Klaus Mann
ir jo „nepageidaujamas“ kūrinys
Klausas Mannas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Miunchene. Augo pasiturinčioje inteligentų šeimoje, nuolat supamas tėvų draugų – aristokratų, menininkų ir mokslininkų. Sulaukęs aštuoniolikos metų jis pradėjo žurnalisto, teatro kritiko, rašytojo ir dramaturgo karjerą. Tėvo šlovė, be abejonės, atvėrė duris vyriausiajam žymiojo rašytojo Thomo Manno sūnui į viešumą, tačiau greitai tapo lyginimo ir vertinimo kriterijumi. Klausas Mannas pasirinko ekstravagantišką gyvenimo būdą, paniro į bohemą, narkotikus ir meilės nuotykius.
Jo dvasinei raidai įtakos turėjo Rainer Maria Rilke, Hugo von Hofmannsthal, Gottfried Benn, Stéphane Mallarmé, Arthur Rimbaud, Walt Whitman, Stefan George, Friedrich Nietzsche, Sokratas. Pirmieji K. Manno kūriniai – apsakymai, pjesė „Ania ir Estera“ (Anja und Esther, 1925), romanas „Šventasis šokis“ (Der fromme Tanz, 1925) – kritikų buvo supeikti kaip dekadentiška rašliava. Tik 1929 m. pasirodęs romanas „Aleksandras“ (Alexander) sulaukė sėkmės. Netrukus jis buvo išverstas į kitas kalbas, o prancūziškajam leidimui įžangą parašė artimas draugas Jean Cocteau.
Savo autobiografijoje Klausas Mannas rašė, kad jo gyvenimas esąs „istorija rašytojo, kurio pirminiai interesai glūdi estetikos, religijos ir erotikos sferoje, bet verčiamas aplinkybių jis tampa politiškai sąmoningas, net kovingas žmogus“. Tokį posūkį lėmė nacionalsocialistų atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. Rašytojas atsidūrė nacių „juodajame sąraše“ ir turėjo emigruoti (daugiausiai gyveno Amsterdame ir Prancūzijoje), užsienyje veikiai tapo vienu pasipriešinimo kovos lyderių. 1933 m. gegužės 10 d. Operos aikštėje priešais Berlyno universitetą milžiniškame lauže tarp kitų kūrinių buvo sudegintos ir Klauso, jo sesers Erikos bei jų dėdės Heinricho Manno knygos. Emigracijoje, nepaisant polinkio į dvejones ir rezignaciją, Klauso Manno kūrybinis įkvėpimas augo. Per gana trumpą laiką jis sukūrė savo brandžiuosius, tiek asmeninės, tiek istorinės patirties prisodrintus romanus.
Vienatvė, tremtis ir homoseksuali tapatybė įkvėpė jį sukurti romaną apie rusų kompozitorių Piotrą Čaikovskį – taip 1935 m. pasirodė „Patetiškoji simfonija“ (Symphonie Pathétique). Po jo – „Mefistas“ (Mephisto, 1936) ir „Vulkanas“ (Der Vulkan, 1939). Karą Mannas praleido Amerikoje, ten tęsė antifašistinę veiklą, o į Europą 1943 m. grįžo būdamas JAV armijos savanoriu. Po karo jis blaškėsi po įvairias šalis, slegiamas politinių ir asmeninių nusivylimų. Rašytojas mirė nuo per didelės migdomųjų tablečių dozės 1949 m. gegužės 22 d. Kanuose.
Romane „Mefistas“ Klausas Mannas pasakoja menininko, likusio Vokietijoje, prisitaikiusio prie nacionalsocialistų valdžios ir padariusio stulbinančią karjerą, istoriją. Pagrindinis veikėjas, Hendrikas Hiofgenas, turi nepaprastą aktoriaus ir režisieriaus talentą, kuris paverčia jį fašistinės Vokietijos kultūros reprezentantu. Bet kartu tai – žmogus be charakterio, be tvirtų įsitikinimų, jis – garbėtroška, nepaisantis profesinės etikos, moralės ir orumo, paviršutiniškas „komediantas“, kuriam trūksta vidinės tapatybės. Visa tai padeda Hiofgenui tapti ministro pirmininko numylėtiniu ir pasiekti Valstybinio teatro direktoriaus ir senatoriaus postus. Romano epigrafas – Goethe‘s citata – pabrėžia aktoriaus atsakomybę ir sykiu yra Hiofgeno profesijos suvokimo priešingybė. Vienintelė tobula ir nepriekaištinga jo savybė – sugebėjimas įsikūnyti į vaidmenį.
Trečiajame dešimtmetyje, savo pirmajame „Fausto“ spektaklyje, Hiofgenas vaidina Mefistofelį kaip nelaimingą, pasmerktą vienatvei skeptiką ir abejojantį žmogų, tačiau Trečiojo reicho metais, antrojoje inscenizacijoje, jis tampa suktu, žavingu, niekšingu ciniku.
Bet Hamleto vaidmuo Hiofgenui sukelia daug sunkumų. Siurrealistiniame pokalbyje tarp aktoriaus ir jo personažo išryškėja, jog Hiofgenui trūksta visų savybių, būtinų šiai rolei. Hamletas bėga nuo jo, tardamas žodžius: „Tu nesi kilnus, esi valdžios beždžionė ir klounas žmogžudžiams prablaškyti“.
Hiofgenas įsitikinęs, kad yra teisus, pokalbyje su Nikoleta jis išsako savo (draugų ir daugumos fašistinėje Vokietijoje likusių menininkų) nuomonę apie emigrantus: „Tie žmonės Pietų Prancūzijos kurortuose laiko save kankiniais, o iš tiesų yra dezertyrai. Mes čia kovojame fronte, o jie ten grūdasi į užnugarį“. Vis dėlto paslapčia jis bando išsaugoti gerus santykius ir su komunistais, suvokdamas, kad laikai gali pasikeisti, o jis tėra žaisliukas valdžios rankose. Hiofgeno žodžiai „Aš iš viso nepakeičiamas!“ ir „Teatrui manęs reikia, o kiekvienam režimui reikia teatro! Joks režimas neišsivers be manęs!“ išreiškia kertinę romano mintį.
Vis dėlto neretai autorius pamiršta savo ideologines teisybės paieškas ir susižavėjęs ima pasakoti apie žmogų, skleidžiantį magnetinę jėgą, galintį visus pakerėti, ir kartu blaškomą abejonių, kenčiantį dėl savo ydų. Paskutiniai Hiofgeno žodžiai romane atskleidžia jo asmenybės dramą: „Ko gi žmonės iš manęs nori? Kodėl jie mane persekioja? Kodėl jie tokie negailestingi? Juk aš tik paprasčiausias aktorius“. Daugelio kritikų priekaištas, esą romane pasigendama aiškesnio autoriaus santykio su herojumi, atrodo nepagrįstas, nes būtent visapusiškas charakterizavimas, parodant tiek vidinę, tiek išorinę asmenybės pusę su visomis jos stiprybėmis bei silpnybėmis, suteikia veikėjui meninės vertės, neleidžia grožiniam kūriniui virsti vien politinių pažiūrų deklaracija.
Nuo pat pradžių Klausas Mannas primygtinai pabrėžė, jog „Mefistas“ nėra aliuzijų romanas ir visi jo veikėjai yra žmonių tipai. Bet skaitytojai romano herojuje Hendrike Hiofgene išsyk atpažino Gustafą Gründgensą, – jis kurį laiką buvo Erikos Mann vyras ir Klauso draugas. Gustafas Gründgensas jau trečiajame dešimtmetyje išgarsėjo kaip talentingas aktorius ir režisierius, ypatingas jo laimėjimas buvo Mefistofelio vaidmuo Goethes „Fauste“. Kaip ir romane, Gründgensas, priešingai nei tikėjosi jo gerbėjai, priėmė reicho maršalo Hermanno Göringo pasiūlymą tapti Valstybinio Berlyno dramos teatro direktoriumi. Po karo Gründgensas be pertrūkio tęsė savo darbą, tarsi patvirtindamas minėtus Hiofgeno žodžius: „Joks režimas neišsivers be manęs“.
Skaitytojai, o ypač Klauso Manno draugai ir pažįstami, tuojau pat atpažino ir kitų veikėjų prototipus. Barbara Brukner – tai Klauso sesuo Erika Mann, Cezaris fon Mukas – Hannsas Johstas, Vokietijos rašytojų rūmų prezidentas, Lota Lindental – Emmy Sonnemann-Göring, aktorė, buvusi Gründgenso scenos partnerė ir Göringo žmona, profesorius – žymus režisierius Maxas Reinhardtas, Dora Martin – garsi aktorė Elisabeth Bergner, Teofilis Marderis – rašytojas Carlas Sternheimas, Nikoleta fon Nybūr – Pamela Wedekind, rašytojo Franko Wedekindo duktė ir trečia Sternheimo žmona, Benjaminas Pelcas – vokiečių poetas Gottfriedas Bennas. O patys žymiausi asmenys, nors romane ir schematiškai pavaizduoti, yra nacių vadeivos: Prūsijos ministras pirmininkas, „aviacijos generolas“ Göringas, propagandos ministras, „reklamos nykštukas“ Josephas Goebbelsas ir neakivaizdžiai dalyvaujantis „diktatorius“ Hitleris. Daugelis Mannui priekaištavo, kad jis nepakankamai užšifravo plačiai žinomus faktus ir žmones. Net Thomas Mannas, matyt, pamiršęs, kokią reakciją sukėlė jo romanas „Bundenbrokai“ Liubeke 1901 m., laiške sūnui prikišo, jog romano veiksmas pernelyg arti tikrovės.
Klausas Mannas negalėjo nė numanyti, kokius ginčus vieną dieną sukels ir kokio likimo susilauks jo romanas. Kai 1964 m. viena Miuncheno leidykla, leisdama Klauso Manno raštus, norėjo į juos įtraukti ir „Mefistą“, Peteris Gorskis, aktoriaus Gründgenso įsūnis, pareiškė protestą dėl savo 1963 m. mirusio įtėvio šmeižimo. Skundai, sprendimai ir apeliacijos keliavo į vis aukštesnes instancijas, kol pateko į Federacinį Konstitucinį teismą. Teismas nagrinėjo ne tiek juridinius klausimus, kiek diskutavo apie meninės kūrybos procesą (buvo pasitelkta daugybė pavyzdžių, ypač daug kalbėta apie aliuzijų romanus) ir apie realizmo problemą, tai yra tikrovės ir meninio vaizdavimo santykį. Galiausiai nugalėjo garsaus aktoriaus ir teatro direktoriaus vardas bei „garbė“. 1971 m. romaną buvo uždrausta publikuoti VFR, tuo tarpu tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje jis buvo labai populiarus ir ne vieną kartą buvo išleistas pakartotinai. 1980 m. ginčas vėl atgijo, nes tapo žinoma, jog Prancūzijoje nelegaliai išleistas romanas parduodamas iš po prekystalių, o prancūzų režisierė Ariane Mnouchkine 1979 m. jį inscenizavo Théâtre du Soleil. Ypač šiai knygai išgarsėti padėjo režisieriaus István Szabó 1981 m. „Oskaru“ apdovanota „Mefisto“ ekranizacija, kur pagrindinį vaidmenį atliko Klausas Maria Brandaueris.
Pamažu ginčai dėl romano draudimo ėmė gesti ir jis užėmė vietą tarp kitų „legalių“ iškiliausių vokiečių literatūros kūrinių.
Prisiminimai apie Gustafą Gründgensą dabar beveik išblėsę, ypač už Vokietijos ribų. Tad ir kaltinimai dėl asmeniškumų, dėl kai kurių asmenų juodinimo prarado aktualumą. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol romano veikėjai iš tikrųjų tapo tipais, kokių pasitaiko visais laikais ir tarp įvairių profesijų žmonių. Klausui Mannui pavyko perprasti besąlygiško visuomenės prisitaikymo prie aplinkybių psichologiją, mazochistinę priklausomybę, kuri, autoriaus manymu, sudaro visas sąlygas įsigalėti diktatūrai. Paties rašytojo gyvenimas tai iliustruoja – jis buvo persona non grata tiek nacistinėje, tiek pokarinėje Vokietijoje.
Ir pats romanas, ir jo draudimo istorija kelia rimtą klausimą apie valdžios, politikos ir meno santykį, apie inteligentijos atsakomybę, apie galimybes elgtis sąžiningai bet kurio politinio režimo metais.
Jurgita Mikutytė
© 2000, red. 2026
Straipsnis publikuotas knygoje:
Klaus Mann. Mefistas. Vienos karjeros romanas. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000.