❓ V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas

• Lietuvių tautinės mažumos teisinės padėties Lenkijos okupacijos sąlygomis kaitą bendriausia prasme galima suskirstyti į keturis etapus:

1) 1920–1922 m. – laikotarpis iki „Vidurio Lietuvos“ inkorporavimo į Lenkijos Respubliką;

2) 1922–1926 m. – laikotarpis iki Jono Basanavičiaus mirties;

3) 1927–1935 m. – laikotarpis iki Juzefo Pilsudskio mirties ir Liudviko Bocianskio paskyrimo;

4) 1936–1939 m. – laikotarpis iki Lietuvai atgaunant Vilnių ir dalį Vilniaus krašto.

• J. Basanavičiaus ir J. Pilsudskio mirtys tapo savotiškais slenksčiais, po kurių represijos lietuvių bendruomenės atžvilgiu nuosekliai stiprėjo.

• Buvo nuosekliai plečiama Lietuvos ir Lenkijos pasienio demarkacinė zona, kurioje mokytojams gyventi buvo apskritai draudžiama, taip pat visiems drausta turėti radiją, rengti šokius, laikyti šunis ir t. t.

1938 m. vienintelė neuždaryta lietuvių mokykla buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija (VDG), kuriai visą okupacijos laikotarpį nuo M. Biržiškos ištrėmimo vadovavo Marcelinas Šikšnys. Tai buvo pirmoji lietuviška gimnazija, įsteigta dar 1915 metais.

• Kai Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą reikalaudama atkurti diplomatinius santykius, Vilniaus lenkai į tai sureagavo masinėmis demonstracijomis, skanduodami „Marsz na Kowno“, „Na Litwę“, „Prakeiktieji turi būti sučiupti“, „Kas lietuvius muša, tas šimtą metų gyvena“, „Mirtis lietuviams“.

• Būtent šio tamsiausio Vilniaus lietuviams okupacinio laikotarpio atspindys yra ir „Ryto“ mokyklų mokytojo Vinco Makariūno liudijimas apie jo suėmimą ir kalinimą Kartūzų Berezos koncentracijos stovykloje.