Justina Garbauskaitė-Jakimovska
Vilniaus universitetas
Ugdymas ir ugdymo lauko veikėjai vis dažniau susiduria su neapibrėžtumu, ženklinančiu postmodernizmo įsigalėjimą pasaulyje. Viena vertus, mokyklos ir universitetai prarado švietimo monopolį, formalusis ugdymas nebėra pagrindinis būdas įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų darbinei veiklai, vis daugiau mokymosi vyksta už institucijų ribų. Mokymas nebėra Paolo Freire (1970) aprašyto bankinio pobūdžio, kai tie, kurie žino, perduoda žinias ir kultūrą tiems, kurie nežino, taigi kontroliuoja, ką nežinantieji sužinos. Besimokantieji drąsiau imasi iniciatyvos ir atsakomybės už savo mokymąsi, stiprėja į save nukreipto mokymosi svarba (Boyatzis). Atpažįstama ir pripažįstama, kad mokymasis vyksta visose srityse ir visuomet, o ugdymo turinio ir tikslų formulavimo galia nelygiomis dalimis padalyta organizacijoms, sprendimų priėmėjams, ugdytojams, besimokantiesiems, tėvams, bendruomenėms ir kitoms daugiau ar mažiau suinteresuotoms šalims. Niekas gerai nežino, kas vyksta, tačiau (ne)sistema veikia.
Ilgą laiką galioję modeliai ir ugdymo būdai bei formos praranda prasmę ir aktualumą. Ugdymui išėjus už formaliojo švietimo ribų ir atsiradus laisvei nuo privalomųjų programų, nuolat randasi naujų, lanksčių, neįprastų mokymosi būdų, o senieji transformuojasi taip, kad geriau atitiktų kasdienybės poreikius. Ugdymo formų skirstymas „formalusis-neformalusis-savaiminis“ taip pat nebeatspindi realybės. Ugdymo pasaulyje, kuriame vis mažiau struktūros ir vis labiau skatinamas inovacijų kūrimas, randasi vis daugiau tarpinių variantų, nepatenkančių į kategorijas ir grupes, apimančių dalį vienos klasifikacijos ir dalį kitos. 2017-2018 metais atlikto empirinio tyrimo su besimokančiaisiais rezultatai rodo, kad dalyvaujantieji neformaliojo ugdymo programose daugiau dėmesio skiria grupei, kurioje mokosi, bei atsitiktinėms situacijoms negu ugdytojui ar ugdymo programai.
Keičiasi ugdytojo vaidmuo. Pirmiausia, norint ugdyti nebereikia baigti pedagogikos studijų. Naujieji ugdytojai atsiranda iš išorės. Jie nusprendžia vadinti save ugdytojais ir pradeda organizuoti ugdymo procesus, tačiau tam, kad galėtų tai daryti, turi gauti bendruomenės palaikymą (Cole, 2015, p. 84-85). Ugdytojams suteikta (arba prisiimta) laisvė patiems konstruoti savo mokymosi kelią, kompetencijų rinkinius, laisvai rinktis temas, kuriomis dirbama ir kt. Ilgą laiką turėję žinių monopolį, ugdytojai transformuojasi į mokymosi palengvintojus – tuos, kurie gali padėti išsigryninti mokymosi tikslus, nukreipti, padėti tų tikslų siekti ir įsivertinti mokymosi sėkmę. Kai ateinama ne išmokyti, o padėti mokytis, stiprėja mokymosi aplinkos svarba, vyksta ugdytojo laikysenos pokyčiai.
Atsižvelgiant į pokyčius ugdymo lauke bei remiantis teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis, šiame pranešime keliami klausimai apie ugdymo bibliotekoje unikalumo paieškas ir esminių ugdymo principų egzistavimą ir taikymą; apie mokymąsi palydėti mokymosi procese; kuo skiriasi smagi veikla ir veikla, kuri ugdo; ir kas užtikrina ugdymo kokybę ten, kur ne tik nėra visuotinų kokybės kriterijų, bet ir niekas iš išorės neprižiūri, ar edukacinės veiklos iš tiesų edukuoja.