Konstantinas Sirvydas (XVII a.) – teologas, filosofas, pamokslininkas, vienas svarbiausių ankstyvosios lietuvių raštijos autorių. Jis dirbo tuo metu, kai lietuvių kalba dar tik tvirtinosi rašytiniuose tekstuose, o žodžių reikšmės ir vartosena nebuvo aiškiai apibrėžtos. Sirvydui rūpėjo, kad lietuvių kalba būtų aiški, tiksli. 

Sirvydas ėmėsi darbo, kuris šiandien primintų milžinišką projektą: sudarė žodyną, kuriame vienoje vietoje susitiko lenkų, lotynų ir lietuvių kalbos žodžiai. Taip gimė „Dictionarium trium linguarum“ – „Trijų kalbų žodynas“. Sirvydas stengėsi kiekvienam lenkiškam ar lotyniškam žodžiui rasti gyvą lietuvišką atitikmenį, o ne tik mechaniškai perkelti svetimybes į lietuvių kalbą. Jo žodynuose galima rasti tokių netikėtų žodžių, kurie šiandien skamba lyg iš kitos visatos, bet iš tiesų kalba apie pažįstamus dalykus – draugystę, pyktį, dovanas, kasdienius daiktus. 

Įdomiausia tai, kad Sirvydas buvo ne vien žodžių rinkėjas. Kai trūko tinkamo žodžio, jis elgėsi drąsiai – kūrė naujadarus. Dalis jo sukurtų žodžių tapo tokie įprasti, kad šiandien net nepagalvojame, jog jie kadaise buvo naujiena. O kai kuriuos žodžius jis siūlė pakeisti savitais lietuviškais atitikmenimis. 

Žodynas po autoriaus mirties buvo perleidžiamas, juo naudojosi karta po kartos. Be to, Sirvydas parengė ir pirmąją originalią lietuvišką postilę – pamokslų rinkinį „Punktai sakymų“, kuriame lietuviški tekstai buvo pateikiami greta lenkiškų. 

Žinoma, kad 1612 m. Sirvydas buvo paskirtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku ir ten pamokslus sakė daugiausia lietuvių kalba. Lietuvių kalba tuomet skambėjo pačioje Vilniaus širdyje, kur susirinkdavo įvairūs miesto žmonės. Sirvydo pamokslai ir raštai parodė, kad lietuvių kalba nėra vien namų ar kaimo šneka – ji gali būti ir miesto, ir mokymo, ir viešojo gyvenimo kalba.