1865 m. visa šeima persikėlė į Joniškėlį. Nuo mažumės vaikai buvo auklėjami pabrėžiant žmonių lygybės principą, jie skatinti itin gražiai elgtis su tarnais. Asmeniniu motinos pavyzdžiu vaikai buvo mokomi labdaros, gebėjimo pasidalyti su mažiau turinčiais.

Gyvenant Puziniškyje, jai teko rūpintis ir pašlijusiais dvaro reikalais, namo statyba, padėti tėvui slaugyti ligonius, taisyti vaistus. Kurį laiką ir Žemaitė gyveno Puziniškyje - ėjo ekonomės pareigas dvare.

1900-1905 metais Bitė sukūrė didžiąją dali savo smulkiosios prozos:                                                                                                                                                 „Nebe pirmas“ , „Iš gyvenimo verpetų“ , „Homo sapiens“ , „Dievui atkišus“. 1905 metais pasirodė „Krislų“ rinkinys.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas užklupo Bitę, sugrįžusią pailsėti į tėviškę. 1915 metais kraštą okupavus kaizerinės Vokietijos kariuomenei ji ėmėsi gydyti apylinkės žmones, įsteigė švietimo kursus suaugusiems. Didžiausias šio laikotarpio rašytojos kūrybinis palikimas „Karo meto dienoraštis“.

Karas. Karas!  Šiuo momentu tiek kilnių obalsių , žmonijoje pasklidusių, ir vis dėlto  karas - ta žmonijos šmėkla!  (G. Petkevičaitė  - Bitė)

Karo metais ji organizavo ir kursus  suaugusiems . Su tų kursų lankytojais Bitė  ruošė vakarėlius, mokė juos vaidinti, dainuoti, deklamuoti eilėraščius.

...Kada pabūvu ilgiau sodiečių tarpe, kaskart įsitikinu , kad jiems esu reikalingesnė, nekaip ten, kur jau susipratusių inteligentų būrys  veikia, galvoja. (G. Petkevičaitė  - Bitė)

1919 metais vasarą rašytoja kartu su globotiniais atvyko į Panevėžį ir pradėjo dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Čia ji dėstė lietuvių, vokiečių kalbas, Lietuvos ir visuotinę istoriją, pasaulinės literatūros istoriją. Buvę jos mokiniai kaip vieną ryškiausių įvykių išsaugojo atmintyje Bitės organizuotas ekskursijas po Lietuvą.

Puziniškyje organizavo nelegalius sekmadieninius kursus suaugusiems gimtąja kalba.

Manau, kad mano toks darbas, kad ir mažas, bet naudingas. Baigę liaudies mokyklą, sako, kad naujo ir naudingo pas mane išmoksta <...> Dedu pastangas išauklėti kultūringus, susipratusius savo šalies piliečius, nors tamsumas jų tarpe tiesiog pasakiškas. (G. Petkevičaitė  - Bitė)

1927 m. jau visam laikui apsistojo Panevėžyje. Gyvenimo pabaigoje Bitės parašytas didžiausios apimties jos prozos veikalas - dviejų dalių romanas „Ad astra“. 

Už viso gyvenimo aktyvią visuomeninę ir kūrybinę veiklą rašytoja ne kartą buvo apdovanota Lietuvos Respublikos prezidento.

Bitė buvo kilnios prigimties. Jai buvo įgimta atsisakyti kito labui, prisiimti ir naštą, kurią buvo sunku pakelti; biografijos faktai kilnumą liudija nuo pat pradžios iki pabaigos. (Viktorija Daujotytė)