleto pantomimai „Der Idiot“ (1952), operoms „Der Prinz von Homburg“ (1960) ir „Der junge Lord“ (1965), Henze sukūrė muziką jos radijo pjesei „Cikados“ (1955).

1953 m. išleidžiamas pirmasis jos poezijos rinkinys „Atidėtas laikas“, 1956 m. – antrasis – „Šaukimas Didžiojo Lokio“, už kurį 1957 m. paskirta pusė Brėmeno miesto literatūrinės premijos. 1957 m. transliuojama Bachmann radijo pjesė „Gerasis Manheteno dievas“, kuria susižavėjęs šveicarų rašytojas Maxas Frischas parašė autorei laišką. Taip užsimezgė jų santykiai. Bachmann ir Frischo bendras gyvenimas, trukęs nuo 1958 iki 1962 metų, liko „dokumentuotas“ abiejų menininkų kūryboje: Ingeborg tapo Frischo romano „Tarkim, aš Gantenbainas“ (1964) veikėjos Lilos prototipe. Bachmann labai įsižeidė dėl šitos „išdavystės“, „Malinoje“ jos sudėtinga draugystė su Frischu užkoduota datomis – jų susipažinimo ir santykių nutrūkimo bei įvairiomis detalėmis. 1959 m. išgarsėjusi poetė, vertėja, eseistė buvo pakviesta Frankfurto universitete vieną semestrą skaityti poetikos paskaitų. 1961 m. pasirodė pirmasis apsakymų rinkinys „Trisdešimtieji metai“ ir Bachmann išversti italų poeto Giuseppe Ungaretti eilėraščiai. 1963-65 m., gavusi Fordo fondo stipendiją, gyveno Berlyne, ten bendravo su Witoldu Gombrowicziumi, Günteriu Grassu ir kt. Po išsiskyrimo su Frišu rašytoja sunkiai susirgo, metams bėgant vis labiau piktnaudžiavo alkoholiu ir medikamentais, todėl teko dažnai gydytis įvairiose klinikose. Bet tai netrukdė jai kartu su kitais rašytojais aktyviai reaguoti į politinį vyksmą tiek Vokietijoje, tiek pasaulyje, 1965 m. ji pasirašė „Protestą prieš Vietnamo karą“, viešai pasisakė prieš NS nusikaltimų senaties terminą. 1964 m. ji nukeliavo į Egiptą, 1965 m. vėl persikraustė gyventi į Romą. 1963 m. rašytoja užsibrėžė parašyti trilogiją „Mirties būdai“, tačiau realizuoti pavyko tik romaną „Malina“, kiti du romanai „Francos atvejis“ ir „Rekviem Fanei Goldman“ taip ir liko fragmentais, publikuotais tik po autorės mirties. 1972 m. išleistas apsakymų rinkinys „Simultanas“.

1973 m. rugsėjo 25 d. vakare rašytoja, užmigusi su cigarete, labai stipriai apdegė savo bute Romoje, o spalio 17 d. ligoninėje mirė. 

„Malina“ (pati I.Bachmann savo kūrinį suvokė kaip KNYGĄ, anaiptol ne kaip romaną) lyg drama prasideda veikėjų, laiko ir vietos pristatymu. Kaip „Aš“ prisistatęs pasakotojas tik po keliolikos puslapių pasirodo esantis moteris. Šis „aš“ kankinamas vidinių prieštaravimų, susidvejinimo, tamsių prisiminimų, liguisto jautrumo, baimės priepuolių, slegiamas pasaulio blogio. Pirmame skyriuje ją užvaldo meilė vyrui vardu Ivanas. Regis, ši meilė pajėgi pakeisti žmones, išvalyti „aš“ galvą nuo juodų minčių. „Aš“ ima džiaugsmingai ir viltingai (bet ne be ironijos) žiūrėti į pasaulį ir ryžtasi parašyti „gražią knygą“. Laimės utopija beveik įkūnijama legendoje apie Kagrano princesę. Pamažu vis labiau ryškėja, kad Malina, su kuriuo „aš“ gyvena viename bute, greičiausiai nėra realus asmuo, veikiau antroji jos asmenybės pusė – jos antipodas, antrininkas, jos alter ego, „animus“, vyriškoji dalis, atstovaujanti protui, racionalumui, išorinio pasaulio normoms.

Antrame skyriuje veiksmas perkeliamas į sapnų, archetipų mitologinį, siurrealistinį lygmenį. Romano moteriškąjį „aš“ kankina, prievartauja, žemina, žudo pačiais įvairiausiais būdais žmogus, kurį ji vadina savo tėvu. Šį skyrių galima skaityti vadovaujantis C. G. Jungo teiginiu, jog tėvas reprezentuoja kolektyvinę sąmonę, o motina – kolektyvinę pasąmonę. Tėvas romane tampa vyriškos jėgos ir valdžios, brutalumo, totalitarizmo, holokausto alegorija, patriarchalinės valstybės su visu jos smurtu, visų tėvų kartos, kuri buvo nacizmo nusikaltimų bendrakaltininkė, įkūnijimu. Trukdantis prisiminimas – tai išstumta, nutylėta Austrijos, iškart po karo prisiėmusios aukos rolę, kaltė, tai karo baisumai: deportacijos, koncentracijos stovyklos, dujų kameros, žudynės. Ir tai ne viskas: rašytoja buvo įsitikinusi, kad žmones ir taikos metu toliau žudo, dvasinius nusikaltimus nebaudžiamai daro būtent mūsų aukščiausioji civilizacija, visuomenė, jos šaltas rafinuotumas. Galiausiai politinė prievarta čia virsta ir asmenine tironija vyro ir moters santykiuose: moteriškoji pusė, atstovaujanti humaniškajam, altruistiniam, pasiaukojančiam, užuojautos ir meilės kupinam silpnajam pradui, kurį niekino Nietzsche’s antžmogis, yra pasmerkta žlugti. Tad trečiame skyriuje „aš“, kuri jaučiasi esanti androginiška būtybė, „kažkas dimorfiško“, galutinai netekusi abejingojo ir nieko nemylinčio Ivano (novelėje „Undinė išeina“ šis tipažas pavadintas Hansu) meilės, košmaruose išgyvenusi visos žmonijos kančias, praradusi visas iliuzijas, pokalbiuose su Malina suvokia savo vienišumą, bejėgiškumą ir nereikalingumą. Šiame skyriuje Malinos vyriškos savybės aštrėja, pradeda imti viršų, jis tampa bešališka, kontroliuojančia ir koreguojančia instancija, išgujančia jausmingumą, jautrumą, sugebėjimą mylėti. „Gražios knygos“ parašyti neįmanoma, „aš“ praranda savo tapatybę, savo kūrybinę galią, atsitraukia nuo rašymo proceso, perduoda jį Malinai ir išeina, išnyksta per įtrūkį kambario sienoje. Tačiau kas parašo paskutinius žodžius: „Tai buvo žmogžudystė“?

1971 m. išleistas romanas tapo rimtu iššūkiu literatūrologams, įžvelgusiems, jog tai labai originalus, sudėtingas, filosofiškas ir kartu autobiografiškai emocionalus, daugiasluoksnis, sunkiai iššifruojamas, vienu žodžiu – intelektualus kūrinys. Romano paviršiuje – tarsi moteriškos sąmonės ir pasąmonės srautas, daug nerišlių, tačiau dažnai asociacijas keliančių pasažų. Gilumoje – tobula, nuosekli struktūra, iš slaptų citatų, aliuzijų, leitmotyvų, simbolių nuaustas tinklas, pavykęs meilės išgyvenimo, literatūrinės tradicijos bei istorinio aktualumo, politinės realybės susiejimas.

Ingeborg Bachmann rašymą suvokė kaip kompoziciją ir savo romaną, ypač trečią skyrių rašė kaip partitūrą, kaip muzikinį kūrinį. Kontrapunkto principu plėtojamos temos, balsai; romane nėra sakinio, kuris nebūtų kaip nors susijęs su kitu, motyvo, kuris, kartais transformuotas, nenuskambėtų antrą kartą. Romano koncepcija iliustruojama ir pavyzdžiais iš muzikos istorijos: Mozarto motetas „Exsultate, jubilate“, Beethoveno paskutinės sonatos fortepijonui priklauso harmonijos sričiai, tradicijai, kurią sulaužo Schönbergo atonali muzika, jo ciklas „Mėnulio Pjero“.

Rašytojos stilių ženklina retų žodžių ir leksinių naujadarų vartojimas, specifiniai terminai ir pavadinimai, siurrealistinis vaizdingumas ir asociatyvumas, asmeninio gyvenimo detalių įpynimas į tekstą, žaidimas įvairių kalbų bei laikų žodžių prasmėmis ir citavimas.

Romane nemažai aliuzijų į pačios Bachmann eilėraščius, tačiau dar daugiau jų – į kitų rašytojų, pvz., A. Rimbaud, G. Flaubert, W. Shakespeare, Novalis, E.T.A. Hofmanno, G. Ungaretti, A. Schnitzlerio, H. v. Hofmannsthalio, R. M. Rilke, R. Musilio kūrybą, taip pat į Bibliją. Beje, pati rašytoja teigė ne cituojanti, bet tiesiog panaudojanti sakinius ar eiles, kurias ji norėtų būti parašiusi pati.

Romaną galima skaityti ir kaip apologiją Pauliui Celanui. Tai ne tik citatos iš eilėraščių, kuriuos kadaise Celanas buvo skyręs Ingeborgai, aliuzijos į jo gyvenimo faktus (Celanas buvo žydas, gimęs Czernowitz mieste (dabar Černivci, Ukraina), nusiskandinęs Senoje 1970 m.) ir išvaizdą, bet ir žodžiai: „Mano gyvenimas baigėsi, nes jis per deportaciją paskendo upėje, jis buvo mano gyvenimas. Aš mylėjau jį labiau už gyvenimą“. Celanas norėjo rašyti „gražius eilėraščius“, tačiau Bachmann savo romane parodė, kad „graži knyga“ tėra utopija. Bachmann nuomone, šiuolaikinė literatūros užduotis esanti ne estetinis savitikslis, o naujos kalbos, t. y. morališkos, atsakingos kalbos ieškojimas ir pasaulio keitimas per ją. Tokiai meno sampratai didelę įtaką padarė L. Wittgensteino kalbos filosofija.

Romane gilias šaknis įleidę filosofijos bei psichologijos veikalai, kuriuos Bachmann skaitė dar studijų metais. Ikisokratikai, Leibnizas, Locke’as, Kantas, Schweitzeris, Stirneris, Jungas, Freudas, Heideggeris, Adorno ir kt. – nė viena pavardė, nė vienas veikalo pavadinimas ar užuomina apie juos romane nepaminėta be reikalo, visos jų teorijos autorės giliai permąstytos, savaip suvoktos, kartais jos perimamos, kartais priešpriešinamos arba kategoriškai atmetamos.

Nors romano veiksmas nukeltas į veikėjos vidinę erdvę, subjektyvių ar liguistų vaizdinių plotmę, jame glūdi labai griežtas Austrijos istorijos ir politinės realybės vertinimas. Autorė jaučia nostalgiją buvusiai daugiatautei galingai Austrijos-Vengrijos imperijai, žlugusiai 1918 m., tariasi esanti paskutinė jos palikuonė ir pašaipiai atsiliepia apie maža ir „nereikšminga“ tapusią Austrijos Respubliką. Ir nors romano pradžioje nurodomas laikas „šiandien“, iš tikrųjų Bachmann vaizdavo pokario Vieną su jos „juodąja rinka“ ir „universalia prostitucija“.

Kritikai pavadino šią knygą „dvasine autobiografija“ ir nesuklydo. Daug detalių atitinka rašytojos gyvenimo faktus. Romano veikėjoje galima atpažinti rūkorę, mėgėją žaisti šachmatais, jautrią altruistę, dažnai išsiblaškiusią, paskutiniais gyvenimo metais nuo išorinio pasaulio savo bute užsivėrusią, dėl priklausomybės raminamiesiems vaistams ir alkoholiui kenčiančią intelektualiąją Ingeborg Bachmann.

„Malina“ – tai meilės, filosofinis, psichologinis, postmodernus romanas, vienas intelektualiausių XX a. antros pusės kūrinių. Atskleisti dar toli gražu ne visi jo klodai, tad knyga atvira naujiems atradimams ir visiems skaitymo būdams. ∎ 

Ingeborg Bachmann artimieji po jos mirties buvo nusprendę didelę asmeninio archyvo dalį laikyti uždarytą iki pat 2025 metų. Vis dėlto 2012 m. suteikė prieigą tyrėjams prie kai kurių laiškų, dienoraščių, kelionių užrašų, dokumentų. Tuomet pradėti rengti išsamūs komentuoti raštų leidimai. Dar 2008 m. publikuotas susirašinėjimas su Pauliu Celanu sukėlė sensaciją. Pamažu dienos šviesą išvyst ir susirašinėjimas su kitais rašytojais (pvz., Ilse Aichinger, Heinrichu Bölliu). Ilgai laukti asmeniški ir skausmingi susirašinėjimo su Maxu Frischu laiškai išleisti tik 2022 m.

© Jurgita Mikutytė

* Straipsnio pavadinime – citata iš Ingeborg Bachmann eilėraščio „Už sienos" >>