Naujausia pagrindinio muzikos ugdymo programa, kurią teikia Suomijos muzikos mokyklos, susideda iš kelių dalykų: mokymas groti instrumentu solo, orkestrinis arba ansamblinis muzikavimas bei muzikavimo įgūdžių lavinimas.

Muzikavimo įgūdžių (musicianship skills) lavinimas atsirado iš anksčiau buvusių atskirų – solfedžio ir muzikos teorijos - dalykų. Naujas dalykas apima muzikos skaitymą, muzikos rašto ir suvokimo klausa įgūdžius, muzikos teoriją ir muzikos analizę, taip pat kūrybinę praktiką: improvizaciją, komponavimą ir muzikos aranžavimą.

Naujo dalyko pavadinimas simbolizuoja mokymo paradigmos kaitą: nuo griežtos dalykų atskirties ir reglamentuotų kvalifikacinių reikalavimų - į muzikos besimokantį vaiką ir integravimo idėja pagrįstą mokymą, kuris paskatina mokinio patirtinį ir holistinį muzikinį augimą.

Pranešimo pradžioje bus trumpai pristatyta Suomijos muzikos mokyklų sistema bei švietimo pokyčiai, kurie vyksta jau apie 20 metų. Taip pat bus pateikiama praktinių pavyzdžių. Besikeičiančio suomiško muzikos švietimo dėmesio centre atsiranda ne mokymas, orientuotas į mokytoją / mokymo programą, bet į moksleivį orientuotas požiūris. Mokant muzikavimo įgūdžių, tai reiškia perėjimą nuo mechaninio žinių perdavimo ir atskirų pratimų prie minties apie švietimą kaip savarankiškumo ugdymą, kuomet įvairios pamokos veiklos „kuria“ naujas žinias bei maksimaliai priartina prie realiai skambančios muzikos konteksto.

Tikiu, kad muzikavimo įgūdžiai gali būti svarbūs plečiant mokinių muzikos suvokimą ir jų muzikinės saviraiškos galimybes, o svarbiausia, padeda formuoti muzikinį identitetą ir muzikos svarbą jų gyvenime.

Šiame pranešime bus apžvelgta solfedžio mokymo raida Italijoje nuo jos klasikinio laikotarpio iki mūsų dienų bei pagrindžiama tradicinių ir naujų metodų svarba mokant solfedžio. Bus pristatyti svarbiausi XX a. pr. žymiausių Italijos muzikos pedagogų (Bona, Ciriaco, Pozzoli, Poltronieri ir kt.) metodikų bruožai. Taip pat bus demonstruojami praktiniai pavyzdžiai, iliustruojantys kai kuriuos naujus metodus, padedančius lavinti nežinomo muzikinio teksto solfedžiavimo (skaitymo iš lapo) įgūdžius.

Pranešime bus pristatoma ir trumpai aptariama indiška reliatyviojo solfedžiavimo sistema – sargam. Ši sanskrito sąvoka yra kilusi iš keturių pirmųjų dermės laipsnių indiškų pavadinimų (sa-ri-ga-ma). Gamos laipsnių indiški pavadinimai yra ilgesnių žodžių abreviatūros. 

Sargam indų muzikoje atlieka ir mnemoninę, ir pedagoginę funkciją ir netgi naudojama kaip vokalo improvizacijos techninė priemonė Pranešime aptariamos klasikinės indų muzikos svarbiausios savybės (dermės laipsnių skaičius, garsaeilių įvairovė, burdonas). Ypatingu sudėtingumu pasižymi Pietų Indijos muzikinė sistema, apimanti net 72 skirtingus heptatoninius garsaeilius. Pietų Indijos tradicijoje muzikos studijos pradedamos pratimais, kuriuos mokiniai intonuoja sargam skiemenimis ir išmoksta juos atmintinai. Šios pedagoginės sistemos pradininku laikomas Pietų Indijos kompozitorius Purandara Dasa (1480/94?–1564). Kai kurie indiškosios solfedžiavimo sistemos elementai galėtų būti kūrybiškai pritaikomi ir vakarietiškojo tipo solfedžio sistemose. Ypač produktyviai galėtų būti vartojamas burdonas. Jis padeda gamos garsus girdėti ir kaip skalės laipsnius, ir kaip intervalus tuo pat metu. 

Pranešimas supažindins su azerbaidžaniečių dermių mokymosi metodais solfedžio pamokose pradinio ir vidurinio muzikinio ugdymo įstaigose. Jame apžvelgiami pagrindiniai azerbaidžaniečių muzikos šiuolaikinės derminės sistemos formavimosi etapai ir jos įtraukimas į šalies muzikinio ugdymo sistemą. Pranešime bus pasidalinta įžvalgomis apie muzikinio intonavimo, pagrįsto liaudies muzika, ugdymą bei aktualius ugdymo metodus. 

Klasikinio solfedžio mokymo programų teorinį pagrindą įprastai sudaro europietiškos mažoro-minoro sistemos nuostatai. Tačiau neeuropietiškoje kultūroje, kuriai priklauso Azerbaidžanas, jauno muzikanto ugdymo praktika rodo, kad šiuo klausimu būtinas platesnis požiūris. Visapusiškas muzikinės klausos ugdymas turėtų apimti tiek tradicines harmonines mažoro-minoro struktūras, tiek liaudies muzikos monodines dermes. Vienas aktualiausių klausimų – nacionalinės muzikos dermių suvokimo klausa ugdymo proceso organizavimas ir tinkamų metodų generavimas.

Pranešimas skirtas aktualiai derminės klausos lavinimo temai. Demonstruojamo metodo pagrindą sudaro ukrainiečių liaudies daina ir jos ypatybių analizė. Pranešime taip pat bus plėtojami įvairūs kūrybinio liaudies dainos taikymo pedagoginėje praktikoje būdai, tokie kaip dainos melodijos užrašymas iš klausos bei akompanimento parinkimas. 

Savo gyvenime muzikos nesimokiau tik ketverius metus ir organiškai jaučiu poreikį išreikšti save per muzikos kalbą. Labai norėčiau padėti ir kitiems laisvai orientuotis muzikos erdvėje ir laike, todėl pagrindinėmis temomis pasirinkau intonaciją ir ritmą. Tiek tikslaus intonavimo, tiek ritmo įvaldymas tiesiogiai siejamas su mąstymo „lūžiu“, „įsilaužimu“ („hacks“) – apie tai kalbėsiu ir tai demonstruosiu.

Ne paslaptis, kad solfedžio mokymo(si) rutina nemažai daliai mokinių neatrodo nei patraukli, nei įdomi ar labai reikalinga, ypač ankstyvojoje paauglystėje. Susidūrus su sudėtingesne teorija, daugiau iššūkių keliančiomis užduotimis, nuolat girdime klausimą kam man to reikia? 

Solfedžio prasmės ieškojimas tiesiogiai susijęs su labai aktualiu mokymosi motyvacijos klausimu. Todėl šiame kolektyviniame pranešime, remdamiesi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos praktika ir patirtimi (tikslingas užduočių parinkimas, dvyliktokų operos projektas, į paauglius orientuotas konkurso formatas), pasidalinsime pastebėjimais ir įžvalgomis, kaip paskatinti mokinius patirti solfedžio mokymosi prasmę ir atrasti jo mokymosi praktinę naudą.